Vaizdo pokalbių cikle „Nacionalinės bibliotekos žinovai pataria“ kviečiama žiūrėti knygos „Nacionalpopulizmas: maištas prieš liberaliąją demokratiją“ pristatymą. Tai – išsami studija, kurią parašė du svarbiausi nacionalpopulizmo ir fašizmo tyrinėjimo žinovai profesoriai Rodžeris Ytvelas (Roger Eatwell) ir Metėjus Gudvinas (Matthew Goodwin). Ši filosofinio, publicistinio žanro knyga – žvilgsnis į įvairių šalių partijų raidą per pastaruosius 20 metų.

Vakaruose daugėja rinkėjų, kurie jaučiasi atstumti, atsiskirti nuo politikos, vis labiau priešiškai nusiteikę mažumų, imigrantų ir neoliberalios ekonomikos atžvilgiu.

Daugelis rinkėjų atsigręžia į nacionalpopulistinius judėjimus, šie pradėjo keisti Vakarų liberalios demokratijos veidą.

Skeptikai sako, kad nacionalpopulistai skaičiuoja paskutines dienas. Jie tikisi, kad ryškiausi tokių partijų veikėjai yra „pagyvenę baltieji vyrai“, kurie greitai mirs. Tačiau tokie teiginiai gana toli nuo tiesos ir tai įrodo knygos autoriai Rodžeris Ytvelas bei Metėjus Gudvinas.

Jie bando atsakyti, kas lėmė nacionalpopulizmo garsėjimą. Rašytojai, kaip geriausi detektyvai, vysto siužetą ir nagrinėja „bylą“, žerdami įrodymus, kad užuominų apie nacionalpopulizmo bangą buvo jau seniai ir jas mačiusių žmonių nestebina nei „Brexit’as“, nei Donaldo Trampo rinkimai. Rodžeris Ytvelas ir Metėjus Gudvinas teigia, kad Donaldas Trampas ir „Brexit’as“ yra daug platesnės tendencijos dalis.

Autoriai rašo apie tai, kokią įtaką ši banga padarys ateities politikai ir kas remia tokius populistinius judėjimus. Pastarajam aspektui knygoje skiriama daugiausiai dėmesio.

Knygoje „Nacionalpopulizmas: maištas prieš liberaliąją demokratiją“ daug statistikos, minčių, straipsnių santraukų, nuomonių apklausų rezultatų, pagrindžiančių autorių mintis. Rašytojai pateikia analizę, padedančią skaitytojui suprasti, kaip kandidatai ir partijos, kurios prieš kelerius metus būtų buvusios nušvilptos, tampa politiškai paklausiomis.

R. Ytvelas – Anglijos Bato universiteto lyginamosios politikos profesorius emeritas. Pagrindinė jo tyrimų sritis yra Europos ir Amerikos fašizmas, šiuolaikinis ekstremizmas ir populizmas. Kita svarbi jo darbų kryptis yra tyrimai, įrodantys kad nacionalpopulizmas nėra tiesiog laikinas ar maištingas judėjimas, bet atspindi daugelio rinkėjų, kurie jaučiasi pamiršti garsių partijų, nuomonę.

M. Gudvinas – Kento universiteto politikos mokslų profesorius, žinomų knygų autorius. Jis dirbo su daugiau nei 200 organizacijų ir konsultavo jas politinio nepastovumo Vakaruose klausimais.

Iš anglų kalbos vertė Vilma Kačerauskienė. Leidėja „Vaga“.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas Matas Baltrukevičius kalbina ELTOS žurnalistę Pauliną Levickytę:

Spausdinti 🖨

ALKO TURINYS

Pastabos 1

Pradžioje buvo ŽODIS. Deja ne tas, kur pasaulį KŪRĖ says:

5 mėn. ago

Nacionalpopulizmas nacionalizmui nelygus, todėl reiktų atsargiau šiuo žodžiu manipuliuoti, jį aiškinti, nes taip netruksi elementarų ir būtiną tautinės tapatybės puoselėjimą nacizmo ir net fašizmo etiketėmis apklijuoti, apšmeižti. O taip elgdamasis, savo retorika, elgsena, veiksmais netruksi ir komsomolcams-aktyvistams, bei jų politinių idėjų įgyvendinimo padariniams prilygti, juos kopijuoti. Pradėsi gaudyti, šaudyti, kalinti sadistiškai kankindamas ir tremti ,,nacionalpopulistus”… Turi po ranka ,,Between Shades of Grey” (Tarp pilkų debesų)? Vien perskaityti tai ir apmąstyti, stengtis įsivaizduoti – tai net ne 1/1000 to, ką jiems teko patirti, kai jie buvo perauklėjami internacionalizmo (tolerancijos; tautos žemės visiems atklydusiems ir juos išlaikyti reikalaujantiems; pasaulio be sienų; santykių be įsipareigojimų; … [sąrašas nebaigtinis]) dvasia …

Kažkas pakišo nevykusį, ,,politkorektišką”, tiesą nuslepiantį žodį ,,mažumos”. Žinoma, ,,gero norėdamas” ir neįtardamas, koks piktybinis auglys iš jo užaugs, kaip jis bus panaudotas tautoms ir bendruomenėms tarpusavyje priešinti, valstybes silpninti. Tiksliau – bus sąmoningai užaugintas. Veiks ne prasčiau už bet kokią degradacijos procesus skatinančią medžiagą.
Mažas, mažylis, mažutis, pupulis, mano lepūnėlis, mano širdelė, kurio patempta lūpytė ašarą spaudžia, ir instinktyviai, nesąmoningai stumteli silpnesniam padėti… – Jį privalome glostyti, tupinėti. Nė sekundei dėmesio nuo jo į ką kitą atitraukti negalima, nes tik jis yra tai, kas pasaulyje svarbiausia, vertingiausia. Kad ir kas aplinkui dėtųsi, kad ir kaip tavo paties artimiesiems pagalbos ir dėmesio reikia, visgi svarbiausia ji – ,,mažuma”. O visi kiti gali kad ir velniop išnykti, Žemė gali kad ir molekulėmis aplink išsilakstyti.
Kai nuspręsta nejudinti, neginčyti sąjungininkų po 2PK nustatytų valstybių sienų, mažesnių kaimynių žemės pasigrobusioms dičkėms žodis ,,mažumos” buvo tikra dovana – grimas , graudulį sukeliančiu žodžiu užmaskuojantis bjaurią, krikščioniui nuodėmingą esmę – toliau tęsiamą karo ir okupacijos nusikaltimą. Juk tai sąjungininkės karą baigė, o jos juk buvo tik aukos, jos tik nesnaudė, pasinaudojo proga… 🙂 Juolab, kad pritaikius savąjį lovkostj ruk , žiopli patikės, jog nebuvo nikakogo mošenjstva , ir būtent okupantas taps visur ir visada savo skriaudas įžvelgianti ir apie jas spiegianti, kaltinanti ir ultimatumais į kampą varanti ,,mažuma”. (Kaip primena mūsų teismus, kai senukai buvo teisiami už tai, kad gindamiesi nušovė į jų nutolusias trobeles besiveržusius ginkluotus plėšikus, kurie paprastai kankindami juos žudydavo.)
Prieš maždaug 60 m., komunalinių butų laikais bendradarbė su savo vaiku gyveno tokiame – su bendra virtuve, vonia, tualetu, koridoriumi. Be kitų, du kaimynai – šiandien mažumai priskirtini jau senstantis ir jaunas. Kaimynai iš ant grindų palikto ,,ožkos tako” žinojo, kada seniokas pagėręs koridoriumi praėjo. Tekdavo labai atidžiai koją statyti. O gerdavo jie dažnokai. Tad nori nenori teko bendradarbei rūpintis šiais laikais mažumai priskirtino kaimyno paliekamais pėdsakais, o vaikui paaugus – ir paauglį sūnų atidžiai saugoti, darbe jaudintis dėl to, kas namie vyksta, nes, jai dirbant, sūnus po pamokų vienas su tais kaimynais namie būdavo. Viena laimė, tada dar ,,mažumų” teisės nebuvo sugalvotos…Kitaip kaip turėtų jaustis žmogus, neturintis kur dėtis, priverstas tokioje skylėje gyventi ir būti tolerantiškas viskam, ką įžūlesnis kaimynas diktuos.

Kai mažumų teisėmis manipuliuoja, piktnaudžiauja visi, kas belieka tarp didžiulių valstybių (užaugintų grobiant svetimas žemes!) užspaustoms, į galutinį išnykimą varomoms tautoms?
Ar ne kitų, šalia ar svetur esančių, nepagarbus, mažųjų tautų egzistencines reikmes ignoruojantis elgesys suveikia kaip katalizatorius, paskatinantis priešinimąsi mažos tautos tapatybės naikinimui, susirūpinimą savo, kaip tautos išlikimu, pažadina jų tautinį orumą ir savisaugą?

Atsakyti