Žymos archyvas: Gintaras Burneika

G. Burneika. Skirtumai ir panašumai tarp biblinio ir baltų Dievo (video) (42)

2018 08 17 13:21

Gintaras Burneika | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skelbiame religijotyrininko Gintaro Bureneikos paskaitą, perskaitytą Romuvos stovykloje Dvarciškiuose (Švenčionių r.) 2018 m. rugpjūčio 15 Žolynų dieną.

„Šiandien tauta vertybių ir tapatybės kryžkelėje. Krikščionybė, sukompromitavusi deklaruojamas moralines vertybes, užleidžia vietą jos pagimdytai priešpriešai liberalizmui, ateizmui, agnosticizmui. Daugelis Lietuvos žmonių, siejančių krikščionybę su savo tautine tapatybe gręžiasi link savo gelminių baltiškų šaknų, tradicijų ir bando jas derinti su krikščioniškosiomis. Ar jos labai skiriasi? Ar suderinama Skaityti toliau →

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (34)

2018 05 21 10:00

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau →

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (I) (9)

2018 04 23 07:00

1. Archetipinės galios

Tautos, kaip ir medžio, šaknys nematomos. Jos tarpsta giliai žmogaus sielos „dirvoje“, širdyje. Iš jos gelmės kyla gyvybės syvai, teikiantys tautai galių, maitinantys jos tradicijas ir papročius. Be šaknų teikiamų syvų tautiškumas vysta, džiūsta, nebegali skleistis ir augti, virsta sausu pernykščiu stagaru – negyvais muziejiniais eksponatais. Tautiškumo šaknys slypi senajame prigimtiniame tautos tikėjime, todėl jo nesutaikomas priešas – krikščionybė nepaliaudama stengiasi žmogų iš jo iškirsti ir įskiepyti jį į saviškį „alyvmedį“ (Rom 11, 24, 17)[1], maitinamą tolimų svetimų šaknų. Skaityti toliau →

G. Burneika. Velykų spindesys ir skurdas (26)

2018 03 30 08:00

„Koncertas kiaušinyje“. Jeronimo Boscho paveikslas 1516 m. | Wikipedia.org nuotr.

Amžina šviesos ir tamsos kova gamtoje sukelia metų laikų virsmus, kuriuos prigimtinio baltų tikėjimo puoselėtojai pažymi šventėmis. Gamta – mūsų senojo prigimtinio tikėjimo Šventas Raštas, mokantis mus visokeriopos įžvalgos, o švenčių tradicijos neatsiejamos nuo gyvybinių jėgų apykaitos ir telkimo.

Krikščionybė, pradedant nuo pat jos įsigalėjimo IV a., atkakliai stengiasi iškreipti šių švenčių prasmę, primesdama joms su žydų tautos istorija ir religiją susijusius pavadinimus ir turinį. Skaityti toliau →

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (11)

2017 11 29 15:00

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad bibliniam dievui žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau →

G. Burneika. Apie tikrus ir netikrus dievus (9)

2017 10 18 20:53

Atsiliepiant į kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“

2014 metų pabaigoje tinklalapis propatria.lt iš punskas.pl perskelbė kunigo Mariaus Talučio straipsnį „Budizmas, pagonybė ir joga“, kuriame išsakytam požiūriui į senąjį baltų tikėjimą negaliu pritarti. Aš pats ilgą laiką buvau krikščionis, atidžiai studijavau Bibliją, todėl krikščionybės išankstinis neigiamas nusistatymas į kitus tikėjimus manęs nestebina. Todėl, nenorėdamas nieko įžeisti nei užgauti jokio tikinčiojo jausmų, vis dėlto pamėginsiu pasakyti kelis žodžius iš kitos pusės. Skaityti toliau →

G. Burneika. Biblijos dievo gailestingumas? (91)

2017 09 10 21:00

„Dievas Tėvas“, Siksto koplyčia, Mikelandželo tapyba, 1512 m. | Humancondition.com nuotr.

Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla. Skaityti toliau →

M. Kundrotas. Tiesa – aukščiau visko (18)

2017 06 28 20:34

Nesmagu veltis į religinius karus, skaldančius lietuvių tautą. Vis dėlto kai kam to labai norisi. Skaldytojų galima rasti įvairiose konfesijose, tiek krikščionių, tiek pagonių, o taip pat ir ateistų gretose. Žinoma, kiekvienas turi teisę ir gal net pareigą skelbti kitiems tiesą, kaip jis ją suvokia. Tik tai turėtų būti daroma korektiškai tiek etikos, tiek faktų atžvilgiais. Įvairios religijos, konfesijos ir denominacijos turi savyje gerų dalykų ir etiška būtų jas pripažinti.

Deja, Gintaras Burneika, tiek savo pirmajame straipsnyje krikščionybės tema, tiek atsakyme į išsakytą kritiką laikosi agresyvios, netgi demonizuojančios retorikos, provokuodamas atitinkamą atsaką senojo Skaityti toliau →

G. Burneika. Kuo mažiau seki Biblijos mokymu, tuo daugiau išsaugai tautinės tapatybės (40)

2017 06 27 16:00

Francisko Gojos (1746-1828) paveikslo „Inkvizicijos naktis“ fragmentas

Vos pamėgini argumentuotai apginti tautinę tapatybę, meilę savo kraštui, savo prigimtinį tikėjimą, senas tūkstantmetes tradicijas, iš oponentų iškart pasigirsta pikti lozungai apie grėsmę humanizmui, demokratijai, priešiškumą kitoms religijoms ir kurstomą konfliktą. Mariaus Kundroto buvau pavadintas džihadistu, nors „švento karo“ terminas labiau tinka krikščionims. Čia tiktų pacituoti Lietuvos filosofijos klasiką prof. Arvydą Šliogerį: „…krikščionybė įsitvirtina kaip maištas ar šėtoniškas įsiūtis prieš vadinamąją pagonybę“ [1].

M. Kundrotas mano „polinkį peikti“ kitą tikėjimą, krikščioniškąjį, užuot teigus ir grindus Skaityti toliau →

M. Kundrotas. Krikščionybė ir tautiškumas: karas ar darna? (32)

2017 06 19 17:41

Atrodytų, jog religiniai karai Vakarų pasaulyje – gūdi praeitis. Tik atvykėliai iš islamo šalių kartais ima ir pagadina visą humanizmo ir demokratijos idilę. Dar galima pastebėti, kaip karingas sekuliarizmas politinės galios priemonėmis bando išstumti iš viešųjų erdvių bet kokią religiją. Vis dėlto karai tarp tikinčių vakariečių jau daugiau istorijos, negu nūdienos aktualijų tema. Tiesa, pasitaiko išimčių. Atskiri žmonės arba jų grupės vis bando sugrąžinti mus į viduramžių kovas.

Lietuvoje, ilgus amžius buvusioje darnos ir įvairovės šventove, kyla savi džihadistai. Iš Skaityti toliau →

G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę (39)

2017 06 18 21:07

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Daugelis Lietuvos eilinių katalikų yra nuoširdžiai atsidavę savo tautai. Tačiau jie net neįtaria, kad krikščionių šventas raštas, kuris kasdien skaitomas bažnyčiose ir kuriuo remiasi katalikų ideologai ir kunigai, menkina bet kokį tautiškumą, papročius ir tradicijas, išskyrus išrinktosios Abraomo palikuonių, šiuo atveju – žydų tautos.

Žydų tauta yra gerbtina ir daugeliu atvejų dėl istorijos bėgyje iškilusių sunkių išbandymų verta užuojautos. Tačiau kito pagarba be savęs gerbimo yra ne tikra pagarba, o pataikavimas ir kito aukštinimas savęs menkinimo sąskaita. Šiame straipsnyje Skaityti toliau →

„Kokia… prasmė?“: Pokalbis su Gintaru Burneika (II) (audio) (1)

2016 12 16 08:30

„Alko“ radijuje transliuojamas laidų ciklas „Kokia… prasmė?“, kurios autorius Gediminas Citukas bendrauja su įvairių religinių konfesijų atstovais, mokslininkais bei žmonėmis, kurie pašventę savo gyvenimą gvildenti ir ieškoti atsakymus į egzistencinius klausimus, kurių pagrindinė mintis apibrėžiama vienu klausimu „Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“.

„Pašnekovams užduodame 4-is vienodus klausimus. Tikimės, kad jų žinios ir įžvalgos kažkiek priartins prie mūsų Skaityti toliau →