Gruodžio 18 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras (LGGRTC) išplatino pranešimą, kad paaiškėjo, jog Jonas Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Tai atskleidžia Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve (LJPA) rastas istoriografijoje nežinomas kunigo Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme.
Remdamiesi šiuo liudijimu LGGRTC specialistai padarė tokias išvadas:
- Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo.
- J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
- Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.
- Jonas Noreika-Generolas Vėtra KGB užsakymu buvo kompromituojamas dar sovietmečiu.
Plačiau apie tai skaitykite LGGRTC pažymoje:
LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius tel. (8 5) 231 4139, faks. (8 5) 279 1033, el. p. centras@genocid.lt
Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 191428780
PAŽYMA APIE JONO NOREIKOS (GENEROLO VĖTROS) VEIKLĄ ANTINACINIAME POGRINDYJE
Vilnius, 2019-12-17
Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos archyve rasti istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai atskleidžia, kad Jonas Noreika, nacių okupacijos laikotarpiu būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu metu vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Šiuos parodymus 1986 m. kun. J. Borevičius pateikė prisiekęs JAV Ilinojaus Šiaurės apygardos Rytų skyriaus teisme Čikagoje, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį (LJPA, F4, ap.1, b9).
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą kun. Jonas Borevičius yra apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (2017 m.), jam Šiauliuose pastatyta atminimo lenta (2019 m.).
Apklausos metu Čikagos teisme paklaustas, ar žino „apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais“, kun. Jonas Borevičius atsakė: „Tai buvo aktyvus pogrindis. O vieną dieną pogrindžio vadas susitiko su manimi“. „Koks buvo to vado vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių srities.“ „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, kad esu katalikų kunigas ir man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų Šiaulių gete esantiems žydams.
Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J. Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas Petras Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 val. nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono Adolfo Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus.
Paklaustas, ar be šių kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus. Naciai galėjo sunaikinti ir tėvą Zigoraitą, ir tėvą Kleibą ir mane.“
Į klausimą, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių,kun. J. Borevičius atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje“. [Kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu (1967 m.) išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai” ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo dalyvavimą gelbėjant Šiaulių žydus]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis. Pogrindis – labai griežta paslaptis.“ Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą, „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Į klausimą „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk.“
Šis svarbus kun. Jono Borevičiaus liudijimas, pasakytas prisiekus JAV teisme, patvirtina 2019 m. kovo 27 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Centras) paskelbtus paaiškinimus dėl kaltinimų Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai ir suteikia pagrindo daryti šias išvadas.
1. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo.
Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo kitų Šiaulių žydų gelbėtojų liudijimai.
Daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorė Sofija Jasaitienė, apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudija, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu išvežtas buvo į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.199), kuri buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjo Antano Gurevičiaus liudijimu, Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą. (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p.120).
Vienas iš Šiaulių žydų gelbėjimo tinklo vadovų dr. Domas Jasaitis, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, kurio pastangomis buvo išgautas Šiaulių apskrities nacių komisaro Hanso Gewecke‘s pažadas sustabdyti žydų žudynes Šiaulių rajone, liudija, kad bendra Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities rezistencinė taryba (antinacinės organizacijos „Lietuvių frontas“ Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.54, 58).
Sofija Jasaitienė liudija: „Už vieną išgelbėtą visos šeimos buvo statomos į pavojų. Žydų gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų“: asmens dokumento padirbimui reikėjo „surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų uždėti antspaudą“, reikėjo „surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti“, reikėjo transporto jo pervežimui, didelių finansų išlaikymui ir t.t. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.197-198). Akivaizdu, kad tokia plačiai išvystyta žydų gelbėjimo veikla, kokia buvo Šiauliuose, be aukštų apskrities ir savivaldybės pareigūnų pagalbos buvo neįmanoma.
Domas Jasaitis liudija, kad „[žydų gelbėjimo veikla] buvo daroma slapta, ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą , ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų“ (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.58).
2. J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
Kun. J. Borevičius liudija, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“. Šis liudijimas bei istorinės aplinkybės leidžia teigti, kad sutikdamas tapti Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje. Tokį teiginį pagrindžia šios aplinkybės:
Vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys J. Noreikai pasiūlė tapti Šiaulių apskrities viršininku rugpjūčio 1 d., kai šis atvyko į Kauną ir atvežė šimtų žemaičių pasirašytą paramą vokiečių verčiamai Lietuvos laikinajai vyriausybei. Iš Laikinosios vyriausybės narių liudijimų akivaizdu, kad tuo metu jie suprato, jog naciai nebeleis Lietuvos Vyriausybei ilgiau veikti (St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, t. 2, Los Angeles, 1957, p.298-299; Z. Ivinskis, Į Laisvę 1955 Nr. 6-43).
Rugpjūčio pabaigoje, t. y. maždaug savaitę iki J. Noreikos paskyrimo, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) štabas nutarė „sustabdyti viešąją Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą ir pereiti į priešnacinės rezistencijos pogrindį” (A. Damušis, Į Laisvę 1955 Nr. 7-44). J. Noreika buvo LAF Telšių apskrities vadas, todėl neabejotina, kad prieš sutikdamas užimti naujas pareigas, J. Noreika su Vyriausybės nariais, besiruošiančiais pereiti į pogrindinę veiklą, aptarė tolimesnes politines perspektyvas ir savo darbo prasmę šiame poste. Laikinoji vyriausybė J. Noreiką Šiaulių apskrities viršininku paskyrė prieš pat savo atsistatydinimą.
LAF-ui nutraukus savo veiklą iš jo branduolio buvo sukurta antinacinė pogrindžio organizacija Lietuvių frontas, J. Noreika paskirtas Šiaulių apskrities pogrindžio vadovu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p.91, 382, 398, 399). Vienas iš dvylikos antinacinio pogrindžio Lietuvių frontas steigėjų, Šiaulių miesto antinacinio pogrindžio vadas D. Jasaitis liudija: „Eidamas šias [Šiaulių apskrities viršininko] pareigas [J.Noreika] susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus“ (Lietuvių enciklopedija, XX tomas, Bostonas, p.409).
Vadovaudamas antinaciniam pogrindžiui Šiaulių apskrityje 1942 m. J. Noreika įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabų įkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, telkė ginklus Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę kolaboravimu su priešu, tad akivaizdu, jog pogrindžio bendražygiai Jono Noreikos darbo Šiaulių apskrities viršininku nelaikė kolaboravimu.
1943 m. vasario 23 d. naciai J. Noreiką suėmė ir įkalino Štuthofo koncentracijos lageryje. Už masinį žydų sunaikinimą Lietuvoje atsakingas vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karlas Jägeris J.Noreiką apkaltino tuo, kad „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją (Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kortelės, Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).
1946 m. sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, nors pagal juos jam grėsė mirties bausmė, tačiau nesutiko su neesminiu šios bylos kaltinimu, neva jis „savanoriškai tarnavo vokiečiams“ ir laikė šį kaltinimą neteisingu (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.4; V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, p. 359, 384).
Šių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad J. Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
3. Iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų
Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina šios aplinkybės.
Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.
Į pirmuosius masinius žudymus Gargžduose, Kaune, Plungėje ar Gruzdžių miške (Šiaulių raj.) žydai buvo atvaryti ne iš specialiai įrengtų getų. Žydų pogromą Kaune suorganizavęs SS brigadenfiureris W. Stahleckeris savo ataskaitoje nacistinės Vokietijos vidaus reikalų ministrui H. Himleriui rašė: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam pareikšta, kad geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Į žydų graudžius verkšlenimus buvo pareikšta, kad nėra kitos galimybės užbėgti už akių būsimiems pogromams“ “(Henry A. Zeiger, The case against Adolf Eichmann, The New American Library,1960, p.64-67).
Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami.“ (Leiba Lipšicas, Šiaulių getas, I dalis, old.skrastas.lt, 2001).
Viešoje erdvėje pasirodę teiginiai, neva J. Noreikos pirmtakas, Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis pasitraukė iš pareigų suvokdamas, kad getuose bus naikinami žydai, neatitinka tikrovės.
1944 m. NKVD-istų tardomas I. Urbaitis į klausimą, kodėl 1941 m. liepos 20 d. savo pavaldiniams perdavė nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą, atsakė: „Būdamas Šiaulių apskrities viršininku vadovavausi humanistiniais sumetimais. Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė Žagarės gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda”. ( K 1, ap. 58, b P-20125, p.117-118).
Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto. (https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/539141/miesto-istorija-aptaskyta-tukstanciu-zydu-krauju-1.).
Pagal tarptautinius teisės aktus ir Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra veika, kuri atliekama sąmoningai, tyčia „siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“.
Iki šiol istoriografijoje nežinomi kun. Jono Borevičiaus liudijimai yra svarbūs ne tik Jono Noreikos-Generolo Vėtros, bet ir viso lietuviško antinacinio pasipriešinimo istorijai. Šie liudijimai iš esmės paneigia ir šiandien neretai atkartojamą sovietinę dezinformaciją, skirtą kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo dalyvius, 1941 m. Birželio sukilėlius. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“ (Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, Vilnius, 1973, p.8-10).
Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė
Dalius Egidijus Stancikas, tel. (8~5) 275 1266, el. p. dalius.stancikas@genocid.lt
Ar Vilnius dar vis Lietuvos valstybės sostinė?
Ar niekšų – naikinančių ir žeminančių lietuviškąją tapatybę
ir atmintį (beveik KGB-istiniais būdais) – šutvės “merija”.
Su tokiais kaip Szimasziowi (net lietuvių raidyno vartot tą pažeminusiai niekingą MERO gėdą prisiminent nedera) ar ir panašiais polit-sėbrais dabart. Vyriausybėj-Seime Lietuvai į Valstybės atkūrimo 30-metį KOVO 11-tą švęst bus tiesiog… ir neskanu, kaip ir visiškai žema.
Arba Vilniaus Taryba arba buvęs Meras šiandien, po tokios aiškios Pažymos, – atsistatydina.
kažkur peticijoje ar ne apie vasaros pabaigą buvo renkami parašai dėl jo atstatydinimo – gal reikia vėl kelti į viršų – kad galėtų tie pasirašyti, kas dar abejojo, nežinojo, kuo tikėti???
Nors po to, kaip dar ministraudamas taip SUKOMPROMITAVO VALSTYBĘ (šlykščiai išduodamas BY opoziciją), jo vardas turėjo apskritai IŠNYKTI IŠ VIEŠUMOS, politikoje tokių „pažangiai liberalių” neturėjo likti.
Palyginkime:
VIENO IŠDAVYSTĘ taikos sąlygomis (sėdint sotų ir šiltą gyvenimą garantuojančioje kėdėje)
su KITO ILGAMEČIU, IŠTVERMINGU PASIAUKOJIMU atsisėsti į kėdę, kuri po juo bet kada, net nuo neatsargiai ištarto žodžio ar pakitusios veido išraiškos galėjo sprogti, kai turėjo pasiryžti rizikuoti savo šeima vardan DORO tikslo, o po visų tų išbandymų, rizikos kupinų metų, NEPASIDUOTI, NEIŠDUOTI TIKSLO, apsispręsti gyvenimui bunkeriuose net ir spiginant šalčiams ar skandinant lietums, kraupiomis, sveikatą žalojančiomis sąlygomis (nekalbant apie stribus, išdavystes, ir vis dar pavojuje dėl jo pasipriešinimo veiklos gyvenančią šeimą).
Kaip to antrojo šiandieniniai žodžiai, kad JAM tiek įrodymų negana, kad jam nepakanka aktyvaus tų įvykių DALYVIO liudijimo? Vartė tą dokumentą, kavą gurkšnodamas, bet jo tai neįtikino?… Juolab, kad Stancikas toks bukas, kad tą patį įsikandęs kartoja. Nelankstus kažkoks, nepažangus.
Tiesa, jis stengėsi, dar ieškojo, net Feisbuke panaršė, bet ir ten nerado jokių įrodymų apie Vėtros nekaltumą, net jo „postų”, net jo puslapio, kuriame anas būtų dalijęsis savo asmenukėmis bei įvykiais iš tų laikų, iš bunkerio ir pan… ? Tada suprantu… Taip giliai mąstančiam neįrodysi…
Štai geras faktelis apie organizuotą žydų evakuaciją iš VFR bei kt. Europos šalių –
Specialusis žydų tranzitas
– respublika.lt/lt/naujienos/mokslas/mokslas/specialusis_zydu_tranzitas/
„Nepaprastai pelningą operaciją prižiūrėjo gestapas ir… NKVD” –
ta pati NKVD, kuri ir Lietuvoje siautėjo, vežė, o tuometinio „teisingumo” vykdytojai apsigyvendavo išvežtųjų namuose ir pasisavindavo jų turtą. Įdomu, kad ir litvakus vežė jų tautiečiai, gausiai dirbę NKVD.
Gyvenome ir mes Vilniaus priemiestyje greta tokių „teisingumą vykdžiusių”: nemažuose mediniuose namuose, apsuptuose sodų, abipus gatvės dvi sesutės su savo šeimomis, dar kito nuo persigėrimo galiausiai numirusio NKVDisto šeima. Iš kitos gatvės pusės – kiti jų perlai gyveno – būtent šios tautybės! Vienos vyras buvo gamyklos partorgas, kitas irgi kažkoks funkcionierius. Jiems tekęs išvežtųjų namų apstatymas, visa vidaus įranga, porcelianas, tekstilė, radijo aparatas, didžiulis prižiūrėtas sodas labai juos tenkino…
Apie tokį pusdykiai supirktą bėgusių į JAV turtą užsiminė „Patriarcho” autorė, tik tada nežinojau, jog tai buvo paversta spec. tarnybų verslu, jog būtent tada Europoje staiga atsirado tiek „milijonierių iš kepurės”.
Žinoma, aš suprantu – mūsų žmonių todėl tiek evakavo, kad tai buvo humaniškas, natūralus tautų draugystės padiktuotas apsikeitimo būstais aktas, kažkas panašaus į dabar praktikuojamą atostogautojų apsikeitimas būstais atostogų metui… 🙂 Na, o mes privalėjome svetingai priimti, kažkur apgyvendinti, įkurdinti čia su kilnia misija atvykusius šalies ūkio ir santvarkos pertvarkos specialistus – NKVD konsultantus, padėjusius pakelti mūsų ūkį… Todėl buvo „apie viską pagalvota”. Sakyčiau, puiki Kremliaus bei uolių jų vietinių talkininkų rinkodara. Na, o šiandien tų specialistų palikuoniai, natūralu, turi pastabų dėl mūsų neteisingo požiūrio į jų senelių ar tėvų įnašo … Ir Šimašius tam pritaria.
Labai nemaloni žinia, labai. Įdomu, ką apie tokią nemalonę žinią pasakys ypatingų bylų tardytoja.
Turite galvoje facebook.com/faina.kukliansky , kur kruopščiai slepia net ir tarnybinę savo biografiją ir didžiuojasi gyvenimo etapu, kai tardytoja dirbo? (jos pačios teigimu, gera tardytoja buvo). ) Ar ir tais jaunais laikais kiekvienas tardomas lietuvis jai buvo ž. žudikas?
Kas feisbuke ganosi, peržiūrėkite ten esamas nuotraukas – gal įdomių sąsajų aptiksite.
Taip. Apie … gera tardytoją.
Kas galėjo pagalvoti ? 75 metams įslaptino kgbistus, viskas gražiai buvo išaiškinta iš Lubiankos darbuotojų Todeso, Baranausko pusės, istorikai nykžentai rašė disertacijas po disertacijos, milicnykų gentis gerai žinojo ką kalba – galvą galėjo guldyti, zufofai su konkubinomis galėjo švaistytis žodžiais -PYST – išlindo niekam nežinomo kunigėlio apklausa, varo iš proto milicnykų gentį, kgbaumilas. istorikus nykžentus : kaip gali kažkoks neistorikas skelbti dokumentus (kol jų neapdorojo nykžentai, milicnykai, kgbaumilos).
Ko gi diletantai garsinasi, neleidžia specialistams apdoroti medžiagos – organuose niekada tokios betvarkės nebuvo.
Tai po šitos medžiagos pagarsinimo turėtų būti išmesti iš postų ir antilietuvinikai Šimašius ir gryniausias Lietuvos komjaunuolis Linkevičius, vykdę antivalstybinę veiklą prieš Vėtrą.
Dar primenu:
A. Aleksandravičius. Kaniūkų kaimą iššaudę žydai – holokausto aukos?
– alkas.lt/2017/03/16/a-aleksandravicius-kaniuku-kaima-issaude-zydai-holokausto-aukos/
Istorinis teisingumas tūrį remtis į faktus , kad ir kaip norisi išbalinti holokausto faktą Lietuvoje, neteisinga ji neigti . Reikia po kruopelyte rinkti duomenis apie lietuviu pasipriešinimą holokaustui ir vėl sėsti prie diskusijų stalo su Vinokurais ir Ko .. siekiu aptartį naujus pasirodžiusius duomenis . Tik mažais žingsniais, taip atkuriamas istorinis teisingumas Lietuvos didvyriams ir iš naujo perrašoma istorija .
Ar įmanoma diskusija su vinokūru,stebėjau jo diskusiją su Anušausku,pavargau stebėdamas,užjaučiu Anušauską,geležinių nervų reikia…
Todėl ir reikia tęsti .. tokie asmenys labiausiai ir matomi .
Istoriniai faktai:
– holokaustas buvo. Hitleris nesuvežė visų aukų pas save – „maloniai pasidalino“ jomis ne tik su visomis okupuotomis valstybėmis, bet ir su jų teritorijomis.
Gudresnės didžiosios šalys irgi dalinosi – su mažesnėmis. Su tą teritoriją valdančiais nacių atstovais susitaria, ir atveža į mažąją šalį vieną kitą aukų ešeloną egzekucijai. Čia, pasitelkę vietos hitlerininkų policiją, atgabentus sušaudo ir palaidoja. Taip Lietuvoje sušaudytų skaičius šokteli aukštyn. Po kelių tokių kartų čia sušaudytų skaičius viršija realiai Lietuvoje tarpukariu gyvenusių skaičių. Juos čia atsiuntusioji šalis lieka (beveik) švari statistikoje ir istorijoje. Dėl to dabar, kai mažoje šalyje nužudytų skaičių lygina su didžiosiomis šalimis, išvysta kraupų santykį: mažose šalyse, kur ž. tautybės gyventojų buvo mizeris, lyginant su didžiosiomis, nužudyta buvo nesuvokiamai daug! Pvz., pagal manipuliatorių skaičius „Lietuvos ž-dų lietuviai“ nužudė kone tiek, kiek tos tautybės žmonių gyveno tik LDK laikais VISOJE LDK teritorijoje! (LDK, bet ne Kauno Lietuvoje!). Kiek jų gyveno Kauno Lietuvoje, nešovė į galvą patikslinti. Nesidomėta tuo, iš kur atsirado tas didžiulis „LT“ ž. perviršis. Užmiršta ir tai, kam tarpukariu priklausė Vilnius ir Vilniaus kraštas, kad lietuvių čia beveik neliko, kad jie čia buvo pakeisti slavais – ir PL, ir sovietų perkeltais bei jų kolaborantais… Faktai atsijojami pagal siekiamą tikslą – į VIEŠUMĄ KELIAMA TIK, KAS DIDINA LIETUVIŲ KALTĘ, kas tinka pasauliui sukurti lietuvio baubą. Net jei tam teko pažongliruoti faktais;
– okupuotose šalyse visus nusikaltimus prieš žmoniškumą vykdo, žinoma, okupuotieji. Ir tik savo iniciatyva. Kur matyta, kad okupantas verstų ką nors daryti? Jis tik rekomenduoja, pasiūlo… Okupuotieji nėra verčiami, jie daro nusikaltimus NE dėl to, kad buvo ĮSTUMTI į padėtį be išeities, kai, arba paklūsti, arba nukentės visi – ir tu, ir tavo artimieji. Jei neįvykdysi komandų „Taikyk“ ir „Šauk“, šaus visą tą laiką tau į nugarą buvę nutaikyti egzekucijos eigą stebėjusių okupantų kulkosvaidžiai… 🙁 . Taigi, arba atsidursi duobėje kartu su ž., arba… „pasirinksi“ šauti. Tiesa, nepaklusus galima ir kita išeitis – prieš sunaikinant būsi į KZ nuvežtas. Naciai per visus masinius žmonių šaudymus budėjo, kol buvo bandyta šią funkciją lietuviams patikėti. DE ir kt. archyvuose išlikusios egzekucijos vykdymo eigos nuotraukos ir ataskaitos paneigia pasauliui peršamą žudynių „naratyvą“, sukurptą ir platintą Vakaruose dar KGB laikais. Būtų įdomu ir autorių pavardes bei tautybę sužinoti;
– itin įdomus faktas: garsiausiai Lietuvą šiandien kaltina palikuoniai tų, kas iki pat 1990 m. (o dalis ir toliau, kaip „nuotoliniai bendradarbiai“?) aktyviai bendradarbiavo su okupantu įvedant ir palaikant čia sovietų valdžią: prieš ir po karo tremiant gyventojus; karo ir pokario metais istrebiteliams* slopinant ir naikinant Pasipriešinimo kovas bei kovotojus; žudant bei per sadistiškus tardymus maitojant ir naikinant lietuvius. Jų palikuoniai perėmė savo senelių bei tėvelių „misiją“ ir patys gausiai darbavosi okupanto jėgos ir teisėsaugos struktūrose (net ir giriasi geri specialistai buvę). Ne vienas buvo už nuopelnus okupantui apdovanoti, kopė karjeros laiptais. Šiandien jie (kaip dar sovietmečiu buvo įprasta) svaidosi lozungais, jog jie lojalūs LT piliečiai (šiuo teiginiu pastiprindami savo kaltinimus). Tik – kaltintojų biografijose NERASTA PRAKTINIŲ LOJALUMO LIETUVAI ĮRODYMŲ – ne tik prieškariu veržiantis okupantui į Lietuvą, ar karo metais, bet ir pr. a. baigiantis bet ir dabar. Pvz., jie nežengė tai patvirtinančio žingsnio – neprisidėjo tiriant ir bent paviešinant vardus SAVO tautiečių, vykdžiusių karo nusikaltimus prieš Lietuvą. Būdami tokie geri teisininkai, kaip sakosi esą, nepadėjo užmegzti teisinį LT bendradarbiavimą su Izraeliu, kad ten pasislėpę karo nusikaltėliai bent už akių būtų patraukti atsakomybėn ir už akių nuteisti.
Patys ASMENIŠKAI nenuveikę nieko dėl tikrų faktų išaiškinimo, kad praktiškai įrodytų esą Tiesos ir LT pusėje, jai LOJALŪS, vien tik agresyviai kaltina LT žmones, jog šie nepakankamai juos gynę, neapsaugoję. Tuo laikotarpiu ir iš tiesų galėjo kitaip būti – tik patiems reikėjo dar nuo tarpukario petys petin STOTI Į VIENĄ GRETĄ SU LIETUVIŲ KOVOTOJAIS ir DRAUGE nuo abiejų okupantų gintis! Keista, bet aptariamu laikotarpiu didelė dalis jų, beskubėdami, NETYČIA atsidūrė priešingoje – lietuvių naikintoje gretose? O juk LT istorijoje turime pavyzdžių, kai LT kitataučiai stojo kartu su lietuviais, tartum tikri broliai! Nes jiems ginti nuo atėjūnų žemę, kurioje gyvena, natūrali, savaime suprantama MORALINĖ PAREIGA. Bet mūsų kaltintojų moralė teigia priešingai – jog tai KITŲ pareiga?
– Įdomu ir tai, jog, kaip ir Nepriklausomybės Akto paieškų atveju, taip ir šiuo, įrodymų, jog VIEŠAJAI NUOMONEI PATEIKIAMI FALSIFIKATAI, o ne faktai, ieškojo ir RADO NE ISTORIKAI (gaunantys už savo darbą algas), bet kalbininkė! O profesionalūs istorikai elgiasi KEISTAI PRIEŠINGAI. Kodėl? Kodėl Štazi ir kt. archyvuose RASTI ĮRODYMAI, kas ir kaip iš tikrų Kauno Lietuvoje vyko, IGNORUOJAMI – tuo nesidomi nei politinis elitas, nei didžioji spauda, Nacionalinė TV. Įtariu, jog ir ŠMM saugo jaunimą nuo šių žinių!. Viešinti įrodymus tenka kone pogrindžio spaudoje („elito“ pašaipiai vadinamoje „marginaline“. Ir, žinoma, niekam nešauna į galvą nuodėminga mintis, jog moteriai, tikrų faktų paieškoms skyrusiai tiek savo jėgų, darbo, laiko bei lėšų, ligi šiol nėra VIEŠAI PADĖKOTA VALSTYBĖS VARDU. Teisininkai geriau išmano – ar rastų TOKIŲ FAKTŲ SLĖPIMĄ ir ignoravimą nedera priskirti TĖVYNĖS IŠDAVYSTEI?
Ir PABAIGAI – tikrai būtų gerai, kad pagaliau tie, kam bent jau pagal pareigas tai priklauso, galutinai ištirtų ir galiausiai paskelbtų, kas buvo kas hitlerinės okupacijos laikais. Paskelbtų pavardes tų, kas sąmoningai ir aktyviai pats savo valia prie šios tragedijos prisidėjo (net jei ne iš antisemitizmo, o iš keršto už prieškariu ištremtus lietuvius ar artimuosius), o kas dėl DE „susitarimo“ su LT, jog taikiai įsileis vokiečius. To meto kariai, susibūrę ginti savo žemes nuo bolševikų, ne savo valia tapo pavaldūs okupacinei valdžiai – juk LT karo vadai turėjo tik simbolinę, ribotą, imituojamą „pasirinkimo teisę“. Dar baisesnė padėtis buvo karinių mokymų nė neragavusių, jokios patirties neturėjusių jaunų berniokų, entuziastingai stojusių į LT kariuomenę Tėvynės ginti, o vokiečiai juos naudojo pagalbiniams darbams, t. y., nebūtinai žudymui – dažniau liepdavo nuvesti žmones iš taško A į tašką B, ir prižiūrėti, kad neišsilakstytų. Reikalauti atsakomybės už tai, kas vyko, iš berniokų, ne savo valia įstumtų į tokią padėtį dėl politikos bepročių kaltės, gali tik visiškas neišmanėlis, tų laikų nė neuostęs, arba amoralus padaras, lyg papūga kartojantis tai, ką kažkas jam į galvą įkalė.
Ar galutinai sudėti taškus ant „I“ šioje istorijoje trukdo 75 m. įslaptinimo įstatymas? Įslaptintųjų sąraše per daug ne tik aukščiausiuose postuose sėdinčiųjų, bet ir lietuvius kaltinančių (ar jų „bočių“) pavardžių? Dėl to sąrašo apsaugojimo visa mūsų tauta gurmanų malonumui ant lėkštutės pateikta?
Razina: Kremlius tik ką išgyrė Vakarams Molotovo-Ribentropo pakto privalumus. Paminėjo ir Lietuvą. Kažin, ar su visais to pakto padariniais jį gyrė? Taip pat ir su holokaustu?
___________________
* Pats paskirties apibūdinimas atskleidžia tų būrių, kurių pusę palaikyti pasirinko LT ž., paskirtį! (Nu, my ich „uspokoili“ – F. B. prisiminimai apie „romantiškus” jaunystės „nuotykius“ Kaniūkuose : ( .
Beje, būtų labai sveika, kad mokantis tai padaryti, paredaguotų šį tekstą – wikipedia.org/wiki/Kani%C5%ABk%C5%B3_%C5%BEudyn%C4%97s , nes juk ne tik mes, bet ir užsieniečiai jį skaito (net 8 kalbomis!), o čia kažkodėl skleidžiama DEZINFORMACIJA, aklai pritariant, jog žodis „istrebiteli“ = partizanai! Svetimos šalies diversantai, apsimetę, jog kovoja su fašistais, o realiai skerdę ir plėšę vietos gyventojus, vadinami partizanais. Nesusivokiantiems to meto situacijoje, o ypač jaunimo galvose, išplaunama tikroji partizanų sąvoka ir misija.
Pagarba!
Mūsų pačių piliečius žydus gelbėję asmenys nusipelno didelės pagarbos. Karo metais tai nebuvo paprasta padaryti, nes pats galėjai atsidurti nelaisvėje. Tad tai neelinis, pagarbos ir gero vardo vertas žygdarbis.
Atsiprašau, kad viskas taip padrika, bet gal atsirinksite. Atidėjus kitam kartui galiu apskritai užmiršti, kur tai girdėjau. O juk tai ir apie Pirčiupį, ir apie Kaniūkus, ir kt., apie analogiškus teroro aktus BY bei UA.
Medžiaga, apie karo metų pogrindį, partizanus ir „partizanus”)
Apie tai, kas buvo atrenkamas į „partizanus” „darbui” vokiečių užnugaryje
(dar iki karo buvę NKVDistai – kriminaliniai nusikaltėliai su ypatingu polinkiu į sadizmą, todėl net ir pačių sovietų buvo nuteisti už „perlenkimus”. Buvę provokatoriai ir pagrindiniai Stalino represijų, įvykių UA ir kt. budeliai. Karo metais buvo amnestuoti dėl jų „talentų” ir parengti teroro aktams, susidorojimų provokacijoms priešo užnugaryje.
Jie rengdavo įv. provokacijas lietuvių vardu, už kurias vėliau vokiečiai keršijo taikiems gyventojams (Pirčiupis ir kt., provokacijos BY ir UA teritorijose)
L A I D A : „Лицом к событию. Хинштейн, Соловьев и канал “Звезда”: кампания вместо дискуссии”
– svoboda.org/a/30314918.html
daugiau:
– svoboda.org/s?k=%D0%97%D0%B0%D0%BF%D0%BE%D0%B2%D0%B5%D0%B4%D0%BD%D0%B8%D0%BA%20%D0%B3%D0%BE%D0%B1%D0%BB%D0%B8%D0%BD%D0%BE%D0%B2.%20%D0%97%D0%B0%D1%87%D0%B5%D0%BC%20%D0%B8%D0%B7%D1%83%D0%B2%D0%B5%D1%80%D0%BE%D0%B2-%D1%87%D0%B5%D0%BA%D0%B8%D1%81%D1%82%D0%BE%D0%B2%20%D0%B7%D0%B0%D1%81%D1%8B%D0%BB%D0%B0%D0%BB%D0%B8%20%D0%B2%20%D0%BD%D0%B5%D0%BC%D0%B5%D1%86%D0%BA%D0%B8%D0%B9%20%D1%82%D1%8B%D0%BB&tab=all&pi=1&r=any&pp=10
Kadangi Kremlius ruošiasi Gegužės 9-sios 75 metinėms, kilo isterija:
В.Соловьев обвиняет автора публикации на сайте Радио Свобода, что тот “на стороне немцев”.
Владимир Воронов “Заповедник гоблинов. Зачем изуверов-чекистов засылали в немецкий тыл”. Обсуждаем ее адекватность с историком Никитой Петровым
Triukšmas kilo dėl V. Voronovo straipsnio:
– svoboda.org/a/30324034.html
Daugiau apie Voronovą:
– svoboda.org/a/30324034.html
Be to, išleido knygą.
Greiti pietūs, dabar. Nerijus Šepetys
– ziniuradijas.lt/laidos/greiti-pietus/greiti-pietus-3?video=1
Vytenis Rudokas. Noreikos testas Šiauliams: ar meras ras drąsos apginti laisvės kankinį?
– propatria.lt/2023/09/vytenis-rudokas-noreikos-testas.html
„Šiaulių laukia padorumo ir drąsos išbandymas. Neseniai teko užregistruoti peticiją, kuria reikalaujame gerbti žuvusio už Lietuvos laisvę antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, nepriklausomos Lietuvos karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimą [ … ]
Miesto valdžia priversta rinktis tarp pagarbos už laisvę žuvusiam sovietų kankiniui, organizavusiam žydų gelbėtojų tinklą Šiaulių krašte, ir pataikavimo asmeniškai suinteresuotų žydų bendruomenės veikėjų reikalavimams. “