K. Stoškus. Atviras laiškas Seimo nariams p. R. Šarknickui, p. R. Karbauskiui ir premjerui p. S. Skverneliui

Pone R. Šarknickai, neseniai į mūsų rankas pateko Jūsų, straipsnis „Valdžią reikia užgrobti bet kokia kaina – deja, grėsmė didėja!“ Jame yra pasakyta nemažai tiesos. Kiek teko atlaikyti puolimų Valstiečių ir žaliųjų partijai, to turbūt nėra patyrusi jokia kita politinė jėga. Frontas buvo beveik totalinis. Beveik kiekvieną dieną. Nuo ryto iki vakaro. O gynėjų nebuvo daug. Bet ne už ilgo ir jų ėmė mažėti. Žmonės laukė permainų. Tačiau jų nesulaukė net tie, kurie nuoširdžiai norėjo būti jūsų šalininkais ir rėmėjais. Prasidėjo labai spartus nusivylimas… Kodėl?

Pone R. Karbauski, iš pradžių Jūsų partija atrodė gana patraukliai. Jūs demonstravote savo projektus, Naisių įdirbį, vaikiškų knygelių leidybą, kaimo bibliotekų būklę. Visur kalbėjote apie vertybes, kultūros politikos prioritetą. Diskusijose Jūsų kalbos išsiskyrė gana ramiu tonu. Nors nestigo utopinių vizijų ir pažadų, bet visa tai sužadino nemažų lūkesčių. Tačiau su didžiu apgailestavimu tenka pasakyti, kad stebėtinai lengvai tuos pažadus ir pradėjote laužyti. Ketinote sukurti darnų švietimą ir darnią kultūrą, bet nebuvo nė ženklo, kad būtų bent mėginama eiti šia kryptimi. Visai lengvabūdiškai buvo provokuojamos pačios aktyviausios mokytojų protesto formos, kurios tęsiasi iki šiol. O dabar prie jų prisijungė net ir pasyviausia visuomenės dalis – universitetų dėstytojai. Jūs įsipareigojote Lietuvos kultūros politiką padaryti prioritetine valstybės politikos sritimi, bet ministerijai vadovauti paskyrėte kaip reta kosmopolitiškai nusiteikusį ir gana menkai išsilavinusį žmogų. Jūs atkakliai kartojote, kad bus profesionali Vyriausybė, bet greitai išaiškėjo, kad bene penktadalį ministrų sudarė itin menkos kompetencijos žmonės. Net tris iš jų pats Premjeras buvo priverstas pašalinti iš pareigų.

Žodžiais Jūs skelbėte: „Pasieksime, kad svarbiausi valdžios institucijų sprendimai būtų pagrįsti ne siauro nebūtinai objektyvių asmenų rato nuomone, o nešališkai sudarytų mokslo ir tiriamųjų grupių rekomendacijomis, patikrintomis jų laisvais debatais.“ Bet kas juos regėjo ir kur jie vyko? Jūs deklaravote darnų valstybės valdymą, darnią visuomenę ir darnią aplinką, bet tai buvo laikotarpis, kai ekstremalios situacijos keitėsi viena po kitos, vis labiau apnuogindamos visišką valdžios jėgų išsibalansavimą bei nepajėgumą kontroliuoti valstybei grėsmingų situacijų.

Iki šiol pilietinė visuomenė neįstengia susitaikyti su absurdu, kad žaliųjų partija privertė ją daugiausiai protestuoti prieš medžių ir miškų kirtimus šalyje. Jūs skelbėte darnų valstybės valdymą, bet tai buvo bene labiausiai konfliktiškas ir nedemokratiškas politinio gyvenimo laikotarpis. Apie nesibaigiančius vidinius konfliktus, nuteikiančius visuomenę prieš dabartinę politiką čia net nemalonu kalbėti.

Pone R. Šarknickai, skaitant Jūsų straipsnį, susidaro įspūdis, tarytum šitie ir kiti panašūs dalykai iš viso neegzistuotų. Žinoma, Jums rūpi partiniai interesai. Todėl Jūs rašote: „Pradėsiu nuo esamų įvykių: tolimųjų reisų vairuotojams keliami atlyginimai – mitingas; keliami mokytojams atlyginimai – mitingas; nekeliami mokesčiai ūkininkams – mitingas; keliami vaiko pinigai, pensijos – opozicija nepatenkinta ir t. t. Kas vyksta Lietuvoje ir kas taip daro, spėlioti nebereikia – tai vyksta trečius metus su galimybe užgrobti valdžią melu, sabotažu.“

Mes visai neketiname teisinti opozicijos. Ji naudoja visas jai prieinamas priemones. Bet negi taip paprastai gali būti paaiškinamas visuomenės nepasitenkinimas valstybės valdymu. Ne pirmi metai esate Seime, todėl valstybėje vykstančius procesus jau turėtumėte vertinti ne tiek pagal partinius, kiek pagal tautos ir valstybės interesus. Ir ne tik pagal jų teikiamą naudą dabarčiai, bet ir ateičiai. Reikėtų tik džiaugtis, kad Lietuvos žmonės galų gale išdrįso ginti savo pilietines teises, kaip ir kiti civilizuoto pasaulio žmonės. Kad jie jau pradeda jaustis savo valstybės šeimininkais. O jeigu jie rodo tiek daug nepasitenkinimo ženklų, vadinasi, kažkas šioje valstybėje yra negerai. Bet Jūs apeinate šį klausimą ir išsyk kalbate apie valdžios užgrobimą. Lyg gyventume Turkijoje ar Rusijoje.

Kyla įtarimas, kad Jūs iš viso nenorite galvoti, kaip mūsų šalyje turėtų būti sprendžiamos ne tik paminėtos, bet ir visos kitos panašios problemos. Nemanytume, kad Jūs norite, jog politinė krizė Lietuvoje gilėtų, konfliktai aštrėtų, žmonės emigruotų, tauta nyktų ir t.t. Bet tada reikėtų kritiškiau į saviškių pusę pasižiūrėti. Bent jau reikėtų pirmiausia padėkoti Premjerui už jo politinį pasirinkimą, kurio kitaip kaip trumparegišku nepavadinsi.

Pone Premjere, mums labai nemalonu, bet šiandien esame priversti pasakyti tiesiai: Jūs pats sąmoningai pasirinkote tą sprendimą, kuris atvedė į situaciją, dabar susiklosčiusią Lietuvoje. Dėl tokių padarinių galimybės 2017 m. balandžio 20 d. jus siekė perspėti visi visuomeninių organizacijų atstovai, dalyvavę Seimo posėdyje. Tai nebuvo kokie velnio burtininkai. Jie tik mėgino atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad naujajai Vyriausybei teko pati puikiausia proga užbaigti dar 2015 m. birželio 30 d. sėkmingai pradėtą šešių „Nacionalinių parlamentinių partijų susitarimą dėl emigracijos“ ir imtis jos įgyvendinimo. Taip valstybės politika būtų įgavusi aiškiai apibrėžtą kryptį, kurios trūkumu vėliau Jus kaltino ne tik opozicija, bet ir nemaža žiniasklaidos dalis. Pirmą kartą šiame 2015 m. Susitarime buvo oficialiai pripažinta, „kad dabartiniai migracijos mastai lietuvių tautai gali turėti negrįžtamų pražūtingų pasekmių, dėl emigracijos lietuviams prarandant tapatybę, nykstant žmonių santykiui su Tėvyne.“

Čia pat buvo akcentuojama, „jog emigracija yra nacionalinė lietuvių tautos problema, todėl būtina Lietuvoje kurti sąlygas, skatinančias emigrantus sugrįžti, dirbti ir gyventi savo šalyje.“ O pabaigoje nusakytas pats svarbiausias uždavinys: formuoti ilgalaikę tautos atkūrimo politiką. Aiškiau net nebuvo įmanoma pasakyti. Bet svarbiausia šis tekstas skamba taip aktualiai lyg būtų šiandien parašytas. Reikėjo tik nutiesti tiltus iki Tėvynės Sąjungos ir liberalų partijos, kurios to susitarimo nebuvo pasirašiusios. Bet jis Jums buvo nepriimtinas. Jūs pats savo noru pasirinkote politiką be jokios krypties.

Pone Premjere, turėtumėte atsiminti, kaip reagavote į visuomenininkų pasiūlymą. Jūs parodėte, kad Jūsų nedomina nei nacionalinis susitarimas, nei jo turinys, nei ta kryptis, su kuria turėjo būti derinamas visų ministerijų darbas. Jūs kategoriškai pareiškėte, kad pasitikite savo ministerijomis, kurios pačios žino savo darbą. Matyt, tai turėjo reikšti, jog Jūs nusprendėte sekti ten, kur Jus ves 14 ministerijų, nė kiek ne mažiau tada bijojusių ištarti žodį „tauta“. Ir jus visai tenkino jokios atsakomybės nereikalaujantis konformizmas. Bet vargu ar Jūs pagalvojote, kad tuo apsisprendimu atkėlėte vartus viskam, kas nuo seno vadinama savivale, arba stipriojo teise.

Jeigu iš tikrųjų tiek ministerijų galėjo dirbti, nederindamos tarpusavyje savo darbų, čia galėjo laisvai šeimininkauti ne tik samdomi lobistai, bet ir bet kokios kitos įtakojimo grupės. Kadangi ir Seime, ir Vyriausybėje tada dominavo grynai kosmopolitinė politinio korektiškumo ideologija, Jūsų netrikdė nė paprastos Europos Sąjungos provincijos administratoriaus funkcijos. Jūsų nusistatymui buvo palankus net tą pačią dieną priimtas naujas Seimo Nutarimas Nr. XIII-297 „Dėl demografijos, migracijos ir integracijos procesų valdymo“. Jis savaip „ištaisė“ 2015 m. susitarimą. To susitarimo pavadinimas priminė avangardinę poeziją, sudurstytą iš labai skirtingų, bet labiausiai politinį korektiškumą simbolizuojančių žodžių: „demografija“, „migracija“, „integracija“. Bet to pakako, kad būtų užtušuota tai, kas valstybėje yra svarbiausia. Tame tarpe „tauta“, kuriai pagal Konstituciją turi tarnauti valstybė.

Atrodytų gerai, kad Nutarimas parodė susirūpinimą šalies demografine būkle. Bet gana blogai, kad visi išskaičiuoti dalykai domino tik kaip ūkinės veiklos kliūtys: „pavojinga Lietuvos demografinė padėtis, nemažėjanti Lietuvos Respublikos piliečių emigracija ir mažas gimstamumas daro neigiamą poveikį šalies ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai bei kelia grėsmę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės tolesnei raidai.“ Tuo buvo rodoma, kad valstybei rūpi visai ne demografinės krizės įveikimas, o tik tos krizės neigiamas poveikis ekonomikai. Kadangi tą poveikį galima sumažinti bet kokiais kitais būdais, vadinasi, pati krizės problema nustumiama į tolimą periferiją. Pagal tokį Nutarimą buvo sunkiai įmanoma parengti demografinės krizės įveikimo strategiją. Bet aklai sekdama šia nuostata, Vyriausybė vis tik parengė „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją“, kuri tik dar labiau sujaukė valstybės politiką ir paliko visišką laisvę improvizacijoms, imitacijoms ir kitiems vadinamiems „politiniams žaidimams“.

Pirma, ji neatskleidė net pagrindinių demografinės krizės priežasčių: gimstamumo, mirtingumo, emigravimo ir socialinės degradacijos mastų. Gimstamumo problemos čia pakeistos šeimos ugdymo uždaviniais, mirtingumo problemos – pagyvenusių žmonių integravimo dalykais, o emigracijos problemos – migracijos klausimais. Dėl to negalėjo būti nustatyti ir tos krizės įveikimo uždaviniai. Antra, gimstamumas aptariamas ne kaip demografinė problema, o tik kaip vienas iš šeimos gyvenimo reiškinių. Trečia, labiausiai demografinę būklę sunkinanti emigracija pristatoma ne kaip demografinės krizės veiksnys, o tik kaip migracijos reiškinys. Ketvirta, mirtingumo ir socialinio degradavimo priežastys iš viso nemėginamos aptarti. Penkta, ši strategija galutinai supainioja žymiai anksčiau mėgintus nustatinėti valstybės prioritetus. Iki šios strategijos sukūrimo jau buvo nustatyti: (1)Nacionalinio saugumo strategijos prioritetai ir (2)Vyriausybės prioritetai. Bet ir ten jau jie kirtosi vienas su kitu. Panašu, kad tai buvo visai autonomiškų ministerijų darbo vaisiai.

Pagal pirmąjį sąrašą demografinės būklės gerinimas buvo įrašytas 17-toje vietoje, o pagal antrąjį – pats nacionalinio saugumo prioritetas yra tik 5-toje vietoje. O dar toliau nuėjo „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategijos“ prioritetai. Nors strategija turėjo nusakyti demografinės krizės įveikimo būdus, bet vietoj jų buvo pasiūlyti gana autonomiški šeimos, migracijos ir integracijos uždavinių sprendimai. Žinoma, jie irgi svarbūs. Bet čia jie ne tik nėra subordinuoti demografinės krizės įveikimui, bet net nukreipia nuo jos dėmesį.

Pone Premjere, iš tokių prioritetų labirintų susidaro įspūdis, kad valstybė nei pati žino, kur ji eina, nei kitiems nori to rodyti. Matyt, visai ne atsitiktinai Jūs ne kartą esate viešai skelbęs, kad apskritai nacionaliniai susitarimai nereikalingi, nes jų „niekas nesilaiko“. Žinoma, tai netiesa. Ko norima – to laikomasi. Pavyzdžiui, gana griežtai laikomasi Nacionalinio saugumo strategijos. Pagaliau leidžiami įstatymai, kurių irgi ne visi laikosi. Bet Jūsų „motyvavimas“, matyt, turėjo reikšti, kad Jums būtų geriau, jeigu rašytinius susitarimų iš viso nebūtų. Iš Jūsų poelgių buvo galima spręsti, kad Jums visai pakanka trumpalaikių, operatyvinių, žodinių prioritetų. Juos daug lengviau paskelbti ir… užmiršti. Žiniasklaida nepaliaujamai skelbė Jūsų savaitinius, mėnesinius, metų ketvirčių prioritetus, kuriuos pats greitai keisdavote naujais. Pavasarį buvo paskelbta, kad rudenį bus suteiktas prioritetas emigracijai. Bet jį jau net ir akyloji žiniasklaida visai užmiršo. Labiausiai apgailėtina, kad Jūs taip neatsakingai atsisakėte puikiausios progos sutelkti ne tik Seimą, bet ir visą pilietinę visuomenę pačiam svarbiausiam visos valstybės tikslui – tautos demografinei krizės įveikti.

Pone R. Šarknickai, valstybės politika visada yra prioritetų politika. Prioritetai yra valstybės sprendžiamų uždavinių eilės tvarka, nustatoma pagal jų svarbumo laipsnį. O svarbumas priklauso nuo to, kokie yra didžiausi valstybės trūkumai ir iš to kylantys pavojai. Gyva būtybė neturi didesnio pavojaus už žūties grėsmę. Demografinė krizė (mažėjantis gimstamumas, didėjantis mirtingumas, emigracija ir plintanti degeneracija) šiandien yra ta grėsminga liga, kuria susirgo tauta, sukūrusi mūsų valstybę ir suinteresuota visokeriopai rūpintis tos valstybės stiprinimu. Jai nėra reikšmingesnio dalyko už savo išlikimą. O sukurtos ir saugomos valstybės pirmaeilė priedermė – pasirūpinti savo kūrėjų gydymu. Išorine gynyba kartais gali ir kiti pasirūpinti. O šios ligos gydymu niekas kitas pasaulyje nepasirūpins, išskyrus savo valstybę.

Šis tikslas privalėjo tapti valstybės prioritetu, kuriam turėjo būti pajungtas kaip išorinio, taip ir vidinio saugumo prioritetai. Nuolat kartojama, kad yra objektyvių sunkumų, trūksta lėšų. Tikri šalies piliečiai ir patriotai gali ištverti didelius gyvenimo sunkumus, jeigu jie žino, kad jų valdžia teisinga, kad ji tikrai dirba ne savo, o visos valstybės labui, kad ji užkerta kelią savanaudiškoms žmonių grupėms piktnaudžiauti jų kantrybe. Kadangi to tikslo nebuvo, o valdantieji daugiau rūpinosi savo pačių ir partijų reikalais, landieji klanai šeimininkavo valdžios institucijose lyg savo namuose, o valdžios viršūnės neketino laikytis duoto žodžio ir žmonės nematė jokios perspektyvos, visuomenė buvo priversta demonstruoti organizuotą jėgą, kelti politinius reikalavimus ir nesitenkinti savo valia valdžios pabarstytais trupinėliais. Taip paprasčiau, nes sudaroma regimybė, kad visais rūpinamasi. Bet yra prasčiau, kadangi iš esmės niekuo nepasirūpinama. O pirmiausia tautos ir visos Valstybės ateitimi.

Pagarbiai Krescencijus Stoškus