L. V. Medelis. Vienas ryškiausių šiandienos mąstytojų

Šiemet, sausio 31 dieną, sukanka 80 metų kai gimė Romualdas Ozolas. Prieš ketverius metus jo netekę, taip aiškiai supratome KO esame netekę.

Labai taikliai šį žmogų yra apibūdinęs Jonas Mikelinskas: „Jis Sąjūdyje ir pirmojoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybėje vaidino svarbų vaidmenį, deja, vėliau buvo beveik pamirštas. R. Ozolas pernelyg doras, orus ir reiklus, kad būtų politikoje savas visiems ir populiarus. Ypač Europos Sąjungos politikoje, kur dar iki šiol galioja dvejopi Niurnbergo teismo farso metu Temidės įteisinti faktų, reiškinių ir žmonių vertinimo standartai. Žodžiu, kad ir kaip dairytumeisi, žiūrėtum, ieškotum, vargu ar šiuo metu rasi Lietuvoje tokį valstybinio masto veikėją, tokį riterį be priekaišto, į kurį ramia sąžine galėtum orientuotis, jo pėdomis eiti“.

Iš tiesų, pernelyg doras, reiklus, orus… Dažniausiai tokius žmones sistema stengiasi pasmerkti užmarščiai, nes tokiems nereikia nei Laisvės, nei valstybinės, nei jokios kitos premijos ar ordino nei netgi asmens sargybinių kaip didybės ir ypatingo valstybinio vertingumo simbolio.

Per trisdešimties metų laiko atstumą vis labiau ryškėja milžiniškas – kaip pompastiškai tai beskambėtų – jo indėlis į Nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Nors jis nešmėkščioja ekrane kaip svarbiausias didvyris ir vienintelis tikrasis Lietuvos kūrėjas. Jei tiesa, kaip sako filosofai, kad genialumo prakeiksmo žymė yra sugebėjimas atsispirti sistemos gundymams, jei žmogus ne samprotauja, o mąsto, ir tai daro, žinodamas, kad nirtingas gebėjimas apginti savo tiesą yra jo paties gyvenimo būdas ir esmė, Ozolas vadintinas vienu ryškiausių šiandienos mąstytojų – Tėvynės šviesulių.

Jis atsispyrė sistemos gundymams ir nepasidavė, pasirinkdamas mąstytojo kelią. Ne vienas matė, kaip jis ima Ateitį už rankos, bandydamas suvesti ją su dabartimi. Tačiau ne vienas matė ir kaip toli jis kartais būdavo nuo gyvenimo realybės, kaip nekreipė dėmesio į to nevertas  politinio gyvenimo smulkmenas, intrigas. Matė ir  kaip ne vienas paspirdavo jam po kojų akmenuką, kad to ateities horizonto jis nepasiektų, kad negautų galios ten, kur labiausiai prisidėtų prie šalies stiprybės.

„Ką daryti, kaip neprarasti sugebėjimo pro gyvenimo bjaurastį įžvelgti pasaulio grožį?‘- klausė savęs Sąjūdžio kūrėjas, jausdamas tiesą, kad „prisitaikantis“, „priimtinas“ „tolerantiškas“ mąstymas yra viena patikimiausių ir dažniausiai pasitaikančių intelektinės savižudybės būdų.  

Mes ir dabar matome, kaip dvasios pigmėjai stiepiasi susilyginti su milžinais. Jis, nepriklausomos Lietuvos disidentas, neprisitaikė, todėl ne vienam kitam „epochos kūrėjų“ buvo esamas ar įsivaizduojamas gąsdinantis tiesos veidrodis,  kliūtis šiltai ir ramiai gyventi.  Jis  nepasidavė sistemos stumiamas iš viešojo gyvenimo. Visa tai atsispindi jo keliolikos knygų-dienoraščių puslapiuose.

Dienoraštis – subjektyvus kūrybos žanras, tačiau autoriaus įžvalgos ir šiandien yra aktualios, o kai kurios – tiesiog pranašiškai piešiančios mūsų valstybinę raidą ir Europos Sąjungos ateitį.

Ilgas būtų sąrašas darbų, kurių ėmėsi Romualdas Ozolas valstybės atkūrimo pirmuosiuose žingsniuose. Ne vienas tų žingsnių buvo pradžia ir pavyzdys: Sąjūdžio kūrėjas, Iniciatyvinės grupės lyderis, Sąjūdžio Seimo tarybos vicepirmininkas,  savarankiškos LKP atsiskyrimo nuo Maskvos vienas įkvėpėjų ir kurį laiką jos biuro narys, Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Nepriklausomybės akto signataras, pirmosios vyriausybės vicepremjeras, įvairių komisijų, delegacijų, derybų grupių, apskritųjų stalų organizatorius ir vadovas…  Ir, be abejo, – žurnalistas, publicistas,  nepamirštamas pirmojo nepriklausomo šalies savaitraščio „Atgimimas“ kūrėjas, jo ideologinis vadovas ir globėjas, žurnalo „Nepriklausomybės  sąsiuviniai“ redaktorius…

Skaudėjo jam širdį dėl šitos Lietuvos. Todėl nedera pamiršti jo priesakų kaip įpareigojimo taip svarbių ir šiandien: „…demokratiją jums teks labai stropiai saugoti. O dar labiau jums teks saugoti kultūrą. Ir žmogiškąją kultūrą, kuri dabar vardan pinigo pasirengusi atsisakyti visų kitų vertybių, ir nacionalinę kultūrą – mūsų tautos kultūrą. Saugoti – tai plėtoti. Ne konservuoti, o ugdyti ir stiprinti visais mus gyventi raginančiais pavidalais.  Netgi tais atvejais, kai viskas atrodys beviltiška, nepraraskit vilties, nes viltis – ne kvailių, o tikinčiųjų motina. Neleiskite numirti vilčiai, nes joje – žmogaus laisvos valios kristalas su energija, iš kurios viskas vėl gali prasidėti iš naujo“. 

Kaip šie žodžiai tinka šiandienai! Jie buvo skiriami jaunajai kartai. Ar prisimena buvę Baltupių (Vilnius) mokyklos gimnazistai šiuos Romualdo Ozolo žodžius, pasakytus  jiems prieš penkiolika metų, 2004-ųjų pavasarį?

Sausio 31 d. Seime bus minimos Nepriklausomybės Akto signataro Romualdo Ozolo 80-osios gimimo metinės. Registracija iki sausio 29 dienos.