Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje – savo senovinę gražią kalbą.
Teodoras S. Turstonas (Theodore S. Thurson). Lietuvių kalba, „The New York Times“.
Nuostabų straipsnį apie mūsų kalbą neseniai paskelbė Arvydas Juozaitis veidaknygėje. Skaityti toliau
Tęsinys, 1 dalis čia, 2 dalis čia, 3 dalis čia, 4 dalis čia, 5 dalis čia, 6 dalis čia.
11. Pagal didelių ponų valią
Lietuvos patriotus jaudina, kad švenčiant ir Vasario 16-osios 100-metį, nė viena partija, nė vienas Respublikos vadovas nepaskelbė nuostatų dėl mūsų, lietuvių Tautos, jos Skaityti toliau
Lietuvos visuomenę nudžiugino žinia apie Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kovo 12 dienos išvados byloje Drėlingas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 28859/16). Šioje byloje EŽTT konstatavo, kad nacionaliniams teismams nuteisus buvusį KGB pareigūną Stanislovą Drėlingą už genocidą prieš Lietuvos partizanus, nebuvo pažeistas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 straipsnis.
Primename, kad 1931 metais gimęs buvęs KGB pareigūnas S. Drėlingas 1956 metų spalį dalyvavo slaptoje operacijoje Kaune sulaikant A. Ramanauską-Vanagą.
„Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“, – tokiais žodžiais prieš 70 metų partizanų vadai savo bendražygiams pranešė apie ilgai lauktą istorinį įvykį – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio subūrimą į vieningą organizaciją. Tai buvo vienintelis partizanų vadų suvažiavimas okupuotoje Lietuvoje, nes po jo įniršę okupantai ėmėsi ypač žiaurių persekiojimų.
„Stipri sargyba buvo. Gal du šimtai vyrų ar daugiau – pilnas miškas. Jei ten būtų įvykę kautynės, tikras frontas būtų atsidaręs“, – prisimena partizanė Bronė Morkūnienė-Žilvitė. Skaityti toliau
Visų laikų Lietuvos Laisvės gynėjai – sukilėliai, partizanai buvo, yra ir bus mums ir ateinančioms kartoms tauraus Laisvės gynėjo–kario pavyzdys. Karys nuo istorinių laikų – ypatingas asmuo. Kario statusas – ypatingas todėl, kad kariai – vienintelė piliečių grupė valstybėje prisiekianti dėl savo Tėvynės aukoti gyvybę. Kariai–gynėjai visur, visada ir per amžius yra ypatingai Tautos gerbiami.
Ivaškevičius, kaip ir Vanagaitė, savo paskviliuose, vadinamuose kūryba, bando šmeižti Skaityti toliau
Nėra abejonių, kad „penktakolonininkai“ nuo senų laikų reiškėsi bei reiškiasi ir Lietuvoje. Netiesa, kad mūsų šalis jiems nesvarbi, nereikšminga, per maža, kaip tvirtina Kremliaus propagandistai. Čia jie aktyvūs dėl keleto priežasčių: mūsų valstybė yra tarsi slenkstis tarp Rytų ir Vakarų, lyg jungiamoji grandis tarp euroatlantinių struktūrų ir posovietinio bloko, ji prieina prie jūros, svarbaus uosto, lietuviai nuolat kovojo su okupantais, yra nepakantūs bet kokiai priespaudai ir mylintys laisvę, kiek tai beskambėtų pompastiškai. Tai įrodo prieš beveik trys dešimtmečius metų vykę istoriniai pokyčiai. Skaityti toliau
Laikas bėga nesustabdomai, nebeliko gyvųjų amžininkų kurie prisimintų pokario metus ir tas žūtbūtines Lietuvos partizanų kovas su naujais okupantais. Tą vaizdą galima atkurti tik prisiminus jau senai anapilin išėjusių tėvų pasakojimus bei atidžiai ir objektyviai išnagrinėjus išlikusius archyvinius dokumentus. Šie tragiški veiksmai Gojaus miške prasidėjo 1944 m. rūpjūčio mėnesį, tik ką sovietinei armijai nustūmus vokiečius už Nemuno o čia pradėjus šeimininkauti NKVD vidaus kariuomenei. Jų veiksmai atitiko visus stalininių okupantų kriterijus ir manieras.
Prasidėjus represijoms jaunesni vyrai vengė pakliūti okupantams į nagus, pradėjo Skaityti toliau
Lietuvos valstybingumo šimtmečio akivaizdoje vis labiau imame suvokti, kokį didžiulį įvairiapusį lietuvybės tvirtinimo ir nepriklausomos modernios valstybės kūrimo darbą atliko žurnalistas, kultūrininkas, politikas, o vėliau – ir prezidentas Antanas Smetona. Tas suvokimas verste verčia kelti klausimą – kodėl mūsų kultūrinėje istorinėje atmintyje Smetonos vaidmuo yra toks nuvertintas, sumenkintas ir net ironiškas.
Skaitydamas kai kuriuos mūsų istorikų, dirbančių net valstybiniuose institutuose ar universitetuose, tekstus, negali suprasti, Skaityti toliau
Neseniai knygynuose pasirodė prof.dr. Algimanto Liekio iš 6 – tomio veikalo, skirto pirmojo Prezidento A.Smetonos darbams ir gyvenimui nušviesti, ryšium su artėjančiu jo 145 – tojų gimtadieniu, 100 – mečiu prezidentavimo ir 75 – mečiu žūties, pirmasis tomas – „Tautos prisikėlimas“ (II tomas – „Tautos vienybė“, III – „Nepriklausomybės pamatai“, IV – Tautinė Lietuva, V – Lietuvos šviesa, VI – „Tautos valia“). Tai gražus paminklas pirmojo Prezidento ir nepriklausomos Lietuvos 100 – mečiui! Skaitytojų dėmesiui knygų autoriaus priminimai apie Prezidento A.Smetonos persekiojimus, bausmes vadinamosios „seiminės Lietuvos“ metais. Skaityti toliau
Gegužės 31 d. Seimas, minėdamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įsteigimo trisdešimties metų jubiliejų, paragino Vyriausybę inicijuoti ir patvirtinti Sąjūdžio bei Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio mokslinių tyrimų ir paveldo išsaugojimo programą, užtikrinti tinkamą šios programos daugiametį finansavimą. LPS iniciatyvinė grupė buvo įsteigta 1988 m. birželio 3 d.
Už tai numatančią Seimo rezoliuciją (projektas Nr. XIIIP-2271) vienbalsiai balsavo 114 Seimo narių. Skaityti toliau
Dar neišblėsus partizaniniam pasipriešinimui įžvalgesni Lietuvos partizanai jau numatė, kad ateityje jų pasišventusi kova bus teršiama pagal okupanto pagamintą kurpalį.
„Kelsis Lietuva – mūsų jau nebebus. Joje vėl užvirs gyvenimas – mūsų niekas neatmins, banditų vardais vadins — mums bus skaudu“, – savo dienoraštyje nerimavo Tauro apygardos partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas, kunigas, žuvęs 29-erių.
„Kovoja visi idealistai, gražiausias tautos žiedas, nebijąs už savo tėviškę galvą paguldyti. Nėra kovos be aukų, lygiai kaip nėra laisvės Skaityti toliau
Kovotojų už Lietuvos Laisvę atminimo įamžinimas Lukiškių aikštėje netikėtai atskleidė ne tik skirtingus įsivaizdavimus, kaip turėtų atrodyti pats „įamžinimas“, bet ir kaip iškreiptai gali būti suprastas „šiuolaikiškumas“ ar kas yra valstybė ir jos sostinė.
Besidomintieji istorija galėtų išvardinti mažiausiai 5 senąsias Lietuvos sostines: Voruta, Naugardukas, Kernavė, Trakai, Vilnius. Viduramžiais sostinė būdavo ten, kur gyvendavo valdovas. Nuo XIII amžiaus Vilnius pradeda formuotis kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, tuo palaipsniui įgaudamas pastovios Lietuvos valstybės sostinės statusą. Skaityti toliau
Lapkričio 5 d. ryte vienas žinių portalas išsamiausiai aprašė, pasak lenkų sporto žiniasklaidos, „didžiausią 2017 metų sporto sensaciją“: „Lietuvių kilmės kovotoja šokiravo MMA pasaulį: nokautavo lenkę ir apsijuosė čempionės diržu“:
Praėjusią naktį Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje nugriaudėjo ilgai lauktas mišrių kovos menų (MMA) turnyras „UFC 217“, kuriame ryškiai sužibo lietuvių kilmės kovotojos Rose Namajunas žvaigždė. /…/ Visiška kovos autsaidere laikyta lietuvių kilmės kovotoja iš JAV savo pajėgumą įrodė ne žodžiais, Skaityti toliau
Pirma tezė. Apie dvigubą pilietybę prikalbėti kalnai žodžių ir išlietos jūros jausmų.
Ponai, o kodėl tik apie dvigubą pilietybę? Kodėl jau kelis dešimtmečius Globalios Lietuvos aktyvistai tik jos ir reikalauja? Juk kalba turi būti erdvesnė, rimtesnė. Reikia atidengti visas kortas, ponai, nes jūs juk norite daugiau. Nebe už kalnų metas, kai pasauliniam jaučiui teks kibti už ragų ir turėti kišenėje nebe du, o tris, keturis ir daugiau pasų. Kaip loterijos bilietų. Arba kaip daugpatystę liudijantį sąrašą. Skaityti toliau
Viename iš Panevėžio Ramygalos gatvės daugiaaukščių gyvena pokaryje septynerius metus partizanavęs ir 15 metų sovietiniuose lageriuose iškalėjęs Vyčio kryžiaus Komandoro ordinu apdovanotas dimisijos kapitonas Bronius Juospaitis-Direktorius. 92-uosius savo gyvenimo metus pradėjęs senolis turi puikią atmintį. Su šiuo garsiu panevėžiečiu kalbasi žurnalistas Bronius Vertelka.
Gyvenimo pradžia
– Savo gyvenimo metus skaičiuojame nuo gimimo. Kur jūsų gimtinė? Ar didelėje šeimoje augote? Skaityti toliau
Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą), manau, labai dažnas gali išgyventi skaitydamas naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą 2016 m. 500 egz. tiražu išleido „Minties“ leidykla (!). Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir, dera pripažinti, atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus (tikėtina – ne vien to autoriaus) rašyta ir išmąstyta studija.
Tačiau būtent veikalo autoriaus plati įžvalgų paletė ir jų drąsumas (gal ir originalumas) ir duoda besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos Skaityti toliau
Liepos 30 d. Mauručiuose ties Kauno ir Prienų rajonų riba, šalia automagistralės „Via Baltica“, buvo atidengtas paminklinis akmuo, skirtas tarpukario Lietuvos karininko, Lietuvos karo atašė SSRS, vidaus reikalų ministro paskutiniuosiuose dviejuose tarpukario Lietuvos ministrų kabinetuose, Vyties Kryžiaus kavalieriaus, generolo Kazimiero Skučo gimtinės vietai ir sušaudymo Maskvoje 75-mečiui pažymėti.
Atidengus paminklinį akmenį garbės salves iššovė Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės kariai. Pagarbą Lietuvos didvyriui kartu su kariškiais atidavė ir jaunieji Lietuvos skautai. Skaityti toliau
Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“.
Tuos, kurie tebegyvena tų vadovėlių idėjomis, bergždžia įtikinėti, kad SSRS nebuvo mūsų tėvynė, nes Lietuva buvo okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį, o kas nesutiko ir tam priešinosi, buvo sunaikinti arba ištremti. Skaityti toliau
Balandžio 23 d. Kauno įgulos karininkų ramovės menėje įvyko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tauro apygardos ataskaitinis rinkiminis susirinkimas. Jame dalyvavo buvę partizanai, jų ryšininkai, statutiniai Laisvės kovų dalyviai.
Tauro apygarda viena iš pirmųjų pradėjo ginkluotą laisvės kovą prieš sovietinį okupantą. Jai priklausė ir dabar Lietuvoje daug kam gerai žinomi žmonės, sąmoningai pasirinkę sunkų, bet garbingą Laisvės kovotojų kelią, kaip antai – poetas Antanas Miškinis – Kaukas, solistas Antanas Kučingis – Kalvaitis, pirmasis Birutės rinktinės vadas Juozas Lukša – Daumantas ir kt. Juozas Lukša savo knygoje „Partizanai“ rašo ir apie Tauro apygardos veiklą. Skaityti toliau
Kovo 9 d. Rusijos Rostovo srities Donecko teisme, Rusijos pagrobta ir neteisėtai kalinama Ukrainos karinių oro pajėgų lakūnė, Nadija Savčenko tarė paskutinį žodį ir paskelbė, kad toliau tęs sausą bado streiką.
Teismas pranešė, kad nuosprendį lakūnei skelbs kovo 21–22 dienomis ir neleido kalinei susitikti su giminaičiais, Ukrainos konsulu ir Ukrainos gydytojais.
Nuo kovo 3 d. sausą bado streiką vykdanti kalinė tardama baigiamąjį žodį netvardė jausmų. Gimtąją kalba apstulbusiems okupantams ji sviedė tokius žodžius: „Maidanas Rusijoje bus! Skaityti toliau
Kai mokiausi mokykloje, skaičiau J.Marcinkevičiaus “Pušis, kuris juokėsi”. Spėju, kad skaitė visi mano amžininkai, nes ta knyga, jei gerai pamenu, buvo privalomų perskaityti sąraše.
Tačiau ateistu šiandien esu ne dėl J. Marcinkevičiaus knygos, o asmeniniu pasirinkimu. Teneužpyksta tikintieji, tačiau religija man visada atrodė kvailas dalykas ir silpnųjų bei šiaudadūšių prieglauda. Tų, kurie tiki, kad visos jų padarytos niekšybės gali būti atleistos sukalbėjus dešimt „Tėve mūsų“ ar septyniolika „Sveika Marijų“ ir kurie, nė piršto nepakrutindami dėl savo gerovės mano, kad tikrasis gyvenimas prasidės, kai juos užkas. Skaityti toliau
Skiriama prieš 76 metus iš lenkų okupantų išvaduotam Vilniui
1939 metų spalio 27 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į 19 metų buvusią Lenkijos okupuotą teritoriją, o po dienos buvo iškilmingai sutikta Vilniuje.
Vilnius grįžo Lietuvai, nors priverstinės šio grįžimo sąlygos aiškiai įspėjo apie suverenumo praradimą ir tų pačių metų birželį ištiksiančią naują sovietinę okupaciją.
Vis dėlto šis Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių mieste buvo džiaugsmo diena. Ji gana plačiai ir vaizdingai aprašyta amžininkų liudijimuose, patys Vilniaus okupacijos ir atgavimo faktai įtraukti į mokyklines istorijos programas. Skaityti toliau
Kai kas sako: nejudinkim istorijos, nesigrąžiokim į praeitį, žvelkime pirmyn ir taip konstruokime savo santykius – ir bendruomenėje, ir tarp valstybių. Tai nuolat kartoja lenkų politikieriai, norintys, kad užmirštume praeities nuoskaudas, ypač 1920-ųjų metų Vilniaus krašto okupaciją, ir dabar vienytumės į koaliciją prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, taip tvirtina Kremliaus ideologai, siekiantys, kad neprimintumėme sovietinės okupacijos fakto, nereikalautume atlygio už jos padarytą žalą ir net patariantys užsičiaupti mūsų Prezidentei…
Kur aš taikau? Skaityti toliau
Mažesnis ar didesnis, bet svarbus gynybinis 1655 m. mūšis Vilniuje įvyko. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės daliniai kovėsi prieš nepalyginamai gausesnes priešų – Rusijos kariuomenės pajėgas. Deja, pralaimėta, atsitraukta, priešas užgrobė Vilnių. Tokia skaudi tikrovė. Tai kartu bendros tarptautinės ir LDK vidaus padėties pasekmės.
1654 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės, ir visos Abiejų tautų respublikos politinė ir karinė padėtis labai pablogėjo. Tais metais Rusijos kariuomenė, vadovaujama kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus, kartu su etmono Bogdano Chmelnickio 20 000 kazokų iš viso surinko apie Skaityti toliau
Po sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčių skulptūrų nuo Vilniaus Žaliojo tilto nukėlimo pasirodė atsakomoji akcija – informacinio karo atakos požymius turintis reikalavimas panaikinti sprendimą, susijusį su žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio atminimo įamžinimu. Tai Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, literatas, žurnalistas-publicistas, 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvis, Štuthofo konclagerio kalinys, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatorius Jonas Noreika (rezistencinis slapyvardis Generolas Vėtra). Skaityti toliau
Pastaruoju metu visuomenėje vis labiau diskutuojama apie Sovietų Sąjungos „pasiekimus“ menančių skulptūrų ant istorinio Žaliojo tilto Vilniuje likimą. Lietuvos kultūrinį ir fizinį naikinimą vykdžiusios okupantės jau nėra. Liko jos „didybę“ menantys simboliai. Liko ir po mūsų sąmonę šmirinėjančios šmėklos.
Gal šios šmėklos yra vertingi okupantų paliktų žaizdų Tautos dvasiniame kūne „laiko ženklai“? Gal jos galėtų būti sovietinių skulptūrų parko prie Grūto ežero filialu Vilniuje ir trauktų turistų minias į Vilnių grožėtis sovietiniu paveldu? O gal reikia įsiklausyti į kompetentingus perspėjimus: negalime jų nukelti, nes tik sunervinsime rytų šalies mešką ir aibę Lietuvoje šmirinėjančių „meškiukų“? Gal verta susitaikyti ir prisitaikyti? Skaityti toliau
Išdavikų nekenčia netgi tie, kam jie pasitarnavo. Tacitas.
Mūsų atgimusios Tautos valios dėka Lietuva 1990 m. atgavo politinę laisvę. Prireikė beveik ketvirčio amžiaus ir mūsų Prezidentės ryžto, kad atgautume ekonominę nepriklausomybę. Kuomet lyg šiol akys vis dar mato okupantų, kolaborantų garbei pastatytus paminklus bei kitokius simbolius, kyla klausimas: kiek dar reikės metų kol atgausime ir dvasinę nepriklausomybę.
Sovietinės okupacijos nužmoginimo ideologija paliko gilų pėdsaką mūsų tautoje – sukūrė homus sovieticus arba mūsiškai Skaityti toliau
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys, grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininkas dr. Arvydas Anušauskas savivaldybėms pasiūlė „nuimti visus okupantų paliktus ženklus, kurie nėra įrašyti į kultūros vertybių registrus“.
„Rugpjūčio 23 dieną minėsime Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti. Dabartinės Rusijos agresyvios politikos ir stalinizmo balinimo fone manau, kad reikia patiems dar kartą aiškiai apibrėžti, ką darome su okupantų paliktais ženklais, kuriais reabilituojama stalinizmo politika“, – Skaityti toliau
Šiandien, birželio 3 d., Seimo posėdyje paminėtos Pirčiupių kaimo tragedijos 70-osios metinės. Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė priminė, kad Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. birželio 3 d., nacių okupantai gyvus sudegino 119 Pirčiupių kaimo gyventojų. „Praėjo dešimtmečiai, tačiau skausmas dėl žiauriai nužudytų nekaltų žmonių niekada neatlėgs. Moterys, vyrai ir pusė šimto vaikų buvo sudeginti gyvi. Šis nepamatuojamas žiaurumas primena mums, kokią didelę kainą mūsų tauta sumokėjo kovodama ir nepasiduodama, ištverdama žudynes, trėmimus, fizinį ir dvasinį genocidą. Atmintyje saugodami ne tik Pirčiupių kaime, bet ir visoje Lietuvoje nukankintų, nužudytų, ištremtų žmonių vardus, branginkime nepriklausomybę ir taiką, galimybę saugiai kurti šalies ateitį“, – kviesdama pagerbti žuvusiuosius tylos minute Seimo posėdyje sakė Seimo vadovė. Skaityti toliau
Kovo 18 d. Rusijai galutinai įtvirtinus Krymo aneksiją, okupaciniai šios šalies daliniai pradėjo karinius veiksmus Simferopolyje – atakavo čia įsikūrusią Ukrainos ginkluotųjų pajėgų bazę –13-tą fotogranmetrinį centrą. Ukrainos gynybos ministerija paskelbė, kad atakos metu vienas Ukrainos karys buvo nušautas tiesioginiu šūviu į širdies sritį, o kiti du buvo sužeisti, vienas šūviais, kitas smūgiuojant lazdomis, armatūra ar kitais daiktais.
Užpuolikai buvo apsirengę Rusijos kariškių uniformomis be skiriamųjų ženklų ir ginkluoti automatais bei snaiperių šautuvais. Skaityti toliau
