Alfonsas Vaišvila | asmeninė nuotr.
Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos pareiškimas, kad Lietuvai II pasaulinis karas baigėsi 1993 m. su sovietų armijos išvedimu iš Lietuvos teritorijos, yra priminimas, kad 1993 m. yra svarbi Lietuvai istorinė ir politinė data. Ji turėtų būti minima kaip viena iš svarbiausių Lietuvos atmintinų istorinių datų. Prezidento pareiškimas reikšmingas dar ir tuo, kad jis iškėlė kelis su tuo susijusius istoriniam mąstymui svarbius metodologinius klausimus-raginimus: pereiti nuo abstraktaus prie konkretaus požiūrio į II pasaulinį karo pabaigą, aiškintis, ar 1945 metai reiškia tą patį visoms to karo agresorių pavergtoms Europos tautoms, kritiškai vertinti svetimųjų sukurtus mąstymo stereotipus, taip pat ir apie II pasaulinio karo pabaigos datą.
Tokių klausimų kėlimo ir svarstymų iniciatyva turėtų priklausyti istorikams ex officio. Tačiau situacija Lietuvoje yra tokia, kad istorikai tokių klausimų ne tik nekelia, o kai kurie, atrodo, nesuvokia ir jų reikšmės: Prezidento paraginimą aiškinti II pasaulinio karo pabaigos datą ir per Lietuvos interesus, istorikas Algis Kasperavičius viešai per televiziją 2020 05 17 pavadino „vaikišku istorinių datų kaitaliojimu“. Tuo jis dar kartą priminė, kad tam tikra mūsų istorikų globalistų dalis nuo pat sovietmečio iki šiol tebemato pasaulio istorijos įvykius be ryšio su Lietuvos interesais, be Lietuvos teisės tuos įvykius vertinti per savo interesus: „mažieji“, suprask, neturi teisės turėti interesų, juos viešai rodyti ir jais koreguoti tai, kas padaryta ir nustatyta „didžiųjų“ interesais.
1945 metai yra hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo ir jos kapituliacijos data. Tai – vienareikšmiška. Bet ar taip pat vienareikšmiška yra ir II pasaulinio karo pabaiga?
Norint susivokti, kada iš tiesų Europoje baigėsi II pasaulinis karas, pirma reikia atsakyti į nesudėtingą teorinį klausimą: Kas yra karo pabaiga civilizuotame pasaulyje? Ir kas apie ją turi teisę spręsti? Baigti gynybinį karą – tai sutriuškinti agresorių ir išvaduoti jo pavergtas tautas. Jei tų dviejų dalykų gynybinio karo pabaigoje nėra, tai nėra ir bendrai pripažįstamos tokio karo pabaigos. Vakarų valstybėms ir Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai) hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo ir jų teritorijų galutinio išvadavimo datos sutapo. Todėl jos turi teisę 1945 m. laikyti savo atžvilgiu II pasaulinio karo Europoje pabaiga. Vadinasi, nuostatą apie 1945 metus, kaip II pasaulinis karo pabaigą, sukūrė Vakarų valstybės ir Sovietų Sąjunga, išeidamos grynai iš savo „kiemo“ interesų, laikydamos hitlerinę Vokietiją vienintelę šio karo pradininke ir agresore, kartu „užmiršusios“ ir savo pačių pasirašytą 1941 m. Atlanto chartiją, kuria prisižadėjo II pasaulinio karo pabaigą sieti ne tik su hitlerinės Vokietijos sutriuškinimu, bet ir su to karo okupuotų tautų išvadavimu, jų suvereniteto atkūrimu.
Bet jeigu Vakarų valstybės su hitlerinės Vokietijos sutriuškinimu 1945 m. atgavo laisvę, o Baltijos valstybės ne, tai ar ta pati karo pabaigos data turėtų galioti ir Lietuvai? Ar II pasaulinio karo pradžia ir pabaiga turi būti siejamos tik su vienu agresoriumi? Jei laikysime, kad II pasaulinis karas baigėsi 1945 m., tai Vakarų situaciją mechaniškai perkelsime ir Lietuvai: jei ten, pasibaigus karui, nėra okupacijų, tai turėsime meluoti, jog neliko okupacijos ir Lietuvoje.
Laikant hitlerinę Vokietiją vienintele karo pradėtoja ir agresore Europoje, ignoruojamas fundamentalus faktas, jog šį karą pradėjo du tarpusavyje 1939 08 23 susitarę agresoriai: hitlerinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Abu tą karą pradėjo Lenkijos užpuolimu (hitlerinė Vokietija – 1939 09 01, o Sovietų Sąjungą – 1939 09 17) ir jos pasidalijimu. Abu agresoriai savo pirmąją bendrą pergalę ir II pasaulinio karo pradžią atšventė okupuotame Breste bendru abiejų kariuomenių paradu.
Toliau tęsiant šį dviejų agresorių suderintą karą prieš Europos tautas, hitlerinė Vokietija savo agresiją 1940 m. nukreipė į Vakarus, o Sovietų Sąjunga – į Rytų Europą, okupuodama 1940 m. tris Baltijos valstybes, dalį Suomijos, Rumunijos. Abu agresoriai siekė to paties tikslo – pasaulinio viešpatavimo, todėl abu kūrė ir tobulino tik karinio puolimo doktrinas. Sovietų agresyvus „proletariato išvadavimo“ žygis į Vakarus iki Lamanšo ir Gibraltaro, pasak Viktoro Rezūno-Suvorovo, turėjo prasidėti 1941 m. liepos 6 d., o pasak Marko Solonino, – 1941 m. birželio 23 d. (Pazgrom (Sutriuškinimas), Maskva:akt, 2010, p. 212,)
Šiam sovietų agresijos žygiui įvykti sutrukdė jį aplenkęs hitlerinės Vokietijos puolimas 1941 m. birželio 22 d. Mat dviem agresoriams, siekiant to paties pasaulinio viešpatavimo, jų priminimas bendradarbiavimas neišvengiamai turėjo virsti tarpusavio agresija. Būtent šis Vokietijos puolimas „perkvalifikavo“ Sovietų Sąjungą iš agresoriaus į agresijos auką ir į Vakarų valstybių sąjungininkę, tų pačių Vakarų, prieš kuriuos ką tik buvo suplanuotas sovietų strateginės agresijos žygis. Angliją ir JAV iš baimės prieš hitlerinės Vokietijos agresiją buvo priverstos „užmiršti“ Sovietų Sąjungą kaip II pasaulinio karo su hitlerine Vokietija pradėtoją ir agresorę ir legalizavo visa tai, ką Sovietų Sąjunga to karo pradžioje 1939-1940 m. buvo užgrobusi Rytų Europoje.
Todėl 1945 m. Vakarų ir Rytų Europos tautos atsidūrė skirtingose padėtyse tiek įvardinant agresorius, tiek ir sprendžiant apie II pasaulinio karo pabaigą. Vakarų šalims 1945 metai, kaip minėta, buvo hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo ir jų teritorijų išvadavimo iš okupacijos metai, atitinkamai – ir to karo pabaigos joms metai. Tuo tarpu Baltijos valstybėms 1945 m. buvo tebesitęsiančios Sovietų Sąjungos okupacijos, vadinasi, ir besitęsiančio to paties karo metai. Čia likusi okupacinė sovietų kariuomenė toliau kariavo agresyvų karą: slopino tų tautų laisvės siekį, žudant ir tremiant tūkstančius besipriešinančių to krašto žmonių.
Todėl mūsų rezistencinėje literatūroje lietuvių nacionaliniam išsivadavimui 1944-1953 m. įvardinti vartojama žurnalistinė frazė „karas po karo“ yra klaidinanti, kaip neva suponuojanti „kitą karą“, nors šis karas buvo to paties II pasaulinio karo, sovietų pradėto prieš Baltijos valstybės 1940 m., tęsinys. Lietuvai II pasaulinis karas baigėsi 1993 m. išvedus iš Lietuvos sovietų okupacinę kariuomenę. Vadinasi, kai apie II pasaulinio karo Europoje pabaigą ima mąstyti ne tik nugalėtojai, bet ir to karo pavergtos tautos, jo pabaigos data nustoja būti vienareikšmiška.
Čia paminėti faktai yra gerai žinomi istoriografijoje, bet jų pakartojimas nėra perteklinis: juos reikia vėl ir vėl kartoti, permąstyti, kol tebėra mėginimų traktuoti 1945 metus kaip visoms Europos tautoms tą patį reiškiančią II pasaulinio karo pabaigą, kol norima matyti tik vieną šio karo agresorių, kol ginčijama Lietuvos teisė pasaulio įvykius, tarp jų ir II pasaulinį karo datą, vertinti ir per Lietuvos interesus, kol Lietuvoje yra istorikų, tebemąstančių apie Lietuvos reikalus per „kitų“ sukurtus ir prie „kitų“ intereso pritaikytus mąstymo standartus.
Reklama
Susiję straipsniai:
- „Aktualioji istorija“: Kaip po Pirmojo pasaulinio karo buvo perbraižytas Europos žemėlapis? (video)
- V.Putinas premijomis pamalonins ir Lietuvos II-ojo pasaulinio karo veteranus
- V. Juozapaitis. Kelias be pabaigos…
- T. Baranauskas. Koronavirusas ir istorinė atmintis
- Č. Iškauskas. Kad nepasikartotų Lietuvos tragedija
- T. Bakučionis. Į 2016-iuosius įžengus. Ar kada nors gyvensime geriau?
- Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje – neįtikėtina karo pabėgėlio istorija (nuotraukos)
- „Aktualioji istorija“: Kodėl prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas? (video)
- M. Mazovieckis. Lenkija privalo apginti tiesą
- A. Rusi: Tokio pavojaus nebuvo nuo Šaltojo karo, judame link konfrontacijos
- Č. Iškauskas. Ar kilus pavojui sulauktume „Dienos D“?
- Z. Vaišvila. Ką reiškia britų NE Europos Sąjungai?
- Kuršių nerijos metraštis „Nidos mokyklos kronikos“ bus pristatomas Berlyne
- Č. Iškauskas. 1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo
- Lietuva ir Lenkija išmoko bendras skaudžios istorijos pamokas
- V. Šilas. Kraštas be savo žmonių
- Č. Iškauskas. Kaip J. Staliną užliūliavo nacių propaganda…
- Č. Iškauskas. Ar Karaliaučiaus prisijungimo idėja galutinai mirusi?
- Seime vyks konferencija, skirta Vilniaus grįžimo Lietuvai 75-osioms metinėms paminėti
- Č. Iškauskas. Ar pasikartos Miunchenas?
- Č. Iškauskas. Skaldyta ir skaldoma Lietuva: kas gresia jos vientisumui?
- Č. Iškauskas. Galingųjų vizitai Lietuvoje: Napoleonas, Hitleris, Putinas
- Berlyne atidaryta paroda, pasakojanti apie Lietuvos okupaciją ir 1941 m. birželio trėmimus
- Kaip pablogėję Lenkijos-Vokietijos santykiai įtraukė Europą į II Pasaulinį karą
- Č. Iškauskas. Ar greitai pamiršime klastą?
- Č. Iškauskas. Kam mums reikalinga suniokota Karaliaučiaus žemė?
- A. Andriušaitis. Knyga skirta visiems Lenkijos draugams
- A. Liekis. Lenkų Armijos krajovos nusikaltimų trubadūrai Lietuvoje
- A. Aleksandravičius. Lietuva ir Lenkija: kaimyno nepasirinksi
- Iš Vokietijos archyvų gautos Molotovo-Ribentropo pakto kopijos
Potsdamas 1945-ieji, – JAV su Jungt.Karalija “tebekariauja”, be tuomet isipareigotos surengt Taikos konferencijos del Rytprusiu daliu ateities (tebeatministruojama dar vis “laikinai” pagal abieju parasus tuomeciam SSSR vadovui Stalin perdavus siaurine Rytprusiu dali, ir pietine Lenkijai, LAIKINAI), be to ir Rusija su Japonijos imperija irgi dar vis be Taikaus susitarimo…
Taigi,- kas nutiks e s a m a m SSSR prezidentui Michailui Gorbatshow mirus, – fakt/juriniam Potsdame 1945 m.gautu igaliojimu (laikinam administravimui …IKI) turetojui?
Rusija – visų teisių (ir įsipareigojimų?) perėmėja.
Ne perėmėja, o tęsėja. Jei Rusija būtų nauja valstybe, tada būtų laikoma perėmėja, o dabar – TSRS teisių ir rsipareigojimų tęsėja.
Teisingai. Tesėja. Nes ” …sojuz nerušimij respublik svobodnix na veki splotila velikaja rus…”
Algiui K. “vaikišku…” išsprūdo tikrai jau vaikiškai.
Štai todėl Raudonoji armija ir bėgo nuo vokiečių kariuomenės iki pat Maskvos, nes ruošėsi ne gynybiniam, o puolamajam (!) karui. Ir jei ne japonų bailumas, leidęs perdislokuoti prie Maskvos kelias divizijas iš Sibiro, iš SSSR 1941 metais būtų likęs tik pavadinimas…
Kaip sakė madam Kolontaj, bolševikai sau kelia tik pasiekiamus tikslus. Nors japonai ne bolševikai, bet šalia RU buvo komunistų ir kt. revoliucinių vadų valdoma Kinija, kuri tikrai nepraleistų nieko į Sibirą, ir niekada nesnaudžia, rūpinasi Sibiro klausimu.
Kad sssr liko , Maskovijos federastai turi būti dėkingi tik “karo vadui ” – “geneliam ” jefreitoriui Adolfui.
O vis dėlto Pabaltijo valstybės atiteko stalinistinio rėžimo šaliai pasirašius Potsdamo ir Jaltos susitarimus. Ar tik viena, ar visos minėtus ir kitus susitarimus pasirašiusios šalys yra atsakingos už Pabaltijo valstybių likimą nuo 1944 m.? Deja, visiškam lietuvių kalbos ir tautos išnykimui ir po 1993 m. grėsmės kasmet nemažėja.
Be abejo, už Pabaltijo šalių likimą buvo atsakingi ir Vakarai. Viskas paprasta kaip 2×2: politikoje nėra draugų, politikoje yra tik interesai. Vakarams anuo metu nebuvo jokių interesų kovoti su Stalinu dėl Pabaltijo. Štai taip. Dabar šiek tiek ne į temą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo pamąstymai (neatsimenu kieno) Lietuvos valstybei kurtis ne istorinėse baltų žemėse, o Pietų Afrikoje, kur dabar yra Pietų Afrikos Respublika, bet tautiškai nusiteikę Lietuvos didžiavyriai griežtai tam pasipriešino. Drįstu manyti, kad visiškai be reikalo…
Kazimieras Pakštas siūlė Lietuvą perkraustyti į Madakaskarą.
Manau , kad ten būtų gera.
Žinoma, aš ne istorikė, tačiau mano mokytojai susikrimtusiais veidais pasakojo apie Pakštą ir Afriką – kur nors Afrikoje (ar Amerikoje) susirasti ir išpirkti vietą. Konkrečią vietą – Madagaskarą Ivaškevičius savo kūriniui „surado”.
Žinant, kokie žiaurūs vidaus ir tarpvalstybiniai karai su genocidu vyko Afrikoje, kažin, ar saujelė lietuvių būtų ten išlikusi (lyginant su milijonais vietos gyventojų).
Žydai išsipirko žemes Palestinoje ir kažkodėl neišnyko ir dabar turime Izraelį.
Bet dėl to “išnyko” labai daug kitų tautybių žmonių…
Bet kol kas teks pasitenkinti filmo pažiūrėjimu:
„Lietuviškas filmas „Nova Lituania“ atvers šalies kino teatrus”
– diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/lietuviskas-filmas-nova-lituania-atvers-salies-kino-teatrus-971477
🙂
Svarbiausia, kad tarp PL ir RU būtų buferinė zona. Tik nežinau, kam iš to daugiau naudos – carui, Varšuvai ar dar kažkam.
Visgi Nausėdos pasakymas, kad II -asis pasaulinis karas Lietuvai baigėsi 1993 metais Sovietų armijos išvedimu iš Lietuvos teritorijos, nepridūrus, kad Lietuvos valstybė joje po 1940 metais įvykdytos sovietinės okupacijos ir taip inkorporuotos į Sovietų Sąjungos sudėtį, buvo atkurta 1941 m. birželio 23-osios ginkluotu lietuvių sukilimu, tad “po Karo” – 1945 metais buvo lygiateisiu tarptautinės teisės subjektu kitoms pietvakarinėms valstybėms, tapusioms Liaudies demokratinėmis respublikomis, yra nuvalkiotas, pigus – dalies tiesos nesakantis. Tad, manau, kad tai, kas jo pasakyta, ir teverta buvo istorikui pavadinti “vaikišku istorinių datų kaitaliojimu“…
Gal turėtumėte parašyti apie tai prezidento patarėjui šiais klausimais, jo kalbų rašytojui? Gražiai primintumėte, kad reikia mums patiems sau tai priminti, o pasauliui į galvą įkalti – mums karas baigėsi ne tada, kada Vakarams. Iš dalies ir jų – didžiųjų ir stipriųjų dėka.
Nemanau, – per daug elementarūs dalykai, kad būnant tokiose pareigose jų galėtum nežinoti…
Nesu tikras, kad teisingai supratau jūsų mintį. Ar jūs manote, kad mums 2PK beigėsi anksčiau ar kaip? Ar negalėtumėte paaiškinti smulkiau ką tiksliai norėjote pasakyti?
Manau, kad mums nėra svarbu kada 2PK karas baigėsi. Mums svarbu yra kas kita, t.y. tai, kad “po Karo” pasauliui mūsų nebuvo, nors 1941 m. Birželio 23-osios ginkluotu Tautos sukilimu atkūrėme iki 1940 m. egzistavusią Nepriklausomą Lietuvos valstybę ir apie tai informavome pasaulį. Taigi priminkime pasauliui kalbų apie karus proga taip, kad išgirstų ir vadovautųsi Birželio 23-osios mūsų teisėtai atkurtos Nepriklausomybės aktu, kad būtent jo galiojimo kaip paskesnio dokumento pagrindu spaustume Maskvą dėl tiesos – po Karo“… Ar tai nebūtų Prezidento pareiga pasirūpinti tuo…
Dėkoju, dabar kitas aiškumas. Pradžioje aš nesupratau kur jūs įžvelgėte prieštaravimą, nes prezidentas teisingai nurodė datą.
Kai dėl prezidento pareigos, tai tokį lūkestį manau reikėtų priskirti prie nepagrįstų, nes kalbėjimui apie Birželio sukilimą reikia drąsos, o ponas iš Daukanto aikštės panašu, kad jos neturi.
Jei tektų balsuoti fantastiniame sapne spalį už NS, nežymėčiau reitingavimo pliusuku Sinicos. Jo amoralūs, mano nuomone, poelgiai, fariziejiškumas ir nesavikritiškumas neatitinka mano, kaip Sąjūdžio laikų žmogaus, suvokimo apie dorą,garbingą ir atvirą veikimą…Pamenate buvo Sąjūdžio laikų opus šūkis-,,Lietuva- tai sąžinė”…
Šis demokratas, būdamas valstiečių samdiniu, prikiša kitam demokratiškam politikui- N.P. ,ryšius su valstiečiais,..Kaip ir NS aktyvistas V.Budnikas, ėjęs Seiman Tvarkos part. sąraše, fariziejiškai smerkia Juozaitį už derybas su T žmonėmis.
Sinica, pateikęs neadekvačių tikrovei teiginių apie Puteikio neva oficialią paramą Šimonytei ar apie slaptus susitarimus su valstiečiais ir Kirkilu, nepiktai Puteikio ( ir ne tik…) paprašytas paneigti pramanus, to nepadarė…Apdergė viešai pramanais, bet ,anūko partijai būdingas kiaulės akis pasiskolinęs, nepaneigė ir neatsiprašė…
Tas puikius vertybiškus tekstus rašantis jaunuolis, puikiai ginantis mūsų tautos herojus, kalbą, vertybes ir pan. . man regis,nesugeba būti telkiančiu, vienijančiu ir moraliu santykiuose su kitais demokratais…
Na, o jo akivaizdus palaikymas NS aktyvo kursui į politinę individualistinę katastrofą spalį, rodo karvediško ,strateginio matymo silpnumą..Ta keistuolių sauja, su V.R. priekyje, verčiau pražudys partiją ir pol. tautos bei valstybingumo lukučius, negu dėsis į bendrą kumštį tik todėl, kad mirtų ideologiškai skaistūs ir švarūs…Negi V.R. taip nieko ir nepasimokė iš Sąjūdžio patirties???
Na, o emocionalusis publicistas Rusteika tikrai pykstasi su adekvatumu, kai beprotyste kaltina tuos, kurie rodo NS ( bei CP , NS ir Ko) aktyvo moralines ir strategines kliurkas bei gina Sąjūdžio dvasią ir ragina vienytis (ne tik rinkimams) vardan tautos, demokratijos ir valstybingumo ir reformų (ONS įveikimui)….Matote, kas atsitinka su adekvačiu, kūrybingu ir gabiu asmeniu, kai jis patampa partinio vežimo keleiviu…Mojuoja vėzdu, bando gąsdinti nepriklausomus analitiškus demokratiškus asmenis lyg ONS šulų samdytas samurajus..Na, o jo asmeniniai ultimatyvūs reikalavimai, galimiems NS derybų partneriams, tiktai nerodo brandžios strateginės demokratinės mastysenos…