Kai žmogui žmogaus nereikia. Ar taip būna?Tikro žmogaus, gyvo, be jokios kaukės. Ir be viruso žmonės maskavosi, slėpėsi, širdies nerodė, vieni kitų nematė. Ar dabar, kai tikrąja šio žodžio prasme jau vieni kitų veidų nematome, kas nors stengsis įžiūrėti daugiau?
Nuo vaikystės įpratau advento laikotarpiu galvoti apie išėjusiuosius. Kai mamytė ant Kūčių stalo dėdavo tuščią lėkštę ir palikdavo kėdę mirusiesiems, man kažkaip nebūdavo keista, kad kėdė ir lėkštė tik viena. Supratau tą simbolinį susitarimą, amžinąjį žaidimą, kuris vedė didesnio, poetiško, bet labai tikro jausmo link – jie, išėjusieji, ateina. Aš sėdėdavau prie stalo ir savo vidinėmis akimis juos nebijodama matydavau. Ir labai nenorėdavau jų kurio nors neprisiminti, nepajausti, neišvysti. Paskui pradėjau galvoti, o kaip jie gali būti visur, pavyzdžiui, tuo pačiu metu pas ne prie vieno stalo susėdusius savo vaikus?
Būdavo malonu ieškoti paslapčių įminimo. Tada ateidavo supratimas, kad jų yra daug daugiau, nei aš suvokiu ir galiu prisiminti. Tada galvodavau, kiek gi kartų reikia minėti?
Paskui pagalvodavau, ar aš pati turėsiu pas ką ateiti… Ir taip rimtai viską svarstydavau, taip toli nukeliaudavau, kad atsakymų ieškoti nepaliaudavau ir šventėms pasibaigus. Nebuvo jokios baimės ar nerimo, likdavo tik amžinas ir malonus tiesos ieškojimas. Anksti prabudę klausimai dar iki šiol liko be atsakymų, bet jie mane išmokė mylėt gyvuosius, kol jie yra čia, kol yra mūsų gyvenimo dalis, kol sėdi prie bendro stalo ar tiesiog yra gyvi kiekvienas savo namuose. Aš pajutau tą nematomą ribą, kai kiekvienas gali atsidurti ten, kur jau nieko nepaklausi, nieko nepasakysi.
Kodėl tokios mintys? Tik nesakykit, kad liūdnos! Ne. Nebent jūs niekada apie tai negalvojat. Ir šiandien jos kilo visai iš kitų prisiminimų. Beveik prieš dešimt metų susirgau baisiu plaučių uždegimu ir patekau į ligoninę. Manęs nenorėjo guldyti, gal net laukė, kad už tai susimokėčiau, kol nepasakiau: ,,Gerai, jūs parašykit popieriuką, kad man nieko nėra, ir aš ramiai važiuosiu namo laukti iki pirmadienio“.
Tada atsirado rentgenas ir palata – uždegimas abipusis ir uždelstas. Aš savo būklę gerai jaučiau ir pati, bet džiaugiausi, kad įrodinėti daugiau neprireikė. Iš pradžių – į silpnųjų palatą, vienutę su deguonim, tada, kai jau pradėjau atsigauti, į bendrą. Ten nebuvo linksmiau. Aš prie vieno lango, o prie kito – labai silpna moteris. Ji užėmė daug vietos lovoje, nes, mano manymu, jos būsena buvo jau priešmirtinė, moters kūnas jau buvo nenatūralių formų. Prie jos sėdėjo jauna dukra – lieknutė, ilgais lygiais juodais plaukais. Moteris jau beveik nekalbėjo, bet duktė didelio nerimo dar nerodė, matyt, tikėjosi, kad viskas dar bus gerai.
Ligonės veido nemačiau, kaip ir ji mano. Nuojauta manęs neapgavo, krizė artėjo. Palatos gydytoja su rezidente ramiai stovėjo prie mano lovos ir aptarinėjo mano būklę. Aš pašnibždomis pasakiau: ,,Gydytoja, jūs pažiūrėkit, gal tą moterį dar galima nuvežti prie deguonies?” Ši atsakė: ,,O jūs dar ko nors iš jos tikitės?” Žinoma, daug tikėtis negalėjau, bet buvo labai gaila dukters, kuri nelabai nujautė, kas greitai bus. O kas pasakys, ar reikalingas tas papildomas žmogaus gyvenimo laikas? Gal didelėse kančiose jo nereikia? Amžinas klausimas, į kurį keblu atsakyti.
Bet mane išgirdo, moterį užkėlė ant ratukų, nuvežė į galinę skyriaus palatą, ,,prijungė“ prie deguonies. Po kurio laiko atvežė į palatą neatpažįstamą – šviesaus veido, atsimerkusią, lygiai kvėpuojančią. Kai vežimėlio kojūgalis priartėjo prie mano lovos, moteris pasuka galvą į mano pusę ir su didžiausia nuostaba sako: ,,Laima?!“ Aš netenku žado – juk jos tikrai nepažįstu! Iš kur ji žino mano vardą? Pulčiau klausti, bet man prasideda kažkokios procedūros, kažkur turiu skubėti, aš negaliu prie jos prieiti, bet viduje tiesiog spirgu iš smalsumo. Taip praeina gal valanda, gal ilgiau. Tuo metu deguoniu kvėpuoja kažkas kitas. Mįslinga moteris vėl ima mėlynuoti. Matau, kad viskas. Ją vėl išveža prie deguonies ir ten palieka. Palydžiu nežinomosios dukterį. Matau, kaip keičiasi moters kojų odos spalva, mėlynuoja nagai, po kurio laiko ji pradeda mirti. Duktė staiga pameta galvą, puola kratyt motiną, vos ne įsakmiai reikalauja nemirt. Aš sugriebiu tą jauną merginą, prispaudžiu jos rankas prie jos kūno, laikau glėbyje kaip spurdantį paukštį, kad tik sparnais neplasnotų, kad tik aprimtų, nes vyksta didžiausio skausmo misterija – jos motina miršta. ,,Tylėk, vaikeli, šitos akimirkos šventos ir labai reikšmingos, padėk savo mamai“. Ji spurda tiek, kad aš išsigąstu, jog dėl savo silpnumo galiu jos neišlaikyti: ,,Aš mamos tiek daug nepaklausiau, ji man nepasakė, kas svarbiausia!!!“ – ,,Tylėk, vaikeli, jau nepaklausi. Pasimelskim, kaip mokam, kad ji nueitų ten, kur geriausia“. Ji padeda galvą man ant peties, prisiglaudžia kaip prie motinos ir pravirksta. Negreit atsitokėjam, kad esam nepažįstamos. Tada prisėdam prie lovos. Ateina kažkas iš medikų: ,,Tai jau?“ – ,,Jau…“ Mirusiąją pridengia ir išveža į vonią, bet mums leidžia šalia jos pabūti. Aš sėdžiu prie svetimos duktės, aiškinu, ką dabar daryti. Mes būnam greta, kol kažkas atvažiuoja net iš Druskininkų. Veidas labai matytas, vyriškis kažkoks labai ekraninis, bet aš nesu tikra, ar atpažįstu. Jie abu man padėkoja, nors ir nėra už ką. Grįžtu į palatą, o mano akyse dar moters veidas ir jos didžiausia nuostaba: ,,Laima?!“ Iki šiol gailiuosi, kad jaudulys sutrukdė paklausti, kas buvo ta moteris ir kur – šiame ar aname pasaulyje jai kažkas pasakė mano vardą.
Bet iš tikrųjų tai pasakyti norėčiau visai paprastą dalyką – tyliais advento vakarais suraskite savyje visus klausimus gyviesiems, kol dar yra kam į juos atsakyti. Nes paskui vieną kartą bus viskas kaip visada – stalas, balta staltiesė, žvakučių ir eglutės kvapas, vieniša kėdė ir lėkštutė. Gal ir pavyks įžiūrėti mylimą veidą, bet kas žino?.. Vieną žinokit – nebus jokių atsakymų.
