R. Dilius. Kas ir kodėl skatina litvinizmą? (26)

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės | Alkas.lt nuotr.

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės | Alkas.lt nuotr.

Pakalbėkime apie vis labiau įsisiautėjantį, jei taip galima sakyti, litvinizmą, kurio apraiškos jau peržengė siaurą istorikų ir entuziastų ratą. Su juo jau tenka vis dažniau susidurti kasdieniame gyvenime, o tai jau nerimą keliantis ženklas. Pavyzdys – neseniai įvykusios 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės (ne perlaidojimas, o laidotuvės, nes jie anuomet buvo tiesiog užkasti), kylantys klausimai dėl pasirinkto jų laiko ir to, kaip jos buvo rengtos. Visa tai, galima sakyti, parodė, kad litvinizmas jau peržengė taikstymosi su juo ribas. Bet apie tai vėliau.

Aš nesu nei istorikas, nei kalbininkas. Tačiau kaip lietuvis, neabejingas, kas vyksta su mano tauta ir valstybe, noriu pasidalinti tuo, ką matau ir girdžiu, kokie klausimai kyla ir kokios išvados peršasi.

Nesiplečiant į detales, litvinizmo pseudoteorijos esmė tokia – Lietuvos Kunigaikštystė (LK), t.y. tas branduolys, iš kurio, prisijungiant naujas žemes, kilo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), susikūrė žemėse, kuriose gyveno slaviakalbiai žmonės, litvinai. Visi LK bei LDK valdovai, kunigaikščiai yra tie patys slaviakalbiai litvinai, jų vardai tikrovėje skambėjo taip, kaip užrašyta rusėniškuose metraščiuose, tai lietuviai juos iškraipė, pridėdami galūnes. Tiesa, dabar jau susigriebta, kad baltarusiai, kaip ir lietuviai, skirtingai nuo rusų ir lenkų, išlaikė pirminį tarimą „-au-“, o ne „-ov“, tad rusėniškuose metraščiuose užrašytą Mindovg litvinistai jau pradėjo tarti Mindaug, Vitovt – Vitaut, Dovmont – Daumont ir t.t. Tačiau tai, pasak jų, vis viena yra slaviškos kilmės ikikrikščioniški vardai. Tikrasis valstybės pavadinimas – Litva, jis yra slaviškos kilmės, tai lietuviai iškraipė ir pavadino Lietuva. Dabartiniai baltarusiai yra tiesioginiai litvinų palikuonys ir Litvos įkūrėjai bei paveldėtojai. Patys lietuviai (lietuvišai) apskirtai yra žemaičiai (žmud), pasisavinę Litvos istoriją ir kurie, kai slavai litvinai kūrė ir plėtė savo valstybę, buvo kailiais apsikarstę miškuose gyvenantys puslaukiniai. Kraštutiniai litvinistai netgi teigia, kad ir tie patys žemaičiai, jau nekalbant apie kitus lietuvius, kalbėjo slaviškai (rusiniškai), o lietuvių kalba yra dirbtinai sukurta ir slaviakalbiai žemaičiai bei kiti lietuviai buvo sulietuvinti.

Ši pseudoteorija, be savaip interpretuojamų istorinių šaltinių, remiasi dviem, sakyčiau, esminiais, irgi savaip interpretuojamais, faktais. Pirmas – kanceliarinė raštijos kalba, kuria buvo parašyti ir visi LDK Statutai, t.y. iš esmės valstybinė LDK kalba, buvo rusėnų. Ji vadinama įvairiai (kanceliarinė slavų kalba, senoji slavų kalba ir t.t.), tačiau litvinistai teigia, kad tai baltarusių, t.y. litvinų kalba ir dabartinė baltarusių kalba nuo jos nelabai tesiskiria. Atitinkamai, daroma išvada, kad, jei raštijos ir valstybinė kalba buvo rusėniška, tai ir šnekamoji tiek valdovų, tiek visų gyventojų kalba buvo rusėniška. Antras faktas – XX a. ir jau šių dienų kalbinė – etninė padėtis žemėse, kuriose susikūrė Lietuvos kunigaikštystė (dabartinė Rytų Lietuva ir dabartinė Vakarų Baltarusija). Šiai dienai tai iš esmės jau slaviškai kalbančių žmonių kraštas ir tik vakarinis jo pakraštys, į vakarus, šiaurės vakarus nuo Vilniaus, tekalba lietuviškai. Ši kalbinė – etninė padėtis vertinama ne kaip šimtmečiais trukusio lietuvių slavėjimo pasekmė, o kaip nuo LK susikūrimo laike nekintanti būsena ir neginčijamas faktas, parodantis, kad čia visada gyveno slaviakalbiai. Atitinkamai, lietuviai čia yra atėjūnai. Tai labai akivaizdžiai parodo, kokį lemiamą vaidmenį vaidina kalba ir, kad neatsitiktinai tos tautos, jų lyderiai, kurie gerai tą supranta ir geba žvelgti ir veikti strategiškai, visaip stengiasi palaikyti ir plėsti savo kalbos ribas. Pavyzdys būtų ir toliau lenkinama rytinė Lietuva. Bet grįžkime prie litvinizmo.

Ši pseudoteorija nėra labai nauja. Susikūrus atskirai Baltarusijos valstybei, vis dar kuriantis baltarusių tautai, visiškai suprantama, kad bandoma ieškoti savo ištakų, savo valstybės istorinio tęstinumo. Ir ne be pagrindo. Kijevo Rusia apėmė didžiąją dabartinės Baltarusijos teritorijos dalį. Didžiojoje jos dalyje buvo susikūrusi Polocko kunigaikštystė. Pietinė šalies dalis priklausė Voluinės ir Kijevo kunigaikštystėms, rytinė, nuo Dniepro – Smolensko ir Černigovo kunigaikštystėms. Kuriantis centralizuotai Kijevo Rusios valstybei, Polocko kunigaikštystės pajungimas buvo lydimas kruvinų dinastinių karų – 978 m. Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Vladimiras išžudė visą Polocko dinastiją ir X a. pabaigoje prijungė Polocką prie savo valstybės. Vėliau, stiprėjant Kijevo Rusios feodaliniam susiskaldymui, stiprėjo atskirų kunigaikštysčių savarankiškumas, įsiplieskė tarpusio varžytuvės, nesutarimai, karai. Polockas iškyla kaip stiprus centras, jis tampa labiausiai įtvirtintu Rusios miestu. Polocko kunigaikštystės įtaka išsiplečia į vakarus, apima rytines lietuvių žemes. Tai, beje, irgi faktas, kuriuo remdamiesi litvinizimo pseudoteorijos šalininkai teigia, kad tai slaviškos žemės, o Vilnių įkūrė slavai krivičiai (Polocko kunigaikštystė susikūrė jų žemėse). Nors akivaizdu, kad šių žemių statusas yra kitoks, vasališkas, nes jos išlieka pagoniškos. Atitinkamai, žemėlapiai, kurie vaizduoja Polocko kunigaikštystę, apimančią šias žemes kaip savo tiesiogines, yra netikslūs. Tiesa, dėl krivičių etninės priklausomybės – slavai tai ar baltai (kriviai, krivaičiai), ilgainiui suslavėje, klausimas netgi labai atviras. 1127 m. vėl patiriama agresiją iš Kijevo kunigaikštystės – Polockas nusiaubiamas, jo bei dalinių kunigaikštysčių valdovai ištremiami į Bizantiją. Šiuo trumpu Polocko istorijos pasakojimu aš noriu parodyti, kad Polocko istorinis priešininkas buvo Kijevas. Tai labai svarbu, toliau nagrinėjant litvinizmo propagavimo paskatas.

Taigi, valstybiniai dariniai, su savais valdovai, senomis valdovų dinastijomis, miestų kultūra, raštija, mokslu, krikščionybe, puošnia architektūra, kuriais galėtų didžiuotis, remtis ir ieškoti savo ištakų baltarusių tauta, Baltarusių valstybė, yra. Taip, tai irgi baltų žemės, tačiau apie tai jau beliudija tik baltiški vandenvardžiai ir reti baltiškos kilmės vietovardžiai – pernelyg seniai tie kraštai (tai, kas į rytus nuo Minsko / Men(s)ko – miesto pavadinimas kilęs nuo upelio baltišku pavadinimu Menka) suslavėjo. Išskyrus netoli Dniepro esančius Obolcus (Obuolyčius?) ir jų apylinkes, kurios iki Lietuvos krikšto išliko pagoniškos ir krikštytos katalikiškai, kaip ir Lietuva.

Tačiau pastaraisiais metais įgauna pagreitį būtent litvinizmo pseudoteorija, kaip baltarusių tapatybės naratyvas. Kuriamos ir per Belsat TV rodomos įvairios laidos – filmai, istorikų, mokslininkų pokalbiai TV studijoje šia tema, visa tai talpinama į labiausiai prieinamą informacinę erdvę – internetą (You Tube). Didelis šios gamybos kiekis, gera kokybė, informacinių kanalų lygis (netgi atskiras jau minėtas TV kanalas) rodo, kad čia pasitelkti dideli finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, kad veikla vykdoma labai kryptingai. Tai tikrai nėra saviveikla. Ir to nefinansuoja, neremia Baltarusijos valdžia. Dar vienas į akis krentantis faktas yra tas, kad dabartinio Baltarusijos režimo opozicija pasigavusi litvinizmą ir opozicinė bei litvinistinė nuomonės skelbiamos kartu, t.y. viena kitą papildo. Opozicija semiasi stiprybės ir turinio litvinizme, o litvinizmas plėtojamas, stiprinant opoziciją. Belieka panagrinėti, kas ir kodėl taip daro.

Gal pradėkime nuo to, kodėl taip yra daroma. Baltarusija dabar yra prorusiška valstybė tiek savo geopolitine orientacija, tiek kalbiškai bei kultūriškai. Tokie yra tiek šalies valdantieji, tiek ir iš esmės didžioji visuomenės dalis. Rusų kalba vyrauja viešajame ir privačiame gyvenime, švietimo kalba – rusų kalba, mokyklose yra tik baltarusių kalbos pamokos. Baltarusiškų mokyklų nedaug. Katalikiškoje jos dalyje, t.y. etninėse suslavėjusiose lietuvių žemėse, bažnyčiose vyrauja lenkų kalba. Čia gyventojai tebejaučia stiprią lenkiškosios kultūros įtaką, stiprius lenkiškosios tapatybės dėmuo, yra nemažai laikančių save lenkais. Tokiais juos dažnai laiko ir baltarusiai iš stačiatikiškos šalies dalies. Žodžiu, tautinė baltarusių savimonė, bendrai paėmus, yra silpna. Tačiau yra jėgų, visuomenės grupių, kurios aktyviai ieško savo tautinės tapatybės, bando ją kurti ir plėtoti. Tai būtų sveikintinas dalykas, nes tauta, šalis be stiprios tautinės tapatybės yra neatspari išorės grėsmėms, kurių niekada netrūko, netrūksta ir, panašu, netrūks ateityje, negali pilnaverčiai vystytis, atskleisti savo kūrybinio potencialo, jaustis saugi ir t.t.

Bet grįžkime prie to, kad šalis yra prorusiška, Rusijos geopolitinė sąjungininkė. Rusijai praradus (tiksliau, dalinai praradus) savo buvusią įtaką Ukrainoje, šiai šaliai skausmingai bandant pakeisti savo geopolitinę orientaciją, Baltarusijos, kaip paskutinės slaviškos, Rusijai išties draugiškos, valstybės reikšmė nepaprastai išauga. Netekus ir jos, griūtų visas „Русский мир“ (rusiškasis pasaulis), kuriuo paremtos imperinės, didžiarusiškos Rusijos ambicijos. Iš esmės Rusija vėl taptų Maskolija, nes iš Maskolijos ji tapo Rusija tada, kai iš Abiejų Tautų Respublikos (ATR) prisijungė daug rusėniškų žemių. Todėl Baltarusijos geopolitinės orientacijos vertė Vakarų pasaulio ir Rusijos konfrontacijos sąlygomis tampa neįkainojama. Tai puikiai supranta ir Lukašenka, pastaruoju metu itin suaktyvinęs savo veiksmus, kuriais siekiama dar labiau padidinti Baltarusijos geopolitinės orientacijos kainą ir paskatinti finansinius srautus jo šaliai iš abiejų konfrontuojančių pusių.

Darytina išvada, kad Vakarai visomis išgalėmis siekia Baltarusiją pasukti į Vakarus, paprastai tariant, padaryti ją provakarietiška, kas reiškia, priešišką Rusijai. Pirmiausia, kad šalis nebūtų tokia visa kuo priklausoma nuo išorės, reikia stiprinti jos tapatybę, tautinę savimonę. Kad ta šalis taptų priešiška Rusijai, tą savimonę reikia stiprinti antirusišku naratyvu. Jau kalbėjome apie Polocko kunigaikštystę, kuri tikrai yra Baltarusijos valstybingumo, tautinės tapatybės ištakos ir puikiai tiktų tautinės savimonės stiprinimui. Tačiau šis naratyvas netinka kitai, šiuo metu lemiamai žadinamos baltarusių tautinės tapatybės dedamajai – juo nepaskatinsi antirusiškų / antimaskvietiškų nuotaikų. Polocko didybės laikais Maskva buvo mažas, nežymus miestelis Suzdalės kunigaikštystėje. Su šia kunigaikštyste Polockas nesivaržė ir nekariavo, tarp jų buvo Smolensko kunigaikštystė, o apie Maskvą polockiečiai gal net ir nežinojo.

Žodžiu, su Polocko naratyvu Baltarusija nepakartotų Ukrainos scenarijaus. Ukraina turėjo tam tinkamą, savą istorinį naratyvą, tiesiogiai, be pritempimų siejantį jį su šiandienos Ukraina – Kijevo Rusią, Kijevą – rusų miestų motiną. Kijeva, kaip pirmąjį (ar antrąjį, po Didžiojo Naugardo, bet stipresnį) rusėniškų žemių, kultūros, krikščionybės centrą. Vėliau iškilusios bei patį Kijevą pasiglemžusios Maskvos, kuri perėmė to centro vaidmenį, priešprieša yra nulemta ir neišvengiama. Ukrainiečių nacionalizmą pakako skatinti tikrais faktais, o ir jų tautinė savimonė buvo ir yra kur kas stipresnė, nei baltarusių.

Ir čia prieiname prie esminio atsakymo į klausimą, kaip konstruoti baltarusišką tapatybę antirusiškomis / antimaskvietiškomis nuotaikomis. Būtent litvinizmo pseudoteorijos pagalba, kuri tiesiogiai bando susieti baltarusių tautinę tapatybę, valstybės ištakas ir tęstinumą iš LK ir LDK, nes LDK nuo pat savo plėtros buvo tuomet jau iškilusios Maskvos kunigaikštystės, kuri vėliau tapo Rusija, varžovė ir priešininkė. LDK naratyvas dar ir tuo patrauklesnis, kad tai, vis tik, buvo savo esme imperija, didžiulė ir įtakinga, kuriai Polockas net ir savo didžiausio klestėjimo bei galybės laikais negalėjo prilygti. Polocko naratyvas netinka dar ir dėl to, kad jo istorinis priešininkas buvo Kijevas, o tai dabartiniame geopolitiniame kontekste visiškai nepriimtina. Taigi, lieka LDK, kaip amžinos Maskvos priešininkės, naratyvo variantas ir litvinizmas, kaip baltarusių antirusiško patriotizmo stiprinimo priemonė. Litvnizmo pseudoteorijai palanku ir tai, kad yra nemažai faktų (jie jau paminėti straipsnio pradžioje), kuriuos savaip interpretuojant, jia atrodo pakankamai įtikinama, o norinčiam tuo patikėti žmogui – netgi labai įtikinama. Tai, kad ji iš tiesų tėra pseudoteorija, neturi jokios reikšmės, nes tokiuose geopolitiniuose žaidimuose, kurie vyksta dabar, statymai labai aukšti, o pagrindinių žaidėjų litvinizmas tiesiogiai neliečia, t.y. jiems dėl to, kad tai melas, neskauda. Jiems jų tikslas pateisina šią priemonę.

Sužadinus baltarusių nacionalizmą LDK naratyvu, bus sužadintas ir jų priešiškumas Rusijai. Pasiekus kritinę nacionalistiškai antirusiškai nusiteikusią visuomenės dalį, galimi, ypač paskatinus atitinkamais veiksmais, ir esminiai pasikeitimai visos valstybės politikoje, jos geopolitinėje orientacijoje – ko ir siekia Vakarai.

Tačiau šiame žaidime yra ir dar vienas žaidėjas, kuriam litvinizmas yra parankus. Tai Lenkija. Visoje Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR istorinėje raidoje matome didėjančią Lenkijos, lenkiškos kultūros ir kalbos, lenkiškumo įtaką. Lenkėjo LDK lietuviai ir rusinai – pirmiausia didikai ir bajorai, išsilavinę žmonės, inteligentija ir šviesuomenė, miestiečiai, vėliau ir valstiečiai. Pvz., XX a. pradžioje jau net Kėdainių krašto valstiečiai lenkavo. Katalikų bažnyčia nuo pat pradžių buvo beveik vien lenkiška. Susikūrus atskiroms Lietuvos ir Baltarusijos valstybėms, šie procesai kai kur sustojo, kai kur nusilpo ar išnyko, kai kur išliko. Pavyzdys būtų Lietuvos rytinė dalis, kur gyventojai toliau lenkinami. Baltarusijoje, vakarinėje katalikiškoje jos dalyje, t.y. etninėje Lietuvoje, kuri iki XX a. jau buvo stipriai nutautėjusi (valstiečiai dėl baltarusių kaimynystės daugiausia perėmė baltarusių kalbą ar jos savotišką „po prostu“ atmainą), dėl Lukašenkos kietos rankos valdymo Lenkijos galimybės toliau polonizuoti šį kraštą yra stipriai apribotos.

Taigi, kuo litvinizmas parankus Lenkijai? Jis griauna lietuvių tautinės atminties, tapatybės, valstybingumo pamatus, žemina ir menkina mus. Tai silpnina mus ir daro labiau pažeidžiamus, kad ir tai pačiai polonizacijai, nes tautos ryšio praradimas su istorija, kurią laikėme sava, yra didžiulis smūgis tautą vienijantiems saitams, tautos atsparumui. Jau geriau, jei tokios istorijos nebūtume turėję (pvz., kaip latviai ir estai), nes prarasti, ką laikei sava, yra kur kas sunkiau ir skaudžiau, nei niekada neturėti.

O kuo iš tiesų gresia litvinizmas baltarusiams ir kokia iš to nauda Lenkijai? Jei jų nacionalizmas pasiektų tokį mastą, kaip Ukrainoje ir prasidėtų jų priešiški veiksmai Rusijos atžvilgiu – o tas neįvyktų be politinio režimo pasikeitimo šalyje – šalies lauktų suirutė, nuosmukis, baltarusių masinė emigracija uždarbiauti ir t.t. Neatmestina ir kažkas panašaus į Donbaso variantą šalies rytinėje pravoslaviškoje dalyje, kur prorusiškos nuotaikos kur kas stipresnės. Priedo, įsismarkavus litvinizmui, baltarusiai susipriešintų su lietuviais, o tas Lenkijai irgi gerai, nes kur du, šiuo atveju lietuvis ir baltarusis, pykstasi, ten lenkas laimi. Lenkijos įtaka nusilpusioje, suirutės draskomoje Baltarusijoje labai sustiprėtų ir, bent jau katalikiška jos dalis (suslavėjusi etninė Lietuva), kuri tarpukariu buvo okupuota Lenkijos, būtų įtraukta į spartų polonizacijos procesą, nes baltarusių kalba, būdama panaši į lenkų, sudarytų kur kas mažiau kliūčių tam, nei, kad, pvz., lietuvių. O ir Lenkijos ekonominė galia būtų labai stiprus polonizacijos veiksnys nuskurdusioje Baltarusijoje. Visa Lenkijos istorija liudija, kad polonizuoti savo rytinius kaimynus jai sekasi gerai. Todėl, manau, neatsitiktinai Belsat TV yra Lenkijos kanalas, finansuojamas Vakarų, tame tarpe, matyt, ir pačios Lenkijos. Taip pat ir minėtų laidų, „istorinių“ filmų (kurių pagrindinis „istorijų“ pasakotojas yra litvinizmo propaguotojas „istorikas“ Аляксандр Канстанцінавіч Краўцэвіч) kūrimas ir finansavimas, neabejotina, taip pat tampriai susijęs su Lenkija.

Taigi, aš taip suprantu tai, kas dabar vyksta su litvinizmu. Be galo saldžiu baltarusiams melu paremta litvinizmo ideologija iš tiesų ruošia juos būti patrankų mėsa ir veda į pražūtį. Ir man labai apmaudu, kad Lietuva šiame geopolitiniame žaidime yra ta mazgotė, kuri Vakarams, taip pat ir savo strateginiam (?) partneriui Lenkijai, leidžia trypti ir iškraipyti savo istoriją, savo tapatybę tam, kad tai būtų panaudota prieš Vakarų geopolitinį priešą Rusiją. Tam tikslui taip pat aukojama kaimyninė šalis, tauta, kurios nemaža dalis gyventojų yra mūsų suslavėję tautiečiai, lietuviai, o kiti – buvę LDK bendrapiliečiai. Negana to, panašu, kad Lietuva ne tik, kad leidžia su savimi daryti tokią bjaurastį, bet ir pati prisideda prie litvinizmo skatinimo. Tik tokiu pasyviu ar aktyviu kolaboravimu litvinizmui galima paaiškinti jos visišką bežadę tylą į jau labai garsiai skambančius litvinizmo pramanus. Nors pavieniui, siaurame rate, Lietuvos istorikai litvinizmą vadina visiška nesąmone, tačiau nieko garsiai ir nuosekliai apie tai nekalba. O juk dažnai, garsiai, žmonėms prieinamai ir patraukliai kartojamas litvinizmo melas tampa panašus į tiesą, patraukia mases tiek Baltarusijoje, tiek jau ir Lietuvoje, ypač tarp kitataučių. Kas iš to, jei profesionalai savo siaurame rate patys sau žino tiesą? Kur tie mūsų istorikai ir šviesuomenė, kurie garsiai reiškėsi, kai dergė Pilėnus ir kitus mūsų istorijos įvykius ir reiškinius, pylė pamazgomis Marcinkevičių, Nerį, Cvirką, kurie turi laiko ir išteklių keliauti upėmis buvusioje ATR teritorijoje?

Kur jie dabar, kai jų tikrai reikia? Kai reikia, iš esmės, plačios apimties, nuodugnaus laidų ciklo plačiosioms masėms, mūsų jaunimui, kuriose profesionaliai, autoritetingai būtų paneigti litvinizmo pramanai. Ką veikia mūsų Istorijos institutas? Ką jis galvoja, siųsdamas savo istorikus į litvinizmą propaguojančio Belsat TV kanalo laidas? Negi neaišku, kad Lietuvos istorikų dalyvavimas šio kanalo, propaguojančio litvinizmą, laidose jas ir jose apkalbamą turinį legitimizuoja ir pakelia į visai kitą lygį? Štai, prašome, atvyksta, dalyvauja, kalba visos pusės, vadinasi, jau pats tas faktas parodo, kad tai, ką mes skleidžiame, nėra tik mūsų pramanas, kad yra tam tikras ir kitų šalių pritarimas? Juk tai ta pati gudri propagandinė schema, kuri naudojama ir garsaus Rusijos propagandisto Solovjovo laidose – jis ten irgi kviečiasi (aišku, ne už dyką) kitų šalių – Ukrainos, Lenkijos ir netgi Latvijos, atseit, ekspertus, kurie tose laidosi vaidina naivuolių, atstumiančių cinikų ar tiesiog nepakankamai gerai informuotų, ar net faktus bandančių klastoti kvailelių vaidmenį, taip sudarydami demokratijos, teisėtumo ir didžiarusiškojo požiūrio teisingumo įspūdį. Taip ir mūsų istorikų dalyvavimas Belsat TV laidose, kai nepasakomas nė vienas kritiškas žodis litvinizmo atžvilgiu, o netgi vienaip ar kitaip jam pritariama, yra vertintinas kaip išdavystė. Nors gal nereikėtų kaltinti paprastų žmonių, jei tokia yra mūsų šalies pozicija?…

O ir pati Belsat TV laida, kurioje renkasi istorikai ir propaguoja litvinizmą, vadinasi Intermarium (Tarpjūris). O juk tai Juzefo Pilsudskio po Pirmojo pasaulinio karo sumanyta federalinė ateities valstybė Centrinėje ir Rytų Europoje (apimanti teritoriją, dar didesnę, nei ATR savo didžiausio išsiplėtimo laikais), kurioje turėjo dominuoti Lenkija. Štai taip. Klausimų daug, jie be atsako, ir tai skatina mintį, kad tai pareina „iš viršaus“, kad Lietuva dalyvauja litvinizmo propagandoje kaip jį skatinanti šalis. Kita vertus, gali susidaryti įspūdis, kad gal litvinistai kalba tiesą ir mūsų pusei tikrai nėra ką į tai argumentuotai atsakyti?…

Ir netgi 1863 m. sukilėlių ir vieno iš jų vadų – Kosto Kalinausko, kurį baltarusių patriotai laiko savo nacionaliniu didvyriu, palaidojimas, man regis, buvo pakreiptas taip, kad paskatintų litvinizmą. Laidotuvės organizuotos darbo dieną, per daug nereklamuojant Lietuvoje. Tuo tarpu baltarusiams skirtuose opoziciniuose kanaluose garsiai kviesta atvykti į laidotuves Vilniuje. Ir ką regime? Baltarusiškų vėliavų jūroje Lietuviškas Vytis paskęsta. Nedaug ir lenkiškų vėliavų. Ir tai, sprendžiant iš litvinistų atgarsių, dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Vilnius jų. O juk, jei laidotuvės būtų ne darbo dieną, jei būtų daugiau kvietimo mums, vaizdas būtų atvirkščias. T.y. panašu, kad buvo stengiamasi kuo labiau sustiprinti baltarusišką akcentą, šliūkštelėti kuro į litvinizmo ugnį. Bendroje litvinizmo skatinimo strategijoje labai derėjo ir Lenkijos prezidento kalba, kurioje ATR ir Rusijos / Maskvos priešprieša buvo ypač pabrėžiama. Žodžiu, lenkai žino, ką daro. O ar žinome mes? Nors Lenkija irgi yra įrankis galingųjų rankose šioje geopolitinėje Vakarų / Rytų priešpriešoje, bet jai litvinizmas šiame žaidime bent jau labai naudingas visais atžvilgiais – ir atsiveriančiomis perspektyvomis dėl savo įtakos sustiprinimo kresuose, netgi vienokio ar kitokio jų susigrąžinimo, tiek dėl to, kad jų istorija, jų tapatybė nuo to nė kiek nenukenčia. Netgi laimi, nes sunaikinus lietuviškąjį pradą LDK ir ATR,  jo vietoje lieka baltarusiškas, kuris, kaip ir lenkiškas, irgi slaviškas. O tai, jų akimis, beveik tas pats, kas lenkiškas. Taigi, Lenkija, mūsų strateginis (?) partneris, litvinizmo epopėjoje yra strategiškai laiminčioji pusė, ne auka.

Grįžtant prie sukilėlių palaidojimo, verta prisiminti, kaip transliacijos metu žurnalistai paklausė laidotuvių rengėjų, kodėl buvo pasirinkta darbo diena, o ne savaitgalis. Jiems, matomai, irgi krito į akis tai, kaip mažai dalyvauja lietuvių su savo vėliavomis, o kiek daug baltarusių. Atsakymas į jų klausimą buvo labai nerišlus, bet buvo galima suprasti, kad tai dėl užimtos valstybių vadovų (ar vadovo) dienotvarkės. Man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai lėmė Lenkijos prezidento dienotvarkė, kurioje „neatsirado“ nė vieno laisvadienio. Tuomet viskas logiškai susidėlioja į savo vietas, į nuoseklią, vienas kitą papildančių faktų grandinę. Lenkijos pusė pasistengia, kad laidotuvės įvyktų darbo dieną, per savo kanalus aktyviai kviečia baltarusius dalyvauti jose ir turime, ką turime. Dar vienas faktas į šią visą nuoseklią faktų grandinę – baltarusiškomis baltai-raudonai-baltomis vėliavomis buvo aprūpinta centralizuotai (tą netgi parodė Belsat TV per laidotuvių transliaciją), greičiausiai iš tos pačios Lenkijos. Lenkija tikrai žino, ką daro. Tada kyla kitas klausimas – ar tai, kad pas mus žinia apie laidotuves buvo skleidžiama labai prėskai, yra tik šiaip sutapimas, nesąmoningas veiksmas, ar tai padaryta sąmoningai? Pirmu atveju peršasi labai liūdna išvada – mes netgi nesuprantame, kas čia vyksta, t.y. Lenkija mus strategiškai apžaidžia į vienus vartus. Antru atveju irgi labai liūdna – tai, mano akimis žiūrint, Lietuvos interesų išdavystė ir mes esame klusnūs Lenkijos vasalai, nuolankiai įgyvendiname jos kuriamus scenarijus.

Neatmesčiau minties, kad ir pati litvinizmo pseudoteoriją atsirado ne be lenkų pagalbos, nes tai jiems strategiškai labai paranki teorija. Lenkijos imperinės užmačios litvinizmo pseudoteorijoje kyšo iš visur. Bet kuriuo atveju, jie tą teoriją įdarbino, sėkmingai, manau, parduodami ją ir Vakarams kaip labai tinkamą įrankį jų geopolitinėje priešpriešoje su Rusija. O Lietuva (kaip ir pati Baltarusija) šiame geopolitiname žaidime, kurio tikslas – susilpninti Rusiją, paversti ją Maskoviją ir kuris, mums, žinoma, irgi naudingas ir siektinas, yra aukojama. Priemonė, kuria siekiama šio, mums priimtino tikslo, mano supratimu, yra visiškai mums nepriimtina.

Ak, Lietuva!.. Tu ir vėl nematai toliau savo nosies! Negi mums tikrai lemta išnykti? Negi tauta, kurios pasaulėvoka ir tapatybė siekia priešistorinius, iki valstybinius laikus ir kuri perduodama per ją atitinkančią archaišką, labai gražią, turtingą, kūrybišką, sudėtingą kalbą, pasmerkta išnykti kartu su savo kalba, kuri tiesiog nepritaikyta, per sudėtinga ir nesuprantama primityviems, tačiau labai agresyviems nedarnos laikams? Gal baltų, lietuvių slavėjimas – dėsningas reiškinys, kai senas, subtilus ir jautrus etnosas su savo kalba užleidžia vietą jaunesniam, greitesniam, agresyviam ir tuo pačiu paviršutiniškam pradui? Gal mūsų pasaulėvokai, tapatybei, kilusiai iš iki valstybinių laikų, valstybinis mąstymas tikrai svetimas?…

P.S.

Prieš keletą dienų, jau išsiuntęs straipsnį „Alko“ redakcijai, važiavau su reikalais į Menską ir pakeliui pamačiau tai, kas tik patvirtina mano straipsnyje išsakytus nuogastavimus.

Kas Lietuvoje žino, kas nežino, bet visa Vakarinė Baltarusija, t.y. etninė suslavėjusi Lietuva, iki šiol tiesiog nusėta lietuviškais gyvenviečių pavadinimai, kurie geriau nei bet kas liudija, kokia kalba dar visai neseniai (istoriniais masteliais) ten kalbėjo žmonės. Ir šitas faktas jau pats vienas sugriauna visą litvinizmo teoriją, sklebiančia, kad šis kraštas LK susikūrimo metu buvo slaviakalbis, iš ko litvinistai daro išvadą, kad LK iš karto buvo slaviška, litvinų valstybė.

Tai štai ką pamačiau pakeliui. Apie 120 km nuo Vilniaus, už Krėvos, už Beržūnos upės, likus apie 80 km iki Mensko, po kairei yra gyvenvietė nuostabiu lietuvišku pavadinimu „Didžioji Dainava“, kuri, aišku, dabar užrašyta „Vialikaja Dainava“. Nors žodis „Didžioji“ (o šalia yra Dainavėlė – Malaja Dainouka) išverstas, esmės tai visiškai nekeičia – aišku kaip dieną, kokia kalba kalbėjo čia gyvenę žmonės. Taigi, dabar to pavadinimo žodis „Dainava“ vandalų užterliotas (važiuojant abiem kryptim) dažais ir liko tik „Vialikaja“. Ir tas padaryta šiais metais, gal būt, visai neseniai, gal būt – po sukilimo dalyvių laidotuvių. Dainava sukėlė aršiausių litvinistų pyktį ir šį vandalizmo veiksmą, matyt, dėl to, kad jis visiškai neiškraipytas, nes slavai jį ištaria neiškraipę. Kiti lietuviški vietovardžiai iškraipyti, nors lietuviui juos suprasti vis viena labai lengva. Pvz., Zvirbli – Žvirbliai, Karveli – Karveliai, Giri – Girios, Skirdzimi – Skerdimai, Dailidki – Dailidės / Dailydėlės, Vorniany – Varnėnai, Gerveli – Gervelės, Poryči – Paryčiai ir t.t.

Šis faktas rodo, kad litvinizmas jau giliai įsismelkęs į baltarusių sąmonę, nes tokie veiksmai prasideda tik pasiekus tam tikrą mastą, t.y. jaučiant, kad didžioji ar didelė visuomenės dalis bent jau tyliai tam pritaria ir už tai niekadėjai liks nenubausti. Bet šis faktas rodo ir kitą dalyką – patys litvinistai, matydami lietuviškus vietovardžius, supranta, kad jų teorija laužta iš piršto, nes lietuviški vietovardžiai visiškai paneigia šio krašto slaviškumą nuo laikų iki LK susikūrimo. Bet saldžiu jiems melu patikėjusių žmonių, ypač linkusių į fanatizmą, elgesys yra toks – matydami nenuginčijamus faktus, kurie prieštarauja jų teorijai, jie ne permasto pačią teoriją, o naikina ją paneigiančius faktus. Neatmestina, kad tokių vandalizmo aktų tik daugės. Neatmestina ir tai, kad gali būti bandymų keisti vietovardžių pavadinimus. Pvz., – Zvirbli – Vorobji ir t.t. Tai nėra naujiena – rusams atitekusiame Karaliaučiaus krašte visi be išimties lietuviški pavadinimai buvo pakeisti nieko bendro su tuo kraštu neturinčiais rusiškais pavadinimais.

Taigi, litvinizmo bjaurastis jau kiekviename žingsnyje. Laukime tęsinio. Ar kantriai lauksime ir stebėsime?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

26 komentarai

  1. Trumpai sakant, lėkštas “šlėktiško tipo paverkšlenimas” ir tiek, užuot pasakius, kad valdžiai būtina imtis konkrečių diplomatinių veiksmų Lenkijos atžvilgiu. Kad visų pirma yra nutrauktina 1994 m. Lietuvos su Lenkija sudaryta šiandienos liubliniško bendrumo sutartis, tarnaujanti kaip teisinis mechanizmas kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus, pasakytina, kad dabar valdžioje esantys “valstiečiai” su Prezidentu priešakyje, rengdami kartu su Lenkija taip išgarsintas laidotuves, veikė neišmanėliškai – ne Lietuvos, ne lietuvybės interesais, kad dėl Lenkijos visada prisimintinas šviesuolio Oskaras Milašius prisakymas, kad bet koks dėjimasis su ja yra Lietuvos prapultis ir kad būtume atidūs šia prasme, kai rinksime valdžią kitų metų Seimo rinkimuose. Akivaizdu, kad dešimtmečiais vykdyta, kaip matyti, Lenkijai ir Rusijai tarnaujanti Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu yra keistina į kaimininę iš esmės, tokiu atveju įtaką visuomenei prarastų ir tas labiausias Lenkijos tarnas – “litvinizmas”.

  2. erlas:

    tai ten viskas buvo lietuvių, pradedant Baltos vėžės giria, kurią subarbaruskino į Beloveža. o čia visi valstybės išlaikomi “istorikai” iš ten kilę

  3. jo:

    Belsat TV yra vienas iš TVP (Telewizja Polska) kanalų. Taigi, kanalo savininkas ir finansuotojas yra Lenkijos valdžia. Kanalo būstinė yra Varšuvoje. Nepripaišykite čia Vakarų. Lenkija labai stengiasi rytinėms kaimynėms vaizduoti atstovaujanti Vakarus, bet turėkime proto suprasti, kad Lenkija – tai ne Vakarai. Suprantama, kad Lenkijai ne gaila (netgi projektuojant savo imperines ambicijas – naudinga) niekinti ir aukoti Lietuvą skleidžiant propagandą, kad Lietuva yra ta litvinistų išsigalvota Litva, slaviška valstybė. Nenormalu, kad Lietuvos valdžia ir istorikai su tuo taikstosi, o kai kas net prisideda.

    • Rugys Kvietys:

      Jūs tikrai manote, kad Lenkija čia veikia viena??? Su kuo jų prezidentas glėbesčiuojasi, prašosi karinių bazių ir siūlosi būti tos šalies interesų atstovu Europoje? Ir šis geopolitinio tarno vaidmuo labai sutampa sų jų, iš esmės, imperiniais siekiais. Ir visam tam litvinizmas tikrai labai tinka.

  4. Rimgaudas:

    R. Diliaus straipsnis nėra eilinis straipsnis. JIs – giliai analitinis, įsakmiai reikalaujantis Prezidentą, Seimą bei Vyriausybę ne tik šnekėti apie kultūrą, bet ir politiką kultūrinę vykdyti. Kultūrininkų turime, bet kultūros politikų jų tarpe nėra nei vieno. Istorijos grandai, deja, turškiasi senų laikų vadovėliuose, dirba kiekvienas atskirai, spjaudant vieniems į kitų į daržą, o koordinuotos istorijos politikos čia – anei šnipšt. Prezidentas mūsų valstybės ištakų klausimais, matosi, yra labai silpnas. Komanda jis remiasi. O, kas tą komandą sudaro? Kur jie istorijos politikos klausimais pasisako, juolab, ją vykdo? Tą patį turime Seime ir Vyriausybėje. Reikia kelis R. Dilius minėtose struktūrose turėti – štai, ko mūsų valstybei reikia.

  5. Litvinizmo ištakų reikėtų ieškoti tarkim 1383 metų Jogailos laiške ordino magistrui, kur jis savo gentainius( litvinus) atskiria nuo lietuvių.

  6. -.-.-:

    galima svarstyti ir taip, ir taip, tačiau vienybė yra didelė jėga. Laidotuvių eisenoje pramaišiui ėjo ir lietuviai, ir gudai, ir lenkai. Litvinistai, aišku, savo teoriją grindžia pasakomis, bet iš ko jiems daugiau pasisemti dvasinių jėgų, jei ne iš istorijos (pamenate mūsų Tautinės giesmės žodžius? O 19 a. gudai net ir istorikų paminėtas lietuvių dainas – dabar nepamenu, ar tik ne atpasakojančias Sodauto istoriją – išsivertė ir gudų kalba publikavo, kaip originalą, mėgindami pritempti Lietuvos idėją prie jau beprarandančių savo tapatybę gudų)?

    Vis dėlto, galime sakyti ir kad kaip pavadinsi, nepagadinsi, o melo kojos – trumpos. Aišku, kad mėginama tautos gaivalą iš pradžių sukelti, o po to suvaldyti, kad stiprėtų pats, o ne šlietųsi vėl prie lietuvių. Dėl lenkų – dar klausimas, nes, logiškai mąstant, gudai prie lietuvių savo etninį tapatumą išlaikytų, bet prie lenkų tai sulenkėtų per pora kartų, kaip nutiko Palenkėje, taigi, jų turėtų baimintis labiau. Gal vis tik jiems reikia bet kokios atsparos prieš rusus, o Lenkija, kaip bežiūrėsi, bet tuo požiūriu yra tinkamesnė atspara negu Lietuva?

    Katedros aikštėje “Radijo Svaboda” žurnalistai, tą dieną net 8 val. transliavę į tiesioginį eterį, kalbino ir lenkiškai kalbėjusius svečius, bet jie visi – senųjų Lietuvos giminių, sukilimo dalyvių, palikuonys, atvykę iš Lenkijos, t.y. ne visai ir lenkai. Šiaip ar taip, bet užkalbinti jie labai šiltai kalbėjo su baltarusiais (nežinau, ar per mūsų TV kas nors juos kalbino?). Deja, bet baltarusių žurnalistai nepakankamai tiksliai išvertė lietuviškas Prezidento ir Grušo kalbas – kalbos barjeras daug ką reiškia, nes su lenkų kalba jiems problemų nekilo (įdomu, mūsiškiai tikrai nematė reikalo pasirūpinti vertimu spaudos atstovams?). Ką daugiau galima buvo pastebtėti, tai kad Baltarusijos tarybos išeivijoje pirmininkė I.Survilla (iš nutautėjusių lietuvių – jei atvertus lietuviškai, tai I.Šimonytė-Survilienė), kas nustebino, kalbėjo su pastebimu lenkišku akcentu (matyt, patyrusi ir lenkišką kultūros įtaką). Iš pakalbintų baltarusių, tik pora paminėjo “lietuvISUS”, dauguma kalbėjo kultūringai ir pagarbiai. Tiesa, vienas toks jų kultūros veikėjas, pats 20 metų gyvenęs Vilniuje, didelės pagarbos mums neišreiškė, taigi, nuomonių spektras – platus, kaip ir gyvenime, bet, turbūt, svarbiau, kurios idėjos vyrauja – sveikos, ar nesveikos. Beje, bandymas įkalti pleištą į vėl beužsimezgančius sveikus santykius tarp tautų vien dėl to, kad nuo žodžio “lenkas” arba “Lenkija” kažkam kyla alerginė reakcija, irgi vargu ar yra sveikatos požymis…

    Vis tik įdomu, o kam gi taip nepatinka vienybė tarp buvusios Riečės Pospolitos tautų? Ir kas labiau norėtų prie rytinės Lietuvos sienos “geriau jau Rusijos, bet tik ne Lenkijos”, – apie ką mąstote, ponai, gal kad etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje, kurios yra vienintelės, kuriose baltarusių kalbos dar neišstūmė rusų kalba, staiga visi kaip vienas lietuviškas trispalves iškels ir gražia lietuviška vietine tarme paklaus “Labą dieną, ar nieko prieš, kad mes nuo dabar su jumis būsime”? O nors vieną baltarusį tame krašte ar aplankėte ir lietuviškai pramokėte ar bent apie jo lietuviškas šaknis ar supažindinote, ir apie Lietuvos kultūrą (ne aikštingai, kaip įsižeidusi pretenzinga mergaitė, kelianti konfliktus dėl savo pasipūtimo, bet kaip rūpestinga mama ar mokytoja)? O bent vietinius lietuvius ar aplankėte? Jei ne, tai ko tada norite – lenkai, va, bent stengiasi. Jei mums tai iš tiesų rūpėtų, tai visuomenė sugebėtų tai padaryti ir privačia, o ne valstybės iniciatyva, bet faktai rodo ką kita.
    ———————–
    P.S.: Po baltarusišku reportažu apie sukilėlių laidotuves Vilniuje iš karto irgi pasirodė keletas komentarų su melagiena apie tai, kad per Lenkijos TV apie tai nė žodžio, o paskui – kad baltarusiškos vėliavos žiniasklaidos nuotraukose nukirptos, jog atrodytų, kad tai – dvispalvės lenkiškos. Keistai ir šis straipsnis sutapo laike su tą pačią dieną Sočyje įvykusiu Putino ir Lukašenkos susitikimu “dėl gilesnės integracijos”… Tikrai to taip trokštame? Nebeilgai liko laukti – dabar jie išsiskirstė be pareiškimo spaudai, o sekantis susitikimas – vos už poros savaičių, gruodžio 20 d. (kaip tik apie Stalino gimtadienį)…

    • Rugys Kvietys:

      Sakote, tik pora baltarusių paminėjo “lietuvISUS”? Jei tie pora – tai Belsat žurnalistė, kuri vedė reportažą ir žurnalistas Mažeika (vėlgi, sakysite, kokia lietuviška pavardė – o litvinistas, deja), kuris veda laidą Intermarium – tai tie pora yra labai daug, nes jie užduoda toną taip mus vadinti tūkstančiams.
      Nežinau, kur Jūs įskaitėte apie pageidavimą prie rytinės sienos turėti Rusiją? Aš kaip tik perskaitau, kad to nenorima. Bet nenorima ir Lenkijos. Jūs gi bandote įpiršti mintį, kad kito pasirinkimo nėra. Arba, jeigu sakome tiesą, kad litvinizmas melas, tai turėsime Rusiją, o jei nenorime – belieka litvinizmas ir Lenkija. Taip, sutinku, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gali būti tik vienas iš šių variantų. Bet abu jie yra Lietuvos kapituliacija. Vadinasi, nė vienas iš jų netinka mums. Mūsų tikslas turi būti demaskuoti litvinizmą, kaip melą, kaip mūsų istoriją klastojančią doktriną ir stengtis, kad prie mūsų rytinės sienos neatsirastu nei Rusija, nei Lenkija.
      Labai keistai atrodo Jūsų pasakymas dėl mūsų tautiečių aplankymo Baltarusijoje. Negi Jūs manote, kad tai gali būti saviveikla, be kryptingos valstybės politikos? Lenkija tokią politiką turi, jų veikla kresuosa tikrai nėra visuomenininkų ir pavienių žmonių saviveikla. Lietuvoje tokios politikos – palaikyti ir plėtoti lietuvybę etninėse žemėse, kurios dabar yra kitų valstybių teritorijose, nėra. Jums patinka buvusios ATR tautų vienybė? Man irgi patiktų, jei ta vienybė būtų lipdoma ne ant melo ir vienos tautos dominavimo pagrindų, t.y. ant nelygiateisių pagrindų. Jūs, kaip suprantu, pripažįstate, kad litvinizmas yra melas. Ar manote, kad ant melo galima kažką gero užauginti?

  7. Kitas praeivis:

    Lietuviškai kalbantys žmonės buvo valstiečiai – baudžiauninkai -žemiausias ir izoliuotas visuomenės sluoksnis tuometinėje LDK.
    Lietuviai – kaip moderni nacija susiformavo tik 19am antroje pusėje.Visa bajorija ir aukštuomenė 17-18 amžiuje bendravimui vartojo lenkų kalbą , kas mandresnis- prancūzų. Dėl ko lietuvių kalba ir išliko archajiška . Nes ją kalbėję , gyveno kaime baudžiavoje ir buvo izoliuoti , nes praktiškai vertėsi vien natūriniu ūkiu. Jokioje prekyboje ar kitoje ekonominėje veikloje apart žemės ūkio nebuvo naudojama. Koks tikslas prisifantazuoti ir paskui pasaulio akyse kvailai atrodyti ? Man asmeniškai Valdovų rūmai su Lietuvių tautos istorija neturi nieko bendra , bet ten yra puikus didelis ir informatyvus žemėlapis su LDK dvarais ir pilimis . Aiškiai galima matyti jų išsidėstymą LDK teritorijoje. Pasinagrinėkite miestų išsidėstymą LDK teritorijoje su Magdeburgo teisėmis . Nueikite į Lietuvos nacionalinį muziejų ir pabandykite rasti nors vieną eksponatą su lietuviškais rašmenimis iki 19 am vidurio ? Išsinagrinėkite Europos žemėlapius 16-18 amžiaus išleistus Europoje. Galima visko prisifazuoti , bet realybė visai kitokia . Taip , LDK pradžia rytinė dabartinės Lietuvos dalis. Bet toliau Lietuvos elito nutautėjimas rytuose ir bajorijos – kuri nieko bendro su Lietuvių tauta neturi , isiviešpatavimas. Europos istorijoje daug pavydžių tokių ir nieko čia baisaus. Nes praktiškai iki Prancūzijos revoliucijos indentinitetas – tai kokiam valdovui tarnauji ir kokią religiją išpažįsti.

    • -.-.-:

      1) 1547 m. “Catechismusa prasty szadei, makslas skaitima raschta yr giesmes del krikcztanistes bei del berneliu iaunu nauiey sugulditas Karaliavczvi VIII dena meneses Sausia, …”

      2) 1791 m. “Prowa pastanawita treczio dieno Moios, 1791 miatu. Pastanawims Rondaus”

      3) 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis (jau nemažai laiko praėjus nuo viso rusinimo ir lenkinimo, prasidėjusio pralaimėjus paskutiniam sukilimui, pradžios), Lietuvoje bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų kalbą – 59,4 proc. (šiek tiek daugiau negu kas antras), lietuvių – 27,7 proc. (beveik kas trečias!), rusų ar baltarusių – 11,6 proc. Dar kažkiek (ir, turbūt, nemažai) lietuvių kalbą turėjo būti išmokę (ar pramokę, kad suprastų) ne kaip gimtąją.

      Iš visų kalbančių lietuvių kalba 1897 m. 93,3 proc. buvo valstiečiai, 3,9 proc. miestiečiai ir 2,5 proc. bajorai – niekuo pernelyg nuo kitų tautų neišsiskiriančios proporcijos.

      4) šiek tiek painiojate tautiškumą ir etniškumą. Taip vertinant, lietuvių tauta buvo tik prie Mindaugo, o paskui kažkur “išnyko” ir išniro tik 19 a. pabaigoje. Bet ir tokiu atveju klystumėte, nes ir prie Mindaugo lietuviai nebuvo etniškai vienodi, t.y. etninių lietuvių dabartiniu supratimu tada dar iš viso nebuvo – gal ir buvo etniniai laičiai, davę pradžią Lietuvai (tuomet aukštaičiai ir žemaičiai tebuvo jų regionai), o gal ir ne – tokiu atveju buvo etniniai aukštaičiai(+sėliai) ir etniniai žemaičiai, tačiau lietuvius sudarė dar ir etniniai žemgaliai, etniniai sūdūviai+dainaviai (jotvingiai), etniniai kuršiai, etniniai skalviai ir etniniai nadruviai. Visi jie apsijungė į politinę lietuvių tautą, kurioje būdami suvienodėjo ir taip atsirado etniniai lietuviai – taip tauta buvo trumpam tapusi etniškai vieninga, tačiau valstybei plečiantis ilgainiui vėl tapo etniškai mišria. Nereikėjo? Galbūt, bet kitaip gal jau kalbėtume vokiškai ar rusiškai, o dabar bent pusė etninių žemių vis dar kalba lietuviškai.

      Kaip galima lengva ranka atsisakyti savo paveldo vien dėl to, kad jie, girdi, rašė ar kalbėjo ne lietuviškai? Labai jau daug “niekieno” paveldo tuomet atsirastų, jei visi taip imtų galvoti, tik kad geras daiktas niekur ilgai neužsibūna be šeimininko – atsiranda tokių, kam jo prisireikia ir tokio, “brokuoto”.

      5) P.S. mažiau rūpinkitės tuo, ką kiti, ar kažkoks mistinis “pasaulis” (faktiškai, tokie pat paprasti žmonės, kaip ir mes, su savo trūkumais ir privalumais, tik gal mažiau kompleksuoti, nes turėję mažiau psichiką traumuojančios patirties su Rusija) pagalvos – būkite daugiau savimi. Baudžiavos jau 158 metai kaip nėra.

    • Žemyna:

      Nėra to blogo, kas į gerą neišeitų?
      „Lietuviškai kalbantys žmonės buvo valstiečiai – baudžiauninkai -žemiausias ir izoliuotas visuomenės sluoksnis tuometinėje LDK.”
      Būtent jų, atokiai nuo tuščiagarbių tarakonų lenktynių triukšmo gyvenusių paprastų žmonių dėka pasauliui išsaugota bent dalis paties didžiausio pasaulio žmonijos turto – dalis vienos iš 10 seniausių pasaulio kalbų!
      Garbė jiems!

    • jo:

      h t t p s://www.raremaps.com/gallery/detail/44680/europa-poly-glottia-linguarum-genealogiam-exhibens-una-cum-homann-heirs-hensel

      Čia gali pažiūrėti žemėlapį su 17-18a. Europos valstybėmis ir kalbomis, „Europa Poly Glottia Linguarum Genealogiam exhibens“, sudarytą Gotfrydo Henzelio, išleistas Niurnberge 1746m. Akivaizdu, kad Lietuva yra tapatinama su lietuvių kalba, nors tu to ir labai nenori.

    • Rugys Kvietys:

      Labai klystate. XVI a., kai LDK plito reformacija, lietuvių kalba stipriai brovėsi į viešąjį, valstybės valdymo, religinį gyvenimą. Kaip tik tuo metu pasirodo pirmieji raštai lietuvių kalba. Jei reformacija LDK būtų nugalėjusi, padėtis, greičiausiai, būtų visai kita. Deja, reformacija buvo užgniaužta ir nuo tada prasidėjo reakcija bei spartesnė polonizacija, lietuvių kalbos išstūmimas. O klausimas, kas, koks etnosas įkūrė valstybę, tikrai nėra smulkmena. Būtent tai yra litvinizmo taikinys.

  8. erlas:

    lietuviskai kalbantys žmonės buvo ir yra lietuviai. bet laiku nesukūrė savo rašto, kuris nuo to laiko buvo progreso pagrindas. tai netrukdė tol, kol neužpuolė barbarai ir kiti grobuonys.

  9. Tie “litvinizmo” pseudoteoriniai išvedžiojimai gali būti sumalti…, jeigu nemiegotų abiejų kaimynių ne tik istorikai, bet ir kalbininkai, etnografai.
    Antai, kalbiškai žiūrint, regis gali istoriškai daug pasakyti paties šalies pavadinimo – Bialorus kaip žodžio kalbiniai tyrimai. Štai matome, kad verčiant jį – „Baltarusija“, yra suprantama, kad jis sudarytas iš dviejų žodžių šaknų, reiškiančių „baltas“ ir „rusas“. Tačiau tokiu atveju jį laikyti visiškai slavišku žodžiu sunku, nes „rusai“ yra lietuviškas pavadinimas, o jie savęs ‚rus‘ žodžiu nevadina. Dėl to belieka manyti, kad „Bialorus“ nėra visiškai slaviškas dvikamienis žodis, kad jo sandara gali būti paveikta lietuvių kalbinės kaiminystės, senosios pasaulėžiūros vienodumo, taigi jo išvertimas kaip „Baltarusija“ gali būti netapatus baltarusiškame užrašyme turimai kalbinei reikšmei. Įvertinus visa tai, pavadinime „Bialorus“ yra įžvelgtinas priesaginės darybos žodis, kurio šaknis būtų Bial-, priesaga -or-, galūnė -us, galinti būti radusis iš buvusios pradinės -ūs (lietuvių k. daugiskaitos vardininkas). Darybos su priesaga -or- žodžių lietuvių kalboje yra, tai pypkiuoti – pypkorius, rūkyti – rūkorius, giedoti – giedorius, dainuoti – dainorius, dainorėliai ir t.t. Beje, galima matyti, kad ši priesaga, yra naudojama ir baltarusių kalboje – ansamblis „Piesniary“ (piesnia – ‚daina‘ – piesniary). Galūnę ‚-ūs‘ daugiskaitos vardininke esant lietuvių kalboje patvirtina žodžiai: turgūs, medūs, lietūs bei kiti. Taigi šaknies rus- egzistavimas Baltarusijos pavadinime Bialorus kelia abejones. Nevienareikšmiškai – požymį „baltas“ gali reikšti, regis, ir šaknis Bial-. Dėl atitinkamų istorinių sąlygų ji gali būti radusis iš rus. pietj, piela – „dainuoti, dainavo: giedoti, giedojo“. Žodžių pradžios garsų P-B pasikeitimai kalbos moksle yra pripažintas dalykas, kaip pavyzdį galima nurodyti liet. burė – est.pure, miestų pavadinimai Šveicar. Bernas – Est. Piarnu.

  10. Reikia talkos:

    Tautinėms mažumoms aktualūs klausimai: LLRA-KŠS teigia, kad jie nepamiršti
    – delfi.lt/news/daily/lithuania/tautinems-mazumoms-aktualus-klausimai-llra-kss-teigia-kad-jie-nepamirsti.d?id=82990877&com=1
    Jedinskis taip teigia.
    Atrodo, koalicijos narių nuomonės nesutampa? – E. Jovaiša konferencijoje gynė koaliciją narę LLRA, kad ši nekalba apie lenkinimą, nes jam ministras J. N. pareiškęs, jog lenkams ta lenkiška rašyba nė kiek nerūpi. O tada kieno parašas buvo nuotraukose spaudoje, kur parašyta Jarosław Narkiewicz? (Beje, toks parašas negalioja, nes gal net tokio gyventojo nėra, o juolab ministro! Parašas po dokumentu turi būti tokios grafinės formos, kokia yra registre, Vyriausybės darbuotojų sąraše ir pan.)
    Gal nubėgtumėte į Delfi, paremti ten komentuojančių?

  11. Bartas:

    Pastaba dėl pasakymo ; Kijevas – Kijev rusijos miestų motina. Ukrainiečių “internetinis blogeris” maskoliui paaiškino ir išsišaipė taip. Kijevas yra vyriškos giminės – taip. Taip kaip vyras tapo motina? Maskolius žandikaulio pakelti nesugebėjo.

  12. Tvankstas:

    Skaityti litvinistų ar lenkų, ar rusų išvedžiojimus kalbotyroje yra girtuoklių anekdotų skaitymas – tokiame žemame lygyje aiškinama, lyg nebūtų lyginamosios kalbotyros mokslo.
    1. Lietuvių kalba yra atsinešusi žodžius iš Kalahario dykumos / Okavango deltos, iš kur išėjusi prieš 65 tūkst. metų.
    2. Jau Tanzanijoje atsekama naujadarai (Tabora,…), kurie sudaryti iš DaVa + Vara, prieš 65-60 tūkst. metų, Aitiupijoje dar gausiau prieš 65-55 tūkst. metų, ten susidarė gausus dab. lietuvių kalbos žodynas, kuris išsklido po visą pasaulį : Debra, Debora < Dava + Vara, toliau matome atsiradus ir dab. 'tauta' < davada < DaVa+VaDa.
    3. Su savo broliais, kurie atėjo į Indiją ir sanskritu kalbėjo, atsiskyrėme prieš 12tūkst. metų.
    4. Slavų kalbą lyg esperanto sukūrė 860-863 m. Metodijus, panaudojo krikštui 863 m. Bulgarijoje ir Moravijoje.
    Hrvatų akad. R. Katičič savo darbe 'Uz početke hrvatskih početaka/Roots of Croatian roots, Split 1993' yra įrodęs, kad nėra jokių slavizmo apraiškų iki 863 m.
    Maskvos prof. S.B. Bernštein 1984 m. paskelbė 'Konstantin-Filosof i Mefodiĭ : nachalʹnye glavy iz istorii slavi︠a︡nskoĭ pisʹmennosti', kur labai aiškiai parašė naujakalbės kūrimo ir gimdymo sunkumus, kai krypčiai parodyti buvo paimtas hebrajų kalbos 've'/ į, in, ing, (lietuviakalbių), nga (albanų).
    5. 985 m. Tauridės Chersonese benkartas Valadimir apsikrikštijo pagal graikų krikščioniškąsias apeigas ir pradėjo žudyti Kaunugardo valdovo tiesioginius sosto paveldėtojus ir skleisti naująją tikybą.
    6. 1040 m. buvo pastatyta cerkvė senojoje Gardarikės sostinėje Gardyne ir linija Gardynas – Upelotiškis (Polock) tapo vakariausia stačiatikybės linija, kuri buvo stumiama carizmo laikais vakarop.
    7. Yra užrašyta labai aiškiai senieji pavadinimai : Kaenugard, Kanugard (Kainugardas) – kiaunių gardas/ miestas, nes kiaunė turėjo pinigo vertę, dar šiandien Hrvatijos pinigas vadinasi 'kuna', mums liko 'kaina', rusams, lenkams, baltarusiams,… 'cena', Smaleniška yra dab. Smolensk, 'drougubiton' graikai užrašė 'drauguvytonis', dgs. -ys, 'kribiton' – krivytonis, -ys.
    8. Lietuvių vardais vadinami visi europietiški raidynai : upeningių / finikiečių, graikų, liaudynų, taip pat runos. Tada klausimas – kaip lietuviai neturėjo savo rašto, jei visi minėti raidynai kiekvieną raidę vadina lietuvišku vardu ?
    9. Visos slavų kalbos yra sudarytos iš lietuviškų žodžių, pagal tarminius tų laikų skirtumus matome tik toje tarmėje naudotus žodžius prieš krikštą, o bendri žodžiai yra antplūdiniai su naująja tikyba iš liaudynų ar graikų kalbų, vėliau iš kitų Europos kalbų ar turkų, kurie didžiąją dalį atsinešė iš anatolų /sogdų / tocharų.
    Labai gražiai tai matosi pasidėjus iš karto dalies ar visų dab. slavų kalbų žodynus, vienu ypu žvelgiant.
    Esu daugybę kartų rašęs apie nuostabius lietuviškus žodžius slavų kalbose. Atvirkštinis vyksmas negalimas, nes slavų skoliniams veiksmažodžiai yra tik lietuvių kalboje, netgi tiems iš graikų, liaudynų, prancūzų, anglų, vokiečių, nyderlandų, turkų / anatolų / sogdų / tocharų ar arabų.
    Pabaigai. Bet koks lietuviško vardo nustatinėjimas iš slavų kalbų tegali būti klastotė ir melas, nes neatlaiko jokių kalbotyros mokslo taisyklių.

  13. Rimgaudas:

    Kaip žinia, bendruomenes, gentis ir tautas veda šviesuomenė ir, jeigu senoji mūsų šviesuomenė buvo nustelbta, tai visai nereiškia, kad jos nebuvo iš ansktesniųjų laikų – kitaip nebūtų išlikę mūsų valstiečiai tiek Lenijoje, tiek Baltarusijoje. Valstiečiai nebūtų davę kaimams, miesteliams ar miestams prasmę turinčių pavadinimų, susijusių, pavyzdžiui, su aukštuomenės švietimu (Skaitulė prie Tauragnų) arba ano meto žvaigždžių išsidėstymu (km. Vilkai – Liūto (Vilko) žvaigždyne, km. Tramys I ir Tramys II – Dvynių žvaigždyne, km. Šoveniai – Šaulyje, km. Papelniki – Mergelėje ir t. t.), pavadinimų, susijusių su genčių teritoriniu planavimu nuo centro nutolusiais apskritimais (kaimai, turintys skiemenį Pi = 3,14, pvz. Pidun, Pistyn, Piski, ir t. t.). Žemo oro slėgio klimatologinį cikloną vadinome dievaičiu Bangpūčiu, aukšto slėgio cikloną dievaičiu Aukštėju ir t. t. ir t. t. Ar pasimokėte kas lietuviškai skaityti Egipto piramidžių ir hetitų runraščius lietuviškai? Moksleiviai juos įveikia per 20 minučių. Baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai, italai, ispanai, vokiečiai, švedai yra indoeuropiečiai, kurių kalbos pobūdį apsprendė geografiniai nutolimai nuo mūsų, aisčių, kalbos kamieno, nes lietuvių kalba yra visų indoeuropiečių kalbų prokalbė. “O rusai?” – paklausite. Atsakysiu maskviečio profesoriaus Vladimiro Toporovo žodžiais, kad “rusų kalba yra lietuvių kalbos dialektas (tarmė)”.
    Išeitų, kad lietuvių kalbos pagrindu susiformavusios tautos yra mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, o mes, lietuviai, esame jų tėvai, seneliai, todėl turime juos globoti, rūpintis jais, kad nekrėstų išdaigų, nežaistų prie naftos ar dujų rezervuarų degtukaIs ir nežudytų vieni kitų. Kai šitą įsisąmoninsime patys, perteiksime tai kaimynams, tai tik tada pasijusime saugūs, kadangi niekas savo tėvų ir senelių žudyti neturės teisės.

  14. Luotinykas:

    Nesibaiminkite, juk net pats Dievas turi nevykusį mėgdžiotoją – šunbezdą Velnią.

    • Rugys Kvietys:

      Turint omeny, kad Lietuvoje tautinė sąmonė ne tik, kad neugdoma, bet ir naikinama, tai neatrodo taip jau juokingai. T.y. mūsų, lietuvių, patriotizmas naikinamas, baltarusių stiprinamas litvinizmo pagrindu. O lenkų – tai išvis, pažiūrėkite, kaip ten stipriai dirbama ties tuo. Todėl tikrai nejuokinga.

      • Žemyna:

        Karti, bet tiesa. Tautos pseudo elito rankomis.
        „Elitas”, primenantis Maksimą Perepelicą arba soldatą Ivaną Brovkiną na celine ir kitur, su jurginu iš po kozirkos
        pžr. Google „солдат иван бровкин”, ten iš iliustracijų žvelgia mūsų ministrų veidai…

  15. Žygeivis:

    Deja, tie laikai, kai “licvinistais” buvo tik mažaraščiai nemokšos, jau praeityje.

    Vis daugiau pakankamai gerai išsilavinusių žmonių įsijungia į aktyvią “licvinizmo” propagandą – puikiai žinodami Lietuvos istoriją jie renka bei publikuoja įvairius istorinius dokumentus (paprastai tai labai tendencingai parinktos ištraukos), skelbia jų faksimiles; ir būtent tuos būtent faktus, kurie parodo, kad baltarusiai turėjo – kaip jie sako – lemiamą įtaką LDK.

    Žinoma, visą kitą jie nutyli.

    O štai lietuvių mokslininkai niekaip negali susiimti ir paskelbti netgi pačių svarbiausių Lietuvos istorijos dokumentų faksimiles internete.

    Deja, netgi senųjų dokumentų tekstų vertimai į lenkų, rusų ir vokiečių kalbas, padaryti, kaip taisyklė, dar 19 amžiuje lenkų, rusų ar vokiečių, labai dažnai būna tendencingai iškraipyti – ką labai aiškiai parodė prof. Algimantas Bučys savo monografijoje “Lietuvos karaliai…”.

    Pvz., iki šiol gajus mūsų istorikų tarpe Lietuvos karalių titulų, parašytų originaliuose dokumentuose, vertimas, juos “išverčiant” titulu “kunigaikštis”, nors originaliuose dokumentuose yra parašyta lotyniškai “rex”.

    Arba kitas pvz. – kas nors matė Krėvos unijos 1385 m. originalios sutarties faksimilę? Ar ji jau paskelbta internete?

    Kiek žinau, tai lietuvių mokslininkams apskritai šią sutartį Lenkijoje nerodydavo, ir tik neseniai vienai mūsų mokslininkei buvo leista į ją pasižiūrėti…

    O ten, beje, labai aiškiai parašyta, kad uniją sudaro dvi karalystės – Lenkijos ir Lietuvos…

    — Betgi negalima iš mokslininko reikalaut kad jis būtų ,…. kuo ten in-flū-ceriu?—-

    Vadinkime, kad būtų suprantamiau, 🙂 lietuviškai – viešosios nuomonės formuotojas.

    Tai be abejo yra nepaprastai svarbi geopolitiniu požiūriu veikla, kuri nulems mūsų būsimus santykius su Baltarusija – jei ten nugalės “licvinistinių” idėjų propaguotojai, tai neišvengiamai ateityje turėsime kruviną konfliktą, analogišką Lietuvos – Lenkijos karui 1919-1920 m. su jos “želigovskiada”.

    Juk ir Pilsudskis, ir tas pats Želigovskis, ir dauguma jų armijos karininkų ir netgi kareivių, būdami neabejotinos lietuviškos kilmės, buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad būtent jie yra tikri vietiniai lietuviai (litwiny) – ir turi absoliučią teisę išvyti pagonis žmudinus iš Rytų Lietuvos ir Wilno.

    O juk toks jų įsitikinimas susiformavo būtent per kelis amžius prolenkiškos ir prokatalikiškos lenkų kunigų propagandos dėka.

    Dabar gi analogiška propaganda vyksta baltarusių tarpe – tik tiek, kad dalis jų yra prolenkiškos orientacijos, o dalis – probaltarusiškos slaviškos.

    Bet ir vieni, ir kiti yra įsitikinę, kad Vilnių “žmudinai” “okupavo”, o baltarusiai privalo jį susigrąžinti.

    Pas mus gi įvairių valstybinių institucijų vadovai apsimeta, kad nieko apie tai nežino – ir netgi aktyviai remia labai aršius tokių idėjų skleidėjus – mat jie kovoja prieš Lukašenką… o tai yra svarbiausia…

    Kaip 20 amžiuje – remkime bolševikus ir Staliną, mat jie kovoja prieš Hitlerį…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: