Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios miestiečiui atrodytų kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra tai, kas paverčia mišką tikra giria. Žuvę medžiai ir jų dalys, mokslininkų vadinamos negyva mediena, yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė.
Negyvos medienos turi būti daugiau
20 amžiuje Lietuvos miškuose negyvos medienos buvo nedaug. Tai lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia – poreikis šildytis būstą malkomis. Malkos visada buvo populiariausias kuras kaimuose. Tarpukario Lietuvoje miškų ošė gerokai mažiau nei dabar. Įvairiais vertinimais, tuometinis miškingumas tesudarė 18–21 proc. šalies teritorijos. Statistikos departamento duomenimis, kaimuose gyveno kiek daugiau nei 2,3 mln. žmonių. Tais laikais gyvenę žmonės prisimena, kad tuomet daugelis miškų atrodė kaip parkai, nes kiekvienas sausuolis, kiekviena nulūžusi šaka buvo paimama kurui.
Situacija pradėjo keistis plečiantis miestams, kurie buvo šildomi centralizuotai, iškastiniu kuru. 1939 m. iš 3,06 mln. gyventojų tik 23 proc. (702 tūkst.) gyveno miestuose. 2011 metų gyventojų surašymas parodė, kad iš 3,04 mln. Gyventojų miestuose gyvena 67 proc. (2,31 mln.). Taigi, per 70 metų gyventojų skaičius miestuose išaugo, o kaimuose – sumažėjo 3 kartus. Tai ir lėmė, kad malkų poreikis nuolat mažėjo, miškų plotas šalyje didėjo (2012 metų duomenimis, miškai sudarė 33 proc. Lietuvos teritorijos).
Kita priežastis, kodėl negyvos medienos miškuose nėra pakankamai – neigiama žmonių nuomonė apie sausuolius, stuobrius ir virtuolius. Matyt, nuo tų laikų, kai irstantys medžių kamienai buvo retenybė miškuose, susiformavo nuomonė, kad sausuoliai ir virtuoliai yra tikras trukdis ir netvarka miške, tai miško šiukšlės ir aplaidaus miškininkų darbo požymis. Galiausiai trūnijantys kamienai – tai juk miško kenkėjų „peryklos“.
Šiandien yra žinoma, kad negyva mediena nesukelia ligų pavojaus kitiems medžiams, nes vabzdžiai ir grybai yra nepaprastai išrankūs maistui. Tie, kurie ardo žuvusių medžių medieną, neminta gyvais medžiais, o kenkėjai ieško nusilpusių gyvų medžių ir, vos pastaruosius pražudę, išsikrausto ieškoti naujų gyvų medžių. Taip pat žinoma, kad kiekvienais metais medyne žūsta nedidelė dalis medžių ir tai neturi jokios neigiamos įtakos likusiems medžiams. Kaip žinia, negyva mediena yra itin svarbi biologinei įvairovei, todėl pagal dabar galiojančius mūsų šalies teisės aktus reikalaujama, kad atliekant kirtimus būtų paliekama dalis stuobrių sausuolių ir virtuolių.
Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, Lietuvos miškuose negyvos medienos daugėja, tačiau viename miško hektare yra tik apie 9 kubinius metrus sausuolių, stuobrių ar virtuolių. Gamtosaugos ekspertai mano, kad mūsų klimato juostos miškuose tokios medienos turėtų būti bent 20–30 kubinių metrų hektare.
Seni medžiai, stuobriai ir virtuoliai miškuose:
- Yra gyvenamoji vieta. Uoksuose ir drevėse dažniausiai peri geniniai paukščiai, pelėdos, šikšnosparniai. Didžiulius senus medžius lizdams naudoja kai kurie plėšrieji paukščiai, po išvartomis ar po žuvusių medžių šaknimis vaikus veda vilkai ir lūšys.
- Yra maisto šaltinis. Mediena tiesiogiai maitinasi vabzdžiai ir grybai. Jie labai išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykęs elniavabalis minta ąžuolo mediena, o jo giminaitis šiaurinis elniavabalis – išskirtinai eglės ruduoju puviniu. Galimi net labai specifiniai variantai: niūriaspalvis auksavabalis minta tik gyvų, drevėtų ąžuolų viduje esančia pūvančia mediena, tačiau tik tokių medžių, kurių kamienus įšildo saulė. Šios trys rūšys įrašytos į Lietuvos ir kitų šalių raudonąsias knygas.
- Stabdo klimato kaitą ir grąžina maisto medžiagas atgal į dirvą. Medžiai naudodami anglies dvideginį „užrakina“ jį savo kamiene. Miškai – didžiausią anglies dvideginio masę surišanti ekosistema pasaulyje. Žuvę medžiai gali būti skaidomi šimtmečius, o anglies dvideginis bus išlaisvintas labai palaipsniui. Pūdami kamienai grąžina maisto medžiagas atgal į mišką, kur jas panaudoja kiti medžiai.
Negyvos medienos svarba Lietuvos gamtai
- Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 iš jų aptinkamos miškuose. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc. ) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (kelia grėsmę 58 proc. saugomų miško vabzdžių).
- Iš 112 į Raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkamos miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų – senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą. 70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia senų medžių kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio diametro negyvos medienos.
- Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc. saugomų kerpių auga tik ant senų medžių.
Lietuvos gamtos fondo informacija
Kai turime tiek „specialistų” su pirktais diplomais, juos gali kuo nori įtikinti – taip pat ir tuo, kad gamta nežino, ką daro, kad pati sau kenkia.
Visi krituoliai kupinti miškui augti būtinų medžiagų, išsiurbtų iš žemės gelmių. Medžiai miršta stovėdami. Likdami ten, kur krito, jie grąžina gautąsias medžiagas žemei, kad jų nepristigtų, kad nebadautų senuosius pakeisiantis miško „jaunimas”. Jei jie būtų šalinami, jei miškas būtų taip „tvarkomas”, žemė skurstų, taptų nederlinga, miškas nustotų augti.