F. Žemulis. Nuo pražūties išgelbėti kukučiai paliko gamtininkų sodybą (8)

Kukutis – vienas puošniausių Lietuvos paukščių. Prieš nuskrisdamas šis kukučiukas dar papozavo savo augintojui | A. Butlerio nuotr.

Kukutis – vienas puošniausių Lietuvos paukščių. Prieš nuskrisdamas šis kukučiukas dar papozavo savo augintojui | A. Butlerio nuotr.

Zoologas, Viešvilės valstybinio rezervato direktorius Algis Butleris su žmona Kristina šią vasarą išgelbėjo ir užaugino be motinos likusius tris kukučių jauniklius. Tai bene pirmasis toks atvejis Lietuvoje, negirdėta, kad kas būtų auginęs šiuos retus paukščius. Jauniklių snapelius tekdavo žiodinti ir lesalą įdėti pincetu. Algis ir Kristina Butleriai maitino savo augintinius kalakutiena, vėliau pirko šaldytų svirplių, prigaudydavo įvairių kitų vabzdžių. Per porą savaičių jaunikliai sutvirtėjo ir buvo išleisti į savarankišką gyvenimą.

Kukučiai – vieni gražiausių, puošniausių mūsų šalies paukščių. Tačiau prieš keletą dešimtmečių jie buvo pradėję nykti, todėl įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.

Įdomioji televizija

Algio ir Kristinos Butlerių sodyba stūkso Tauragės rajono Eičių kaimo pakraštyje, prie pat valstybinio rezervato ribos. Kadaise čia buvo eiguva. Butleriai nusipirko šį namą 1992 metais, kai, įsteigus Viešvilės rezervatą, Algis atvyko čia dirbti.

Į sodybą iš plento veda mažas miško kelelis. Aplink – ūksminga Karšuvos giria. Pavažiavęs šiuo keliuku gal porą šimtų metrų, išnyri į didelę miško laukymę, kurios pakraštyje ir stovi Butlerių namas. Vienintelis – artimų kaimynų čia nėra.

Tikriausiai todėl, kad šią nuošalią, tik vietos žmonių žinomą laukymę iš visų pusių supa miškas, o visai greta – Vešvilės rezervatas, kuriame pašaliniams lankytis draudžiama, šį gamtos prieglobstį prie Butlerių namo yra pamėgę daug įvairių gyvūnų, o greta plytinčioje laukinėje natūralioje 2 hektarų miško pievoje galima aptikti retų augalų.

Kai lankausi pas Algį, visada pirmiausia nužygiuojame prie šios pievos gale žaliuojančios milžiniškos eglės. Jai jau gal pusantro šimto metų, jei ne daugiau. Po didžiule jos laja tebežiojėja Antrojo pasaulinio karo apkasų liekanos – čia ėjo frontas, virė mūšiai, tačiau eglė išliko ir stebina savo formomis. Tikriausiai tai tinkama kandidatė į Lietuvos gamtos paminklus, tačiau A. Butleris prisipažįsta nenorįs, jog čia, rezervato pašonėje, lankytųsi daug žmonių.

Daugelis gamtininkų gali pavydėti Butleriams tokio gyvenimo – tiesiog pačioje gamtoje, kaip Henrio Torio (Henry Thoreau) Voldenui iš knygos „Gyvenimas miške“. Pažįstu nemažai gamtininkų, kurie į gamtą keliauja iš savo ankštų butų įkaitusiuose nuo karščio ir dvokiančiuose miestuose (kai kurie tuo net patenkinti), o čia – gamtos rojus tiesiog už slenksčio.

Butleriai jau daug metų neturi televizoriaus. Ir nenori jo. „Na nesakyk šitaip, – juokdamasis prieštarauja Algis, – turime mes televiziją, net 4 jos kanalus: šiaurinį, pietinį, vakarinį ir rytinį – priklausomai nuo to, kurioje pusėje namo langas. Ir ši televizija daug įdomesnė už tą, kurią per elektroninę dėžę rodo ir laiką gaišina“.

Atsikėlęs rytą Algis pirmiausia pro vieną langą peržvelgia kiemą, kur tarpsta Kristinos sodintos gėlės ir kurį budriai sergsti du dideli kieto charakterio šunys (beje, irgi Kristinos dresuoti, mat šunys – jos pomėgis). „Po to pasidairau pro tą langą, už kurio arčiausiai yra miškas – bene už 20 metrų. Bet įdomiausi gamtos stebėjimai būna pro vakarinį langą, už kurio pieva ir didelė erdvė“, – sako gamtininkas.

Išleistas iš narvelio, kukutis dar dairėsi į jį, tarsi norėdamas grįžti | A. Butlerio nuotr.

Išleistas iš narvelio, kukutis dar dairėsi į jį, tarsi norėdamas grįžti | A. Butlerio nuotr.

Gamtininko rojus

Gamtos fotografai, zoologai ir botanikai atrasti savo gamtiškųjų atradimų važiuoja nemažai kilometrų, nakvoja miške, sėlina artyn gyvūnų ar valandas kenčia maskuojamosiose palapinėse, kad pamatytų ir nufotografuotų elnių, briedžių rują ar kitokį gamtos stebuklą. Butleriams šis ir daugybė kitų gamtos lobių – tiesiog už langų. „Čia nuolatos lankosi elniai, matome juos visus metus – kaip mamos vedžioja savo jauniklius, kaip rujoja patinai. Miegi ir pro miegus girdi, kaip baubia elniai.

Vaikystėje skaitydamas Tado Ivanausko knygose apie žvirblinę palėdą svajodavau kada nors šią retenybę išgirsti ir pamatyti, o čia – gulėdamas lovoje girdžiu, kaip žvirblinė pelėda švilpauja. Ar ne stebuklas? Ateina į mūsų pievą palesti gervės su savo vaikais; šiemet vešli žolė, tai joje įsikūrė griežlė – irgi retas paukštis.

Matėme čia praskrendant mūsų rezervate užaugintą kurtinį, o šį pavasarį pievos gale pakėliau tetervą. Į netoli sodybos augantį ąžuolą atskrido baltnugaris genys – jaunas, ką tik atsiskyręs nuo tėvų, todėl jautrus ir nervingas, nes ką tik prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Šūkčiodamas laipiojo ąžuolo šakomis laukdamas, gal tėvai jį aplankys.

Pilkosios meletos – irgi Raudonosios knygos paukščiai – taip pat čia atskrenda. Sykį kieme išgirdau – kažkas stuksena už ūkinio pastato. Prisėlinau pažiūrėti – ogi pilkoji meleta rąstuose ieško lesalo“, – pasakojo zoologas A. Butleris.

Butlerių sodybą iš visų pusių supa Karšuvos giria. F. Žemulio nuotr.

Butlerių sodybą iš visų pusių supa Karšuvos giria. F. Žemulio nuotr.

– Vilkų savo pievoje matei?

– Lankėsi jie čia ne kartą. Kadaise auginome ožkų, tai netoli mūsų namo sienos papjovė gerą veislinę ožką. Šią žiemą per pievą perbrido lūšis. Esu suskaičiavęs, jog aplink savo sodybą vien paukščių girdėjau ir mačiau apie 100 rūšių.

Nuo Butlerių sodybos iki rezervato direkcijos per girią veda kietai suplūktas takas, mat Algis juo žingsniuoja 4 kartus per dieną. O dar ir vakarais aplink sodybą apsuka po girią keletą ratų su savo „itale“ – Korsikos veislės kale Nigra. Šis įspūdingo dydžio, tačiau gerai dresuotas šuo žino, kad vaikyti gyvūnus nedera, tad klusniai pėdina prie šeimininko. Neseniai per vieną tokių vakarinių pasivaikščiojimų juodu aptiko labai retą paukštį – sodinę nendrinukę.

„Čia, prie mūsų namų, kasdien vyksta gamtos pažinimo pamokos. Ir kaskart įsitikinu, jog jos neišsemiamos – gali stebėti gamtą kad ir visą gyvenimą, tačiau iki galo jos nepažinsi. Net matydamas kasdienius, lyg ir masinius dalykus supranti, jog daug ko ligi tol nežinojai“, – sako gamtininkas.

Butleris, kaip gamtininkui ir priklauso, neretai traukia į rezervato gilumą ar kitą kurią nuošalią vietą stebėti gamtą. „Bet neretai grįžęs namo įsitikinu, jog prie mano sodybos įdomybių yra ne mažiau, o kartais dar daugiau negu ten, kur ieškojau. Nes šioje vietoje gyvūnai jaučiasi saugūs, niekas jų čia nepersekioja“, – sako Viešvilės rezervato vadovas.

Simboliška, jog būtent šioje sodyboje, kol ji dar buvo eiguva, praėjusio amžiaus viduryje apsistodavo biologas profesorius Antanas Vaitkevičius, kai atvažiuodavo tyrinėti Karšuvos gamtą. Tai buvo vienas pirmųjų pamario ir Karšuvos krašto gamtos tyrėjų. Jo patarimu ir pagal jo surinktą medžiagą 1960 metais buvo įsteigtas Artosios ornitologinis draustinis, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ši įspūdinga pelkė, iš šalia jos telkšančio Buveinių ežero ištekančio Viešvilės upelio aukštupys ir aplinkiniai miškai buvo paskelbti Viešvilės valstybiniu rezervatu.

Pro sodybos langą galima stebėti besiganančius elnius. Ir nufotografuoti. A. Butlerio nuotr.

Pro sodybos langą galima stebėti besiganančius elnius. Ir nufotografuoti. A. Butlerio nuotr.

Laukė 30 metų

Įsikūrė prie šios sodybos ir kukučiai. A. Butleris dar vaikystėje svajojo juos pamatyti. Su bendraamžiais ieškojo kukučių akmenų krūsnyje gimtajame Zarasų rajono Jakštų kaime, kur, sakė vietos žmonės, buvo jų lizdas. Vėliau Algio tėvai išsikraustė į Kauną, bet gamtos ir kaimo troškimas jau buvo nenugalimas – baigęs Kaune vidurinę mokyklą, Algis kurį laiką prižiūrėjo žvėris Lietuvos zoologijos sode, o po biologijos studijų Vilniaus universitete 1991 metais atvažiavo dirbti Viešvilės rezervate.

„Sako, jei labai nori, svajonės pildosi. Tikėjau, jog kada nors pamatysiu kukučius, tačiau nemaniau, jog teks net padėti jiems išgyventi“, – sako gamtininkas.

Atvykęs į Eičius nusprendė: tai tinkamos vietos kukučiams gyventi. Seni vietos žmonės patvirtino – kadaise jų čia būta. „Pamaniau – sugrįš. Ir tikrai. Gal prieš 20 metų kolega inspektorius, grižęs iš rezervato, sako: „Kažkoks nematytas paukštis vaikšto miške ant keliuko“. Nulekiu – kukutis! Stypinėja ir kapsi snapu kaip siuvimo mašina – vabzdžius lesa“, – prisimena Algis. Tačiau tai buvo „prašalaitis“ – perinčių rezervate šių paukščių dar nebuvo.

Vėliau A. Butleris iškėlė bičiulio pagamintą inkilą kukučiams medyje savosios pievos pakraštyje, dar kelis – kitame kaime. 8 metus laukė kukučių. Tiktai užpernai pastebėjo prie sodybos skraidant vieną porą. Tačiau jie jauniklių atsivedė kitoje vietoje, nors Algis ir antrą inkilą iškėlė.

O pernai pora įsikūrė sodyboje ir du jauniklius užaugino neužimtame varnėnų inkile.

„Nutariau – manųjų skirtų kukučiams inkilų landos per plačios. Kukučiai liekni paukščiai, pakanka landos panašios kaip varnėnui. Tai pasiaurinau“, – pasakoja gamtininkas.

Šiemet kukučiai prie Butlerių sodybos parlėkė balandžio pabaigoje. „Pro langą stebėjau, kaip jie nusileido ant tvarto stogo, patupėjo, o paskui perskrido į kriaušę mūsų sode. Čia užsibuvo ilgiau. Tada pagalvojau – kriaušėje ir turi būti inkilas!

Kai paukščiai nuskrido, paėmiau kopėčias ir įtaisiau inkilą tame medyje. Po gal valandos matau – vėl nutūpė kriaušėje du kukučiai. Netrukus vienas įlindo į inkilą ir pradėjo iš jo mėtyti stambesnes medienos drožles, kurių buvau ten jiems palikęs. Tada supratau – įsikurs“, – pasakojo A. Butleris.

Palesinti kukučiuką tekdavo pincetu | A. Butlerio nuotr.

Palesinti kukučiuką tekdavo pincetu | A. Butlerio nuotr.

Šaldyti svirpliai iš Kauno

Netrukus po to prasidėjo kukučių tuoktuvės. Leiskime pasakoti pačiam gamtininkui:

„Kukučio patelė stovėjo ant plytų, kurios guli mūsų kieme, o patinėlis, radęs didelį vabzdį, atžygiavo ligi pat jos ir įdėjo vabzdį į jos snapą – pasipiršo. Patelė priėmė dovaną.“

 Palesinti kukučiuką tekdavo pincetu | A. Butlerio nuotr.

Palesinti kukučiuką tekdavo pincetu | A. Butlerio nuotr.

– Pro langą visa tai matei?

– Taip, daugiausia pro jį vyko mano stebėjimai – kad neišbaidyčiau. Kukučiai įsikūrė inkile, matydavau, kaip patinėlis nešioja patelei lesalą, kad ji galėtų perėti. Po keliolikos dienų lesalą į inkilą nešė jau abu kukučiai: jaunikliai jau buvo išperėti ir tėvai juos maitino. Daviau jiems ramybę, net nešienavau žolės sode.

Taip buvo keliolika dienų. O paskui grįžau namo automobiliu ir žiūriu – prieš pat jį pažeme vos plasnoja kukučio jauniklis. Nedaug trūko, kad būčiau suvažinėjęs. Pabėgo jis į kiemą, dar priėjęs nufotografavau. Pagalvojau: prastai dar skrenda, ar nebus iškritęs iš inkilo?

Susiradau, pagavau ir įkėliau paukštuką į inkilą pas brolius. Grįžęs toliau stebiu pro langą – viskas gerai, tėvai atskrido, maitina.

Praėjo dar diena kita ir matau – jau tik vienas kukutis beatlekia pas vaikus, sulėtėjo jų maitinimas.

Dar po kiek laiko žiūriu – vienas jauniklis vėl kieme tupi, o jo tėvas tolėliau dūduoja kviesdamas. Nuėjau prie inkilo – žolėje dar du kukučiukai. Silpni, net nebando skristi.

Man pasirodė įtartina: kodėl jie tokie pat silpni? O ir tas pirmasis jauniklis, kurį radau prieš kelias dienas – kodėl nė kiek nesustiprėjęs? Juk jaunikliai vystosi labai greitai?

Vėl visus sukėliau į inkilą ir ėmiau dar atidžiau stebėti jį pro langą – atskris maitinti ar ne. Nebeskrenda! Tik, kaip anksčiau, patinėlis vilioja vaikus palikti namus – todėl jie ir buvo iššokę.

Tada supratau, kas atsitiko: patelės nebėra. Matyt, žuvo patekusi kokiam plėšrūnui ir patinas likęs vienas nebeišmaitina vaikų. Todėl ir kviečia juos iš inkilo, nes jų amžius jau tas, kada ima skraidyti. Tačiau jie tam dar per maži dėl maisto stokos.

Pasitariau su Kristina ir nusprendėme veikti ryžtingai. Parnešiau visus tris nelaimėlius jauniklius namo ir įkurdinau narvelyje. Vienas jų buvo kiek stipresnis, o kiti du visai silpnučiai.

Pelėdžiukas Ūbas mėgdavo nutūpti ant globotojo peties | A. Butlerio nuotr.

Pelėdžiukas Ūbas mėgdavo nutūpti ant globotojo peties | A. Butlerio nuotr.

– Kuo tokius lesinti?

– Kukučiai yra vabzdžialesiai, tai Kristina išėmė iš šaldiklio kalakutienos, atšildė, supjaustė mažyčiais gabalėliais. Tačiau problema: mudu tiems jaunikliams svetimi, tad jie nesižioja kaip pamatę mamą ar tėtę. Teko Kristinai kišti pirštą tarp snapo ir posnapio ir pražiodinti, o tada pincetu įdėti gabalėlį mėsos.

Pelėdas daug kas laiko išminties simboliu, bet yra gudresnių paukščių | A. Butlerio nuotr.

Pelėdas daug kas laiko išminties simboliu, bet yra gudresnių paukščių | A. Butlerio nuotr.

– Taip ir vargote?

– Na taip, palesinti visus trukdavo apie pusvalandį. Be to, tai daryti reikėjo 5-6 kartus per dieną – nuo 6 valandos ryto iki vidurnakčio. Lesė jie iš pradžių labai daug, nes buvo išbadėję.

Netrukus pradėjome ieškoti geresnio lesalo negu mėsa. Sužinojom, jog Kaune viena moteris augina ir pardavinėja svirplius. Nupirkom 2 kilogramus šaldytų šių vabzdžių. Paaiškėjo, jog svirpliai – puikus lesalas. Po 15 ir daugiau jų mūsų kukučiai vienukart sulesdavo, tik spėk duoti. Žinoma, atšildytus. Be to, greitai atėjo laikas lesinti gyvais vabzdžiais – juk paukštis turi išmokti susidoroti su gyvu grobiu.

– Ką tada darėte?

– Prigaudydavau prie sodybos drugių, žiogų ir t.t. Bet pagrindinis lesalas liko svirpliai.

Gražiausias – laisvėje

– Kiek dienų visa tai truko?

– Apie 10. Kai jaunikliai sustiprėjo ir pradėjo narvelyje blaškytis, nutarėme išleisti. Išnešiau narvelį į pievą ir atidariau dureles. Du kukučiai iškart nuskrido į medžius, bet vienas vos vos paplasnojo ir nusileido ant žemės. Vaikšto ir bedžioja snapeliu.

Supratau – dar anksti jam būti savarankiškam. Sugavau ir vėl grąžinau į narvelį. Maitinome jį dar keletą dienų. O tada išleidome ir šį paskutinį. Išskrido puikiai – tiesiai iš narvelio į pušį. Po to gal pusantros valandos jausmingai lakstė aplink tai ant vieno, tai ant kitos medžio, kaišiojo snapą į žievę, matyt, skruzdėlių rado. Paskui praplasnojo pro pat mūsų langus.

– Gal taip tau atsidėkojo?

– Greičiau Kristinai, nes daugiausia darbo su jais teko jai.

– Kol jie buvo pas jus, netriukšmavo?

– Ne, kukučiai – ramūs, tai ne varnėnai, kurių jaunikliai labai triukšmingi. Kukučiai tyleniai, jų garseliai švelnūs, neskardūs.

– Neliūdna dabar, netekus augintinių?

– Toks ir buvo mūsų tikslas: išgelbėti nuo mirties, paauginti ir išleisti. Paukštis niekur nėra toks gražus kaip laisvėje. Išgelbėjome, padėjome. Ko liūdėti?

– Kodėl šis paukštis pavadintas kukučiu – juk kukuoja ne jis, o gegutė?

– Aukštaičiai jį vadina dudučiu, Tauragės krašto senbuviai – upučiu. Tai tiksliau nusako jo giesmę. Bet gal kažkas kažkurioje Lietuvos vietoje pavadino kukučiu ir šis pavadinimas prilipo.

Prieš keletą dešimtmečių kukučiai buvo beveik įprastas paukštis, o paskui jų ėmė mažėti, daug metų nemačiau. O dabar jie vėl gausėja. Galbūt tai susiję su klimato atšilimu, nes jiems karštos vasaros patinka. Mėgsta jie sausus, saulėtus Dzūkijos šilus, tačiau gausiau sutinkami jau ir Vakarų Lietuvoje.

– Sakei, jog kukučiai nusileisdavo į kiemą. Šunys nepuolė?

– Ne. Jie tik smalsiai stebėjo. Sykį kukučiai atskrido prie šunų voljero ir pradėjo čia staipytis. Tai juokingi, artistiški paukšteliai, ypač per tuoktuves. Šuo spoksojo ir – jokios agresijos. Kiemas čia didelis, mėšlavabalių ir kitokių vabzdžių netrūksta, tai kukučiai lesinėjo juos net prie pat šunų, ir tie tik labai susidomėję žiūrėjo.

Tokiu būdu patekti į kitą Viešvilės upelio krantą rezervato direktoriui tenka dažnai | F. Žemulio nuotr.

Tokiu būdu patekti į kitą Viešvilės upelio krantą rezervato direktoriui tenka dažnai | F. Žemulio nuotr.

Masažas pelėdžiukui

– Kiek žinau, tai ne pirmieji jūsų augintiniai?

– Šią vasarą vietos gyventoja rado savo vielinėje daržo tvoroje įstrigusį lėlį (toks naktinis paukštis. – F. Ž.). Nuvažiavęs paėmiau, įdėjau į dėžutę. Maniau – nuvešiu toliau, kur kačių nėra, ir išleisiu.

Pavėžėjęs  patupdžiau ant žemės, o jį vėjas ir apvertė – net nemano skristi. Supratau, kad atsitrenkdamas į tvorą susižeidė. Keletą dienų su Kristina jį lesinome ir kalakutiena, ir vabzdžiais, bet lėlys neišgyveno. Matyt, buvo susitrenkęs smegenis. Paukščiams tai dažnai nutinka ir tokios traumos neretai mirtinos, nes jie tampa pusiau paraližuoti.

Ilgesnė istorija apie naminę pelėdą. Remontuodami Ringių girininkijos pastatą, darbininkai palėpėje rado lizdą su keliais kiaušiniais. Atvežė miškininkas man juos. Nusprendėme su Kristina išperinti inkubatoriuje. Pavyko – du jaunikliai išsirito. Šildėme juos elektrine šildykle, lesinome žalia mėsa, vabzdžiais, pirkdavau jiems šaldytų ir gyvų pelių, jaunų žiurkių. Kai kada 25 litus lesalui per dieną išleisdavome.

Deja, išgyveno tik vienas. Kai jis paūgėjo, įkurdinome voljere tvarte, o kai jau visai sutvirtėjo, išleidome į lauką. Tupėdavo medžiuose prie mūsų sodybos, pamatęs mus, atskrisdavo ir nutūpdavo ant rankos – prašydavo lesti. Pavadinome jį Ūbu.

– Tave jis dažniau lankydavo ar Kristiną?

– Kadangi paūgėjusį dažniau lesinau aš, tai tūpdavo pas mane, bet ir Kristiną Ūbas mėgo. Mat ji masažuodavo jį šiaušdama plunksneles. Manau, tai padėjo jam išgyventi, nes iš pradžių buvo pusiau paraližuotas. Matyt, tie kiaušiniai, kol atvežė mums, buvo truputį perdaug atvėsę. Bet užaugo normalus, gražus pelėdžiukas. Kai Kristina jį masažuodavo, tyliai čiulbėdavo lyg žvirbliukas.

– Kiek laiko šitaip auginote?

– Maždaug 3 mėnesius. Ilgainiui pelėdžiukas sulaukėjo ir nebeatskrisdavo.

Po kurio laiko pagelbėjome dar vienai naminei pelėdai. Paskambino iš Laukėsos durpyno, kuris yra netoli nuo čia, ir pranešė radę prie pastato pelėdą. Gyva, bet neskrenda, o guli. Iškart supratau: susitrenkusi į lango stiklą. Parsivežiau. Lesinome, Kristina masažavo. Per 2 savaites atsigavo. Kai sustiprėjo, atidariau langelį – tegul skrenda. Pakilo aukštai, apsuko ratą ir nulėkė, matyt, susigaudė ir į gimtąsias vietas grįžo.

Bandėme išgelbėti ir lututės jauniklį, kurį radau nusilpusį, taip pat mažąjį apuoką, kuriam vėjo jėgainė sparną sulaužė. Deja, šie paukščiai krito. Apuoko jauniklį iš pradžių bandė gydyti veterinarai, vėliau atidavė mums. Manau, jam buvo kraujo užkrėtimas.

Du kartus auginau varniuką. Pirmą kartą dar vaikystėje. Tada nieko gero neišėjo, nes žinių trūko. Kitą varną auginau jau Kaune. Ši užaugo sėkmingai. Kai norėdavo lesti, nutūpdavo ant mano rankos. Ilgainiui, gal per 8 mėnesius, sulaukėjo, vis rečiau atskrisdavo, o paskui ir visai dingo – įsiliejo į varnų bendruomenę.

Nedarykite to visi

„Norėčiau, kad žmonės suprastų: toli gražu ne visuomet, ne visais atvejais reikia ir leidžiama kištis į gyvūnų gyvenimą – auginti, maitinti ir taip toliau. Įstatymai draudžia paimti iš gamtos ir auginti gyvūnus. Gal ir dabar kas nors paskaitęs nutars: užsiima neteisėta veikla“, – kalbėjo A. Butleris.

„Tačiau mudu su Kristina gelbėjome pražūčiai pasmerktus paukščius. Jei ne mes, jie būtų žuvę.

Vien noro čia neužtenka – tenka ieškoti tinkamo lesalo, mokėti maitinti, suprasti, kas paukščiui yra ir t.t.

Net ir turint specialių žinių ir įgūdžių (A. Butleris baigęs aukštąsias biologijos, jo žmona Kristina – zootechnijos studijas. – F. Ž.) gali pasitaikyti taip: vienas klaidingas veiksmas ir padarysi daugiau žalos negu naudos. Antai ryžomės išimti iš inkilo kukučių jauniklius tik tada, kai įsitikinau, jog jų niekas nebemaitina ir jie žus iš bado. Reikia gerai pasverti: ar tikrai būtina kištis į gamtos gyvenimą, o ne galvoti, koks aš „kietas“ – štai paimsiu ir užsiauginsiu tą ar aną gyvūną, patenkinsiu savo norą.

Be to, jei nusprendei globoti gyvūną – turi iškart apsipręsti, jog darysi tai kantriai ir ilgai, jei nebus išeities – iki pat jo mirties, o ne kol tau nusibos.

Kai mano dukra buvo maža ir mokėsi pradinėje mokykloje, lydėdavau ją į autobuso stotelę. Sykį eidami pamatėme pakelėje baltabruvį strazdą. Ne skrenda, o bėga sparną vilkdamas. Sugavau – lūžęs sparnas, ir jau ne pirma diena: kaulas lūžio vietoje apdžiūvęs, o tai ženklas, kad nebepagis. Toks laisvėje gyvens neilgai – pastvers kiaunė, lapė ar dar kas.

Tai parsinešiau tą strazdą ir lesindavau jį mėsa, ievų ir kitokiomis uogomis, musėmis, kurių pririnkdavau rezervato direkcijos palėpėje. Strazdas gyveno narvelyje kartu su banguotąja papūgėle. Kaip tuodu paukščiai susidraugavo! Išmoko vienas kito balsų, tai strazdas į giesmę ir papūgai būdingus garsus įterpdavo. Kai po kelerių metų strazdas krito (strazdai gyvena neilgai), papūgėlė labai liūdėjo.

Taigi – nepulkime visi auginti kukučių, pelėdų ar kitų paukščių ir gyvūnų. Tai beprasmiška, žalinga ir daugeliui nepavyks. Kai kurie kolegos gamtininkai sako: kam tokius gelbėti, juk jie kažkam pasitarnaus kaip maistas. Iš dalies jie yra teisūs. Tačiau kaip gera padėti gyvūnui nelaimėje! Juk gamtos niekada nėra ir nebus perdaug“, – kalbėjo A. Butleris.

Kitą dieną po mūsų pokalbio jis telefonu atsiuntė žinutę: „Ką tik mūsų kukutis, pakilęs iš žemažolės pievos, parplasnojo nakvoti į obelį. Įdomu, kad pasirinko vietą, kur skrisdavo ir jo tėvai“. Dar po dienos parašė: „Šiandien prie namų vėl kukutis. Nustatėme, kad mūsų. Puikiai išmokęs savarankiškai maitintis“.

O dabar šie kukučiai, kaip ir daugelis jų gentainių, jau pakeliui į Pietus. Šie paukščiai žiemoja Pietų Europoje ir Afrikoje. Kelionė tolima, paukšteliai maži, tad išskristi tenka anksti. Algis ir Kristina Butleriai viliasi – kitą pavasarį jų augintiniai vėl sugrįš į jų sodybą.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Įvairenybės, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

8 komentarai

  1. Rasa:

    Vieni augina motinos netekusius kukučius, kiti leidžia įstatymus medžioti paukščius rezervatuose. Ot, kad tam mažeikai ir jo sėbrams tektų gyventi pasaulyje, kur tik tokie kaip jis.

  2. Rasa:

    Išgirsti tokias istorijas ir gyventi lengviau.

  3. Žemyna:

    Bet kokį pašnekovą turi sodybos šeimininkas! Apsiskaičiusį, Šaolino kovos menus išstudijavusį, visada pasirengusį su šeimininku savo sukaupta išmintimi pasidalinti… Šeimininkas turėtų jaustis labai pagerbtas… 🙂
    Kažin, o kukučiai save veidrodyje matė, žino, kokie jie gražuoliai, kad tokiam grožiui neatsispirsi?
    (Bet svirplelių tai gaila – tokie gražūs ir muzikalūs)

    • Žemyna:

      Tik kodėl sodybos šeimininkas nenufotografavo, kaip ponaitis Ūbas vieną po kito ir kitus knygos puslapius studijuoja, ne tik antraštinį? Nes dar kam šaus į galvą, jog jis simuliantas, atsiverčia puslapį ir snaudžia…

  4. Mėgstu gamtą:

    Geras poelgis. Daugiau būtų tokių.

  5. Arūnas:

    Labai malonu buvo skaityti. Ir priminė šį rezervatą. Nuostabi pelkės ramybė – didybė…Tik tada buvo kelios sodybos Ir labai svetingai priėmė senasis eigulys su žmona..

  6. Senis:

    Puikus Felikso Žemulio straipsnis (ar apybraiža)! Įdomu skaityti apie gamtoje triusiančius gamtininkus. Man kyla asociacijos su Henriko Gudavičiaus darbu ir kūryba Liškiavoje, prie Krūčiaus upelio. Tik ten daugiau apie augalijos pasaulį. Toks darbas ir tam skirta publicistika visuomet gerai nuteikia skaitytoją, paprastai įspėdama apie labai jautrią ir lengvai pažeidžiamą mūsų Gamtą…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: