Svarstoma steigti apdovanojimą už demokratijos plėtrą – Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalį (0)

Aleksandras Stulginskis (1885-1969) | wikipedia.or nuotr.

Gegužės 19 d. Seimo valdybai pristatyta idėja steigti naują apdovanojimą – Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalį už demokratijos plėtrą.

„Šiuo metu Seime neturime tokio apdovanojimo, kokį, pavyzdžiui, turi Jungtinės Amerikos Valstijos – ten apskritai aukščiausias valstybės apdovanojimas yra Kongreso medalis. Manau, galėtume tokį turėti. Jis būtų tikslingas kaip įvertinimas tų žmonių, kurie nusipelno, ateities veiklai“, – sakė Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Jo teigimu, ne mažiau svarbu, kad šis apdovanojimas leistų garsinti Aleksandro Stulginskio – Steigiamojo Seimo Pirmininko, Lietuvos Respublikos Prezidento – vardą. Apdovanojimas steigiamas įvertinus, kad šiemet minimas Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos 100-metis.
Praėjusią savaitę buvo priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo šimtmečio“, pabrėžiant įsipareigojimą saugoti ir puoselėti lietuviškąsias parlamentarizmo tradicijas bei jų raidos istorinį atminimą, pabrėžiant Steigiamojo Seimo reikšmę ir atkreipiant dėmesį į jame dirbusias asmenybes.

Numatoma, kad kandidatus apdovanoti Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medaliu vertintų Seimo Pirmininkas. Apdovanojimas būtų skiriamas Seimo valdybos sprendimu.

Tas pats asmuo apdovanojimu galėtų būti pagerbtas tik vieną kartą.

Seimo valdyba, susipažinusi su Lietuvos Respublikos Seimo Aleksandro Stulginskio medalio už demokratijos plėtrą nuostatais, dėl apdovanojimo spręs artimiausiame posėdyje.

Aleksandras Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutaliuose, Raseinių apskritis. Jis buvo antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.

1904 m. baigė Liepojos gimnazijos 5 klases, 1908 m. – Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Metus tobulinosi Insbruko universiteto (Austrija) Teologijos filosofijos fakultete. Atsisakė įšventinimo į kunigus. 1913 m. baigė Halės universiteto (Vokietija) Žemės ūkio institutą. Grįžęs į Lietuvą paskirtas Trakų apskrities Alytaus rajoniniu agronomu.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje atsidūrė Vilniuje, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vienas vadovų Vilniuje. Dėstė gamtos mokslus lietuvių gimnazijoje, vadovavo Lietuvių pedagoginiams kursams, buvo Vilniaus daržų steigėjas.

1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. dalyvavo lietuvių konferencijoje Vilniuje. Išrinktas į Lietuvos Tarybą (vėliau Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Valstybės Tarybos Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos narys ir vadovas.

1918 m. gruodžio 26 d. – 1919 m. kovo 12 d. II Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete – ministras be portfelio. 1919 m. kovo 12 d. – 1919 m. balandžio 12 d. III Prano Dovydaičio Ministrų kabinete – ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras. 1919 m. balandžio 12 d. – spalio 7 d. IV Mykolo Sleževičiaus Ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras. 1919 m. – vienas Ūkio banko steigėjų.

1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje.

1920 m. gegužės 15 d. I posėdyje išrinktas Steigiamojo Seimo Pirmininku, nuo 1920 m. birželio 19 d. iki 1926 m. birželio mėn. ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas.

1941 m. birželio 13 d. TSRS okupacinės valdžios suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų stotį. 1952 m. nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominėje respublikoje sandėlininku ir komendantu Kvitkevoso miškų pramonės ūkyje, agronomu Pezmago tarybiniame ūkyje. 1956 m. grįžo į Lietuvą. 1957–1959 m. buvo Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stoties, įsikūrusios nacionalizuotame Vytėnų dvare, vyresnysis mokslinis bendradarbis.

Palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.