Religinės bendruomenės Lietuvoje: lygios ir lygesnės | youtube.com nuotr.

Gruodžio 10 d. Nacionaliniame žmogaus teisių forume vyko pokalbis apie religijos laisvę ir religijų lygybę Lietuvoje ir už jos ribų. Pokalbio dalyvius: Donatą Glodenį (Teisingumo ministerijos Teisinių institucijų departamento Teisinės veiklos koordinavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą), Masimo Introvinjo (Massimo Introvigne) (italų filosofą, religijos sociologą), Miglę Valaitienę (Romuvos vaidilę), Mildą Ališauskienę (VDU PMDF Politologijos katedros profesorę ir VDU SMF Sociologijos katedros vedėją) kalbino žurnalistė Rasa Tapinienė.

Lietuvos Konstitucija ir įstatymai įtvirtina kiekvieno asmens individualią bei kolektyvinę teisę į religijos ir tikėjimo laisvę, užtikrina asmenų lygybę nepaisant religijos, įtvirtina teisę į privačią ir viešą religijos praktikavimą, tačiau tuo pačiu metu leidžia rūšiuoti religines bendruomenes į keletą lygmenų. Į tradicinių religinių bendrijų lygmenį Lietuvoje sąlyginai naujoms religinėms bendruomenėms kelias yra užvertas, o patekimas į vidurinį „valstybės pripažintų“ religinių bendrijų lygmenį gali priklausyti nuo įvairių povandeninių politinių srovių, kaip parodė „Romuvos“ atvejis.

Priskyrimas tam tikram lygmeniui religinėms bendrijoms turi praktinių pasekmių: tradicinės ir valstybės pripažintos religinės bendrijos turi teisių ir privilegijų, kurių neturi tiesiog įregistruotos religinės bendruomenės. Svarbi ir simbolinė valstybės pripažinimo reikšmė. Valstybės pripažinimas visuomenėje suvokiamas kaip tam tikras patvirtinimas, kad religinė bendrija yra „gera“.

Ar Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas religijos ir valstybės santykių modelis atitinka religijos laisvės principus ir tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus juos užtikrinti? Ar įmanoma, nepanaikinus religinių bendruomenių rūšiavimo, efektyviai užtikrinti asmenų lygybę prieš įstatymą nepaisant religijos? Šie klausimai keliami diskusijoje, kurioje dalyvavo politikai, teisininkai, sociologai bei religinių bendruomenių atstovai.