R. Jasukaitienė. Baltašaknės (4)

Ekslibris Unei Babickaitei. Piešė Gražina Didelytė | R.Jasukaitienės nuotr.

Ekslibris Unei Babickaitei. Piešė Gražina Didelytė | R.Jasukaitienės nuotr.

Masyvių teatro užuolaidų įrėmintoje scenoje – moters figūrėlė, trapi, lengva, plaukianti… Tokią Unę (Uršulę Babickaitę- Graičiūnienę), garsią tarpukario aktorę ir pirmąją moterį režisierę, matė dailininkė Gražina Didelytė, kurdama jai dedikuotą ekslibrį – miniatiūrą ir įvardindama  kūrinį „DAINA BALTAŠAKNEI“. Kodėl dailininkė pasirinko šią poetų  neromantizuotą ir ne itin išvaizdžią  gėlę? Jos žiedeliai – žalsvai balti –  slepiasi po masyviais lyg scenos uždanga lapais. Paslaptingas varpelių skambesys trunka taip trumpai – lyg žmogaus gyvenimas – spektaklis scenoje. Amžinos tėra šaknys. Kaip svarbu, kad jos liktų šviesios …

Une ją pavadino Balys Sruoga, simpatizavęs šiai žaviai, patraukliai merginai. Unė – nuo lotyniškojo unus – vienas, vienintelis. Ji išties buvo vienintelė, nepakartojama, pirmoji moteris režisierė Lietuvoje, o vėliau ir JAV. Gimusi Uršule Babickaitė Kupiškio krašte, Laukminiškiuose, ūkininko šeimoje, pasirinko neįprastą moteriai gyvenimo kelią – aktorystę. Pirmą kartą į sceną užlipo būdama dvylikos – kaimo klojimo teatre. Tuo metu dar niekas negalėjo atspėti, koks talentas, kokia veržli jėga slypi toje mergaičiukėje.

Dar neturėdama šešiolikos, ji išvyko į Peterburgą. Ten susitiko Balį Sruogą, kuris turbūt pirmasis įžvelgė šios merginos aktorinį talentą, įtraukė į kultūrinę, meninę veiklą lietuvių pabėgėlių stovykloje (ėjo 1916-ieji). Būtent Sruoga išrūpino finansinę paramą studijoms Petrogrado imperatoriškojoje konservatorijoje.

Grįžusi į Lietuvą, Uršulė Babickaitė suprato, kad to meto vyrai režisieriai (J.Vaičkus, B.Dauguvietis, K.Glinskis) į teatrą moters neįsileis. 1919 metais ji išvyko į JAV, į Čikagą, kur jau buvo nemaža lietuvių bendruomenė. Puikiai mokėdama anglų kalbą (beje, Unė laisvai kalbėjo ne tik anglų, bet ir prancūzų, lenkų, rusų, italų, graikų kalbomis!), ji vaidino ne tik Čikagos, bet ir Niujorko, Vašingtono teatruose.

O 1923-aisiais jai buvo pasiūlytas vaidmuo filme „Lapių medžioklė“, Unė buvo pasirinkta pagrindiniam – JAV prezidento Dž.Vašingtono mylimosios vaidmeniui… tereikėjo atsisakyti Lietuvos pilietybės ir priimti Amerikos. Valdininkas supažindino su priesaikos tekstu: „Aš šaukiu Dievą liudininku, kad atsižadu savo šalies Lietuvos…“ „Čia tik toks formalumas, –  padrąsino Unę valdininkas, – uždėkite ranką ant Biblijos…“ Unės skruostais ritasi ašaros, ji žino, ko atsisakanti – ne, ne Lietuvos, o vaidmens, kurio troško visa širdimi. „Aš negaliu išsižadėti Lietuvos“, – lemena. Valdininkas nustemba, nes tai – pirmas kartas jo gyvenime, kai  dėl Amerikos dolerio ir dėl šlovės neišsižadama savo tėvynės, kurios net nėra pasenusiuose Amerikos žemėlapiuose!

Unė nepriėmė JAV pilietybės, negavo trokštamo vaidmens, bet savo įsitikinimų neišdavė. Ištekėjo už Petro Graičiūno, pusbrolio, kurį sutiko Amerikoje. Vedybos iš meilės, didelės, ištikimos iki gyvenimo pabaigos. Graičiūnas – vadybos konsultantas, tad šeimai netrūko turtų: namas Paryžiuje, vila Šveicarijoje…

Unė vaidino ir režisavo Vašingtone, Paryžiuje, Londone, Ženevoje… Tačiau Unę draskė tėvynės ilgesys. 1935-ais šeima grįžta į Kauną. Sovietams okupavus Lietuvą, Graičiūnai nepasitraukia į Vakarus. 1951 metais jiedu apkaltinami šnipinėjimu ir nuteisiami. Graičiūnas neaiškiomis aplinkybėmis miršta kalėjime, Unė  po Stalino mirties reabilituojama ir dar dešimt metų gyvena dideliame skurde, tačiau niekada nepraranda savigarbos ir vidinio švytėjimo.

Šis vidinis švytėjimas, spinduliuojamas iš sielos gelmių, ir jungia Unę su dailininke Gražina Didelyte. Baigusi Dailės institutą, Didelytė atsisakė piešti „laimingus“ kolūkiečius – neatidavė reikalingos duoklės socializmo šlovinimui. Neįstojo į Komunistų partiją, negalėjo pamiršti giminaičių, ištremtų į Sibirą. Dalyvavo žygyje „Daukanto taku“. Priklausė žygeivių sambūriui, kurį sovietinė valdžia prilygino rezistenciniam pasipriešinimui, piešė miniatiūras, neslepiančias pasididžiavimo  garbinga Lietuvos  praeitimi.

Grafikė G.Didelytė sukūrė daugybę ciklų, susijusių su Lietuvos istorija nuo pat ledynmečio iki šių dienų (jie apžvelgti knygoje „Gražinos Didelytės LIETUVA“). Kūrė ekslibrius žmonėms, išlaikiusiems savo tautiškąją tapatybę, žmogiškąjį orumą, nenusilenkusiems melui, neparsidavusiems „už gardaus valgio šaukštą“. Pati ji, atsisakiusi tarnystės sovietinėse įstaigose, gyveno tik iš kūrybinių užsakymų, o tai reiškia – labai skurdžiai.

Vėliau, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, kai atsivėrė valstybių sienos, Didelytės darbai buvo eksponuojami daugelyje šalių, dalyvavo ekslibrių konkursuose, iš jų visuomet grįždavo su apdovanojimais. Susidomėjo jos darbais ir užsienio kolekcininkai. Ji, vienintelė iš Lietuvos, pateko į žymiausių pasaulio asmenybių Antologiją. Deja, Lietuvos Dailininkų sąjunga į tai nesureagavo, matyt, daugelis jautė konkurenciją.

Paskutiniuosius gyvenimo metus dailininkė praleido Rudnelės kaime (Varėnos rajonas), savo sodyboje prie Skroblaus – mažo, šaltiniuoto upelio, kurio versmė gaivino menininkę. Besigilindama į lietuvių mitologiją, skaitydama Marijos Gimbutienės raštus, atrado užuominų, kad senaisiais laikais lietuviai garbinę upelių, šaltinių dievaitį Andoją. Savo galeriją – rąstų trobelę – pavadino „Andeinės“ vardu. Galerija atidaryta 2005 -ųjų  rudenį (šį rugsėjį galerija minės 15-ąjį gimtadienį, bet kol kas nėra gavusi  muziejaus status).

Dailininkės gyvenimas nutrūko 2007-ais,  tad pasidžiaugti išsipildžiusia svajone teko neilgai… Dailininkės Didelytės darbeliuose  – daug istorinių ženklų, gamtos detalių, dažniausiai įrėmintų ąžuolo žievės, paparčio spiralės, žvaigždynų  – kaip visos Visatos jungties  – fone.

Unei skirtame ekslibryje virš scenos, simbolizuojančios ir trapų, labai trumpą žmogaus gyvenimo kelią, taip pat spindi žvaigždės – begalybės, vilties, o gal „Aukštųjų akimirkų“, anot Mačernio, simbolis? Baltašaknės, taip gausiai žydinčios ant apleistų kapų kaimo kapinaitėse – žemiškojo gyvenimo – jo šaknų (ne visuomet matomų, todėl nevertinamų ir nesaugomų?) priminimas.

Ekslibris Unei Babickaitei. Piešė Gražina Didelytė | R.Jasukaitienės nuotr.

Ekslibris Unei Babickaitei. Piešė Gražina Didelytė | R.Jasukaitienės nuotr.

Scenoje, kurioje nėra užuolaidų, lengva, trapi moters figūrėlė. Ne, tai ne Unė. Man tik pasivaideno… Tai – Birutė Mar (Marcinkevičiūtė), įkūnijanti Unę. Aktorė, režisierė, monospektaklių pradininkė Lietuvoje. Pagal Unės Babickaitės, dar kitaip – Unės Baye dienoraščius sukūrusi vienos dalies spektaklį „Unė“. Aktorė sako pasirinkusi kurti ir režisuoti tokį spektaklį neatsitiktinai – atradusi Unėje labai daug savęs. Daug gyvenimiškų sutapimų, panašių išgyvenimų, vidinių nuostatų įkvėpė menininkę. Žiūrovai patvirtins:  Unė ir Birutė Mar –  bendrašaknės  savo gyvenimo pajautimu, tuo nenusakomu vidiniu švytėjimu.  Prie jų pridėčiau ir dailininkę Gražiną Didelytę. Baltašaknės…

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

4 komentarai

  1. Žemyna:

    Pats žodis tobulas – nevienaprasmis.
    Baltos šaknys, baltų šaknys, tvirtos, laikui atsparios šaknys…

  2. Birutė:

    Gražiai ir jautriai papasakota apie dvi aukštos prabos menininkes, kurias sieja ypatingas grožio pajautimas, vidinis švytėjimas ir lietuviškas kuklumas. Gaila, abi mūsų krašte nepakankamai įvertintos.

  3. Bendrakeleivis:

    Taip, sunku derinti ištikimybę principams su darbdaviais ar reketininkais: ar tai būtų Amerikos kompanija, ar sovietinis valdininkas, ar per langus besidairantis mafijozas… Telieka džiaugtis, kai atrandami bendrašakniai ir bendrašaknės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: