R. Dilius. Kas ir kodėl skatina litvinizmą? (26)

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės | Alkas.lt nuotr.

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės | Alkas.lt nuotr.

Pakalbėkime apie vis labiau įsisiautėjantį, jei taip galima sakyti, litvinizmą, kurio apraiškos jau peržengė siaurą istorikų ir entuziastų ratą. Su juo jau tenka vis dažniau susidurti kasdieniame gyvenime, o tai jau nerimą keliantis ženklas. Pavyzdys – neseniai įvykusios 1863 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidotuvės (ne perlaidojimas, o laidotuvės, nes jie anuomet buvo tiesiog užkasti), kylantys klausimai dėl pasirinkto jų laiko ir to, kaip jos buvo rengtos. Visa tai, galima sakyti, parodė, kad litvinizmas jau peržengė taikstymosi su juo ribas. Bet apie tai vėliau.

Aš nesu nei istorikas, nei kalbininkas. Tačiau kaip lietuvis, neabejingas, kas vyksta su mano tauta ir valstybe, noriu pasidalinti tuo, ką matau ir girdžiu, kokie klausimai kyla ir kokios išvados peršasi.

Nesiplečiant į detales, litvinizmo pseudoteorijos esmė tokia – Lietuvos Kunigaikštystė (LK), t.y. tas branduolys, iš kurio, prisijungiant naujas žemes, kilo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), susikūrė žemėse, kuriose gyveno slaviakalbiai žmonės, litvinai. Visi LK bei LDK valdovai, kunigaikščiai yra tie patys slaviakalbiai litvinai, jų vardai tikrovėje skambėjo taip, kaip užrašyta rusėniškuose metraščiuose, tai lietuviai juos iškraipė, pridėdami galūnes. Tiesa, dabar jau susigriebta, kad baltarusiai, kaip ir lietuviai, skirtingai nuo rusų ir lenkų, išlaikė pirminį tarimą „-au-“, o ne „-ov“, tad rusėniškuose metraščiuose užrašytą Mindovg litvinistai jau pradėjo tarti Mindaug, Vitovt – Vitaut, Dovmont – Daumont ir t.t. Tačiau tai, pasak jų, vis viena yra slaviškos kilmės ikikrikščioniški vardai. Tikrasis valstybės pavadinimas – Litva, jis yra slaviškos kilmės, tai lietuviai iškraipė ir pavadino Lietuva. Dabartiniai baltarusiai yra tiesioginiai litvinų palikuonys ir Litvos įkūrėjai bei paveldėtojai. Patys lietuviai (lietuvišai) apskirtai yra žemaičiai (žmud), pasisavinę Litvos istoriją ir kurie, kai slavai litvinai kūrė ir plėtė savo valstybę, buvo kailiais apsikarstę miškuose gyvenantys puslaukiniai. Kraštutiniai litvinistai netgi teigia, kad ir tie patys žemaičiai, jau nekalbant apie kitus lietuvius, kalbėjo slaviškai (rusiniškai), o lietuvių kalba yra dirbtinai sukurta ir slaviakalbiai žemaičiai bei kiti lietuviai buvo sulietuvinti.

Ši pseudoteorija, be savaip interpretuojamų istorinių šaltinių, remiasi dviem, sakyčiau, esminiais, irgi savaip interpretuojamais, faktais. Pirmas – kanceliarinė raštijos kalba, kuria buvo parašyti ir visi LDK Statutai, t.y. iš esmės valstybinė LDK kalba, buvo rusėnų. Ji vadinama įvairiai (kanceliarinė slavų kalba, senoji slavų kalba ir t.t.), tačiau litvinistai teigia, kad tai baltarusių, t.y. litvinų kalba ir dabartinė baltarusių kalba nuo jos nelabai tesiskiria. Atitinkamai, daroma išvada, kad, jei raštijos ir valstybinė kalba buvo rusėniška, tai ir šnekamoji tiek valdovų, tiek visų gyventojų kalba buvo rusėniška. Antras faktas – XX a. ir jau šių dienų kalbinė – etninė padėtis žemėse, kuriose susikūrė Lietuvos kunigaikštystė (dabartinė Rytų Lietuva ir dabartinė Vakarų Baltarusija). Šiai dienai tai iš esmės jau slaviškai kalbančių žmonių kraštas ir tik vakarinis jo pakraštys, į vakarus, šiaurės vakarus nuo Vilniaus, tekalba lietuviškai. Ši kalbinė – etninė padėtis vertinama ne kaip šimtmečiais trukusio lietuvių slavėjimo pasekmė, o kaip nuo LK susikūrimo laike nekintanti būsena ir neginčijamas faktas, parodantis, kad čia visada gyveno slaviakalbiai. Atitinkamai, lietuviai čia yra atėjūnai. Tai labai akivaizdžiai parodo, kokį lemiamą vaidmenį vaidina kalba ir, kad neatsitiktinai tos tautos, jų lyderiai, kurie gerai tą supranta ir geba žvelgti ir veikti strategiškai, visaip stengiasi palaikyti ir plėsti savo kalbos ribas. Pavyzdys būtų ir toliau lenkinama rytinė Lietuva. Bet grįžkime prie litvinizmo.

Ši pseudoteorija nėra labai nauja. Susikūrus atskirai Baltarusijos valstybei, vis dar kuriantis baltarusių tautai, visiškai suprantama, kad bandoma ieškoti savo ištakų, savo valstybės istorinio tęstinumo. Ir ne be pagrindo. Kijevo Rusia apėmė didžiąją dabartinės Baltarusijos teritorijos dalį. Didžiojoje jos dalyje buvo susikūrusi Polocko kunigaikštystė. Pietinė šalies dalis priklausė Voluinės ir Kijevo kunigaikštystėms, rytinė, nuo Dniepro – Smolensko ir Černigovo kunigaikštystėms. Kuriantis centralizuotai Kijevo Rusios valstybei, Polocko kunigaikštystės pajungimas buvo lydimas kruvinų dinastinių karų – 978 m. Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Vladimiras išžudė visą Polocko dinastiją ir X a. pabaigoje prijungė Polocką prie savo valstybės. Vėliau, stiprėjant Kijevo Rusios feodaliniam susiskaldymui, stiprėjo atskirų kunigaikštysčių savarankiškumas, įsiplieskė tarpusio varžytuvės, nesutarimai, karai. Polockas iškyla kaip stiprus centras, jis tampa labiausiai įtvirtintu Rusios miestu. Polocko kunigaikštystės įtaka išsiplečia į vakarus, apima rytines lietuvių žemes. Tai, beje, irgi faktas, kuriuo remdamiesi litvinizimo pseudoteorijos šalininkai teigia, kad tai slaviškos žemės, o Vilnių įkūrė slavai krivičiai (Polocko kunigaikštystė susikūrė jų žemėse). Nors akivaizdu, kad šių žemių statusas yra kitoks, vasališkas, nes jos išlieka pagoniškos. Atitinkamai, žemėlapiai, kurie vaizduoja Polocko kunigaikštystę, apimančią šias žemes kaip savo tiesiogines, yra netikslūs. Tiesa, dėl krivičių etninės priklausomybės – slavai tai ar baltai (kriviai, krivaičiai), ilgainiui suslavėje, klausimas netgi labai atviras. 1127 m. vėl patiriama agresiją iš Kijevo kunigaikštystės – Polockas nusiaubiamas, jo bei dalinių kunigaikštysčių valdovai ištremiami į Bizantiją. Šiuo trumpu Polocko istorijos pasakojimu aš noriu parodyti, kad Polocko istorinis priešininkas buvo Kijevas. Tai labai svarbu, toliau nagrinėjant litvinizmo propagavimo paskatas.

Taigi, valstybiniai dariniai, su savais valdovai, senomis valdovų dinastijomis, miestų kultūra, raštija, mokslu, krikščionybe, puošnia architektūra, kuriais galėtų didžiuotis, remtis ir ieškoti savo ištakų baltarusių tauta, Baltarusių valstybė, yra. Taip, tai irgi baltų žemės, tačiau apie tai jau beliudija tik baltiški vandenvardžiai ir reti baltiškos kilmės vietovardžiai – pernelyg seniai tie kraštai (tai, kas į rytus nuo Minsko / Men(s)ko – miesto pavadinimas kilęs nuo upelio baltišku pavadinimu Menka) suslavėjo. Išskyrus netoli Dniepro esančius Obolcus (Obuolyčius?) ir jų apylinkes, kurios iki Lietuvos krikšto išliko pagoniškos ir krikštytos katalikiškai, kaip ir Lietuva.

Tačiau pastaraisiais metais įgauna pagreitį būtent litvinizmo pseudoteorija, kaip baltarusių tapatybės naratyvas. Kuriamos ir per Belsat TV rodomos įvairios laidos – filmai, istorikų, mokslininkų pokalbiai TV studijoje šia tema, visa tai talpinama į labiausiai prieinamą informacinę erdvę – internetą (You Tube). Didelis šios gamybos kiekis, gera kokybė, informacinių kanalų lygis (netgi atskiras jau minėtas TV kanalas) rodo, kad čia pasitelkti dideli finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, kad veikla vykdoma labai kryptingai. Tai tikrai nėra saviveikla. Ir to nefinansuoja, neremia Baltarusijos valdžia. Dar vienas į akis krentantis faktas yra tas, kad dabartinio Baltarusijos režimo opozicija pasigavusi litvinizmą ir opozicinė bei litvinistinė nuomonės skelbiamos kartu, t.y. viena kitą papildo. Opozicija semiasi stiprybės ir turinio litvinizme, o litvinizmas plėtojamas, stiprinant opoziciją. Belieka panagrinėti, kas ir kodėl taip daro.

Gal pradėkime nuo to, kodėl taip yra daroma. Baltarusija dabar yra prorusiška valstybė tiek savo geopolitine orientacija, tiek kalbiškai bei kultūriškai. Tokie yra tiek šalies valdantieji, tiek ir iš esmės didžioji visuomenės dalis. Rusų kalba vyrauja viešajame ir privačiame gyvenime, švietimo kalba – rusų kalba, mokyklose yra tik baltarusių kalbos pamokos. Baltarusiškų mokyklų nedaug. Katalikiškoje jos dalyje, t.y. etninėse suslavėjusiose lietuvių žemėse, bažnyčiose vyrauja lenkų kalba. Čia gyventojai tebejaučia stiprią lenkiškosios kultūros įtaką, stiprius lenkiškosios tapatybės dėmuo, yra nemažai laikančių save lenkais. Tokiais juos dažnai laiko ir baltarusiai iš stačiatikiškos šalies dalies. Žodžiu, tautinė baltarusių savimonė, bendrai paėmus, yra silpna. Tačiau yra jėgų, visuomenės grupių, kurios aktyviai ieško savo tautinės tapatybės, bando ją kurti ir plėtoti. Tai būtų sveikintinas dalykas, nes tauta, šalis be stiprios tautinės tapatybės yra neatspari išorės grėsmėms, kurių niekada netrūko, netrūksta ir, panašu, netrūks ateityje, negali pilnaverčiai vystytis, atskleisti savo kūrybinio potencialo, jaustis saugi ir t.t.

Bet grįžkime prie to, kad šalis yra prorusiška, Rusijos geopolitinė sąjungininkė. Rusijai praradus (tiksliau, dalinai praradus) savo buvusią įtaką Ukrainoje, šiai šaliai skausmingai bandant pakeisti savo geopolitinę orientaciją, Baltarusijos, kaip paskutinės slaviškos, Rusijai išties draugiškos, valstybės reikšmė nepaprastai išauga. Netekus ir jos, griūtų visas „Русский мир“ (rusiškasis pasaulis), kuriuo paremtos imperinės, didžiarusiškos Rusijos ambicijos. Iš esmės Rusija vėl taptų Maskolija, nes iš Maskolijos ji tapo Rusija tada, kai iš Abiejų Tautų Respublikos (ATR) prisijungė daug rusėniškų žemių. Todėl Baltarusijos geopolitinės orientacijos vertė Vakarų pasaulio ir Rusijos konfrontacijos sąlygomis tampa neįkainojama. Tai puikiai supranta ir Lukašenka, pastaruoju metu itin suaktyvinęs savo veiksmus, kuriais siekiama dar labiau padidinti Baltarusijos geopolitinės orientacijos kainą ir paskatinti finansinius srautus jo šaliai iš abiejų konfrontuojančių pusių.

Darytina išvada, kad Vakarai visomis išgalėmis siekia Baltarusiją pasukti į Vakarus, paprastai tariant, padaryti ją provakarietiška, kas reiškia, priešišką Rusijai. Pirmiausia, kad šalis nebūtų tokia visa kuo priklausoma nuo išorės, reikia stiprinti jos tapatybę, tautinę savimonę. Kad ta šalis taptų priešiška Rusijai, tą savimonę reikia stiprinti antirusišku naratyvu. Jau kalbėjome apie Polocko kunigaikštystę, kuri tikrai yra Baltarusijos valstybingumo, tautinės tapatybės ištakos ir puikiai tiktų tautinės savimonės stiprinimui. Tačiau šis naratyvas netinka kitai, šiuo metu lemiamai žadinamos baltarusių tautinės tapatybės dedamajai – juo nepaskatinsi antirusiškų / antimaskvietiškų nuotaikų. Polocko didybės laikais Maskva buvo mažas, nežymus miestelis Suzdalės kunigaikštystėje. Su šia kunigaikštyste Polockas nesivaržė ir nekariavo, tarp jų buvo Smolensko kunigaikštystė, o apie Maskvą polockiečiai gal net ir nežinojo.

Žodžiu, su Polocko naratyvu Baltarusija nepakartotų Ukrainos scenarijaus. Ukraina turėjo tam tinkamą, savą istorinį naratyvą, tiesiogiai, be pritempimų siejantį jį su šiandienos Ukraina – Kijevo Rusią, Kijevą – rusų miestų motiną. Kijeva, kaip pirmąjį (ar antrąjį, po Didžiojo Naugardo, bet stipresnį) rusėniškų žemių, kultūros, krikščionybės centrą. Vėliau iškilusios bei patį Kijevą pasiglemžusios Maskvos, kuri perėmė to centro vaidmenį, priešprieša yra nulemta ir neišvengiama. Ukrainiečių nacionalizmą pakako skatinti tikrais faktais, o ir jų tautinė savimonė buvo ir yra kur kas stipresnė, nei baltarusių.

Ir čia prieiname prie esminio atsakymo į klausimą, kaip konstruoti baltarusišką tapatybę antirusiškomis / antimaskvietiškomis nuotaikomis. Būtent litvinizmo pseudoteorijos pagalba, kuri tiesiogiai bando susieti baltarusių tautinę tapatybę, valstybės ištakas ir tęstinumą iš LK ir LDK, nes LDK nuo pat savo plėtros buvo tuomet jau iškilusios Maskvos kunigaikštystės, kuri vėliau tapo Rusija, varžovė ir priešininkė. LDK naratyvas dar ir tuo patrauklesnis, kad tai, vis tik, buvo savo esme imperija, didžiulė ir įtakinga, kuriai Polockas net ir savo didžiausio klestėjimo bei galybės laikais negalėjo prilygti. Polocko naratyvas netinka dar ir dėl to, kad jo istorinis priešininkas buvo Kijevas, o tai dabartiniame geopolitiniame kontekste visiškai nepriimtina. Taigi, lieka LDK, kaip amžinos Maskvos priešininkės, naratyvo variantas ir litvinizmas, kaip baltarusių antirusiško patriotizmo stiprinimo priemonė. Litvnizmo pseudoteorijai palanku ir tai, kad yra nemažai faktų (jie jau paminėti straipsnio pradžioje), kuriuos savaip interpretuojant, jia atrodo pakankamai įtikinama, o norinčiam tuo patikėti žmogui – netgi labai įtikinama. Tai, kad ji iš tiesų tėra pseudoteorija, neturi jokios reikšmės, nes tokiuose geopolitiniuose žaidimuose, kurie vyksta dabar, statymai labai aukšti, o pagrindinių žaidėjų litvinizmas tiesiogiai neliečia, t.y. jiems dėl to, kad tai melas, neskauda. Jiems jų tikslas pateisina šią priemonę.

Sužadinus baltarusių nacionalizmą LDK naratyvu, bus sužadintas ir jų priešiškumas Rusijai. Pasiekus kritinę nacionalistiškai antirusiškai nusiteikusią visuomenės dalį, galimi, ypač paskatinus atitinkamais veiksmais, ir esminiai pasikeitimai visos valstybės politikoje, jos geopolitinėje orientacijoje – ko ir siekia Vakarai.

Tačiau šiame žaidime yra ir dar vienas žaidėjas, kuriam litvinizmas yra parankus. Tai Lenkija. Visoje Lenkijos karalystės ir LDK, vėliau ATR istorinėje raidoje matome didėjančią Lenkijos, lenkiškos kultūros ir kalbos, lenkiškumo įtaką. Lenkėjo LDK lietuviai ir rusinai – pirmiausia didikai ir bajorai, išsilavinę žmonės, inteligentija ir šviesuomenė, miestiečiai, vėliau ir valstiečiai. Pvz., XX a. pradžioje jau net Kėdainių krašto valstiečiai lenkavo. Katalikų bažnyčia nuo pat pradžių buvo beveik vien lenkiška. Susikūrus atskiroms Lietuvos ir Baltarusijos valstybėms, šie procesai kai kur sustojo, kai kur nusilpo ar išnyko, kai kur išliko. Pavyzdys būtų Lietuvos rytinė dalis, kur gyventojai toliau lenkinami. Baltarusijoje, vakarinėje katalikiškoje jos dalyje, t.y. etninėje Lietuvoje, kuri iki XX a. jau buvo stipriai nutautėjusi (valstiečiai dėl baltarusių kaimynystės daugiausia perėmė baltarusių kalbą ar jos savotišką „po prostu“ atmainą), dėl Lukašenkos kietos rankos valdymo Lenkijos galimybės toliau polonizuoti šį kraštą yra stipriai apribotos.

Taigi, kuo litvinizmas parankus Lenkijai? Jis griauna lietuvių tautinės atminties, tapatybės, valstybingumo pamatus, žemina ir menkina mus. Tai silpnina mus ir daro labiau pažeidžiamus, kad ir tai pačiai polonizacijai, nes tautos ryšio praradimas su istorija, kurią laikėme sava, yra didžiulis smūgis tautą vienijantiems saitams, tautos atsparumui. Jau geriau, jei tokios istorijos nebūtume turėję (pvz., kaip latviai ir estai), nes prarasti, ką laikei sava, yra kur kas sunkiau ir skaudžiau, nei niekada neturėti.

O kuo iš tiesų gresia litvinizmas baltarusiams ir kokia iš to nauda Lenkijai? Jei jų nacionalizmas pasiektų tokį mastą, kaip Ukrainoje ir prasidėtų jų priešiški veiksmai Rusijos atžvilgiu – o tas neįvyktų be politinio režimo pasikeitimo šalyje – šalies lauktų suirutė, nuosmukis, baltarusių masinė emigracija uždarbiauti ir t.t. Neatmestina ir kažkas panašaus į Donbaso variantą šalies rytinėje pravoslaviškoje dalyje, kur prorusiškos nuotaikos kur kas stipresnės. Priedo, įsismarkavus litvinizmui, baltarusiai susipriešintų su lietuviais, o tas Lenkijai irgi gerai, nes kur du, šiuo atveju lietuvis ir baltarusis, pykstasi, ten lenkas laimi. Lenkijos įtaka nusilpusioje, suirutės draskomoje Baltarusijoje labai sustiprėtų ir, bent jau katalikiška jos dalis (suslavėjusi etninė Lietuva), kuri tarpukariu buvo okupuota Lenkijos, būtų įtraukta į spartų polonizacijos procesą, nes baltarusių kalba, būdama panaši į lenkų, sudarytų kur kas mažiau kliūčių tam, nei, kad, pvz., lietuvių. O ir Lenkijos ekonominė galia būtų labai stiprus polonizacijos veiksnys nuskurdusioje Baltarusijoje. Visa Lenkijos istorija liudija, kad polonizuoti savo rytinius kaimynus jai sekasi gerai. Todėl, manau, neatsitiktinai Belsat TV yra Lenkijos kanalas, finansuojamas Vakarų, tame tarpe, matyt, ir pačios Lenkijos. Taip pat ir minėtų laidų, „istorinių“ filmų (kurių pagrindinis „istorijų“ pasakotojas yra litvinizmo propaguotojas „istorikas“ Аляксандр Канстанцінавіч Краўцэвіч) kūrimas ir finansavimas, neabejotina, taip pat tampriai susijęs su Lenkija.

Taigi, aš taip suprantu tai, kas dabar vyksta su litvinizmu. Be galo saldžiu baltarusiams melu paremta litvinizmo ideologija iš tiesų ruošia juos būti patrankų mėsa ir veda į pražūtį. Ir man labai apmaudu, kad Lietuva šiame geopolitiniame žaidime yra ta mazgotė, kuri Vakarams, taip pat ir savo strateginiam (?) partneriui Lenkijai, leidžia trypti ir iškraipyti savo istoriją, savo tapatybę tam, kad tai būtų panaudota prieš Vakarų geopolitinį priešą Rusiją. Tam tikslui taip pat aukojama kaimyninė šalis, tauta, kurios nemaža dalis gyventojų yra mūsų suslavėję tautiečiai, lietuviai, o kiti – buvę LDK bendrapiliečiai. Negana to, panašu, kad Lietuva ne tik, kad leidžia su savimi daryti tokią bjaurastį, bet ir pati prisideda prie litvinizmo skatinimo. Tik tokiu pasyviu ar aktyviu kolaboravimu litvinizmui galima paaiškinti jos visišką bežadę tylą į jau labai garsiai skambančius litvinizmo pramanus. Nors pavieniui, siaurame rate, Lietuvos istorikai litvinizmą vadina visiška nesąmone, tačiau nieko garsiai ir nuosekliai apie tai nekalba. O juk dažnai, garsiai, žmonėms prieinamai ir patraukliai kartojamas litvinizmo melas tampa panašus į tiesą, patraukia mases tiek Baltarusijoje, tiek jau ir Lietuvoje, ypač tarp kitataučių. Kas iš to, jei profesionalai savo siaurame rate patys sau žino tiesą? Kur tie mūsų istorikai ir šviesuomenė, kurie garsiai reiškėsi, kai dergė Pilėnus ir kitus mūsų istorijos įvykius ir reiškinius, pylė pamazgomis Marcinkevičių, Nerį, Cvirką, kurie turi laiko ir išteklių keliauti upėmis buvusioje ATR teritorijoje?

Kur jie dabar, kai jų tikrai reikia? Kai reikia, iš esmės, plačios apimties, nuodugnaus laidų ciklo plačiosioms masėms, mūsų jaunimui, kuriose profesionaliai, autoritetingai būtų paneigti litvinizmo pramanai. Ką veikia mūsų Istorijos institutas? Ką jis galvoja, siųsdamas savo istorikus į litvinizmą propaguojančio Belsat TV kanalo laidas? Negi neaišku, kad Lietuvos istorikų dalyvavimas šio kanalo, propaguojančio litvinizmą, laidose jas ir jose apkalbamą turinį legitimizuoja ir pakelia į visai kitą lygį? Štai, prašome, atvyksta, dalyvauja, kalba visos pusės, vadinasi, jau pats tas faktas parodo, kad tai, ką mes skleidžiame, nėra tik mūsų pramanas, kad yra tam tikras ir kitų šalių pritarimas? Juk tai ta pati gudri propagandinė schema, kuri naudojama ir garsaus Rusijos propagandisto Solovjovo laidose – jis ten irgi kviečiasi (aišku, ne už dyką) kitų šalių – Ukrainos, Lenkijos ir netgi Latvijos, atseit, ekspertus, kurie tose laidosi vaidina naivuolių, atstumiančių cinikų ar tiesiog nepakankamai gerai informuotų, ar net faktus bandančių klastoti kvailelių vaidmenį, taip sudarydami demokratijos, teisėtumo ir didžiarusiškojo požiūrio teisingumo įspūdį. Taip ir mūsų istorikų dalyvavimas Belsat TV laidose, kai nepasakomas nė vienas kritiškas žodis litvinizmo atžvilgiu, o netgi vienaip ar kitaip jam pritariama, yra vertintinas kaip išdavystė. Nors gal nereikėtų kaltinti paprastų žmonių, jei tokia yra mūsų šalies pozicija?…

O ir pati Belsat TV laida, kurioje renkasi istorikai ir propaguoja litvinizmą, vadinasi Intermarium (Tarpjūris). O juk tai Juzefo Pilsudskio po Pirmojo pasaulinio karo sumanyta federalinė ateities valstybė Centrinėje ir Rytų Europoje (apimanti teritoriją, dar didesnę, nei ATR savo didžiausio išsiplėtimo laikais), kurioje turėjo dominuoti Lenkija. Štai taip. Klausimų daug, jie be atsako, ir tai skatina mintį, kad tai pareina „iš viršaus“, kad Lietuva dalyvauja litvinizmo propagandoje kaip jį skatinanti šalis. Kita vertus, gali susidaryti įspūdis, kad gal litvinistai kalba tiesą ir mūsų pusei tikrai nėra ką į tai argumentuotai atsakyti?…

Ir netgi 1863 m. sukilėlių ir vieno iš jų vadų – Kosto Kalinausko, kurį baltarusių patriotai laiko savo nacionaliniu didvyriu, palaidojimas, man regis, buvo pakreiptas taip, kad paskatintų litvinizmą. Laidotuvės organizuotos darbo dieną, per daug nereklamuojant Lietuvoje. Tuo tarpu baltarusiams skirtuose opoziciniuose kanaluose garsiai kviesta atvykti į laidotuves Vilniuje. Ir ką regime? Baltarusiškų vėliavų jūroje Lietuviškas Vytis paskęsta. Nedaug ir lenkiškų vėliavų. Ir tai, sprendžiant iš litvinistų atgarsių, dar vienas akivaizdus įrodymas, kad Vilnius jų. O juk, jei laidotuvės būtų ne darbo dieną, jei būtų daugiau kvietimo mums, vaizdas būtų atvirkščias. T.y. panašu, kad buvo stengiamasi kuo labiau sustiprinti baltarusišką akcentą, šliūkštelėti kuro į litvinizmo ugnį. Bendroje litvinizmo skatinimo strategijoje labai derėjo ir Lenkijos prezidento kalba, kurioje ATR ir Rusijos / Maskvos priešprieša buvo ypač pabrėžiama. Žodžiu, lenkai žino, ką daro. O ar žinome mes? Nors Lenkija irgi yra įrankis galingųjų rankose šioje geopolitinėje Vakarų / Rytų priešpriešoje, bet jai litvinizmas šiame žaidime bent jau labai naudingas visais atžvilgiais – ir atsiveriančiomis perspektyvomis dėl savo įtakos sustiprinimo kresuose, netgi vienokio ar kitokio jų susigrąžinimo, tiek dėl to, kad jų istorija, jų tapatybė nuo to nė kiek nenukenčia. Netgi laimi, nes sunaikinus lietuviškąjį pradą LDK ir ATR,  jo vietoje lieka baltarusiškas, kuris, kaip ir lenkiškas, irgi slaviškas. O tai, jų akimis, beveik tas pats, kas lenkiškas. Taigi, Lenkija, mūsų strateginis (?) partneris, litvinizmo epopėjoje yra strategiškai laiminčioji pusė, ne auka.

Grįžtant prie sukilėlių palaidojimo, verta prisiminti, kaip transliacijos metu žurnalistai paklausė laidotuvių rengėjų, kodėl buvo pasirinkta darbo diena, o ne savaitgalis. Jiems, matomai, irgi krito į akis tai, kaip mažai dalyvauja lietuvių su savo vėliavomis, o kiek daug baltarusių. Atsakymas į jų klausimą buvo labai nerišlus, bet buvo galima suprasti, kad tai dėl užimtos valstybių vadovų (ar vadovo) dienotvarkės. Man kyla pagrįstas įtarimas, kad tai lėmė Lenkijos prezidento dienotvarkė, kurioje „neatsirado“ nė vieno laisvadienio. Tuomet viskas logiškai susidėlioja į savo vietas, į nuoseklią, vienas kitą papildančių faktų grandinę. Lenkijos pusė pasistengia, kad laidotuvės įvyktų darbo dieną, per savo kanalus aktyviai kviečia baltarusius dalyvauti jose ir turime, ką turime. Dar vienas faktas į šią visą nuoseklią faktų grandinę – baltarusiškomis baltai-raudonai-baltomis vėliavomis buvo aprūpinta centralizuotai (tą netgi parodė Belsat TV per laidotuvių transliaciją), greičiausiai iš tos pačios Lenkijos. Lenkija tikrai žino, ką daro. Tada kyla kitas klausimas – ar tai, kad pas mus žinia apie laidotuves buvo skleidžiama labai prėskai, yra tik šiaip sutapimas, nesąmoningas veiksmas, ar tai padaryta sąmoningai? Pirmu atveju peršasi labai liūdna išvada – mes netgi nesuprantame, kas čia vyksta, t.y. Lenkija mus strategiškai apžaidžia į vienus vartus. Antru atveju irgi labai liūdna – tai, mano akimis žiūrint, Lietuvos interesų išdavystė ir mes esame klusnūs Lenkijos vasalai, nuolankiai įgyvendiname jos kuriamus scenarijus.

Neatmesčiau minties, kad ir pati litvinizmo pseudoteoriją atsirado ne be lenkų pagalbos, nes tai jiems strategiškai labai paranki teorija. Lenkijos imperinės užmačios litvinizmo pseudoteorijoje kyšo iš visur. Bet kuriuo atveju, jie tą teoriją įdarbino, sėkmingai, manau, parduodami ją ir Vakarams kaip labai tinkamą įrankį jų geopolitinėje priešpriešoje su Rusija. O Lietuva (kaip ir pati Baltarusija) šiame geopolitiname žaidime, kurio tikslas – susilpninti Rusiją, paversti ją Maskoviją ir kuris, mums, žinoma, irgi naudingas ir siektinas, yra aukojama. Priemonė, kuria siekiama šio, mums priimtino tikslo, mano supratimu, yra visiškai mums nepriimtina.

Ak, Lietuva!.. Tu ir vėl nematai toliau savo nosies! Negi mums tikrai lemta išnykti? Negi tauta, kurios pasaulėvoka ir tapatybė siekia priešistorinius, iki valstybinius laikus ir kuri perduodama per ją atitinkančią archaišką, labai gražią, turtingą, kūrybišką, sudėtingą kalbą, pasmerkta išnykti kartu su savo kalba, kuri tiesiog nepritaikyta, per sudėtinga ir nesuprantama primityviems, tačiau labai agresyviems nedarnos laikams? Gal baltų, lietuvių slavėjimas – dėsningas reiškinys, kai senas, subtilus ir jautrus etnosas su savo kalba užleidžia vietą jaunesniam, greitesniam, agresyviam ir tuo pačiu paviršutiniškam pradui? Gal mūsų pasaulėvokai, tapatybei, kilusiai iš iki valstybinių laikų, valstybinis mąstymas tikrai svetimas?…

P.S.

Prieš keletą dienų, jau išsiuntęs straipsnį „Alko“ redakcijai, važiavau su reikalais į Menską ir pakeliui pamačiau tai, kas tik patvirtina mano straipsnyje išsakytus nuogastavimus.

Kas Lietuvoje žino, kas nežino, bet visa Vakarinė Baltarusija, t.y. etninė suslavėjusi Lietuva, iki šiol tiesiog nusėta lietuviškais gyvenviečių pavadinimai, kurie geriau nei bet kas liudija, kokia kalba dar visai neseniai (istoriniais masteliais) ten kalbėjo žmonės. Ir šitas faktas jau pats vienas sugriauna visą litvinizmo teoriją, sklebiančia, kad šis kraštas LK susikūrimo metu buvo slaviakalbis, iš ko litvinistai daro išvadą, kad LK iš karto buvo slaviška, litvinų valstybė.

Tai štai ką pamačiau pakeliui. Apie 120 km nuo Vilniaus, už Krėvos, už Beržūnos upės, likus apie 80 km iki Mensko, po kairei yra gyvenvietė nuostabiu lietuvišku pavadinimu „Didžioji Dainava“, kuri, aišku, dabar užrašyta „Vialikaja Dainava“. Nors žodis „Didžioji“ (o šalia yra Dainavėlė – Malaja Dainouka) išverstas, esmės tai visiškai nekeičia – aišku kaip dieną, kokia kalba kalbėjo čia gyvenę žmonės. Taigi, dabar to pavadinimo žodis „Dainava“ vandalų užterliotas (važiuojant abiem kryptim) dažais ir liko tik „Vialikaja“. Ir tas padaryta šiais metais, gal būt, visai neseniai, gal būt – po sukilimo dalyvių laidotuvių. Dainava sukėlė aršiausių litvinistų pyktį ir šį vandalizmo veiksmą, matyt, dėl to, kad jis visiškai neiškraipytas, nes slavai jį ištaria neiškraipę. Kiti lietuviški vietovardžiai iškraipyti, nors lietuviui juos suprasti vis viena labai lengva. Pvz., Zvirbli – Žvirbliai, Karveli – Karveliai, Giri – Girios, Skirdzimi – Skerdimai, Dailidki – Dailidės / Dailydėlės, Vorniany – Varnėnai, Gerveli – Gervelės, Poryči – Paryčiai ir t.t.

Šis faktas rodo, kad litvinizmas jau giliai įsismelkęs į baltarusių sąmonę, nes tokie veiksmai prasideda tik pasiekus tam tikrą mastą, t.y. jaučiant, kad didžioji ar didelė visuomenės dalis bent jau tyliai tam pritaria ir už tai niekadėjai liks nenubausti. Bet šis faktas rodo ir kitą dalyką – patys litvinistai, matydami lietuviškus vietovardžius, supranta, kad jų teorija laužta iš piršto, nes lietuviški vietovardžiai visiškai paneigia šio krašto slaviškumą nuo laikų iki LK susikūrimo. Bet saldžiu jiems melu patikėjusių žmonių, ypač linkusių į fanatizmą, elgesys yra toks – matydami nenuginčijamus faktus, kurie prieštarauja jų teorijai, jie ne permasto pačią teoriją, o naikina ją paneigiančius faktus. Neatmestina, kad tokių vandalizmo aktų tik daugės. Neatmestina ir tai, kad gali būti bandymų keisti vietovardžių pavadinimus. Pvz., – Zvirbli – Vorobji ir t.t. Tai nėra naujiena – rusams atitekusiame Karaliaučiaus krašte visi be išimties lietuviški pavadinimai buvo pakeisti nieko bendro su tuo kraštu neturinčiais rusiškais pavadinimais.

Taigi, litvinizmo bjaurastis jau kiekviename žingsnyje. Laukime tęsinio. Ar kantriai lauksime ir stebėsime?

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: