D. Rastenienė. Kaunas, panelės, genocidas (0)

DSC00887-1200

Ina Pukelytė. Panelės iš Laisvės alėjos

Ina Pukelytė. Panelės iš Laisvės alėjos. Vilnius: Tyto alba, 2020, 231 p.

Įsivaizduokime Lietuvą kaip skritulį. Tai bus mūsų visuma. Tame skritulyje padėkime tašką. Tebūnie tai Kaunas, mūsų laikinoji sostinė. Sustabdykime laiką. Tegul bus XX amžiaus ketvirtasis dešimtmetis. O dabar pagalvokime, prisiminkime kiekvienas pagal savo išprusimą – kas ką ir kaip pirmiausia prisimename? Susidarys didžiulis kontekstas.

Mano kontekstas lietuviškas. Aš pirmiausia prisimenu Žemės ūkio rūmus su įvairialype jų šviečiamąja veikla, apėmusia visą Lietuvą, be abejo, Kauno poniutes ir numanomas visas ministerijas, o prie jų – ir rašytojq Jurgį Savickį, minantį Užsienio reikalų ministerijos slenksčius bei prašinėjantį didesnio finansinio rūpesčio jo vadovaujamoms Lietuvos ambasadoms užsieniuose, poetus,  –  ir išdykaujančius modernistus, ir rimtus tautininkus, ir kunigus, ir dainų bei šokių šventes, mintyse atgyja sudėtingi tarptautiniai santykiai su Lenkija ir SSSR, kažkodėl įstrigęs paskutinysis užsienio reikalų ministras  Juozas Urbšys, gal todėl, kad senatvėje daug pasisakęs kultūrinėje spaudoje, vadovėliniai Darius ir Girėnas, žemės ūkio reforma, apkarpyti dvarai, be abejo, restoranas „Metropolis“ ir Konrado kavinė, prie jų – ir Dolskis, Laisvės alėja,  kultūrinė spauda – „Karys“, „Trimitas“, „Naujoji romuva“, „Vaidilutė“, Tautosakos archyvas, aktyvus kultūrinis gyvenimas, naujoji Čiurlionio galerija, modernioji Kauno architektūra ir t. t. Kiekvienam pagal jį patį. Žinau, bet neaktualizuoju, kad Kaune, kaip ir kituose miestuose ir miesteliuose, gyvena daugybė pasiturinčių ir mažiau pasiturinčių žydų, žinau, kad dar gaji kai kuriose šeimose lenkų kalba…

Ir štai turėdama daugmaž  tokį kontekstą per porą vakarų perskaitau Inos Pukelytės antrąjį romaną „Panelės iš Laisvės alėjos“. Labai lengvai skaitoma knyga, naujųjų technologijų padiktuota – trumpai, aiškiai, nesudėtingai, neduokdie, niekur per daug neužtrunkant, su vietomis ilgomis laiko ir įvykių pertraukomis, panašiai, kaip socialiniuose tinkluose – įgudę rašeivos, ir tie stengiasi savo „postus“ išdėstyti kuo glausčiau, be turinio tarp eilučių. Knygos viršelis ir pavadinimas patrauklus, kas, kad leidyklos redaktorių pasiūlytas ir primena populiaraus prancūzų filmo „Amelija iš Monmartro“ pavadinimą.

Joje keturios nevienodos apimties dalys pagal metų laikus – Žiema (74 puslapiai), Pavasaris (51 puslapis), Vasara (55 puslapiai) ir Ruduo (25 puslapiai). Skyriuose skaičiais sunumeruoti poskyriai, atitinkamai – 12, 9, 7, 4. Daug vietos ikikariniam Kauno gyvenimui, mažai – svarbiausiai, regis, genocido temai.

Skyreliuose pakaitomis aprašoma, kas darosi, kas vyksta su dviem pagrindinėmis romano veikėjomis – sulenkėjusia lietuve (O gal tiesiog lenke? Romane aiškinama, kad ji pati nežinanti, kas tokia yra, lenkė ar lietuvė.) iš Lepšinės kaimo Zose, kuri su mama ir seserimi gyvena nuosavame name Kaune, Šančiuose, ir Rumunijos žyde jauna Žydų teatro Kaune aktore Rachele Berger. Rachelė turi tvirtą ir aiškų prototipą – Kauno žydų teatre ketvirtąjį dešimtmetį dirbusią aktorę Rachelę Berger, o Zosei pavardė nesuteikta, tiesiog lenkiškai kalbanti nelabai išprususi, bet šiek tiek išsilavinusi graži mamusios ir tatusio jauniausioji atžala Zosė. Suprask, kartą gyveno tokia Zosė… Visi kiti veikėjai antraeiliai (prie Zosės – Lenkijos karininkas Mykolas, prie Rachelės – teatro orkestrantas žydas Dovydas) ir labai antraeiliai (pavyzdžiui, įpinamas Borisas Dauguvietis, kad ir neparankioje situacijoje vaizduojamas – girtas grubiai beglamžantis tarpdury aktorę Sofiją Erder, kuriai net krūtis iš suknelės išsprūstanti ir kuri, kažkuriam iš kompanijos pakvietus Dauguvietį užeiti į žydų aktorių pilnus Rachelės namus, nueina į kambarius kraipydama klubus…) Apskritai su seksu susijusios scenos romane gana grubios, labai jau žemiškos ir neelegantiškos. Prie jų pridėčiau ir metodiškai kelis kartus vis minimus ėjimus į gamtiniams reikalams skirtas patalpas, tarsi norint veikėjas dar labiau „įžeminti“.

Iš plataus tarpukario Kauno konteksto žiūrėjimo laukas knygoje atrodo labai apribotas. Nesusidariau net bendro Šančių architektūrinio ar visuomeninio vaizdo. Kaune Zosei pakeliui dažnai minimas Soboras, kažkur Laisvės alėjoje turėtų būti įsikūręs knygynas „Stella“, kuriame dirbo Zosė, to knygyno languose turėtų prieš Kalėdas languose kaboti Zosė iškarpyti angelai, snaigės, kuriuos pirmą atvykimo į Kauną vakarą pastebi ir aktorė Rachelė. Laisvės alėjoje įsikūrę ir turtingieji žydai, Konrado kavinė, viešbučiai, bet kokių nors architektūrinių vaizdų, senamiesčio bažnyčių ar bent vieno kito panoraminio vaizdo nėra. Bet nėra kaip smerkti už tai, ko nėra. Jau minėjau, jog romane piešiamas labai apribotas ir ribotas laukas. Vadovėlinis Dolskis, vadovėlinė Konrado kavinė, viešbutis „Versalis“.

Visai gerai autorei sekasi sukurti vaizdus, pavyzdžiui, prieškalėdinį šurmulį, buitinius vaizdelius. Skaitydama vis pagalvodavau, kad retsykiais net pajuntu sužadintą etnografinių žinių troškulį. Štai Zosės „papiliotkės“ – tam tikri dažniausiai iš laikraščių susukti suktukai plaukams raityti; ant krosnies kaitinamos žnyplės bangoms formuoti, mufta rankoms sukišti, kalėdinio tvarkymosi elementai – langų plovimas (tiesa, man buvo keista, nes žiemą paprastai nėra kaip langus valyti), grindų šveitimas, užuolaidų ir patalynės skalbimas ir keitimas; vata ir blizgučiais puošiamos tarpulangės, moterų su visokiausiomis gėrybėmis į turgų betraukiančios virtinės; mamusios cukatai, biskvitai, pyragai su aguonomis, trys didžiuliai kalakutai virtuvėje ant stalo, kuriuos iš kaimo atvežė tatusis, verslumas, darbštumas, aplaidumas… tik panienka Zosia čia viskuo aprūpinta, o sesuo negraži, išsiskyrusi senmergė be vaikų, broliai „tikrojoje“ Lenkijoje , mamusia be dantų, neprisižiūrėjusi, skaudančiomis kojomis, tatusis išvis vos ne mistinis personažas, ūkininkaujantis Kėdainių rajone, Lepšinės kaime, ir visu kuo geru aprūpinantis šeimą.

Bet iš  esmės, knyga parašyta ne dėl tų mielų vaizdelių. Joje svarstomas tapatybės, kalbos ir genocido klausimas.

Autorė, pasirinkusi Lietuvos skritulyje tašką B, kitataučius ar nutautėjusiuosius, bando įtikinti, tarytum kalba žmogui ne tokia jau ir svarbi. Svarbu, ką žmogus jaučia savo kraštui. Zosę, prisirišusią prie Kauno, prieškalėdiniame šurmulyje užplūsta pasididžiavimas savo šalimi: „Netikėtai ją užplūdo pasididžiavimo savo šalimi jausmas, prisiminė seniai mokykloje išmoktą Adomo Mickevičiaus eilėraštį „Litwo! Ojczyzno moja!“ ir garsiai pakartojo.“ Taigi – netikėtai, vis dėlto lenkiškai, nors ir darėsi madinga kalbėti lietuviškai.

Be to, Zosei atrodo, kad „mišrūnai“, kaip ji sako, gali geriau suprasti kitataučius negu lietuviai.

Kita romano linija susijusi su Žydų teatru, gražiąja Rachele Berger. Rachelė – Rumunijos žydė, atvykusi iš Paryžiaus dirbti Kauno Žydų teatre. Ji inteligentiškesnė už Zosę, tačiau tokia pat versli. SSSR 1940 metais okupavus nepriklausomą Lietuvą, jau būdama Žydų teatro direktore, žaibiškai sukuria sovietams priimtiną planą statyti komunistinius spektaklius, bet netrukus prasideda Antrasis pasaulinis karas. Okupavę Rytų Europos nepriklausomas šalis, vokiečiai pradeda vykdyti žydų genocidą, kuriam, akivaizdu, buvo ruošiamasi iš anksto ir labai kruopščiai, nes išsigelbėjimo nėra. Rachelė mąsto: „Galėtų apsimesti lietuve, tik kad ta jos tartis iškart išduos ją esant užsienietę. Galėtų kalbėti prancūziškai, angliškai, bet žinantieji irgi atpažins, kad tai nėra jos gimtoji kalba. Rusiškai nemokėjo, vokiškai kalbėjo taip, kaip kalbėtų ta kalba žydas, tarmiškai. Reikėjo kažkaip suktis. Protingiausia dabar būtų su pašaliniais kalbėti lietuviškai, o nesant būtinybės išvis tylėti.“

Genocido tema iš karto primena nesibaigiančius ginčus socialiniuose tinkluose bei portaluose, apskritai pastaruoju metu labai išryškintą temą.  Autorės teigimu, norėta parodyti, kad visa tai reikėjo kažkaip išgyventi. Ir vėl kuriami vaizdai, primenami faktai. Skaityti apie genocidą visada baisu, ar žydų, ar armėnų, ar lietuvių, ar tautiniu, ar socialiniu pagrindu jis vykdomas. Bet baisiau ir tragiškiau man pasidarė ta proga perskaičius Arūno Bubnio dokumentinį straipsnį apie holokaustą 1941 metais Kaune ir provincijoje.

Zosė su Rachele, beveik dešimtmetį egzistavusios greta, akis į akį susitinka tik paskutiniuosiuose knygos puslapiuose tragiškomis aplinkybėmis, kai Zosei iš apleisto „Stellos“ knygyno rūsio pavyksta išgelbėti tik Rachelės kūdikį.

Pabaigai – pusė sakinio, pasakyto Zosės lūpomis: „Bet kad lietuviai – visokių perėjūnų mišinys – šitaip rūšiuotų žmones?“ Taigi. Lietuviai, pasirodo, yra visokių perėjūnų mišinys.

Na negirdėjau. Kur mūsų proseneliai bastėsi po svietą? Iš kur atėjo? Kur nuėjo? Regis, tokia sėsli tauta.

Ir kokiu stebuklingu būdu sugebėjo ji iki vokiečių okupacijos žmonių nerūšiuoti?

Vėl teko atsiversti enciklopedijas, dėl visa ko… Kaip ir užkliuvus už Zosės pamąstymų apie tai, kad sena lietuvių kalba kilusi iš Indijos…

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Mes skaitome knygas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: