Marius Kundrotas, www.alkas.lt
Tautinė tapatybė grindžiama keturiais dalykais: kilme, kalba, kultūra, savimone. Dėl kalbinių ir kultūrinių baltų genčių bei tautų bendrybių daugiau ar mažiau sutariama. Dėl kilmės – iš dalies: istoriškai baltams teko maišytis tiek su ugrofinais, tiek su slavais, šiek tiek net su germanais. O kaipgi savimonė? Ar baltai kada nors suvokė save kaip vieną tautinį masyvą?
Pats baltų vardas siejamas su XIX a. vokiečių mokslininku Ferdinandu Neselmanu (Ferdinand Nesselmann) – jam priskiriamas šio vardo „išradimas“. Baltų sąvoka išvedama iš Baltijos jūros pavadinimo, kuris savo ruožtu kildinamas iš Baltijos šalies vardo – šį vardą užfiksavo jau V-IV a. pr. m. e. gyvenęs graikų istorikas Ksenofontas. Dabar jau sunku pasakyti, kur ta šalis buvo ir kas joje gyveno, tačiau tai – ne taip jau svarbu diskusijai apie tautas, kurias dabar vadiname baltais. Gali būti, kad jos vadino save kitaip, o galbūt ir išvis neturėjo bendro vardo. Siekiant išsiaiškinti šių tautų savimonę ir jos raidą, reiktų žiūrėti kitur: baltų vardo kilmė tam neturi reikšmės.
Pradėkime vienu iš senųjų baltų tautovardžių: galindai. Šiuo vardu vadintos dvi baltų gentys: viena gyveno Prūsijoje, kita – prie Maskvos. Yra dvi šių genčių istorijos versijos. Pasak pirmosios, galindai iš pradžių buvo viena gentis, vėliau išsiskyrusi į dvi šakas: viena apsistojusi rytuose, kita patraukusi į vakarus. Dar vėliau iš pastarosios dalies išsiskyrė trečioji, drauge su gotais iškeliavusi į pietus ir pasiekusi Ispaniją. Antroji versija teigia visai ką kita: rytų ir vakarų galindai – dvi savarankiškai susiformavusios baltų gentys, kurioms bendrą vardą suteikusios jų gyvenamosios vietos – Galinda, reiškusi galinę žemę. Rytiniai galindai gyvenę viename baltų erdvės pakraštyje, vakariniai – kitame.
Jeigu teisinga pasirodytų antroji versija, neišvengiamai kiltų klausimas: kaip galėjo būti identifikuoti žemių „galai“, jeigu tos žemės nebuvo suvokiamos kaip viena giminingų genčių erdvė? Juo labiau, jog tokių „galų“ baltų žemėse nestigo. Žiemgala / Žemgala, anot vienų teorijų – žiemių (šiaurės) galas, anot kitų – žemių galas. Iš tiesų tai buvo šiaurinis baltų erdvės pasienis su ugrofinais. Latgala – Latvos ar net – Leitvos galas, pasienis su ugrofinais ir slavais.
Latvos (Latvijos) ir Leitvos (Lietuvos, Litvos) vardų panašumas – irgi rimta mįslė. Lotyniškuose šaltiniuose latviai vadinami letais, lietuviai – letonais: atsižvelgiant į giminystę ir kaimynystę, atsitiktinumo tikimybė – menka. Dar toliau plėtojant šią temą, derėtų užsiminti, jog istorinės Lietuvos-Litvos dalis – dabartinėje Baltarusijoje. Zigmo Zinkevičiaus, Sergejaus Sanko, Vladimiro Toporovo duomenys leidžia spręsti, jog daugelis baltarusių yra ne kas kita, kaip suslavėję baltai, kurių protėviai drauge su mūsiškiais kūrė bendrą valstybę – Lietuvą.
Eiliuotoji Livonijos kronika pateikia įdomų Treniotos pokalbį su Mindaugu. Anot metraštininko, Treniota Mindaugą įtikinėjęs: „Tau naudinga su žemaičiais nuolat iš vieno eiti, krikščionybe nesirūpinti“, „kai mes nueitume ten į Livoniją, prie latvių, į tavo rankas jie teiktų ir save, ir savo žemę, nori likti jie pagonimis“.
Iš pirmo žvilgsnio, čia kalbama daugiau religiniais motyvais, tačiau svarbu, jog įvardinami žemaičiai ir latviai. Dėl žemaičių lyg ir viskas aišku: jie jau yra buvę Lietuvos valstybės dalimi, tačiau latviai – ne. Maža to, lieka nepaminėti nei lyviai, nei estai: šios dvi ugrofinų tautos kentėjo to paties Ordino okupaciją, abiejose dar buvo gyva pagonybės atmintis, be to – baltų ir ugrofinų pagoniškosios religijos buvo ganėtinai artimos. Vis dėlto šios tautos išlaisvinimo iš Lietuvos nelaukė ar bent jau čia apie tai nekalbama. Apsiribojama baltais, kas leidžia spręsti, jog pagonybė šioje retorikoje – tiktai gerokai bendresnės tapatybės dalis ar net – jos išraiška. Pabrėžiama ne abstrakti pagonybė, o baltų genčių bendrystė, įskaitant jų bendrą prigimtinį tikėjimą.
Didžiausiu baltų vienytoju iš Lietuvos valdovų galima laikyti Traidenį. Jis rėmė žiemgalius, jotvingius, prūsus kovose su abiem vokiečių Ordinais, o vokiečiams nugalėjus – apgyvendino žiemgalių ir prūsų pabėgėlius Lietuvos žemėje, per karus ištuštėjusiame šiauriniame jotvingių krašte – Sūduvoje. Laikui bėgant vietiniai jotvingiai drauge su atsikėlusiais prūsais ir žiemgaliais suformavo lietuvių etninę grupę, kurią šiandien žinome suvalkiečių vardu. Dalis jotvingių įsiliejo į dzūkų etninę grupę, dalis – į baltarusių tautą. Suvalkiečių tarmės pagrindu sukurta bendrinė lietuvių kalba.
Treniotos ir Traidenio pavyzdžiai kelia rimtų abejonių modernistų ir postmodernistų teiginiais, kad ikimoderniosioms bendruomenėms etniniai motyvai nebuvę būdingi. Jau nekalbant apie gausius įrodymus iš kitų šalių, akivaizdu, jog ankstyvajai LDK šie motyvai nebuvo svetimi. Vėliau tautinius interesus užgožė valstybiniai, tačiau kartkartėmis tautiškieji pradai vis prasimušdavo į valstybinės politikos lygmenį.
Vytautas Didysis, sumušęs kryžiuočius, pareikalavo Prūsijos iki pat Osos. Užuot apeliavęs į paprastus galių santykius, Lietuvos valdovas Prūsiją įvardino savo tėvonija, ironiškai klausdamas, kurgi Ordino tėvonija. Grįžtant į dar senesnius laikus, galima prisiminti duomenis, jog Prūsijoje (anot kitų šaltinių – lietuviškoje Nadruvoje) buvusi bendra prūsų, lietuvių ir žemaičių šventovė – Romuva (Rikojotas). Jei tai – tiesa, šis faktas liudytų gilius dvasinius ryšius iš pat amžių glūdumos. Vienaip ar kitaip, Vytautui dėl prūsų ir lietuvių bendrystės klausimų nekilo.
XVI a. Lietuvai atsivėrė puikios galimybės suvienyti visas baltų žemes. Griuvo Kryžiuočių ir Livonijos Ordinų valstybės, jų vietose įsikūrusios Prūsijos, Kuršo, Uždauguvio kunigaikštystės atsidavė Lietuvos ir Lenkijos valdžiai. Vis dėlto Prūsija, drauge valdžiusi vakarines lietuvių žemes, tapo Lenkijos vasalu – nežiūrint Lietuvos ir Lenkijos sąjungos, bendros aukščiausios valdžios, Lietuva liko apeita. Kuršo kunigaikštystė, į kurios valdas taip pat įėjo latviškosios Žiemgalos ir Sėlos dalys, tapo Lietuvos vasalu. Uždauguvis tiesiogiai įjungtas į Lietuvos sudėtį.
Deja, pačioje Lietuvoje lietuvybės jau buvo maža, apie baltiškąją dimensiją apskritai nebebuvo kalbos. Lietuvos valstybė vis labiau slinko į Lenkijos glėbį, valdžia ir aukštuomenė kalbėjo lenkiškai, palaipsniui lenkėjo ir lietuvių liaudis. Greitai Lietuva galutinai sujungta su Lenkija į bendrą valstybę. Jau prie šios valstybės prisijungė Ryga, faktiškai integruota visa Latvija. Vis gi latviško čia liko dar mažiau, nei Lietuvoje – lietuviško: vienoje pusėje viešpatavo lenkų dvasia, kitoje – vokiečių. Tai, kas dabar iš pažiūros atrodytų baltų integracija, iš tiesų greičiau reiškė vokiškų valstybėlių ir valdų integraciją į lenkišką politinį ir kultūrinį junginį. Latvių atmintyje ši epocha įsirėžė vardu „poļu laiki“ – lenkmetis.
Jau XVII a. Prūsijos kunigaikštystė atsikratė Lenkijos globos, XVIII a. pradžioje išaugo į karalystę, kurios pagrindu XIX a. sukurta Vokietijos imperija. Rygą su Vidžeme XVII a. perėmė švedai, XVIII a. I-oje pusėje – rusai. XVIII a. II-oje pusėje visą Lietuvos-Lenkijos valstybę išsidalino Rusija, Prūsija ir Austrija.
XIX-XX amžių sandūroje iškelta jungtinės Lietuvos-Latvijos valstybės idėja. Latvijoje šią idėją propagavo Janis Rainis, Lietuvoje – Jonas Šliūpas. Labiausiai Lietuvos pusėje tam priešinosi katalikiškieji klerikalai, išsigandę, jog Latvijos prisijungimas padidins protestantų gretas, pakeis ne tik religinį, bet ir politinį santykį. Lietuvių tautininkų pozicijos buvo gana skirtingos. Antanas Smetona, tiek dirbdamas prezidentu, tiek eidamas kitas pareigas, palaikė glaudžius Lietuvos ir Latvijos ryšius. Augustinas Voldemaras, labiau puoselėdamas LDK, nei baltų vienybės idėjas, latvių nelaikė lygiaverte tauta.
Prūsija ligtol jau buvo iš dalies sulietuvėjusi, iš dalies – suvokietėjusi. 1918 m. Prūsijos lietuvininkai Tilžės aktu paskelbė įsijungimą į atsikuriančią Lietuvos valstybę. Šis aktas iš dalies įgyvendintas 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimu. Karaliaučiaus kraštas liko Vokietijai, kol 1945 m. jį pasidalino sovietai ir lenkai.
Nepriklausomybės kovose petys į petį grūmėsi lietuviai, latviai, baltarusiai. Vilnių užgrobus Lenkijai, Latvija pareikalavo lenkų sustabdyti agresiją, pagrasindama pati pradėsianti karo veiksmus lietuvių pusėje. Savo ruožtu, Lietuva rėmė savo istorinės valstybės bendrapiliečius: baltarusių žemes draskant rusų ir lenkų okupantams, emigracinė vyriausybė įsikūrė ne kur kitur, o Kaune. 1934 m. Lietuva su Latvija ir Estija sudarė Baltijos Antantę. Deja, sovietų invazijos akivaizdoje vidinės šių šalių problemos, veržimosi greitis ir jėgos persvara neleido efektyviai išnaudoti trišalės sąjungos bendrai savigynai.
1989 m. Lietuvą su Latvija ir Estija darsyk sujungė Baltijos kelias. Iš sovietų imperijos išėjome beveik drauge. Po to Estija natūraliai suartėjo su etniškai giminingesne ir ekonomiškai stipresne Suomija. Užtai Lietuvai su Latvija vėl kyla klausimas: kartu ar atskirai?
Lietuvos ir Latvijos sandrauga būtų naudinga abiems pusėms. Lietuviai padėtų latviams atsverti rusų kolonistų grėsmę, įskaitant jų politinę įtaką. Latviai padėtų lietuviams prisiminti primirštus tautiškumo principus, pačių užgrūdintus nuolatinėse kovose, paskiepytų nuo kosmopolitizmo. Ilgesnėje perspektyvoje Baltų Sąjunga galėtų išaugti į Baltokarpatijos koaliciją, atnaujinant ryšius su tapatybių kryžkelėje stoviniuojančia Baltarusija, o kartu – slaviška, tačiau istoriškai ir geopolitiškai mums be galo artima Ukraina. Šis laisvų tautinių valstybių junginys būtų pakankamai stiprus atsilaikyti tiek prieš Maskvos, tiek prieš Varšuvos, tiek prieš Briuselio imperializmą.
Įgavę rimtą užnugarį, galėtume tarptautiniu lygmeniu persvarstyti ir Karaliaučiaus krašto statusą, o tada – pakviesti repatrijuoti po visą pasaulį pasklidusius, tačiau savimonę išlaikiusius lietuvininkų ir prūsų palikuonis. Arba – atvirkščiai.
Kažkada Martinas Liuteris Kingas (Martin Luther King) ištarė: aš turiu svajonę. Viskas nuo jos ir prasideda.
Dabartinė Lietuva – XIII amžiuje neokupuotos baltų žemės.
Dabartinės Latvija, Lenkijos Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos, Rusijos Kaliningrado sritis – XIII amžiuje okupuotos baltų žemės.
Dabartinės Baltarusija ir Vakarų Rusija – nuo V amžiaus suslavėjusios baltų žemės.
Būtina galvoti apie bendros baltų genčių teritorijos apjungimą į vieną valstybę, kurios pagrindas būtų BALTIŠKA GENETIKA. Baltai Baltarusijoje ir Rusijoje niekur neišnyko, tik prarado kalbą. Baltiški tautiniai ornamentai yra išlikę šiose žemėse iki šių dienų.
Pradžiai reikia atkurti bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę ar dviejų valstybių federaciją. Atkurti XIII amžiuje buvusius etnografinius regionus, kurie šiuo metu yra perpjauti per pusę – Kuršą, Žiemgalą, Sėlius. Toliau bendrai kurti lietuvių ir latvių kalbos naujadarus, kurie būtų vienodi abiejose kalbose. Taip pat pabandyti atkurti bendrą baltų kalbą, ieškant senuose archyvuose užfiksuotus prūsų, jotvingių kalbų fragmentus, senųjų lietuviškų tarmių dabartinėje Baltarusijoje tyrinėjimo archyvus – imti šiai kalbai senesnius žodžius ir gramatines formas.
Taip pat lygiagrečiai pradėti galvoti apie prūsų kalbos atkūrimą.
Bent po II pasaulinio karo, teritorijas nurėžtas Stalino, pabandyti gražiai paprašyti ES gražinti Lietuvai ,/ manau,kad ES ne TSRS / ir žemes kurias turi Lenkija, dovanotas Sniečkaus, galėtų gražinti.O fašistuojantys režimai, turėtų gražų pavyzdį. Tikiu ir aš ,kad be pedarastijos t.y.siūlomo humanizmo ,/ antgamtinių dalykų / galėtų sugražinti Lietuvai , Lenkijai dovanotas žemes.
Prūsų kalba atkurta ir gyva http://twanksta.prusai.org/
Idėja, sukurti Baltų valstybę, tikrai idomi. Tik valdantysis elitas, su komunistuojančiais liberalais, šoks ant durtuvų. Vien tokios idėjos iškėlimas, sukeltų tų, svieto perėjūnų, isteriją. O M. Kundrotui, patarčiau neapsiriboti vien baltais. Patarčiau atsisukti ir į ugrofinų pusę. Yra Estijoje labai negausi SETU tautelė, priklausanti ugro-finų grupei, kuri ir šiuo metu išpažysta pagonišką tykėjimą ir kurios pagrindinis dievas yra Perūnas. Kai, tai sužinojau, buvau labai nustebintas. : )
nereik tuo stebetis, nes Lyviai ir Estai ugrofinais patapo is Baltu etnoso pereme atsikelusiu Suomiu kalba esant danu ir kitu okupantu ilgalaikei okupacijai…dar 5 amziuje iki Suomijos ilankos gyveno tie patys Baltai-Lietuviai su Lietuviu kalba…o Perunas yra iskraipytas del nutautinimo musu Perkunas
Prūsui.Kokiom raidėm dėliojami senoviški žodžiai:vokiečių ,lenkų ,ar savos kūrybos .Sukurkite mokyklas ir dėstikite šia kalba.Gerbiamasis reikėtų savo kalbą švarinti ,nes mūsų vaikaičiai šnekės taip,kiaip Jūsų pateiktas pvz.Jeigu esame BALTAI ,tai būtina visems mokėti ir LATVIŠKAI,tinginiai esame ,ieškome pasiteisinimo,pastangų jokių.Sėkmės!
Jeigu Sovijaus sakmė kone pačių lietuvių užrašyta, kaip mano Lemeškinas, tai štai būtų tiesus liudijimas, kaip ta baltų vienybė lietuviškai buvo suvokiama:
„…į lietuvių giminę ir jotvingių, ir prūsų, ir jemų, ir lyvių, ir daugelio kitų, kurios Sovica vadinamos ir mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus…“
Sykiu ir baltų pavadinimas kiek ankstesnis už Neselmano.
Aš irgi manau, kad GEROKAI ankstesnis 🙂 Bet, net jei būtų kitaip, tai ne kažin ką keistų. Baltai buvo viena, yra viena ir turi būti viena. O dėl ugrofinų, jiems pagarba, tik ar iš tiesų jie patys norės su mumis žengti į šviesiąją a..? Suomija jau seniai užsikrėtusi skandinavišku liberastiniu kosmopolitizmu, o Estija vis gi arčiau Suomijos 🙁 Aišku, visur yra visokių žmonių, bet labai svarbu, kas užsako muziką.
Man nuosirdziai patinka tokie svelnus,geri ir naivus vyrai, kurie mano, kad Rusija atiduos “Kaliningrada”, Lenkija-Seinus ir Vygrius, o Baltarusija- Gervecius! Deja…Del kalbu: kurti lietuviskai-latvisko esperanto tikrai nereikia.Pradziai lietuviskose mokyklose reiketu latviu kalbos fakultatyvo.
Autorius praleido dar vieną kronikų epizodą, tinkantį jo straipsniui. Vartbergės kronikoje yra aprašyta Algirdo ir Kęstučio krikšto sąlyga, jų iškelta 1358 m. Vokietijos imperatoriui. Mainais į krikštą Algirdas su Kęstučiu pareikalavo kryžiuočių žemių Prūsijoje ir Livonijoje: “nuo Masovijos iki Alle upės ištakų, po to Allės upe žemyn iki įtekėjimo į Prėglių, po to Prėgliaus (Pregon) upe iki gėlųjų vandenų (Aistmarių), iki sūriųjų vandenų (jūros kranto), toliau sūriaisiais vandenimis (jūra) iki tos vietos, kur Dauguva įteka į jūrą, po to Dauguva auktyn iki tos vietos, kur į Dauguvą įteka upelis, ištekantis iš Lubano ežero, ir šituo upeliu aukštyn ir pagal minėtą ežerą tiesiu keliu iki Rusijos (ad Russiam)” (Livonijos kronikos. Vertė J. Jurginis. Vilnius, 1991. P.185.)
Praktiškai tai visa šiaurės Prūsija, visas Kuršas, Žiemgala, Sėla ir pietinė Latgalos dalis.
Alva,
žydkrikščioniški tolerant-fakultatyvai – pasilaidojant per božnycas – mirštančioje Tavo meilikavimu apžegnotoje tautoje.
Taigi –
ko dar PRADZIAI NUOSIRDZIAI SVELNIAI ar kitaip (latviškai) pačiai norėtųs ? CHA. CHA…
Linkiu…. – pati žinai – PRADDZIAI LIETUVISKAI nelaidoti per okupant-božnycas savų.
Galiu tik papildyti, kad božnyca, dabar kaip verslo struktūra, ir nemoka jokių mokesčių.. tarkim Panevėžyje kunigo pastatyta senelių prieglauda, kaip ir Panevėžio kūrijos, bet jos savininkai gal keli ir neabejoju, kad yra kažkas iš verslo struktūrų , kur plauna savo nešvarius pinigus , taip apvogdami Lietuvos respubliką…o kur dar jų dešimtinė siunčiama į Vatikaną….paklausčiau kitaip kodėl yra krikčioniškos partijos, kaip ir kiekviena verslo struktūra palaiko savus. Įžvelgiu Vatikano kišimasi į suverenios valstybė reikalus. Kodėl niekas nesikreipia į Konstitucinį teismą, paprašyti išaiškinimo ar gali kurtis krikščioniškos partijos?
Na Tuir saunuolis,Vilmantai! Visada mane pralinksmini.Galvoju, kad truputis jumoro jausmo Tau nepakenktu.Su Vasario 16 diena! Nuosirdziai linkiu Tau sveikatos Sviesos ir tiesos!
Buvo įdomu susipažint su autoriaus interpretacijomis ir vizijomis. Bet nesuprantu, kam visa tai reikalinga? Kažkoks sapnavimas atmerktomis akimis. Visa planeta eina į pražūtį, o čia lyg ir siūloma vėl tvertis tautinėmis tvoromis ir remtis tautiškumu. Bet visa tai būtent ir atvedė prie esamos padėties. Pasaulio skirstymas į tautines valstybes yra baisus išradimas, atnešęs tik nelaimes (aišku, ne visiems) ir vėl lipt ant to paties grėblio man kažkaip nesinori. Pastebėjau, kad Kundrotas ir kiti šitos krypties veikėjai mėgsta kalbėti tautos vardu. Tai turėkit minty, kad bent jau vienas žmogus yra prieš. Aš, būdamas lietuvis, pasisakau už tautinės valstybės ir tautinių idealų atmetimą.
Niekaip nesuprantu. Ką tamsta siūlote? Nebūt tauta? Tada kokia tauta būti? Kokią kalbą tada mums pasirinkti kalbėti? Ar negalėtų visas pasaulis priimti lietuvišką kultūrą pavyzdžiui ir nebus problemų dėl nacionalizmo? Na visi pasaulyje būsim lietuviai, kalbėsim lietuviškai… Tikiuosi mano mintį supratote? Keista tik dar kai kas. Lietuvos lenkai, kažkodėl, labai priešinasi. Gal tada Lietuvai sulenkėti ir problema išspręsta? Na, kad niekam nepakenti, greitai paimam ir visi sulenkėjame. Ką manote?
Ir sustosim, kai raudonu ziedu, visa zeme skaisciai suzydes. Tegu Tautos viena himna gieda, visos tautos is visos sirdies! Kazin is kokios cia operos,Garny?….(Salomeja Neris:”Giesme Stalinui”).
Prusu kalba ir buvo Lietuviu kalba, tik kai uzrasinejo tai uzrasinejo is tu lupu kuriose buvo daugybe vokisku ir lenkisku zodziu…iki okupacijos Prusai kalbejo Lietuviu kalbos tarme kaip ir Latviai
o ta atkurtoji ‘Prusu’ kalba tiek pat autentiska kiek ir neopagonybe Lietuvoje…tai yra naujadaras, kaip ir tuteisu kalba
negi atgauti savo proteviu zemes svarias nuo okupantu kolonistu yra blogis ir neteisingumas?
GINESO rekordas: Informacija: 1913 metais Varšuvoje gyveno 30 proc.lenkų,, Gdanske- 3 proc lenkų, Ščecine -4 proc lenkų,Rytų Lietuvoje – 2 proc lenkų,60 proc. tuteišų,Vilniuje 1,5 proc lenkų,50 proc tuteišų..Lietuvių kilmės tuteišai lenkų okupuotoje Rytų Lietuvoje neturėjo nei vienos lietuviškos mokyklos.Šiuo metu tuteišus už Lietuvos pinigus priverstinai moko kalbėti lenkiškai valstybinėse lenkiškose mokyklose. Apie 100 lenkiškų valstybės išlaikomų mokyklų – GINESO rekordas.Taip naikinamas lietuvių genofondas,o tai prieštarauja Dievo valiai.