D. Glodenis. Religinių bendruomenių diferenciacija Lietuvoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šviesoje (20)

Donatas Glodenis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Donatas Glodenis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vienas iš esminių pokyčių Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo religijos laisvės atkūrimas. Dar sovietmečio pabaigoje išsikvėpė ateizmo propaganda. Žmonės, kurie bažnyčioje tuokdavosi ir vaikus krikštydavo slapta, dabar galėjo laisvai dalyvauti religinėse apeigose nebebūgštaudami dėl to, kaip tai atsilieps darbe ar mokymo įstaigoje. Laisvė skleisti savo religiją, „apdairiai“ neįtraukta į LTSR Konstituciją, buvo grąžinta dar 1989 m. LTSR konstitucijos 50 straipsnio pakeitimu, kartu pripažįstant religines bendruomenes kaip kolektyvinius subjektus (juridinius asmenis). Religijos laisvė ir visų asmenų lygybė prieš įstatymą buvo įtvirtinta ir 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme.

Religinių bendruomenių skirstymo raida

1992 m. referendumu priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją joje buvo pakartota nuostata dėl tikinčiųjų lygybės prieš įstatymą, religijos laisvė buvo įtvirtinta 26 straipsnyje, o 29 straipsnis uždraudė privilegijų teikimą ar diskriminavimą asmens išpažįstamo tikėjimo pagrindu. 43 straipsnis numatė, kad religinės bendruomenės, kaip kolektyviniai subjektai, galės laisvai veikti visuomenėje, ugdyti dvasininkus, turėti maldos namus, laisvai skelbti savo mokymą. Šis straipsnis taip pat nustatė, kad religinės bendruomenės galės tvarkytis pagal savo taisykles, kad valstybė negalės joms nurodinėti, kaip tvarkytis. To ir reikėjo tikėtis pasaulietinės, demokratinės valstybės konstitucijoje.

Konstitucijos 43 straipsnis taip pat skelbė, kad „valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai“.

Nors tokia Konstitucijos nuostata sudarė prielaidas skirstyti religines bendruomenes į kelias kategorijas („tradicines“ ir „kitas valstybės pripažintas“), neatrodė, kad tai būtinai lems ir skirtingas tradicinių ir kitų religinių bendruomenių teises. Juk jau kitu sakiniu buvo skelbiama, kad „valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.“ Taigi, nepaisant to, kad vienos religijos yra Lietuvoje tradicinės ir gerai žinomos, o kitų religijų atveju valstybei dar reikia įvertinti, ar jų mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai, bei ar jos turi užtektinai narių (atramą) Lietuvoje, visoms joms pagal Konstitucija suteikiamos juridinio asmens teisės, tai yra, galimybė laisvai veikti kaip kolektyviniams subjektams. Tokio dalyko, kaip juridinio asmens teises turinti religinė bendruomenė, kuri nėra valstybės pripažinta, išvis nebuvo Konstitucijoje.

Tačiau 1995 m. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo kūrėjai nuėjo kitu keliu. Po šio įstatymo priėmimo religinės bendruomenės buvo suskaidytos į tris lygmenis. Geriausioje padėtyje atsidūrė įstatymo 5 straipsnyje įvardintos tradicinės Lietuvoje religinės bendruomenės. Į tradicinių religinių bendruomenių ratą pateko tos, kurių istorija Lietuvoje siekia dar Didžiosios Kunigaikštystės laikus: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Įstatymas taip pat numatė, jog religinės bendrijos, kurios Lietuvoje veikia bent 25 metus, gali, Seimo sprendimu, įgyti  valstybės pripažintų religinių bendrijų statusą. Tokių bendrijų šiandien yra keturios (baptistų sąjunga, sekmininkų sąjunga, septintosios dienos adventistų bažnyčia ir naujoji apaštalų bažnyčia). Įstatymas taip pat numatė įregistruotų ir taip juridiniais asmenimis tapusių, tačiau valstybės nepripažintų religinių bendrijų kategoriją.

Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme buvo numatyta tik keletas skirtumų tarp tradicinių ir kitų religinių bendrijų. Pagrindinis jų – tik tradicinių religinių bendruomenių tikyba galėjo būti dėstoma mokyklose. Tačiau laikui bėgant skirtumų tarp tradicinių ir kitų religinių bendruomenių teisių atsirasdavo vis daugiau. Juk taip paprasta buvo „apsidraudžiant“ nuo „nežinomų“ ir „galimai pavojingų“ religinių mažumų teisės aktuose nurodyti, jog tam tikros privilegijos, išimtys ar teisės taikomos tik „tradicinėms“ religinėms bendruomenėms.

Šiandien teisės aktai numato, kad tik tradicinių religinių bendruomenių tikyba gali būti dėstoma mokyklose, tradicinių religinių bendrijų dvasininkai draudžiami iš valstybės lėšų, numatomas tik tradicinių religinių bendrijų kapelionų darbas kariuomenėje, joms kasmet skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto, ir pan. Ne, situacija anaiptol nepalyginama su sovietine religinių bendruomenių kontrole ir persekiojimais. Visų religinių bendruomenių nariams ir pačioms bendruomenėms yra užtikrinamos pagrindinės teisės ir laisvė veikti, kurių pavydi religinės mažumos, išlikusios Rusijos įtakos sferoje. Tačiau tai nedideliai daliai Lietuvos gyventojų, kurie išpažįsta kitus nei tradiciniais pripažįstamus tikėjimus, religinių bendrijų diferenciacija palieka nemalonų skonį, verčia jaustis antrarūšiais savo šalyje.

Konstitucinio Teismo vaidmuo

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas | lrtk.lt nuotr.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas | lrtk.lt nuotr.

Teisės aktų, numatančių skirtumus tarp tradicinių ir kitų religinių bendruomenių, priėmimo pagreitis itin sustiprėjo po to, kai Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarimu skirtingų teisių suteikimą skirtingoms religinių bendrijų kategorijoms paskelbė neprieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas teigė, kad Seimas gali nustatyti išskirtines teises tradicinėms religinėms bendrijoms, jei taip nėra apribojamos kitų religinių bendruomenių pagrindinės teisės; daugiau jokių kriterijų dėl skirtingų teisių suteikimo nebuvo nurodyta. 2007 m. gruodžio 6 d. sprendime Konstitucinis Teismas taip pat pasakė, kad Seimas ne tik „gali“, bet kartais ir „privalo“ nustatyti kitokias teises tradicinėms religinėms bendruomenėms. Vėlgi, be menkiausio paaiškinimo, apie ką kalba.

2007 m. dokumente Konstitucinis Teismas taip pat paaiškino, kokiomis sąlygomis religinės bendruomenės gali pereiti iš vienos pakopos į kitą. Tradicinėmis gali būti įvardintos tik tos religinės bendrijos, kurios yra:

istoriškai, per amžius susiformavusio Lietuvos visuomenės socialinio, kultūrinio ir dvasinio paveldo dalis; <..> joms toli gražu nepakanka inter alia veikti Lietuvoje kelis dešimtmečius ar atitikti kokius nors kitus įstatymų leidėjo nustatytus formalius kriterijus, nes bažnyčių, religinių organizacijų tradiciškumas neatsiranda net per kelias žmonių kartas, o yra ilgalaikis, amžius vykęs ir nenutrūkęs procesas, sietinas su ilgaamže Lietuvos visuomenės dvasine, kultūrine raida ir padaręs jai esminį poveikį“.

Taigi, tapimas tradicine religine bendruomene neįvyksta tiesiog atitikus kokius nors formalius įstatymo leidėjo nustatytus kriterijus – tai yra šimtmečius trunkantis procesas. Kadangi nei viena tradicine nelaikoma religinė bendruomenė Lietuvoje negyvuoja „šimtmečius“, nei viena neturi galimybės tapti tradicine.

Valstybės pripažinimą Konstitucinis Teismas taip pat įvardijo kaip politinio sprendimo dalyką (pripažinimą gali teikti tik Seimas), ir glaudžiai susiejo su konstitucine „atramos visuomenėje“ samprata, kurią išaiškino taip:

„religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“.

Taigi, atrodytų, kad naujai Lietuvoje atsiradusios religinės bendruomenės steigėjams, jų vaikams, o gal ir anūkams Konstitucinis Teismas šiuo sprendimu nesuteikė vilties sulaukti valstybės pripažinimo – iki jo turi ateiti ir išeiti bent kelios žmonių kartos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir posūkis Konstitucinio Teismo pozicijoje

Europos Žmogaus Teisių Teismas | pixabay.com nuotr.

Europos Žmogaus Teisių Teismas | pixabay.com nuotr.

Ganėtinai aiškų, tačiau iki galo neišreikštą pokytį konstitucinėje doktrinoje matome skaitydami 2017 m. liepos 4 d. nutarimą. Nutarime, kuriame svarstytas dvasininkų karo prievolės klausimas, Konstitucinis Teismas pasisako akcentus sudėliodamas visiškai kitaip, nei anksčiau:

Atsižvelgtina į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos <…> 9 straipsnio 1 dalį, <…> taip pat į šių Konvencijos nuostatų turinį atskleidžiančią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, pagal kurią valstybė privalo gerbti religinių mažumų atstovų įsitikinimus, negali jų traktuoti kaip mažiau svarbių ir dėl to suteikti joms mažiau teisių, taip pat turi pareigą užtikrinti, kad tokio religinių grupių statuso, kuris lemia ypatingas jų privilegijas, suteikimo kriterijai būtų taikomi nešališkai ir be diskriminacijos <…>

Taigi, vietoje vos ne privalomo skirtingų teisių nustatymo skatinimo, kokį matėme 2007 m. sprendime, turime teiginį, kad religinėms mažumoms negalima suteikti mažiau teisių. Taip pat nurodoma, kad, egzistuojant sistemai, kurioje religinių grupių statusas lemia jų privilegijas, valstybė privalo sudaryti religinėms bendrijoms galimybes tokio statuso siekti, bei, kad tokio statuso suteikimui turi būti nustatyti aiškūs, nešališkai ir be diskriminacijos taikomi kriterijai.

Šios naujos gaidos Konstitucinio Teismo dokumentuose susijusios su nauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. 2008 m. priimtame sprendime byloje Jehovos liudytojų konfesija ir kiti prieš Austriją matome ir dar vieną aspektą, kurio nėra aukščiau cituotame Konstitucinio Teismo nutarime:

jei Valstybė sukuria sistemą, kurioje religinėms grupėms suteikiamos juridinio asmens teisės yra susiejamos su tam tikru statusu, visoms religinėms grupėms, kurios tokio statuso nori, turi būti suteikiama sąžininga galimybė dėl to statuso kreiptis, o nustatyti tokio statuso suteikimo kriterijai turi būti taikomi nediskriminuojančiu būdu.

Šios bylos dėl Jehovos liudytojų statuso Austrijoje atveju, dešimties metų laukimo laikotarpis Europos Žmogaus Teisių Teismui pasirodė nepagrįstai ilgas ir objektyviai nepateisinamas. Šioje byloje EŽTT pripažino Austriją pažeidus Jehovos liudytojų religijos laisvę ir juos diskriminavus.

EŽTT jurisprudencijoje galime rasti ir atvejį, kai Teismas tam tikrus reikalavimus pripažino pagrįstais ir atmetė skundą dėl diskriminacijos. Taip nutiko byloje Alujer Fernández ir Caballero Garcia prieš Ispaniją, kurioje Teismas sprendė, kad valstybės pozicija, jog tam tikrų privilegijų suteikimui yra būtina pasirašyti susitarimą tarp religinės bendrijos ir valstybės, nėra diskriminuojanti, nes religinei bendrijai toks reikalavimas nėra neįveikiamas. Kita vertus, kitoje byloje, kur tokį susitarimą pasirašyti su religine bendruomene valstybė atsisakė, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pažeidimas buvo pripažintas (žr. Bažnyčių tinklas „Gyvenimo žodis“ ir kiti prieš Kroatiją).

***

Iš aukščiau išdėstyto akivaizdu, kad Lietuvoje egzistuojantis religinių bendruomenių skirstymas į tris kategorijas neatitinka šios naujos mūsų Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Ir neatitinka šios praktikos keliais aspektais. Viena vertus, religinėms bendrijoms suteikiamos nevienodos teisės. Kita vertus, įvairios privilegijos religinėms bendruomenėms yra susijusios su tradicinės religinės bendrijos ar (rečiau) – valstybės pripažintos religinės bendrijos statusu. Taigi, pagal EŽTT gaires, reikėtų numatyti aiškius kriterijus dėl religinės bendrijos tapimo tradicine ar valstybės pripažinta. Tuo tarpu teisės aktai nenumato tradicinės religinės bendrijos statuso suteikimo kriterijų. Ankstesnieji Konstitucinio Teismo išaiškinimai netgi vienareikšmiškai atmeta kriterijų nustatymo galimybę ir nepalieka jokios vilties, kad kelių šimtmečių istorija Lietuvoje pasigirti negalinti religinė bendrija tokį statusą gali įgyti.

Taigi, tikrai negalime sakyti, kad, kaip nurodoma EŽTT sprendimuose, visoms religinėms grupėms, kurios tokio statuso nori, yra suteikiama sąžininga galimybė dėl to statuso kreiptis. Tam tikri kriterijai egzistuoja valstybės pripažinimo suteikimo atveju (religinė bendrija turi egzistuoti Lietuvoje bent 25 metus, jos mokymas ir apeigos turi neprieštarauti įstatymui ir dorai, ji turi turėti „visuomenės palaikymą“), tačiau ir čia ne viskas taip paprasta. Ankstesnieji Konstitucinio Teismo išaiškinimai („atramos visuomenėje“ susiejimas su egzistavimu šalyje ilgiau, nei trunka „kelių žmonių kartų“ gyvenimas) labai apsunkina jų įgyvendinimą toms bendruomenėms, kurios Lietuvoje gyvuoja nuo sovietmečio ar tik nuo antrosios nepriklausomybės laikų. Akivaizdu, kad tokia situacija neatitinka EŽTT nubrėžtų gairių.

Problemas visuomet lengviau pamatyti „iš šalies“. Tam ir egzistuoja tokios institucijos, kaip Europos Žmogaus Teisių Teismas. Manau problema – Lietuvos praktikos neatitikimas religijos laisvės ir asmenų lygybės standartams, kuriems Lietuva įsipareigojo įstodama į Europos Tarybą – yra ganėtinai aiški. Ir nėra ko laukti, kol „iš šalies“ gausime paraginimą ją spręsti. Kur kas pozityvesnis kelias yra rinktis pokyčius patiems, todėl, kad taip yra teisinga, o ne gavus niuksą. Manau, atėjo laikas kažkaip spręsti religinių bendrijų lygių teisių problemą.

Straipsnis parengtas pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos remiamą Nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų institucinio stiprinimo projektą (2017) NOBR-135.

Autorius yra Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro (NRTIC) valdybos narys

religija-logo_0

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Religija, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. lanai svarbu suvokti:

    kad islamas nera religija.
    Tai yra zmones pavergianti ideologija, nepakanti kitaip galvojantiems.
    Kaip stalinizmas ar nacizmas.
    I ta butina atsizvelgt, sprendziant Lietuvioje,kas yra religija.

    • Žemyna:

      Viena yra visiškai svetimos, atneštinės ideologijos bei religijos,
      ir visai kas kita yra ta, iš kurios esame kilę, kuri buvo savotiškas kiaušinis, iš kurio išsilukšteno ir pabiro žemyne baltų gentys ir tautos, kurias visas ji vienijo.

  2. Žemyna:

    JOKS okupacinių laikų palikimas neturi teisinės galios – nei materialus, nei nematerialus – taip teigia Tarpt. Teisė pretenzijų dėl okupacijų palikimo klausimu.
    Krikščionybė buvo atnešta į Lietuvą ne tikslu teisingą tikėjimą paskleisti, o išskirtinai okupacijos tikslais – kaip tikrojo tikslo priedanga. Bet koks tikėjimas uždraustas irgi okupanto, tik jau kito.
    Gėda, kad išsivadavusi Lietuva ir pati perėmė iš okupantų ideologinį bei politinį spaudimą per religiją.

    • Bartas:

      Žemyna, manau , kad Lietuva dar nėra pilnai išsivadavusi. Maskovijos kariuomenė išsinešdino. Gerai. Bet daugumos galvose, dumblas. Va tik ano “inkvizitoriai” (kaip sakė Tvankstas : “lizdiniu būdu”) išsidėstę Lietuvoje, tvirtai (už gerklės) laiko Lietuvą. “Okupacija” tęsiasi.

  3. Žemaitukė:

    Sąvoka ”netradicinė religija” neturi būti vartojama, kalbant apie senąją lietuvių religiją dėl to, kad baltų kultūra ir religija gyvavo dar gerokai iki krikščionybės. Tad ji yra senoji etninė religija ir turi būti vadinama prigimtine religija. Atnešta, prievarta įbrukta krikščionybė neturi jokios moralinės teisės jokių valdžių, jokių teismų būti pripažinta tradicine. Beveik 400 metų truko pastangos primesti krikštą Lietuvai. Tokio pasipriešinimo svetimai religijai sunku dar kur kitur atrasti. Pasipriešinimas palaužtas tik dėl silpnybės valdovų, kuriems religija tapo tik formalumu. Lietuvos valdovai, apsisprendę krikštytis, nutraukė ryšį su protėvių gyvąja tradicija ir su savo tautos žmonėmis, galutinai atsiribojo nuo senosios religijos, kuri savo esme buvo prigimtinė žemiškoji religija, ir kurios žmonėmis dauguma lietuvių išliko ir po priverstinio krikšto. Todėl nestebina, kad ir šiandien valstybės vadovai, išpažįstantys svetimą, žydų liaudies pasakomis paremtą religiją, ją visiems bruka, kaip labiausiai tinkamą. Demokratiškai išrinktam, demokratijos vertybes įstatymuose įtvirtinančiam Seimui, teisingumą vykdantiems teismams prigimtinės religijos bendruomenė neprivalo įrodinėti, kad šio tikėjimo teisė yra neatimta – tinkamai valstybėje atliekančiai pareigas institucijai tai yra savaime suvokiamas dalykas. Manau, kad teisės aktuose okupanto atneštoji krikščionybė turi būti įtvirtinta kaip netradicinė religija, ir tam yra svarių argumentų. Evangelijoje nesunkiai randamos vietos, teikiančios ideologinį pamatą agresyviems veiksmams prieš pagonis. Štai Kristus sakė: ”Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai” (Naujasis Testamentas, 1989,Apr. 2,26). ”Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas” (Katalikų bažnyčios šventasis Bernardas Klervietis).
    „valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų MOKYMAS bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir DORAI“. Tad kokia peršasi išvada?! Testamento ar šventųjų tiesos viduramžiais tapusios norma, šiandien niekaip nėra paneigtos, jei mes, ainiai tų, kurie kentė ”šventųjų” prievartą ir smurtą, teismuose savo elementarius dalykus turime išsireikalauti. Kažin, ar tarp teisėjų pasitaiko pagonių?…
    Krikščionybės tikslas – laisvą žmogų paversti vergu. Pagonių pasaulėjauta tokio tikėjimo niekada negalėjo suvokti – tai buvo dviejų skirtingų civilizacijų susitikimas.
    ”Jeigu pavergtas lietuvis sugebėjo išlaikyti savo protėvių didžiąsias vertybes, tai garbė jam. Per daugelį vargo šimtmečių lietuviai išsaugojo savo gelminę religiją, supratimą apie dorą ir garbingą gyvenimą, todėl neabejodamas teigiu, jog mūsų senoji religija ir šiandien gyva. protėvių religija ir dorovė turi būti mūsų būties esmė” (Jonas Trinkūnas).
    P.S. Komentare panaudota minčių iš J. Trinkūno knygos ”Lietuvių senosios religijos kelias”.

  4. Taip:

    Kas Lietuvos valstybėje turi teisininę viršenybę: Lietuvos Konstitucija ar EŽTT nuostatos ir praktika?
    Antra,-ar Lietuvos Konstitucinis Teismas turi teisinius įgaliojimus keisti Lietuvos Konstitucijos nuostatų esmę pagal EŽTT praktiką?

  5. mociute:

    as niekaip negaliu suprasti tai kad butent tikejimo (religijos) pagrindu kyla zeminimas kitaip manaciu ,vaidai, beprotiskos zudynes ir net negailestiingi ir ypac ziaurus karai!? Paneigti tai kad yra jega “kuri aukstai” nepavyko net ir itaigiausiems ateistams taciau keliami net ir labai kruvini gincai net iki fanatizmo del to kaip ta jega vadinti ir kaip melstis ar kitaip isreiksti tikejima – tai jau yra sveiku protu nesuvokiama! Dievas, Jezus, Mohamedas, Buda Perkunas ar t.t.t.t.t.t.t.t.t.t. – koks skirtumas kaip ta JEGA pavadinti? Ir nera absoliuciai nei laso tikro tikejimo kuomet vyksta tokie debatai- karai, tegul ir mazoje Lietuvoje, kuomet uz visu tu vaidu slypi visai nedieviskas noras gauti kuo daugiau materialiu dalyku -PINIGU, valdzios,svetimu teritoriju ar tureti kuo daugiau apmulkintu “aveliu” su jiems priklausanciais plotais ir gerybemis……. Gal pries 10 metu mano astuometis anukas po apsilankymo kataliku baznycioje Lietuvoje , kur misios jam padare ypatinga ispudi, mane apibere klausimais i dali kuriu as jam atsakymo neturiu iki siolei – pavyzdziui po to kai vaikas isblysko nuo isgascio visiems esantiems baznycioje pusbalsiu kartojant “:as kaltas, as kaltas ,as labai labai kaltas ….”ir mane paprase iseiti i lauka kur paklause- mociute, o kuo as nusikaltau? Ka bloga padarei tu ir visi sitie zmones???/ Anukas uzaugo, sekmingai ruosiasi studijuoti Oxfordo universitete istorija&politika, daug skaito ir domisi ir religijos temomis – dabar jau as is jo daugiau suzinau taciau mudvieju diskusija sia tema niekaip nepasibaigia…….

    • Bartas:

      Močiute, ne tik Tamstos anūkui tokie klausimai kilo. Tai buvo seniai , kada aš ir Tamsta buvome ruošiami “in spavidi”(nežinau kokia tai kalba). Tai gi . Mokymų eigoje klausimų “mokytojai” buvo daugiau nei ji žinojo atsakymų, tai “pirmos komunijos egzaminus” laikyti atsisakiau. Močiutės – babytės buvau išvadintas velnio išpera – degti man pragare.Tada buvo baisu.

      • mociute:

        “in spavidi” yra slaviskas ir tikriausiai, lenkiskas pirmos komunijos pavadinimas…….
        Tuo metu kai as ejau prie pirmos komunijos Lietuvoje dar buvo gyvu partizanu o baznycia buvo laikoma ypatingoje okupantu “prieziuroje” todel mes, kaimo vaikai buvome prisakyti begti i Budviecio parapijos baznycia is ivairiu pusiu keliukais, takeliais, paupeliais ar keliu bet po viena o jei kas nors paklausdavo kur skubame, turejome meluoti……. Mus ruose pats parapijos kunigas Survila – labai piktas zmogus kurio mes tiesiog bijojome ir visas uzduotis – mokymus tiesiog iskaldavome mintinai…..taciau supratimas apie ta mokyma buvo miglotas. 8-9 metu vaikams tai buvo tiesiog per anksti taciau tevai,tikriausiai, bijodami buti apsaukti “velnio isperu” gimdytojais stengesi savo vaikus prie I komunijos leisti labai anksti……
        Pavyzdziui, Danijoje, kur dominuoja protestantizmas, konfesija leidziama pasirinkti partiems 14-15 metu paaugliams o I komunija vyksta visuotinai paskutineje mokyklos klaseje balandzio menesio, labai iskilmingai ir laikoma pacia svarbiausia jauno zmogaus gyvenimo svente

  6. Mažaraštis:

    Šernės garbintojus išstūmė kimbrų (vikingų) krivaičiai, juos išstūmė krikščionys. Romuva bando susikurti naują vikingų tikėjimą iš kažkokių nuotrupų. Nematau tame jokio dvasiškumo apraiškų.

    • Bartas:

      Dvasios atsiranda , kada nudvėsta, o dvėseliena labai smirda. Ar sunku surasti? Eik prieš vėją ir visą laiką uosk. Žiū ir apraiškas pajusi.

    • Žemyna:

      Ne susikurti, o atkurti tai, kas buvo, praplėsti savo žinių, išprusimo ribas baltų tikėjime bei žodyne užkonservuotais klodais, supažindinti su seniausia žmonijos (bent jau ide) kultūros istorija jų palikuonius. O tam reikia pasitelkti ne tik tai, ką čia bei LV turime – to pėdsakų yra Vakarų šalių archyvuose, muziejuose, ties tuo darbavosi ne vien Vakarų šalių mokslas… To pėdsakų į Vakarų muziejus bei archyvus važiuoja Rytų mokslininkai, arabai, tik mums to nereikia, to, kas panosėje, nematome, nesuvokiame. Nes žiūrime per dėl savo postų, o ne dėl Tiesos drebančių akinius. O kas patarė „Nebijokite Tiesos”?

  7. jurgis ne visiškas:

    “…Teismo praktikos šviesoje”… Kokioje šviesoje? Saulės ar prožektorių? Aklas vertimas iš rusų…

  8. Žemyna:

    Seimo nariai, ne tik balsavę prieš, bet ir aršiai pasisakę prieš baltų tikėjimo oficialų pripažinimą, patys save demaskavo: jiems religija nėra tikėjimas, jiems tai dar vienas ginklas kovoje už savo statusą, vietą prie lovio.
    Tikrieji krikščioniai nenaudos savo religijos politikai, politinėms kovoms! Tai ŽEMA. Pagaliau Dievui tikrai nereikia Seimo „didžiavyrių” leidimo, anei draudimo BŪTI 🙂 . Esame menkos dvikojės Jo Kūrinijos molekulės, net to nesuvokę, jog įpainioti Tikėjimą į politinius žaidimus = Dievo įžeidimas, keliantis stiprių abejonių, ar tik nevaidina seimūnai tikinčių, ar tik ne dėl įvaizdžio bažnyčia lanko, skubėdami į tas vietas, kur paprastai filmuojama? Dievas AUKŠČIAU visų politikų. Toks ir Tikėjimas turi būti – aukščiau Seime vykstančių banalių spektaklių.

    • Kęstutis:

      Gal vienintelis save laikantis krikščioniu pasielgė perdėm nekrikščioniškai ir pasisakė už Romuvą tai Šarknickas, bet toks jo elgesys nieko bendro neturi su senuoju testamentu ar Kristaus mokymu, visi kiti pasisakę prieš, pasielgė krikščioniškai – visus pagonys reikia naikinti ir visokiausias būdais, nebūtinai visus iš karto bo po to bus sunkiau gyventi… Ta “krikščioniška meilė” atsirado tik apie aštuoniasdešimtuosius, kai pasirodė krikšnaistai, o iki to pagrindinė krikščionybės tikėjimo taisyklė buvo – dievobaimingumas. Dievo reikėjo bijoti, o tuos kurie dar nebijojo reikėjo gąsdinti, jei ir tai nepadėjo – sudeginti. Ne šiaip sau Europoje degė inkvizicijos laužai – kitatikius ir netikinčius, visus bendrai įvardintus pagonys, reikėjo sunaikinti, kas ir buvo nuosekliai daroma. Dabar krikščionybėje niekas nepasikeitė, tik pasikeitė laikai kai negali atvirai sudeginti kitatikio, bet tai galima padaryti ir kitais būdais… Nei judaizmas, nei krikščionybė, nei islamas niekada nebuvo ir niekada nebus meilės tikėjimas, to nėra jų mokyme…

    • Kęstutis:

      …”tikrieji krikščionys” man nuskambėjo kaip “tikrieji komunistai”… Jei krikščionybė nepasmerkė ir neatsisakė savo inkvizicinio smurto ir genocido, vadinasi tai ir yra krikščionybės esmė. Atvirkščiai, jau skaičiau vieno ispanų teologo postringavimus, jog inkvizicija buvo gėris, su nedidelėmis klaidelėmis, o liaudis inkviziciją netgi mylėjo… tokia tai krikščioniška meilė…

  9. B.Ladenas:

    Kaip su ISLAMO lygiomis teisėmis Lietuvoje?

  10. mvasionis:

    Artėja nauji rinkimai į Seimą. Susipažinti su seimūnų tikęjimu ir santykiais su dvasine lietuvių pasaulėjauta patartina dar kartą peržiūrėti str. “Teologijos disputas Seime arba kaip katalikiško kultūrinio šovinizmo sekėjai kovojo prieš Romuvą”, “Alkas.lt”, 2019 09 05: http://alkas.lt/2019/09/05/v-mikailionis-teologijos-disputas-seime-arba-kaip-katalikisko-kulturinio-sovinizmo-sekejai-kovojo-pries-romuva/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: