Neseniai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ man į draugus pasiprašė faktiškai anoniminė draugė, kalbanti savo šunelio meškio Hugo vardu. Visas mintis ji išsako jo „žodžiais“ ir akių išraiška… Šiandien štai skaitau jos įrašą apie skurdą
Gal nemadinga apie tai priminti? Bet tiek daug žmogaus šilumos tekste ir komentaruose, kad pagalvojau: šiai dienai tebus ši mažytė žinutė iš „Facebook“ mums vietoj komunijos.
Ir dar pagalvojau, kad, jei senučiukai neturi artimųjų, tai jau tikrai turi kaimynus… Būkime atidūs ir mielaširdingi tiems, kas šalia mūsų. Bent jau aš stengiuosi, pati mažai turėdama.
Nenorėčiau skaityti daugiau tokių jaunimo įrašų, kuriuose kalbama apie tai, kad nemažai yra laukiančiųjų, kada gi jie, tie seniai, pagaliau išmirs. Tai tas pat, kas laukti savo motinos ir tėvo mirties.
Dar nemažai įrašų ir komentarų, kuriuose prikišamai baksnojama, jog „jiems (suprask, seniams) „per vėlu“ suprasti, kad „pinigas turi daryti pinigą, o ne tarnauti žmogui“.
Sako: „Kokiems glūšpetriams sugalvota, kad pinigas turi tarnauti žmogui?“ Pasakyčiau: tiems „glūšpetriams“, kurie kūrė Sąjūdį ir stovėjo prieš tankus! Dabar jie – žuvę amžinai jauni ir nežuvę „seniai“.
Dar pasitaiko tiesiog diskriminacinių įrašų, kuriuose skleidžiamos „idėjos“ uždrausti visiems, kam per penkiasdešimt, balsuoti, nes jie yra „vatnikai“, kad reikią palaukti, kol išmirs bent dvi kartos, o tada tokį draudimą panaikinti, kad jau tos kitos kartos galėtų balsuoti ir būdamos vyresnio amžiaus…
Tokius „postus“ skelbiantiems maždaug 30 metų, kiek galima spręsti iš įdėtų nuotraukų. Dažnas jų – užsienyje, dažnas – prakutęs verslininkas, beveik visi – neoliberalistinių pažiūrų… ir globalistai, kuriuos, akivaizdu, jau prariję įvairios korporacijos.
Pamažu ryškėja tendencija socialiniams tinklams virsti tikromis medijomis. Niekur Jūs nerasite tiek daug tiesos, kiek čia.
Nors čia, žinoma, yra visko: yra tokių, kurie džiaugiasi ir atsidžiaugti negali „savo automobiliu, savo namais, netgi savo šaldytuvu“ tuo pat metu menkindami visus skurdžius, nevykėlius, „vatnikais“ vadinamus.
Bet tokios nuomonės ir netgi diskriminaciniai įrašai – irgi tiesa! Tokios mintys gimsta jaunųjų galvose! Jos skleidžiamos ir „didžiausiais“ vadinamuose portaluose. Prieš senius, prieš tautininkus, prieš tradicijas, prieš tautinę tapatybę, prieš Sąjūdį, ir ko tik ten nėra…
Bet ir mielaširdingumas beldžiasi į žmonių širdis, anot M. Bulgakovo!
xxx
„Sveiki, sveikučiai. Gyveno kartą senas senas senučiukas. Labai panašus į buvusį technikumo dėstytoją. Iki baltumo nuskalbtu, kažkada ryškia mėlyna spalva švietusiu lietpalčiu, deficito laikus menančiu šaliku, trumpokomis, bet lygintomis, kantuotomis kelnėmis, nublizgintais juodais pusbačiais. Iš po skrybėliuko išlindęs baltutėlis kuokštas, veidas gal kiek išblyškęs, gal šiaip šviesesnis nei kitų, nes senučiukas kaip ir kasryt nusiskutęs. Išvagotas raukšlių ir raukšlelių, aplink akis daugiau, išduoda, kad anksčiau jis šviesdavo šypsena. Dabar ir akys prigesusios, mato tuos tolius, kurių kiti dar nemato. Kiek jam metų? Ir pats nebesuskaičiuoja. Niekas neklausia, ką jis veikia rytais, dienomis, vakarais, naktimis. Neįdomu. Niekas nepasigenda, net tetulė „Sodra“, nes mokesčių jai seneliukas seniai seniai nebemoka. Pasimirtų, gal dar apsidžiaugtų, vis viena burna mažiau prie jos stalo. Senasis žmogus kasdien po dirbančių žmonių pietų pertraukos pėdina į buvusio technikumo valgyklą. Perka vienokios sriubos pusę lėkštės ir pusę kitokios. Virėja, paėmusi jo smulkų pinigą, priduria: imkite duonos, imkite, pas mus ji nemokamai. Bent čia jis ne svetimas… Mes sutikome tą senučiuką ne tik šiandien, kai taip madinga kovoti su skurdu. Na, iki, senučiuk, iki ryt. Geros ir jums dienos.
Komentarai:
Gera Tavo širdelė, Meški, viską pastebi… net ir komentarų nebereikia…
Susimąstęs, Meški, graudu. Žmogus ne pirmą vietą visuomenėj užima. Daiktai svarbesni, už tai ir graudu. Neliūdėk, išgyvensim.
Meškiukai, aš žinau kitą, bet panašią istoriją. Apie skurdą seno žmogaus, menkai, bet švariai apsirengusio, kas dieną vaikštinėjančio arba sėdinčio skvere ant suoliuko. Bet jis buvo ne vienas, su juo didelis, prižiūrėtas šuo.
O kiek tokių senučiukų aplink mus…
Pratęsiu. Kas man nepamirštamai išliko atminty – tai didžiulė meilė vienas kitam. Sėdi senukas , o prieš jį tupi jo draugas ir jie taip žiūri vienas kitam i akis, su tokia didžiule meile… Gražu ir kartu graudu buvo į juos žiūrėt…Dabar nebematau jų… Būk sveikutis, visų mylimas Meškiukai.
Labai gaila to senuko, kur sriubytes perka po pusę lėkštės… ir ateina valgyti į valgyklą tik tada, kai dirbantys jau pavalgę, kad netrukdytų… nors gerai, kad duonytė nemokama ir virėja gera jam, paragina imti duonytės kiek nori! Ačiū, Meškiuk, už šį gal liūdnoką pasakojimą, bet tokia realybė…
Kaip liūdna…😔Kiek daug neteisybės ir skausmo…🤔😢
Nemažai tokių senučiukų, deja. Buvę muzikos mokytojai, vaikų darželių auklėtojai, smulkūs tarnautojai… Jų pensijos mažos, o kai vos padidina, vis tiek prideda mažiausiai. Bet, deja, Meškis juos užjaučia labiau nei valdžiažmogiai.
Skurdas.
Pastarąsias dienas šis žodis Lietuvos informacinėje erdvėje ant bangos.
“Pagrindiniame” internetiniame portale kas dieną po straipsnį apie skurdą.
Skursta pensininkai, skursta bedarbiai, skursta tie kurie mažai uždirba.
Tie kurie neblogai uždirba.
Skursta netgi tie kurie turi gerus darbus ir naujas mašinas.
Propagandistai beveik visus lietuvius paskelbė skurdžiais.
Kremlinio lojimo atgarsiai pasiekė ir “alką”
Jaunoji karta netgi nežino kas yra skurdas, nes negyveno sovietmečiu, kai visi išskyrus partinius bosus buvo vienodi ubagai dirbantys už puslitrį vodkės per dieną.
Propagandistų apgauti ir prikurstyti žmonės klykauja apie nuskurdintą Lietuvą, kai patys ir jų aplinkiniai, niekada neturėjo tiek daiktų, niekada nesinaudojo tiek paslaugų, niekada nepirko tiek maisto kiek dabar.
Blogai šiais laikais gyvena tik tie kas kiekviena diena žiūri mockines televizijas ir teisybės ieško internete.
kryptingą daugelį metų besitęsianti propaganda, didelę dalį Lietuvos pavertė nelaimėliais.
Jungtinių Tautų visame Pasaulyje atliekamame tyrime, Lietuva užima 37 viet1
Lietuva užima 37 vietą tarp 160 šalių. Mes turtingųjų penkiasdešimtuke.
(įsitikint galima “list of countries by human developman index”)
Pasakius tai kokiam nors apmulkintam žmogeliui, šoka į akis kad tai melas, atseit niekur nėra taip blogai kaip Lietuvoje, nors pats nė vienoje skurdžioje šalyje nesilankė, neįsivaizduoja kaip tas skurdas atrodo ir nežino kas yra badas.
Propagandos apmulkinti bėdžiai nepamąsto, kad trys ketvirtadaliai Pasaulio norėtų su jais apsikeisti vietomis.
Jaunystėje teko būti alkanam. Aš žinau kaip atrodo alkanas žmogus ir kaip jis elgiasi.
Niekam to nelinkiu, ir visada, nors ir naktį, visur, bet ką, nors ir paskutinį vatnyką dergiantį Lietuvą pamaitinčiau, nors ir pačiam trūktų.
Bet Lietuvoje tokių sunku rast.
Pačiame propagandinio vajaus apie “badaujančią” Lietuvą,dviems aršioms smegenų plovėjoms iš seniūnijos ir mokyklos, klykavusioms kad kas penktas badauja, pasiūliau nors keletą savo kaimo badaujančių pamaitint.
Su sąlyga, kad tas žmogus pasakys, kad nuo ryto nieko nevalgė ir jo šaldytuvas bus visiškai tuščias.
Mūsų kaime virš 300 gyventojų, bet agitatorės net nepabandė nors vieną badaujantį man parodyt. Tokio nerastų.
Viskas baigėsi eiliniu pliurptelėjimu” a pažiūrėk kas kitur daros” ” pažiūrėk kaip žmonės Vilniuj gyvena, pilni konteineriai benamių” ir pan.
Neturtingų žmonių pas mus daug ir visi jie nusipelnė padoresnio gyvenimo, bet apie skurdą ir badą reikėtų patylėt.
Lietuva soti šalis. Nuo 1918 metų iki dabar, pas mus neužfiksuota nė viena mirtis nuo bado.
Pavyzdžiais viską galima įrodyti.
diede, pats ir vardą turi .Koks nors Naf*nafas ,tikriausiai. O apie tai ,kad visi buvo ubagais “anais” laikais – stipriai meluoji .Tada tikrai nieks nebadavo ,o ir taip mėgstamo tokios veislės nafnafų žodžio “deficitas” -taip pat .Nes viską galėjai rinkos kainom nusipirkt mažesniam ar didesniam turguj . O dabar tik realus badas per pusę milijono tautiečių pagal statistiką atgina prie maltiečių sriubos .O kiek dar negali peržengt per save,kad nusižemint ir peržengt labdarių slenkstį .Nusižemint už dubenėlį sriubos .Todėl pats tikrai be jokios sąžinės tautiečių atžvilgiu esi. Gal kaip tik ,sakau, dirbi tam kremliui .
Buvo tokių, kas badavo, tik tais laikais mes apie tai nežinojome. Kaip nežinojome, jei neapsilankydavome invalidų namuose, kad, kiek ir kokių invalidų būta. Nebent atsitiktinai sužinodavai, kažkam prasitarus.
Mūsų mokyklos sargės alga buvo tokia, jog ji su dukrele nei kambarėlį kokį turėjo, nei sočiai valgė. Tik gal iš dar didesnio vargo Lietuvoje atsidūrusi, ji manė, jog ir kiti kaip ji gyvena. Tada nebuvo jokios piniginės paramos iš vykdomųjų komitetų, jokių maisto paketų (nė dovanėlių vaikams Naujiesiems metams dar nebuvo.) Ir jau nebuvo skiriama apranga nei apavas skurstantiems vaikams.
Jai buvo skirtas kambarėlis mokykloje – tokia siaura kišenė. Aplink klasės, triukšmas, vaikų dūkimas per pertraukas, mokytojų kambarys, viršuje buvo moksleivių internatas, ir ji čia su kūdikiu gyvena ir dirba.
Taip ir dirbdavo visą parą – dieną valo, vakarais, naktimis, savaitgaliais ir šventadieniais saugo mokyklą ir aplinkinę teritoriją. T.y., dirbo visą parą, visus metus. Tokia ir jos dukrelės vaikystė buvo. Netyčia užėjo kalba apie maistą. Ji išgirdo, jog mūsų šeimoje valgoma mėsa. Ir ne kartą per savaitę, o kasdien, o tai ir du kartus per dieną, išsk. pasninką. Jai tai buvo toks stebuklas, kad liko apstulbusi. Nepaisant tokių gyvenimo ir darbo sąlygų, ji buvo optimistė ir… neprilygstama keikūnė. Ar džiaugiasi, ar liūdi, vienodai keikiasi. Kitaip nemoka.
Piktcs!
Kad esi raudonasis agitatorius tai jau seniai visiems aišku.
Paties komentarai visada atitinka primityvią Maskvos liniją.
Maskoliai niekuo negalėdami pasigirt, viską daugybe kartų padaugindami, dergia kaimynus ir visus kaimynams prijaučiančius.
Menkystos propagandistai menkina Lietuvą iš paskutinių jėgų, knisasi šiukšlynuose, nardo po išvietes, ir radę nors menkiausįą šūdelį, laimingi žviegia, žiūrėkit kokia baisi jūsų Lietuva, žiūrėkit kokie jūs lietuviai ubagai girtuokliai ir netikėliai.
Ir vis primindami “laimingus” sovietinius laikus, visur kaišiodami rusus, tarytum ta Rusija būtų nors iš tolo tiek tvarkinga ir turtinga šalis kaip Lietuva.