J. Šatkauskaitė. Eilėraščiai (1)

Julija Šatkauskaitė | J. Anusauskienės nuotr.

Iš ciklo „Šešėlių boksas“

Ištesėjęs

O tau šypsojosi žvaigždynai,
kol po kristalizuotas Majos vizijas
Vedžiojai aukso siūlą.
Mes sekėm juo į labirintą, Tesėjau –

Tu garbanų švystelėjimu
Kvietei mus vis už kito kampo.
Nesaugodamos savęs
Mes visos ėjome tavo pėdsaku,
Klupome užsižiūrėjusios į voratinklių verpetus,
į begalinius tavo idee fix pasaulius.
esakau, kad ėjom aklos:
Grožio regėjimas niekad neapvagia,
tik dovanoja – daugiau aštrumo linijoms,
daugiau ryškumo spalvoms.
Bet jei prieitume labirinto centrą,
kiekviena rastume tik save.
Tuo didis tavo grožis, Tesėjau –
tavo akyse visos atsispindi
deivių pavidalu.

Iš ciklo „Šešėlių boksas“

Ikaras įkalintas

Skelbiu protestą
Prieš genetiką.
Ketinu valia perdėlioti
Savo mikroschemas,
Kad nebejausčiau
Materijos gličų,
Vaikštančių
Po mano kūną
Lyg elektra.
Tai tik įtampa.
Tik simuliakro pulsas tiksi.
Tik tik susitikę
Tikinam save
Kad gera –
Ir tiesiai į saulę
tėškiamės
Kaip Ikaras

Iš ciklo „Šešėlių boksas“

Chimerinis chameleonas

Tu esi sociochameleonas
vos atsidūręs prieš mane
tu išnyksti
aš matau tik veidrodį
už kurio sėdi ir mane stebi.
Kartais gedžiu,
kad tarp laiko atspindžių
nebeįžvelgiam viens kito veido
Neilgam kai išdygsti
tai ligi dangaus
Kuomet abudu poliai
tokie įkrauti
įtampa ir lūkestis
sukuria begalinį fraktalą
galimybių baigčių rezultatų
ir mano fizinis procesorius
vis išmuša saugiklius
tu esi chameleonas
o gal tik sociopatas
vos išdygęs prieš mane
užsiblizgini karatus
tavo veidrody išnyksta
blizgios tavo akys
nemačiom mane stebi
į klausimą neatsakęs
žybsi
kaleidoskopu
grimasos sukasi
rūsy rusiška ruletė
šūvis laukia –
atidaromos naujos trasos
kur tikrovė nedrąsi
nes visi
lenkiasi chimerai
ir chameleonui
aria velnio dirvonus
apokaliptiniam sapne
gal jau esi tokį matęs?
tiek to be vilčių
mano išpažinčiai metas
Aš vis užsižaidžiu
gedžiu
devynių atspindžių kur tos akys
prasisuka ratais
leidžiu plėstis tolyn
gilyn lietis iki 360
tik trečiam ir ketvirtam
vis neturime palatos.
Lėtos mano kalno
kaskados ir vis slidžių pasitaiko
keterų
Kartais taip tavęs geidžiu
kad man užšąla žarnos
vilčių vortekso vata garuoja
man per poras
ir po kalnu pilnu
raktų ir spynų
aš dūstu, man jau trūksta oro
Aš net nežinau
ar tai tikras noras
ar dviejų chimerų
šnypštimo simfonija
nes kiekvienam susitikime
užsitrauki atspindžių kokoną
ir tavo spalvų negaliu įžvelgti
man nusvyra pieštukas
ar tai mistikos rūkas
mano smegenyse?
Gal jau tiek kartų
fantazija man paišė
ekstatines scenas
sparnas į sparną
susilietimo scenarijaus
pegaso medžioklėje
kad aš pati niekada nesijausiu
pakankamai tobula
vaidinti tame kadre.

Opus III. Genezė

Organinės materijos epogėjus
sau pačiai keliantis pavojų.
IQ pelėsis.
Čia tau ne waterbear
čia Neon Genesis,
Evangelion and Leviathan.
Myth of the blessing
that’s a curse.
Žmogus vienintelis laisvas gyvūnas
Žvėris – mūsų viduje.
Valgysiu mangą iš Tolimųjų Rytų:
kad jis man į ranką ateitų
nesumuštas,
nesugadintas, kurva net nepaliestas
papjausiu dešimt pelikanų
plastiko peiliu.
Peilis eina kaip per sviestą.
Ir ko tas skonis
toks kartus?
Nieko tuoj ir man plastiką
tarp kojų sugrūs.
Kalbėti apie ekologiją
tai lyg perst į vandenį:
burbulai kyla smirda,
bet vanduo nebanguoja
ir tvano nebus.
Mes tik pūsim,
toliau pūsim savo dėžutėse
po penktadienio tūsų.

Žalias velvetas arba utopinė vizija

Į paslapčių gelmes
po colį leidom mes žaltvykslių žibintus
ir pamestus metus. Mes sumišimo mesijai, žinianešiai su rimo žiburiais–
neieškom užtarimo
nes seniai nemėtom akmenų
ir artimo nebesmerkiam,
nemokom, nebauginam,
minam
koanus, kalnus ir kelius –
jų tūkstančiai link nušvitimo.
Ir Paslapčiai, tikiu, nekris tuščiai
nė vienas papročio, paparčio, lotoso metimas. Ir nyksta kas diena iš mūs žodyno praradimas. Bergždžiai, tikiu, nėr nė vienos
likimo ir gamtos šventimo dovanos,
kuriai pilnu skliautu galvos,
plačia dūšia ir atviru narvu krūtinės
mes liejam potėpius žaltvyksliškos šviesos, darnos, kūrėjo švento vyno.

Eleusinas šiandien arba Daugiau nakties

Aštuntą vakaro įjungia žibintus
Ir juodas paukštis ant pieštos šventyklos kryžiaus nebeišbaidomas skambučiais nei varpais –
jis naktį ginti pasiryžęs.
Ko žiūri, varne?
Saulė grimzta užmiršta,
ir salė jau sulaikė kvapą:
su durklu stovi Džuljeta
tuoj dovanos sau nemirtingą kapą.
Daugiau nakties, prašau!
Ir garso dar! Ir tiršto smilkaluoto dūmo!
Kad jie išėję tartų: „aš pasaulį pamiršau,
svaigau nuo tikro simuliuoto atvirumo!“
Surinksi tūkstančius veidų, detalių
ir dieną naktį tęsi šventą kaukių balių.
Ir niekad pasauliečio bučinys
Jau nebeveiks kaip tas, prieš visą salę.
Ir rampos ką norės su tavimi darys,
kol kūnas tavo lauks tikrovėje sušalęs.
Ir visi žino, kad tu juokdarys
net jei šįvakar vaidini karalių.