Z. Tamakauskas. Žmogus, Lietuvai atidavęs savo sielą ir širdį… (7)

Kunigas Mykolas Krupavičius | Vikipedijos nuotr.

Kunigas Mykolas Krupavičius | Vikipedijos nuotr.

Tai buvo didelių siekių kunigas Mykolas Krupavičius, vėliau gavęs prelato vardą. Šių metų gruodžio mėnesio 4 dieną sueina 50 metų nuo šio įžymaus mūsų Valstybės veikėjo prelato Mykolo Krupavičiaus mirties.

Prelatas gimė prieš 135-erius metus Prienų rajono Balbieriškio miestelyje. Miestelis prisimena savo kraštietį, įrengęs jame M. Krupavičiaus alėją.

Prelato Mykolo Krupavičiaus visas gyvenimas buvo susietas su dvasinių vertybių plėtote, Tėvynės atgimimo ir jos stiprinimo siekiu, vadovaujantis krikščioniška patriotine nuostata, meile Lietuvai. Toks idealas jį vedė per visus gyvenimo verpetus, pasitaikiusias negandas.

Jau lankydamas mokyklą jaunasis Mykolas įsijungė į lietuvybės palaikymo ir jos saugojimo darbą – bendravo su knygnešiais, aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Norėdamas turėti didesnį poveikį jaunimui, pasirinko mokytojo kelią – penkerius metus mokėsi patriotinių sumanymų kupinoje Veiverių mokytojų seminarijoje, kuriai vadovavo vėliau pavadintas Lietuvos mokytojų patriarchu – Tomas Ferdinandas Žilinskas. Baigęs ją, mokytojavo Lomžos gubernijoje, vėliau Papilėje.

Papilėje Mykolas Krupavičius susidraugavo su savo bendraminčiu – bažnyčios vikaru kunigu Petru Gudauskiu. Jie sudarė sau artimų žmonių būrelį, su kuriuo sekmadieniais važinėdavo po apylinkę susirinkusiems žmonėms aiškindami jiems rūpimus klausimus.   Juozas Meškauskas savo internete pateiktame rašinyje „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“ cituoja Mykolo Krupavičiaus mintis: „… pagrindas mūsų kalbų buvo toks: Lietuva – lietuviams, lietuvio dvasinė ir medžiaginė gerovė, lietuvių tautinis siekis“ (175 psl.). Jų gebėjimų dėka apylinkėje žymiai pagyvėjo visuomeninis gyvenimas. Mokytojaudamas neišvengė caristinės biurokratijos išskėstų čiuptuvų – du kartus už lietuvišką veiklą buvo suimtas.

Jaunasis mokytojas pradėjo vis labiau jausti savo tikrąjį pašaukimą, kurį įgyvendinus labiausiai galėsiąs būti naudingas savo visuomenei, savam kraštui, dvasinių vertybių plėtotei. Apie tai jis pasakė savo mamai. Ši atsakiusi: „Vaikeli, apsigalvok gerai. Daromas  žingsnis bus svarbus. Velyg būti geru mokytoju negu blogu kunigu. Tau jokio patarimo tuo reikalu neduosiu. Jei Dievas laimins tavo užsimojimus, aš džiaugsiuosi. Kiekviena motina būtų laiminga turėdama sūnų gerą kunigą“ [Juozas Meškauskas – „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“, 176 psl.]. Mykolo žingsnis buvo tvirtas. Pašaukimo pojūtis  religingą jaunuolį atvedė į Seinų kunigų seminariją. Jau pirmakursis seminarijos auklėtinis aktyviai įsijungė į joje veikusį slaptą lietuvių klierikų sąjūdį, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.

Krupavičius Mykolas | prienumuziejus.lt nuotr.

Krupavičius Mykolas | prienumuziejus.lt nuotr.

Kai seminarijos rektoriumi tapo aktyvus lenkas kunigas R. Jalbžykovskis, seminarijoje buvo uždrausta lietuviška spauda, laikraščiai ir knygos. Tačiau lietuvių klierikai to draudimo neklausė. Už tai klieriką Mykolą Krupavičių, kaip minėtos lietuvių organizacijos pirmininką, norėta pašalinti iš seminarijos. Įsikišus vyskupui Antanui Karosui, kunigui Jonui Totoraičiui ir kt., Jalbžykovskis to savo sumanymo nedrįso įgyvendinti – M. Krupavičius, nepalaužta lietuvio dvasia, tęsė savo mokslą Seinų kunigų seminarijoje. [Intern. Juozo Meškausko str. „Prelato Mykolo Krupavičiaus jaunystė“]. Baigęs seminariją, dar ketverius metus savo teologines žinias gilino Petrapilio dvasinėje akademijoje, buvo vienas iš ateitininkų sąjūdžio kūrėjų Rusijoje, o vėliau Ateitininkijos sumanymus platino ir Lietuvoje.

1914 m. birželio mėn., studijuodamas dvasinėje akademijoje, buvo įšventintas kunigu. Pirmame pasauliniame kare dalyvavo Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos veikloje, buvo karo belaisvių kapelionas, žurnalo „Ateities spinduliai“ redakcijos narys. 1917 metais apsigyveno Voroneže, kuriame buvo susibūręs nemažas lietuvių spiečius. Čia paskirtas lietuviškos Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionu. Kartu su kitais Rusijoje įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Metus laiko buvo šios partijos pirmininkas, dalyvavo Petrapilio lietuvių Seimo darbe. Džiaugėsi brėkštančiu Lietuvos valstybingumo atkūrimu, stengėsi ir pats prie šio vyksmo prisidėti: rinko aukas besikuriančiai Lietuvai, telkė savanorius jos Nepriklausomybei ginti.

1918 metų pradžioje dėl lietuvių kareivių telkimo Rusijos bolševikų vadinamas revoliucinis tribunolas jį už akių nuteisė mirties bausme. Mykolui Krupavičiui pasikeitus savo išorinę išvaizdą ir gavus asmens dokumentą su Zelenioko pavarde, pasisekė pabėgti į Lietuvą nuo tos griaunančios bolševikinės bangos antplūdžio. 1918–1919 metais gyveno Vilniuje. 2012 m. rugsėjo 23 d. prie to namo – Odminių gatvėje, buvusio Lietuvos partizanų vyriausiojo kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu įrengta memorialinė lenta. Toje lentoje įrašyti labai prasmingi ir raginantys M. Krupavičiaus testamentiniai žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo Tėvynė Lietuva“.

 M. Krupavičiaus alėja Balbieriškyje | wikimedia.org nuotr.

M. Krupavičiaus alėja Balbieriškyje | wikimedia.org nuotr.

Apsigyvenęs Kaune kunigas Mykolas Krupavičius daug jėgų skyrė artėjantiems Steigiamojo Seimo rinkimams, kūrė įvairiose Lietuvos vietose Lietuvos krikščionių demokratų partijos skyrius. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, pasižymėjęs dideliais viešo kalbėjimo gabumais, aktyviai dalyvavo rengiant žemės pertvarkymo įstatymą siekdamas visų pirma aprūpinti žeme bežemius ar mažažemius savanorius, išlaikiusius Nepriklausomybės kovose Lietuvos gyvybingumą, taip pat ir kitus neturinčius žemės, bet norinčius savarankiškai pradėti ūkininkauti kaime. Būdamas Žemės ūkio ministru, šią pertvarką įgyvendino.

Mykolas Krupavičius buvo išrinktas į Pirmąjį, Antrąjį ir Trečiąjį Lietuvos Seimus. 1919 ir 1923 bei 1926 ir 1927 metais buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas. 1927 metais pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos studijavo užsienio katalikiškuose universitetuose ekonomiką, teisę, žurnalistiką ir sociologiją.

Grįžęs į Lietuvą, 1930–1931 metais vikaravo Garliavos parapijoje, paskui profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje dėstydamas joje sociologiją, etiką, prancūzų kalbą ir bažnytinės iškalbos meną. Toliau dirbo Veiverių parapijos klebonu. Čia taip pat pasižymėjo ne tik kaip geras ir parapijiečių mylimas kunigas, bet ir vėl kaip geras rengėjas: pastatydino kleboniją, atnaujino ir padidino bažnyčios bokštą, aptvėrė šventorių. Prieš sovietinę okupaciją ir okupacijoje klebonavo eidamas dekano pareigas Kalvarijos parapijoje. Čia jam buvo suteiktas „neiškeliamo klebono“ statusas [Kęstutis Žemaitis – „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“].

 Po audiencijos pas Šv. Tėvą Pijų XII Vatikane: VLIK‘o, vykdomosios tarybos politinės komisijos nariai – Vaclovas Sidzikauksas, prel. Mykolas Krupavičius, Juozas Brazaitis. 1950 m. | aidas.lt nuotr.

Po audiencijos pas Šv. Tėvą Pijų XII Vatikane: VLIK‘o, vykdomosios tarybos politinės komisijos nariai – Vaclovas Sidzikauksas, prel. Mykolas Krupavičius, Juozas Brazaitis. 1950 m. | aidas.lt nuotr.

Okupavus sovietams Lietuvą, prasidėjo Bažnyčios persekiojimas. Valdžia kai kuriuos kunigus bandė patraukti į savo pusę. Mykolui Krupavičiui net buvo siūlomas aukšta komisaro vieta [Kęstutis Žemaitis – „Penki prelato Mykolo Krupavičiaus laiškai vyskupui Vincentui Padolskiui“]. Jis šito klastingo siūlymo atsisakė. Norėdamas apginti Bažnyčią ir tikinčiuosius nuo persekiojimo, vyskupų pavestas, Mykolas Krupavičius parengė sovietinei valdžiai aktą. Tačiau tas nieko nepadėjo. Jis pats turėjo slapstytis nuo gresiančio suėmimo.

Vokiečių okupacijos metais kunigas Mykolas Krupavičius, rodydamas didelio pilietiškumo drąsą, kartu su buvusiu Žemės ūkio rūmų įsteigimo sumanytoju ir ministru Jonu Aleksa  bei su buvusiu Respublikos prezidentu Kaziu Griniumi generaliniam komisarui Rentelnui 1942 metais įteikė protesto aktą prieš Lietuvos kolonizavimą ir žydų bei kitų šalies piliečių persekiojimą ir žudymą. Tų pačių metų gruodžio mėnesį gestapo buvo suimtas ir įkalintas. Atidengiant Kaune jam skirtą skulptoriaus Juozo Šlivinsko sukurtą memorialinę lentą, jo seserėčia mokytoja Genovaitė Jarumbavičiūtė savo kalboje pacitavo laiško, rašyto seseriai Veronikai iš Tilžės kalėjimo 1943 m. gegužės 8 d., ištrauką: „Jei Dievas panorėtų čia mano gyvenimo kelionę nutraukt, tai labai norėčiau, kad mano palaikai amžiams atsigultų lietuviškoj žemelėj. Lietuvai atidaviau savo sielą, širdį, sveikatą, jai norėčiau atiduoti ir bedvasį kūną“ [Kazimieras Dobkevičius – „Memorialinė lenta Prelatui“, XXI amžius, 2006-10-06].

1945 metais amerikiečių išlaisvintas, dar dvylika metų gyveno Vokietijoje. 1948 metais lapkričio mėnesio 13 d. popiežius Pijus XII kunigui Mykolui Krupavičiui suteikė garbingą prelato vardą. Buvo išrinktas įsikūrusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1949 metais jo vadovaujamas VLIK‘o komitetas paskelbė istorinį palikimą – Lietuvių chartą, kurioje nustatytos Pasaulio lietuvių bendruomenei pagrindinės direktyvinės gairės, kuriomis reikėtų vadovautis ir mūsų dienomis.

 Mykolas Krupavičius. Atsiminimai | aidas.lt nuotr.

Mykolas Krupavičius. Atsiminimai | aidas.lt nuotr.

Mykolui Krupavičiui teko bendrauti su nugalėjusiu sovietinę „geležinę uždangą“ Lietuvos laisvės istoriniu kovotoju Juozu Lukša. Susipažinus Juozui Lukšai su Nijole Bražėnaite, prelatas Mykolas Krupavičius 1950 m. liepos 23 dieną palaimino ir jų santuoką vienoje mažytėje Vokietijos bažnytėlėje.

Atkūrus Vokietijoje Lietuvos krikščionių demokratų partiją, čia pasivadinusią Lietuvos krikščionių demokratų sąjunga, tapo tos politinės organizacijos pirmininku. Trejus metus redagavo „Tėvynės sargą“. 1950 metais iki „gyvos galvos“ išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 metais apsigyveno JAV. Čia taip pat aktyviai dirbo visuomeninį darbą, kurį siejo su širdies auka ir jautrumu. Jis dar 1928 rašė: „Visuomeninė tarnyba – tai Dievo tarnyba. Kas jos nevykdo, yra žemės našta“ [Mykolas Krupavičius – Apie visuomeninį darbą, Kaunas, 1928 m.] M. Krupavičius ypač rūpinosi lietuvių vienybe, iškėlė mintį įkurti Pasaulio lietuvių bendriją, dalyvavo lietuviškoje spaudoje pasirašydamas M. M., Juodišiaus, M. Kruopelės, G. Taučiaus ir kt. slapyvardžiais.

Vienas iš ryškiausių jo nuveiktų darbų Lietuvoje – talkinant ekonomistui Albinui Rimkui, parengta ir įvykdyta žemės pertvarka, jau atkurtos Valstybės pirmojo dešimtmečio pradžioje užkirtusi kelią Rusijos kėslams įvykdyti mūsų krašte bolševikinį perversmą. Išrinktas 1918 m. gruodžio 1 d. sudarytos Žemės pertvarkos komisijos pirmininku, eidavo pėsčias nuo vieno kaimo prie kito, matė bežemių žmonių skurdą, jų beteisiškumą, skatino žmones imti dvarų žemę ir ją dirbti. Todėl dvarininkai jį buvo praminę „bolševiku su kunigo sutana“ [ Inter. str. „Balbieriškyje prisimintas kraštietis Mykolas Krupavičius“].

Mykolo Krupavičiaus parengta žemės pertvarka rėmėsi Bažnyčios mokytojo Tomo Akviniečio mintimis, kad nuosavybė yra socialinė funkcija, kuri pateisinama tiek, kiek to reikalauja visuomenės gerovė. Žemės pertvarką jis siejo su visuomenės dorovės turėjimo būtinumu. Pagrindinis pertvarkos tikslas – aprūpinti žeme mažažemius ir bežemius, kad jie galėtų įsijungti į krašto ekonominį ir politinį gyvenimą. [Intern. str. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką“].

Kunigas M. Krupavičius buvo didelis krikščioniškosios demokratijos pasekėjas. Jis atsikirsdamas pertvarkos priešininkams, rėmėsi ir dar Seinų kunigų seminarijoje asmeniškai studijuotų popiežiaus Leono XIII raštų teiginiais. Ši nuostata padėjo jam apsiginti nuo tuometinių, gana sulenkėjusių dvarininkų ir kai kurių savo tikėjimo asmenų puolimo ir skundų, pasiekusių net Vatikaną bei katalikų Bažnyčios vadovaujančiuosius pačioje Lietuvoje. Pastebėtina, kad Mykolą Krupavičių rėmė didelę įtaką turėjęs šiame socialiniame bare tuometinis Vilniaus vyskupas, dabar palaimintasis, marijonas Jurgis Matulaitis. Po ilgai trukusių ginčų Steigiamasis Lietuvos Seimas 1922 metais vasario mėnesį priėmė Mykolo Krupavičiaus siūlytą Žemės pertvarkos įstatymą, kuriame buvo pažymėta ne daugiau kaip 80 ha žemės riba.

Nusavinti ir vandenys bei miškai, jei jų plotas buvo didesnis kaip 25 ha. Naujakuriai už gautą žemę 36 metus turėjo mokėti simbolinius išperkamuosius mokesčius, priklausomai nuo gautos žemės rūšies (0.5 – 7 litus už hektarą per metus). Už paimtą žemę jos buvusiem savininkams turėjo būti atlyginama valstybės nustatyta kaina. Buvo išdalinta apie 700 tūkstančių ha žemės, sukurta apie 35 tūkstančiai naujakurių ūkių. Plėtojosi žemės ūkio bendradarbių judėjimas. Mykolui Krupavičiui vadovaujant Žemės ūkio ministerijai, buvo įsteigta 14 žemės ūkio mokyklų [ Intern, str. „Prelatas Mykolas Krupavičius – kovotojas už žemę ir ūkininką]. Žemesnioji mergaičių žemės ūkio mokykla pradėjo veikti ir jo gimtajame Balbieriškyje. Svarbiausiai – 1924 metais buvo įkurta žemės ūkio žinovus rengianti aukštoji mokykla – Dotnuvos Žemės ūkio akademija, atkūrus Nepriklausomybę, gavusi garbingą Prezidento Aleksandro Stulginskio universiteto vardą. Praėjusiais metais, jį prijungus prie VDU, tapo šios aukštosios mokyklos padalinys, pavadintas VDU Žemės ūkio akademija.

Prelato Mykolo Krupavičiaus plunksnai priklauso parašytos jo knygos „Kova už žemę ir laisvę“, „Kova už žemę ir ūkininką“, „Jonas Basanavičius“, „Lietuviškoji išeivija“, „Krikščioniškoji demokratija“, „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“, „Atsiminimai“ (išleisti po jo mirties) ir kt. Daug gražių raštų parašyta ir apie patį prelatą Mykolą Krupavičių, jo kilnią veiklą Lietuvos labui. Žurnalistas Pranas Alšėnas savo rašinyje „Prel. Mykolas Krupavičius – auksinis sukaktuvininkas“ rašė: Prelato M. Krupavičiaus darbas – didis mūsų tautai paminklas, kurio nei laikas, nei gyvenimo audros nesunaikins. Jo darbai, ypač svetur padaryti ir dirbami – tai gyvybės sultys mūsų Tėvynei […], tai paskatas – stiprėti, kovoti ir laimėti… [Intern. str.] .

Iškilusis Lietuvos sūnus prelatas Mykolas Krupavičius mirė 1970 metų gruodžio 4 dieną Čikagoje. Palaidotas buvo JAV lietuvių Šventojo Kazimiero kapinėse. Pagal jo palikimo prašymą jo akys ir krūtinė užpilta lietuviška žeme, kurią jis buvo gavęs iš Lietuvos.

Dar būnant Tilžės kalėjime jo rašytas prašymas seseriai Veronikai – po mirties jį palaidoti Lietuvoje, išsipildė. Karstas su jo palaikais buvo pervežtas į Lietuvą ir iškilmingai palaidotas 2006 metų rugsėjo mėn. 23 dieną Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje. Gera, kad šiose istorinėse iškilmėse teko dalyvauti ir man. Prisimename: Šventoms Mišioms vadovavo tuometinis Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Mišias laikė vyskupai Jonas Boruta, Rimantas Norvila, Juozas Žemaitis, Juozapas Matulaitis, Jonas Ivanauskas, prelatai Vytautas Vaičiūnas, Vincas Bartuška, monsinjoras Arūnas Poniškaitis, taip pat būrys kunigų. Šv. Mišiose dalyvavo LR Seimo Pirmininkas, kiti Vyriausybės ir Kauno savivaldybės atstovai, Krikščionių demokratų partijos nariai, ateitininkai, Prelato artimieji, Išeivijos krikščionių demokratų partijos generalinis sekretorius Pranas Povilaitis, didelis būrys kauniečių.

Savo pasakytame pamoksle arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kvietė iš Mykolo Krupavičiaus mokytis mylėti savo tėvynę ir jaustis atsakingiems už jos dabartį ir ateitį. Perlaidojimo apeigose grojo Karinių oro pajėgų orkestras, karstas iškilminga eisena palydėtas prie kapo duobės šventoriuje. Buvo pasakytos gražios ir prasmingos atsisveikinimo kalbos, kuriose pažymėtas Prelato nuopelnas mūsų tautai, dėkota už jo meilę tėvynei Lietuvai, išsakyti džiaugsmo žodžiai, kad jo noras ilsėtis Tėvynėje išpildytas. Sugiedotas Lietuvos himnas.

Šių dienų sūkuringame gyvenime, besiskverbiant į mūsų kultūrą įvairiom svetimybėm, turėtume prisiminti prelato Mykolo Krupavičiaus jo „Atsiminimuose“ parašytus žodžius: […] Iš svetimųjų galima paimti tik tas, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško būdo. Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje eilėje, ir kad mūsų „aš“ sektų paskui juos. Tik tas kelias veda į laimėjimą ir tas kelias mums padės išlaikyti neiškreiptą, nesukarikatūrintą lietuvišką sąžinę ir širdį“. Tie žodžiai pažymi ir jo gyvenimo požiūrį, kuris turėtų skambėtų ir mūsų gyvenimo žingsnių aide: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę – už save labiau“.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Religija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: