O. Voverienė. Lietuvos partizanas, poetas Bronius Krivickas (1919-1951) (2)

Bronius Krivickas (vidury) su Pilėnų tėvonijos vadu Stepu Giedriku-Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. Biržų giria, 1951 ruduo | Biržų krašto muziejus „Sėla“, PL-4064 nuotr.

O, tėve Staline, brangus,
Jūs negražiai įpratęs:
Taip ryja nuosavus vaikus
Tik šlykščiosios gyvatės.
Bronius Krivickas.

Tai vienas žymiausių tarpukario nepriklausomos Lietuvos poetų ir rašytojų, rašęs poeziją ir prozą. Savo kūryboje Bronius Krivickas atsiskleidė, kaip žmogaus sielos žinovas, mokėjęs parodyti žmogų ir idealistiškai, atskleisdamas jo pozityviąsias savybes, jo siekį gėrio ir tiesos, pasiaukojimą bendrajam gėriui ir ypač talentingai – atskleisti žmogaus silpnybes, sarkastiškai pasišaipyti iš jų, ypač, kai rašo apie Lietuvos okupantus ir jų niekingiausius kolaborantus – stribus ir visokio plauko išdavikus.

B. Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d., Pasvalio rajone, Pervalkų kaime, Antano Krivicko ir jo žmonos Onos Čingaitės-Krivickienės šeimoje. Antanas Krivickas buvo pasiturintis ūkininkas, turėjęs 80 ha žemės ir jo išpuoselėtą didelį, jau brandų uosyną. Šeimoje augo trys dukterys ir keturi sūnūs. Nuo pat mažens visi vaikai buvo spaudžiami dirbti ir visi mokėjo visus ūkio darbus. Kai jau paaugo samdyti papildomų darbininkų ūkiui nereikėjo. Visus vaikus leido į mokslus. Tačiau aukštojo mokslo siekti pageidavo tik Bronius, visi kiti – mylėjo žemę ir norėjo jai tarnauti. B. Krivickas, baigęs Suostų pradžios mokyklą, įstojo į Biržų gimnaziją. Čia lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė talentingas mokytojas ir didelis Lietuvos patriotas Vajega. Broniui jis buvo žmogaus ir lietuvio idealas – visur ir visada sektinas pavyzdys. Norėjo būti į jį panašus. Pasirinko savo likimo žvaigžde irgi lietuvių kalbą ir literatūrą.

1938 metais B. Krivickas įstojo į VDU Teologijos ir filosofijos fakultetą siekti savo užsibrėžto tikslo. Deja, geopolitinė padėtis – jo likimui nebuvo palanki – Antrasis pasaulinis karas, bolševikinės Rusijos okupacija, Lietuvos žmonių žudynės ir tremtys į Sibirą, atrodė, kad viso pasaulio tamsa susitelkė Lietuvoje. Vienintelė paguoda buvo, kad VDU persikėlus į Vilnių, čia literatūrą dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas, įsteigęs labai populiarią tarp studentų Šatrijos meno kuopą, kuriasi vadovavo kitas rašytojas Balys Sruoga, dėstęs lituanistams lietuvių teatro istoriją ir vadovavęs teatro seminarui. Globojamas V. Mykolaičio-Putino B. Krivickas redagavo studentiškus leidinukus „Ateitis“ (1938-1939), vėliau laikraštėlį „Studentų dienos“ (1939-1940). Baigęs universitetą B. Krivickas kurį laiką dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Biržų gimnazijoje. 1945 m. vasarį Biržų krašte pradėjus veikti Lietuvos partizanams, nedvejodamas pasirinko partizano lemtį. 1951 – 1952 metais tapo Lietuvos Laisvės kovotojų Rytų Lietuvos srities Visuomeninės dalies viršininku, redagavo pogrindinius partizanų laikraščius „Aukštaičių kova“ ir „Laisvės kova“. Pogrindyje parašyti ir brandžiausi, poetiškiausi B., Krivicko kūriniai.

Savo kūrybinę biografiją B. Krivickas pradėjo dar būdamas gimnazistu. Dar 1937 metais Biržų gimnazijos laikraštėlyje „Literatas“  (1936-1937) pasirodė jo pirmasis feljetonas „Antstolis pasivėlino“ (Literatas, 1937, Nr. 1(3); Feljetonas gerokai sujudino gimnazistus, o lietuvių literatūros mokytojas per pamoką net paprašė Broniaus feljetoną paskaityti. Gerai jį įvertino, paskatino vaikiną rašyti. Vėliau tame pačiame laikraštėlyje pasirodė ir kitas B. Krivicko feljetonas „Didysis Henrikas“ (1938, kovas, Nr. 1(4).  Jo parašytą esė „Interviu su numirėliais“ atspausdino Panevėžio gimnazijos laikraštėlis „Dobilas“. Vėliau, jau VDU laikraštyje „Studentų dienos“ buvo atspausdintos jo novelės: „Žmogaus širdis“ (1938, Nr. 2); „Salkūnas“ (1939, Nr. 11);  „Paslaptis“ (1939, Nr. 13); „Nubudimas“ (1940, Nr. 2); „Nakties svečias“ (1940, Nr. 7); „Vienos vasaros nuotykis“ („Į laisvę. – 1942, Nr. 261-263).

Vokiečių okupacijos metais B. Krivickas parašė keletą novelių ir dramą „Pasaka apie karalaitę“ (1944). Tuo kūrybiniu laikotarpiu jis parašė ir daugiausia kritinių straipsnių, teatro spektaklių apžvalgų. Ko gero neapsiriksime sakydami, kad B. Krivickas tapo vienu geriausiu literatūros kritiku tarpukario Lietuvoje. Knygos skyriuje „Straipsniai, recenzijos, teatro kritika pateiktos tarpukario Lietuvos rašytojų: Antano Vaičiulaičio, Maironio, Antano Miškinio, Jurgio Jankaus, K. Vinvos (Vinco Kviestos) Salomėjos Bačinskaitės-Nėries, Petro Cvirkos, Jono Marcinkevičiaus, Prano Mašioto, Kazio Inčiūros,  Kazio Jankausko, Ievos Simonaitytės, Igno Šeiniaus, Leonardo Žitkevičiaus, Jono Graičiūno ir kt. kūrybos apžvalgos ir jų pavienių kūrinių kritinis vertinimas“. Didelė knygos teksto (192-248 p.p.) dalis skirta Jono Aleksandriškio Aisčio kūrybos analizei ir vertinimui. Įdomi būtų (jeigu atsirastų) jo vertinimų palyginamoji analizė su mūsų laikų literatūros kritikų darbais. Skyrius baigiamas „Naujosios suomių literatūros antologija“. Didžiąją knygos dalį (251-417 p.p.) sudaro B. Krivicko poezija – 224 eilėraščiai, tarp jų 57 sonetai. Kiekvienas skaitytojas, manau, knygoje atras jam skirtąją poeto, rašytojo ir publicisto B. Krivicko dalį. Šiame straipsnyje aš apsistosiu tik prie B. Krivicko poezijos.

Kūrybingiausias B. Krivicko gyvenimo periodas buvo 1944-1951 metai.

B. Krivicko eilėraščiai jo paties valia suskirstyti į keletą ciklų: matyt, tų ciklų pavadinimais jis svajojo išleisti eilėraščių rinkinius. Pirmasis ciklas, pateiktas knygoje, pavadintas „Žiaurusis Dievas“. Jame 25 eilėraščiai. Dauguma jų skirta gamtos tematikai, apie ką liudija ir eilėraščių pavadinimai „Rudenio lygumose“ (1945), „Laukinių rožių šlamesys“ (1946), „Nuotaka“ (1945); „Vieną vasarą“ (1946); „Ant Nemuno krantų“ (1948); „Jaunystės nuotykis“ (1946); „Rudens gitara“ (1948); „Drugys“ (1947); „Ruduo“ (1945); „Rudens gitara“ (1949), „Žiema“ (1946), „Žiaurusis Dievas“ (1946) Šiame eilėraščių cikle, kaip matyt iš eilėraščių parašymo datos, buvo parašyti poetui jau gyvenant miške, partizanų bunkeryje. Poetas, tarsi nujausdamas jo artimą mirtį, aprašo lietuviškos gamtos grožį, deja, jau apgaubtą rudeniškais žmonių kančių ir rūpesčių šešėliais, jų nuotaikomis, kad daugeliui jų teks šitą nuostabiai gražų pasaulį palikti, neatlaikius žiaurios okupanto kojos, primynusios daugelio šviesiausių lietuvių krūtines.

Ir, rodos, žvaigždės ant kaktos liepsnoja
Savosios paslapties ugnim žiauria, –
Aš tau šią kančią degančią aukoju
Ir artinuos tavin per ją.

Statistiką B. Krivickas jau žinojo: partizano gyvavimo pogrindyje vidurkis buvo dveji metai. Bet jie vis tiek ėjo atlikti savo pareigos, pagal duotą kario ir partizano priesaiką. Ir atėjo jų daugiau negu pusė pokarinio jaunimo kartos – 50 tūkstančių jaunuolių ir mergaičių. 21 600 jų žuvo, atlikę pareigą Tėvynei. Kiti kentėjo, kankinami NKVD kalėjimuose ir lageriuose, ilgose tremtyse.

Pats asmeniškai patyręs pralaimėjimo kartėlį, poetas, tarsi M. K. Šaulys, guodžia save ir savo bendro likimo brolius:

Tu kopt į aukštį ir kovot turėjai
Kaip saulių Rexo nemaraus dalis, –
Tai būtumei šioj žemėje žėrėjęs
Lyg jo šviesos laimingas spindulys.

Likimas išsaugojo Poetą iki 1952 metų. Teko jam dar pamatyti sovietinės tikrovės okupuotoje Lietuvoje.

Eilėraštyje „Lietuvai“ poetas teigia:
Tave daug amžių piktas priešas
Kaip vergę kalino tamsiam rūsy,
Kolei apgeso tavo akys šviesios,
Kol TU buvai pamiršus, kas esi

„Bet koveis Tu lig šiol prieš jų brutalią galią, / Nors nešvietė laimėjimo viltis, / Nes šimtąkart geriau už jų nevalią / Atrodė Tau mirtis…“ Deja, kova buvo nelygi, kai į Lietuvą suplūdo šimtątūkstantinės raudonųjų barbarų gaujos… Lietuva buvo parklupdyta ir okupuota… Vieni lietuviai ėmė ginklą į rankas kautis su okupantu. B. Krivickas ir ginklą, ir ginkluotą Žodį…, aštrų ir taiklų, kaip ir gero snaiperio…

Pasiekė raudonarmiečiai
Pergalę didžiulę:
Apie dvidešimt lavonų
Štai ant gatvės guli

„Tai banditai, nes pabūgę / Bado ir kankynės, / Jie nuo Sibiro ir rūsio / Slapstėsi ir gynės…“ O komunistų partija juk visus mokė priešo negailėti… Jeigu jis nepasiduoda, būtina jį nukauti… Ir ne gana to. Pagal azijietišką apeigą būtina dar ir iš jo lavono išsityčioti… Juk taip partija mokė… Nukovus partizaną:

Vienas plėšia nuo jo rūbus,
Antras kojom mina,
O trečiasis pats narsiausias
Durtuvą mėgina.