Vilniaus regioninis valstybės archyvas pristato virtualią parodą „Vilniaus universiteto bibliotekai – 450 metų“ ir kviečia patyrinėti svarbiausius Vilniaus universiteto bibliotekos istorijos faktus įamžinusius dokumentus.
Vilniaus universiteto istorijos pradžia mus sugrąžina 450 metų atgalios, kai vyskupo Valerijono Protasevičiaus kvietimu į Lietuvą atvykę jėzuitai 1570 m. liepos 17 d. įsteigė Vilniaus jėzuitų kolegiją ir biblioteką. 1579 m. Vilniaus jėzuitų kolegiją pakeitus į Vilniaus universitetą, biblioteka tapo akademijos, o vėliau – ir universiteto biblioteka. Istorikai teigia, kad tai seniausia akademinė biblioteka Baltijos šalyse.
Nepaisant to, kad XVII–XVIII a. biblioteką ne kartą nusiaubė gaisrai, ji ne kartą buvo išgrobstyta per karus, per 200 jėzuitų vadovavimo universitetui metų bibliotekos fondai sparčiai pildėsi. Knygas ir jų rinkinius bibliotekai perduodavo ne tik katalikų hierarchijos atstovai, bet ir didikai. 1773 m. bibliotekoje buvo priskaičiuojama iki 11 tūkst. tomų – tarp jų buvo ir itin retų spaudinių. 1773 m. panaikinus Jėzuitų ordiną, Vilniaus universitetas perėjo Edukacinės komisijos globon.
Parodoje pristatomas Vilniaus universiteto rūmų planas, patvirtintas rektoriaus Jono Sniadeckio apie 1809 m. Jame numatytos ir patalpos bibliotekai. Nuo 1815 m. jau buvo leidžiama knygas išsinešti į namus, o netrukus Mažojoje auloje buvo įrengta skaitykla.
Kai caro Nikolajaus I įsaku Vilniaus universitetas 1832 m. gegužės 1 d. buvo uždarytas, nemažai bibliotekos fondų buvo išvežti iš Vilniaus. Iš likusių mėginta įkurti Vilniaus viešąją biblioteką, tačiau šis sumanymas nepavyko.
1856 m. pradėjo veikti Archeologijos komisijos Senienų muziejus. Jame buvo įsteigtas Skaitymo kabinetas. 1865 m. jis buvo atskirtas nuo muziejaus ir tapo atskira įstaiga – Vilniaus viešąja biblioteka. Bibliotekos vadovu buvo paskirtas laikinosios bibliotekos įkūrimo ir valdymo komisijos pirmininkas Aleksejus Vladimirovas. Jam buvo suteiktas valstybės tarėjo vardas ir teisė vilkėti V klasės valdininko drabužį. Su tokiu drabužiu jis įamžintas ir dailininko Ivano Trutnevo paveiksle, vaizduojančiame Rusijos caro Aleksandro II apsilankymą viešojoje bibliotekoje. A. Vladimirovas stovi greta caro, pirmas iš dešinės.
Pasak istorikų, bibliotekos vadovas A. Vladimirovas buvo spalvinga asmenybė, turėjusi savitą požiūrį į daugeliui priimtinus ir žinomus dalykus. Pavyzdžiui, jis itin nepalankiai atsiliepė apie mėsą. 1876 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Мясной вопрос“ (Mėsos klausimas) jis kviečia skaitytojus rinktis vegetarizmą. Nors kelerius metus buvo gyvenęs Anglijoje, kuri neįsivaizduojama be penktą valandą popiet geriamos arbatos, A. Vladimirovas siūlė šį gėrimą išmesti iš raciono. Bibliotekai A. Vladimirovas vadovavo iki 1872 m.
1919 m. Vilnių prisijungus Lenkijai, Vilniaus universitetas buvo atkurtas kaip Stepono Batoro universitetas. 1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, senoji Vilniaus biblioteka atgijo – deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas jos darbą vėl nutraukė.
Po karo pradėta kuo skubiau tvarkyti apgriautus Vilniaus universiteto ir jo bibliotekos pastatus ir rūpintasi susigrąžinti prarastus bibliotekos lobynus. Didelių pastangų dėka didžiąją dalį išvežtų knygų (apie 13 tūkst. vertingų leidinių) pavyko susigrąžinti.
Vilniaus regioninis valstybės archyvas kviečia nuo lapkričio 27 dienos virtualiai paklaidžioti senosios bibliotekos klystkeliais http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt.
