V. Velička. Aš jau prabudau (20)

Vidmantas Velička | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vidmantas Velička | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Labas rytas, karaliau, aš jau prabudau. Nieko naujo dabar nepasakysiu, nes visa tai Jūs žinot. Tiesiog pirštu parodysiu.

Mūsų seneliai, tėvai ir mes užaugom tikėjimo įtakojami. Girdime nuo mažens, kad pagoniškoje Romos imperijoje miestai „reikalavo“ naujo tikėjimo, naujos dorovės ir moralės normų. Mat baigėsi natūriniai prekių mainai ir atsirado pinigai. Taip turtas pradėjo koncentruotis vienose rankose. Tad vėliau galėjai net kariuomenę  nusipirkti kryžiaus žygiams. Su pinigais atsirado ir labai didelis noras bei galimybės apgaudinėti. Prireikė tokio tikėjimo, kuris būtų veidmainiškas, kuris pasakytų, kad tau už nusikaltimus, apgavystes, vagystes bus atleista. Bendruomenė jau nieko nebesprendė, nes patogias moralės normas buvo galima nusipirkti už pinigus.

Lietuvoje viskas vyko lygiai taip pat. Mindaugo laikais jau pradėjo rastis pinigų, nors dar ne visi juos pažino. Todėl trumpam Jis užsidėjo karališką karūną. Dar buvom pakankamai dori, vieningi, tad numušėm nuo jo galvos išdavikišką blizgutį. Ir sugalvojo tada tie iš Europos, kaip mus nupirkti. Nupirko du pagonis valdovus su karališkom karūnom, kurie turėjo vadovauti krikščionims. Taigi Jogaila ir Vytautas buvo nupirkti už pinigus, už garbę. Gal jie vėliau ir gailėjosi, bet kelio atgal jau nebebuvo, nes įvyko prigimties išdavystė, mat jie išdavė savo tėvų ir senelių tikėjimą. Karaliai rado pasiteisinimą – pažiūrėkit, rašė Vytautas savo laiške Europos valdovams 1409 metais, „jie (kryžiuočiai) mano, kad to, ką padarėme mes, prieš 24 metus pradėdami skleisti katalikų tikėjimą, per maža, bet kodėl jie nepasako, kiek nuveikė jie Prūsuose, kuriuos valdo daugiau kaip 200 metų?! Juk prūsai, prisidengdami kryžiuočių bukagalviškumu ir kažkokiu susigalvotu krikščionybės atspalviu, mažiausiai stengiasi atsisakyti pagoniškų papročių.“

Taigi per du šimtus metų prūsų priešai nesugebėjo pavergti prūsų tautos, negalėjo nugalėti prigimtinių papročių ir senojo prūsų tikėjimo. O mūsų karaliai ne bukagalviai, jie uoliai stengėsi atsikratyti pagoniškų papročių. Tik gerai, kad mes neturime dykumos. Karaliai būtų mus išvedę į dykumą, kad užmirštume gamtą.

Be to, mes dainuojam,  taip prabunda mūsų prigimtinė atmintis: „kiek rovė – neišrovė, kiek skynė – neišskynė…“. Tačiau per kelis šimtus metų ir mus, kaip klusnias aveles, privertė daug ką užmiršti. Ištrinti prigimtinę atmintį, o svarbiausia – užmiršti pagarbą Gamtai ir tapti jos „valdovais“.

Pripratimas nebematyti gamtos gyvenant gamtos namuose tapo lyg savaime suprantama būtimi. Būtis išlieka, bet namų nebematai. O jeigu ir pamatai, tai tik šiaip – „kaip gražu miške, vasaros laike…“

Gyvename senosios prigimtinės religijos esmių apsuptyje – gamtoje ir jos nebematome. Užteršėme ir teršiame ją dėl pinigų. Todėl ir rodau pirštu į gamtą.

Gal sakysit, kad  nereikia gamtos prilyginti religijai, tačiau taip ir vyksta tasai ištrynimas, kuris  palaipsniui virsta abejingumu gamtos šventumui, mat jį pakeičia pagarba pinigams. Jiems pavyko ištrinti esmę, nes šventajame rašte nė žodžio apie gamtos saugojimą.

Ir tai bandoma pateisinti nuosavybe, jos šventumu. Kaip pateisinami kryžiuočių tada, karalių laikais, atsiųsti kunigai  statyti bažnyčių, dažnai mūsų senosiose šventosiose vietose. Nesipriešino tie, kurie buvo už Judo pinigus nupirkti. Kiti už krikšto marškinius iš karaliaus rankų. Buvo ir atsisakiusiųjų…

Kai pagoniškus aukurus įnešė į bažnyčias, buvo gerai, kai į tvoras įmūrijo – na, dar neblogai, tačiau kitus aukurus kunigai liepė daužyti, o vėliau sprogdino sovietų melioratoriai, atradę dar paslėptuosius… Bet sunaikino ne visus, nes kitus šventus akmenis lyg kokios prigimtinės atminties apšviesti žmonės vėl paslėpė.

Pagonys tada nesipriešino ir galvojo, na, ką jūs – negi ištrinsit iš manęs tikėjimą? Taigi visos gamtos neiškirsit, nors iškirtot šventus ąžuolus, užaugs kiti ąžuolai. Taip, čia nebuvo dykumos. Tačiau visgi per kelis šimtus metų beveik visiem mums pavyko iškirsti, ištrinti tai, ką matom prieš savo akis – gamtą, ją pavertėm šiukšlynu ar nuotekų užterštais vandenimis. Ai, sakom, ai, nėra jau čia taip ir blogai. Juk matom ąžuolus, jie gražiai auga. Tik nebe šventi, nes mes juos kertam ir parduodam, trindami rankas – tai užsidirbau pinigų. Judo pinigų,  nes toks dabar tikėjimas. Viskas perkama ir parduodama. Taip valdo karaliai. Nes mums atleidžiama už nuodėmes, virstančias ne tik dvasinėmis, bet ir mūsų vandenų, žemės ir miškų dėmėmis.

Išvažiuojam, nes išrovė ir senuosius dorovės pamatus, nes  nebepasitikime mus išdavusia valdžia, nebepasitikime dar nuo anų karalių laikų. Juk kai visa Europa rašė savo gimtosiomis kalbomis, mes irgi kalbėjome sava kalba, bet rašėm svetima. Todėl pasąmoningai darosi gėda kalbėti sava prigimtine kalba net tarpusavyje, kai paliekam savo gimtąją žemę.

Pasąmoningai gėda, nes nesusikūrė tautinė savimonė. Ji tik pradėjo atgimti nuo tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktų metų. O Europos tautos per šimtmečius ją kaupė, tad šiandien tautiškai tvirti. Mes pirmieji Europoje pagal pagoniškos Romos imperijos teisę sukūrėme Lietuvos Statutą, bet ir jį  užrašėme svetima kalba. O juk buvo praėję tik šimtas metų nuo pagonybės panaikinimo, galima sakyti, buvome dar pagonys, kurie paruošė teisinį pagrindą visai Europai. O mums vis tiek kažkodėl gėda, nutautėjam.

O dabar dar patys sau įsikalėm į galvas, kad tautinė savimonė atsiradusi tik  nuo „Žemaitės“ laikų, kai visi pramokom skaityti iš ūkininkų kalendorių. Užmirškite Mažvydą, nes niekas tos knygos net nematė. Ji tik teoriškai pasirinktas lietuviško rašto pradžios atskaitos taškas. O ką – prieš Mažvydą, argi nieko nerašėme? Rašėm. Mąstėm ir galvojom remdamiesi šitos žemės dvasine jėga, iš šitos žemės kilo ir mintys. Tik jos užrašytos ne sava kalba, o svetima, todėl ir nesikaupia tautinė savimonė.

Jeigu galvojame išlikti dabar, turėtume išsiversti nuo seniausių laikų Lietuvos valstybės rašytinius šaltinius, užrašytus ir svetima kalba, išsiversti juos į savo prigimtinę kalbą. Kai visą tai perskaitę mokyklose sugromuliuosim, atgis istoriškai turtinga, prigimtinė tautos savimonė, atsiskleis  tai, ką sukaupėme per šimtmečius. Norint išlikti reikėtų nedelsti. Priešingu atveju liksim tauta lyg neturinčia pamatų, vis besigėdijančia kalbėti sava kalba. Taip jau įvyko, kad mūsų protėviai rašė lotyniškai, rusėniškai, lenkiškai, bet dabar juk kalbame lietuviškai. O kaip mūsų neprieteliai norėjo, kad užmirštume ir kalbėti. Ir jiems beveik jau būtų pavykę.

Apsidairau, o kur Prūsai? A, jie ir buvo pirmieji, kurie sulaikė smūgį, kad mes išliktume, kad bent mes kalbėtume savo kalba, kad išliktume valstybe, o Vytautas galėtų rašyti popiežiui skundą, kad kryžiuočiai griauna jo pastatytas bažnyčias.

Ir nebebaksnokit  man pirštu, kad išvažiavau iš Lietuvos. Aš bent jau nevagiu. O dirbu ten, kur galiu pragyventi. Gal ir gailiuosi, kaip tie karaliai, bet kelio atgal nebėra.

Nes gamtos jūs nesaugot, mūsų nesaugot. Ir nėra čia ko mus kvailinti, kad rūpinatės gamta. Jūs seniai jos nebematot, nuo pat karalių laikų. Nebematot čia gyvenančių žmonių, tai yra šios gamtos svarbiausios dalies. Nebesaugot žmogaus,  parduodat jį kaip ir tuos nupjautus ąžuolus į užsienį. Užauginat žmogų Lietuvoj ir parduodat. Mat Lietuvai jie pinigus siunčia.

Prigimtiniame tikėjime gamta ir žmogus joje gyvena kartu su dievais, taip susikuria Darna namuose. Na, bet tai jau tikėjimo dalykai, tačiau jie tokie svarbūs, kaip svarbi žmogui šiluma. Šiluma – kaip išlikimas.

Matau žmogų, visada pagarbiai atsiklaupusį ir kuriantį ugnį bendruomenėje, taigi siekiantį sušildyti kitus. Įkūrėjas – koks gražus žodis, apibūdinantis žmogaus veiksmą, ugnies uždegimą išsaugant ją, virstančią siekiu, šiluma, dvasine ir daiktine kūryba.

Pasirodo, kad paprotys uždegti ugnį, dainuoti ar tikėti susidaro tik per 25 metus. Štai pagal tokius įstatymus kuriamos naujos Lietuvos tradicijos, virstančios tradicinėmis religijomis. Religija įvardijama kaip tradicija. Tradicija (lot. traditio – perdavimas, pasakojimas) – tai istoriškai susidarančių ir įsitvirtinančių kultūros formų – papročių, vaizdinių, simbolių, idėjų – perdavimas iš kartos į kartą, lemiantis tautos kultūros išlikimą. Tradicija  religijoje – tai mokymas, perduodamas iš kartos į kartą. Pati religija jau ir yra tradicija. Pagal dabartinio Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo raidę – tradicinė religija tai  sviestas sviestuotas – tradicinė tradicija.

Religiją reikėtų vertinti kaip istorinę  per tam tikrą laiką susiformavusią laisvės išraišką.

Laisvė negali būti tradicinė ar netradicinė.

Ar galima tai, kas gamtiška, prigimtiška ar perduota per papročius leisti arba uždrausti įstatymais?  Ar Lietuvoje iškovota laisvė, nepriklausomybė priklauso tik tiems, kurie pagal įstatymą yra apdovanoti? Ar mūsų seneliai ir tėvai mažiau nusipelnė tos laisvės neišdavę, išlaikydami lietuvybę ir senąjį tikėjimą? Manau, Jie miega ramiai.

Ar ramiai miegi, karaliau? Gerai tave paslėpė, kad nieko negirdėtum, miegok, miegok… Nieko naujo tau nepasakiau, visi tą žino, gal čia tik sapną pasakojau?

Pagarbiai, Vidmantas Velička, šios mintys parašytos 2014 metais sulaukė savo laiko.

 2020-01-29

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: