P. Jegorovas. Liudvikas Zamenhofas ir Lietuva 160-osioms tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo gimimo metinėms (31)

L. Zamenhofas su knyga | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.

L. Zamenhofas su knyga | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.

Prieš 160 metų gimė tarptautinės esperanto kalbos kūrėjas, didis mąstytojas ir humanistas, garsiausias pasaulio litvakas Liudvikas Lazaris Zamenhofas…

Jungtinių Tautų organizacija švietimo, mokslo ir kultūros klausimais UNESCO du kartus jį buvo įtraukusi į minėtinų žymiausių pasaulio žmonių sąrašą – 1959 m., kai buvo pažymimos Liudviko Zamenhofo 100-osios gimimo metinės, ir 2017 m., kai buvo pažymimos jo mirties 100-osios metinės. O pati tarptautinė esperanto kalba buvo du kartus pagerbta specialiomis UNESCO rezoliucijomis 1959 m. ir 1985 metais, artėjant esperanto kalbos šimtmečiui, pažymint ypatingą šios kalbos reikšmę tarptautinių kultūrinių ir intelektualinių mainų srityje.

Liudviko Zamenhofo gyvenimo kūrinys tarptautinė esperanto kalba yra visavertė kalba, genialus XIX a. lingvistinis išradimas, puikiai gyvuojantis iki šiol. Ja visame pasaulyje bendrauja tūkstančiai žmonių, leidžiamos knygos ir periodiniai leidiniai, veikia radijo stotys, kuriama grožinė literatūra, kasmet rengiama tūkstančiai įvairaus pobūdžio esperantininkų renginių ir kt.

Liudvikas Lazaris Zamenhofas gimė 1859 m., gruodžio 15 d., Balstogėje, tada dar buvusioje Rusijos imperijos sudėtyje. Anuomet tai būta „tautų katilo“ iš lenkų, rusų, žydų ir vokiečių. Vos sulaukęs 10 metų L. Zamenhofas parašė pjesę „Babelio bokštas, arba Balstogės tragedija“. Pavadinimas rodo, kad skirtingų tautybių gyventojams ten nebuvo lengva ir dėl kalbų skirtumų. Todėl L. Zamenhofas labai anksti, dar mokykloje, ėmėsi kalbos mokslų. Jau tada jam gimė mintis sukurti bendrą kalbą, galinčią spręsti įvairiatautėje aplinkoje kylančias problemas. Tarptautinė kalba turėjo suteikti galimybę susikalbėti, užkirsti kelią konfliktams ir prisidėti prie tautų suartinimo.

Esperanto kūrėjas, paskatintas tėvo, tapo akių gydytoju. Gydytojo praktiką 1885 m. jis pradėjo Veisiejų miestelyje. Čia galutinai parengė medžiagą savo sukurtos kalbos vadovėliui. Išleisti vadovėlį L. Zamenhofui pavyko tik 1887 metais ir tik dėl jo pažinties su būsima savo gyvenimo drauge ir žmona, iš Kauno kilusia Klara Zilbernik, kurios tėvas buvo žymus to meto Kauno gubernijos verslininkas, turėjęs vienintelį muilo fabriką visoje gubernijoje, Aleksandras Zilbernikas. Jis gerą dešimtmetį finansavo knygos leidimą ir visą pirminį šios kalbos populiarumą pasaulyje.

Paminklas L. Zamenhofui Veisiejuose | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.

Paminklas L. Zamenhofui Veisiejuose | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.

Kas siejo L. Zamenhofą ir Kauną bei Veisiejus? Ar tik tai, kad Lietuvą jis vadino savo tėvyne, o jo žmona buvo iš Kauno? Kodėl apie Kauną ir Veisiejus yra girdėję viso pasaulio esperantininkai?

L. Zamenhofo žmona Klara buvo Kauno verslininko Aleksandro ir Godos Zilbernikų dukra. Tėvas buvo muilo fabrikėlio Kaune savininkas, motina kilusi iš turtingos Belochų šeimos Balstogėje. Abu Zilbernikai į Kauną atsikėlė iš Balstogės. Šeimoje augo aštuoni vaikai, Klara buvo jauniausioji dukra.

Zamenhofo svainė, metais vyresnė Klaros sesuo Tereza Kocinienė, savo atsiminimuose 1937 m. žurnale „Litova Stelo“ („Lietuvos žvaigždė“) išspausdino trumpus atsiminimus apie L. Zamenhofą. Ji rašė, kad jos tėvas A. Zilbernikas prieš jungtuves pasakęs dukrai: „Tavasis Lazaris yra genijus, jo laukia šventa misija“.

Taigi, Kaunas yra trečiasis miestas pasaulyje (po Balstogės ir Varšuvos), turėjęs lemtingą vaidmenį Liudviko Zamenhofo gyvenime.

Po rusakalbiams skirto esperanto kalbos vadovėlio, tais pačiais 1887 m., uošvio lėšomis išėjo šio vadovėlio laidos lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, po to dar kelios knygelės. Be Kauno verslininko A. Zilberniko paramos, esperanto kalba būtų likusi vienu iš daugelio tarptautinės kalbos projektų ir nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Buvusi Pažeskaja gatvė, kurioje gyveno Zilbernikų šeima, nuo Pirmojo pasaulinio karo turėjo Pažų gatvės vardą. Nuo 1926 m. tai L. Zamenhofo gatvė. Atėjus naciams ji virto Alytaus gatve. Paminėjus 100-ąsiais esperanto kalbos autoriaus gimimo metines, dar sovietmečiu, 1960 m., Kauno esperantininkų lyderio Albino Vebeliūno pastangomis, ji atgavo L. Zamenhofo vardą.

Dviaukštis Zilbernikų namas L. Zamenhofo g. 5 yra vienintelis išlikęs pastatas, susijęs ir su esperanto kalbos atsiradimu, ir su L. Zamenhofo šeima. Čia gyveno mecenatas A. Zilbernikas, ne kartą lankėsi L. Zamenhofas, ten gimė jo žmona Klara, gyveno jo vaikai Adomas ir Sofija.

Paminklinis akmuo | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.

Paminklinis akmuo | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.

Nuo 1993 m., istoriniame name įsikūrė Lietuvos esperantininkų sąjunga (LES). Jį 1988 metais atsikūrusiai Lietuvos esperantininkų sąjungai 1991 m. perdavė Lietuvos Respublikos Vyriausybė panaudos pagrindais. Čia sukaupta per dešimt tūkstančių esperantiškų knygų turinti biblioteka, yra susirinkimų ir kursų patalpos. Šiuo metu pastatas reikalingas rimto remonto, ypač vertinant jo kaip kultūros ir istorijos paveldo objekto svarbą.

Zamenhofas pasirašinėjo pseudonimu „Doktoro Esperanto“ – „Daktaras, turintis viltį“. Ilgainiui šie žodžiai tapo kalbos, sulaukusios pasaulinio pripažinimo, pavadinimu. Jos kūrėjas atsisakė autorystės teisių – jis troško, kad kalba išliktų, tobulėtų ir priklausytų visiems.

Po 1907 m. Kembridže vykusio 3-iojo pasaulinio esperantininkų kongreso, Londono rotušėje vykusio priėmimo metu, Liudvikas Zamenhofas pasakė kalbą apie patriotizmą, kurios metu ištarė šiuos žodžius:

„Tu stovi dabar mano akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaimingoji Tėvyne, kurios aš niekuomet neužmiršiu, nors palikau Tave dar vaikas. Tu, kurią dažnai regiu sapnuose, Tu, kurios joks kitas kraštas man neatstos, Tu paliudyk, kas Tave labiau, karščiau ir nuoširdžiau myli: ar aš, idėjinis esperantininkas, ar tie asmenys, kurie trokšta, kad Tu priklausytum tik jiems.“

Esperanto kalba gana greitai tapo populiari Lietuvoje. Jau 1890 metais Tilžėje buvo išleistas pirmasis tarptautinės esperanto kalbos vadovėlis lietuviams, kurio autorius buvo Aleksandras Damblauskas – Adomas Jakštas. Lietuvoje tuomet galiojo carinės Rusijos imperijos įvestas spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, todėl pirmasis vadovėlis į Lietuvą galėjo patekti tik knygnešių dėka.

Kaunas į esperanto kūrėjo viltį atsiliepė daugiau kaip prieš prieš šimtą metų – čia 1909 metais įkurta Kauno esperantininkų draugija, o 1919 m. įkurta Lietuvos esperantininkų sąjunga… Jos kūrėjas ir pirmasis vadovas buvo žymus Lietuvos visuomenės veikėjas, rašytojas, poetas, publicistas, literatūros kritikas, prelatas, profesorius Adomas Jakštas-Aleksandras Dambrauskas. Ši visuomeninė organizacija 1919–1940 metais buvo viena aktyviausiai tuometinėje Lietuvoje veikusių tokio pobūdžio organizacijų.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, 1940 m., Lietuvos esperantininkų sąjunga, kaip ir didžioji dauguma visuomeninių organizacijų, okupacinės valdžios buvo uždrausta. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje, 1988 m., sąjunga buvo atkurta Kaune. Per beveik tris dešimtmečius ji tapo viena rezultatyviausiai veikiančių organizacijų Lietuvoje. 1991 metais buvo atkurtas 1918–1940 metais leistas žurnalas esperanto kalba „Litova stelo“, platinamas apie 50-yje pasaulio šalių.

Nuoseklia, aktyvia ir rezultatyvia veikla Lietuvos esperantininkų sąjunga pasiekė, kad 2005 metais Lietuvoje būtų rengtas jubiliejinis 90-asis pasaulinis esperantininkų kongresas. Šis kongresas iki šiol lieka didžiausiu Lietuvos istorijoje tarptautiniu renginiu tiek dalyvių (2344 asmenys), tiek atstovautų valstybių skaičiumi (60 pasaulio šalių), tiek trukme (liepos 23–30 dienomis). Kongreso globėjas buvo Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus. Sveikinimą kongresui atsiuntė tuometinis UNESCO generalinis direktorius Koichiro Matsura, kongreso Garbės komitetą sudarė 30 iškiliausių mūsų šalies žmonių: tuometinė Europos komisijos narė Dalia Grybauskaitė, Europos žmogaus teisių teismo teisėjas prof. Pranas Kūris, prof. Vytautas Landsbergis, poetas Justinas Marcinkevičius, operos solistas Virgilijus Noreika, akademikai Zigmas Zinkevičius ir Benediktas Juodka ir kt. Kongreso proga buvo išleistas specialus pašto ženklas.

Lietuvos esperantininkų sąjunga itin aktyviai dirba leidyboje. Įvairiose prestižinėse Lietuvos leidyklose („Alma Littera“, „Baltos lankos“, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, „Ryto Varpas“ ir kt.) 2000–2010 metais buvo išleista per 100 fundamentalių knygų esperanto ir lietuvių kalbomis, esperanto kalbos mokymo, esperantininkų veiklos istorijos, interlingvistikos ir esperantologijos, tarptautinės kalbos problematikos klausimais, grožinės literatūros kūrinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan.

Sąjungos rengiamus kursus, įvairiuose Lietuvos miestuose, per pastaruosius metus, baigė daugiau nei 5000 asmenų. Buvo kviečiami dėstytojai iš užsienio šalių.

Lietuvos esperantininkų sąjunga pelnė tarptautinį pripažinimą. 1995 metais ji gavo tarptautinę premiją „Cigno“ („Gulbė“), 1997 metais tarptautinio Grabovskio fondo premiją, 2003 metais buvo pripažinta geriausiai veikiančia nacionaline esperantininkų organizacija pasaulyje ir gavo prizą „Trofeo Fyne“.

Šiuo metu Lietuvoje yra per 6000 aktyvių esperantininkų. Didžioji jų dalis priklauso Lietuvos esperantininkų sąjungai. Tai yra viena solidžiausių ir aktyviausių visuomeninių organizacijų šalyje, turinti autoritetą ir sulaukusi didelio pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

„Daktaras, turintis viltį“ savo siekį įgyvendino – daugiau nei 100 pasaulio šalių keli milijonai žmonių kalba šia tarptautine kalba, tinkančia tiek poezijai, tiek mokslui, tiek filosofijai, tiek prekybai, tiek bendravimui, tiek kitiems žmonių poreikiams. Nė vienai tautai esperanto kalba nėra gimtoji. Ji tarsi tiltas sujungia įvairias kultūras ir priklauso visiems žmonėms, užtikrina patį lygiateisiškiausią ir demokratiškiausią įvairių tautų betarpišką bendravimą.

Liudvikas Zamenhofas buvo labai gili, spalvinga, daugiaplanė asmenybė. Jis ne tik Euopos kalbų pagrindu sukūrė tarptautinę esperanto kalbą. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad sukūrė ideologinius ir dvasinius tarptautinės kalbos pagrindus. Be šių dalykų bet kuri kalba yra tik techninė priemonė, skirta informacijos perdavimui. Liudvikas Zamenhofas buvo gilus mąstytojas, filosofas. Jam rūpėjo Europos ir pasaulio ateitis. Jis vienas pirmųjų išpranašavo Europos sąjungą, nes jau tada savo kūriniuose rašė apie Jungtines Europos valstijas. Jo kūrybinis palikimas yra gana didelis – Japonijoje išleistas pilnas jo raštų rinkinys sudaro per 60 tomų. Liudvikas Zamenhofas iš įvairių kalbų į esperanto kalbą išvertė visą eilę pasaulinės grožinės literatūros klasikos kūrinių. Jo kūrybinis palikimas yra vertas žymiai didesnio dėmesio ir tyrinėjimų.

Šiuo metu priimta sakyti, jog jei tavęs nėra internete, tavęs nėra apskritai. Liudviko Zamenhofo paminėjimų skaičius Google paieškos sistemoje artėja prie 4000000 kartų.

Lietuvoje garsiausio pasaulio litvako Liudviko Zamenhofo atminimas yra tinkamai įamžintas. Veisiejuose jam yra pastatyti du paminklai, jo vardu yra pavadintos gatvės Veisiejuose, Kaune ir Vilniuje. Kazlų Rūdoje viena gatvė yra pavadinta Esperanto vardu. Lietuvių kalba apie šį didį humanistą yra išleistos šešios biografinės knygos. Dar viena išeis šių metų pabaigoje.

Autorius yra Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

31 komentaras

  1. Tvankstas:

    Slavų kalba kaip esperanto buvo sukurta Metodijaus apie 860-863 m., panaudota krikštui Bulgarijoje ir Moravijoje 863 m., taip lietuviakalbiais buvusių ‘slavų’ kultūros klodai ženkliai nunyko.
    Dar kartą bristi į sekančią naujakalbę esperanto ?

  2. Tadas:

    Samen (zamen) sekla ir hof kiemas zamen+hof

  3. Romas:

    Pasaulyje daug tautų, daug valstybių. daug konfliktų ir karų…
    Esperanto (neutrali kalba), tai puiki pastanga šiai civilizacijai išlikti. Išlikti visoms tautoms, neokupuotoms, neasimiliuotoms didžiųjų. Išlikti ir klestėti lygiateisiais ( paritetiniais) pagrindais.

  4. Antanas:

    Dirbtinė, negyva ir niekam nereikalinga kalba… Pasaulyje žmonės tarpusavyje įvairiuose lygiuose bendrauja angliškai, prancūziškai, vokiškai, rusiškai, ispaniškai, itališkai. O esperanto kalba kur bendraujama? Taigi. Nejuokinkite varlių.

  5. Romas:

    Na ir kiek iš paminėtų kalbų, Antanai moki? Ar gali laisvai bendrauti Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje? Ar susikalbėtum Indijoje, Tailande ar Japonijoje?
    Net didžiausiam poliglotui tai būtų keblu. Neįmanoma mokėti visų kalbų, tuo labiau vidutinių gabumų žmogui. Tai pirma.
    Antra, bet kuri nacionalinė kalba (anglų, rusų, prancūzų ar kitos), vartojant jas, kaip tarptautines, suteikia pranašumą vienai nacijai kitų atžvilgiu. O tai neišvengiamai veda prie surusinimo, suanglinimo, polonizacijos. Ypač tai pavojinga tokioms mažoms tautoms, kaip lietuvių..

    O kalbos gyvumas ar negyvumas tiesiogiai priklauso nuo to, kiek ji vartojama. Sanskritas ar lotinų irgi galima laikyti “negyvomis”, nes jomis naudojasi tik istorikai, medikai ar gamtininkai.

    • Antanas:

      Gerb. Romai, Lenkijoje aš kalbu lenkiškai, Rusijoje – rusiškai, nuvykęs į Vokietiją bendrauju vokiškai. Jei labai reikia, susikalbu ir angliškai… Dar, tiesa, laisvai kalbu itališkai, taigi bendrauti su italais jų gimtąja kalba man yra tikras malonumas… Na, jei Tamstai patinka Esperanto, tai, kaip sakoma, kam kas, o čigonui – arklys… Atleisk, Tamsta, išreiškiau tik savo asmeninę nuomonę apie šią “labai populiarią” (?) kalbą.

  6. Romas:

    Kai kalbama apie idėjas, asmeniškumus ir ambicijas vertėtų pamiršti. Nors jos ir aplamai (visais atvejais gyvenime), kaip šuniui penkta koja…
    Dar rūpi pasakyti apie šios kalbos “dirbtinumą”.
    O kas mūsų gyvenime yra natūralu? Gal tai, kas sukurta ne žmogaus? Kas sukurta gamtos ar Dievo?
    Dabar net prie stalo negali būti garantuotas ką valgai, natūralų gamtos produktą ar genetinės inžinerijos šedevrą, sukurtą žmogaus. O nacionalinės kalbos? Argi tai, kaip ir visa mūsų civilizacija ne žmogaus kūrinėlis?

    Nacionalinės kalbos, kaip ir liaudies dainos, taip pat yra žmogaus (kolektyvinė) kūryba. Daina pavadinama liaudies, kai nežinomas autorius. Esperanto kalbos atveju autorius žinomas. Tik toks esminis skirtumas.

    Nors ir tai (autorystė) ne šimtaprocentinė. Kadangi šakniniai žodžiai paimti iš jau žinomų kalbų – 60% iš lotynų – romėnų, 30% iš slavų ir likę 10% iš kitų. Bet tai nei kiek nemenkina autoriaus indėlio, nes jo sugalvota gramatika – nepriekaištinga. Dėka jos paprastumo ir logiškumo ši kalba išmokstama žymiai lengviau nei bet kuri nacionalinė. Na pvz:
    1. Visų daiktavardžių galūnė – o (homo – žmogus, domo – namas, amo – meilė)
    2. Visų būdvardžių galūnė – a (forta – stiprus, alta – aukštas, granda – didelis)
    Ką reiškia – nigra kato- turbūt ir versti nereikia…
    3. Prie šaknies pridėjus priesagą – in , padaroma moteriška giminė – viro (vyras) – virino (moteris), koko (gaidys) – kokino (višta), bovo (jautis) – bovino…karvė.
    4. Priesaga – eg – žodžio reikšmę didina – pordo (durys) – pordego (vartai). Priesaga – et- žodžio reikšmę mažina – birdo (paukštis) – birdeto (paukštelis).

    Viso gramatikoje (jei teisingai pamenu) yra 16 panašių taisyklių, kurios įgalina iš vieno šakninio žodžio padaryti daug reikšmių. Todėl ši kalba (tiems, kas su ja nors kiek susipažino) yra logiška ir greit išmokstama. O tiems, kas tik “kažką” girdėjo, suprantama, kad – nieko gero….

    • Antanas:

      Nemaišyk, gerbiamasis, miltų su tiltais! Tautų kalbos atsirado, vystėsi, keitėsi natūraliai, šimtmečiais ir kaip gyvos kalbos (jei jos neišnyko) vystosi ir kinta toliau… Zamenhofo sukurta kalba yra dirbtinė, surogatas (kaip, pvz., tirpi kava arba kava be kofeino). Ji negyva, nesivysto, nesikeičia. Nėra ta kalba sukurtų pasakų, legendų, padavimų, nes nėra tokios esperanto tautos, kalbančos esperanto kalba, kuri būtų tos tautos kultūros dalis. Kalba, gerbiamasis, yra kultūros dalis! Kokios kultūros dalis yra esperanto kalba?! Gal baikime tą beprasmišką diskusiją? Patinka pačiam kalbėti esperantiškai, volapiukiškai, ar kokia nors angelų kalba – duok Dieve sveikatos, bet nereikia užsiiminėti demagogija ir, kaip sakoma, agituoti už tarybų vakdžią.

  7. vėliavnešys:

    Mirinda. Ĝi estas magia lingvo. Oni devas lerni paroli, komuniki.

  8. tikiu:

    Vienas nuostabiausių dalykų, susirinkus esperantininkams iš viso pasaulio klausytis , kalbėti viena kalba. Nei vienos šalies atstovas neturi pranašumo – visi lygus. Tai nepakartojama. Manau dėl naudingumo ar neprasmingumo esperanto kalbos – neverta ginčytis. Kalba, bendrauja tie, kuriems tinka ir patinka.
    Vi prosperas Esperanto!

    • Antanas:

      Vėliavnešiui, kuris dar pasivadino Tikiu (IP 78.56.144.55). Kažin, kodėl esperanto kalba taip nepaplitusi pasaulyje kaip bendravimo kalba? Kodėl valstybių vadovai, visuomeninių organizacijų atstovai, mokslininkai, kalbininkai, turistai ir t.t. nebendrauja ta tokia šaunia esperanto kalba? Galite neatsakyti,- klausimas retorinis.

      • Romas:

        Labai geras klausimas – “kodėl esperanto kalba taip nepaplitusi pasaulyje, kaip bendravimo kalba?”

        Atsakymas paprastas – dėl ego sąmonės, dėl poreikio dominuoti. Serbai svajoja apie didžiąją Serbiją. Rusai – apie CCCP buvusią imperiją ir t.t. Ir kad jų kalba (anglų,rusų, vokiečių, prancūzų …ar kita) būtų pasaulinė.

        Tose šalyse, kurių nacionalinės kalbos neturėjo iliuzijų pretenduoti į tarptautinės statusą, esperanto paplito daugiau (Bulgaija, Vengrija, Lietuva, Kinija).

        • Antanas:

          Jo… Čia – jau rimta diagnozė…🤕 Apie Bulgariją nieko negaliu pasakyti, bet kad Esperanto paplitusi Vengrijoje ir Kinijoje – tai jau nonsensas!!! Beje, kažkaip negirdėjau, kad Esperanto būtų paplitusi Lietuvoje… 🤔 Kažin, kurioje Lietuvos vietovėje? Užpirdžiuose? Šiknabūdyje? 🤣

          • Romas:

            Dėkui, Antanai už oponavimą. Be tavęs neturėčiau galimybės išsakyti visų argumentų.
            Kodėl Vengrijoje ir Kinijoje? Todėl, kad jie (dar tarybiniais laikais ) leisdavo periodinę spaudą esperanto kalba. Iš Vengrijos prenumeravau mėnesinį žurnalą “Hungara Vivo” (Vengrijos gyvenimas), o iš Kinijos – “El popola Činio” (Iš liaudies Kinijos).
            Bulgarai leido žurnaliuką “Bulgara esperantisto”, o lietuviai laikraštį “Litova stelo” (Lietuvos žvaigždė).

            Visuose esperantininkų susitikimuose būdavo daug knygų šia kalba. Tiek vertimų iš pasaulinės klasikos, tiek ir sukurtų originaliai.
            Rašau būtuoju laiku, nes kokie trys dešimtmečiai ar daugiau esu nutolęs nuo esperantininkų veiklos. Kokia padėtis dabar – nežinau. Bet, kad nepamirščiau kalbos, praeitą žiemą perskaičiau kelias knygas.

            O kas dėl Antano, tai visiškai dėsninga, kad jis “nieko negirdėjo”, nes niekada šios kalbos nesimokė, jokio kitokio kontakto su šia kalba neturėjo. Tad iš kur? Gal iš mūsų didžiosios žiniasklaidos?

            Va čia verta paminėti dar vieną faktorių, kodėl ši kalba nėra tiek paplitusi, kiek norėtųsi.
            Nėra palaikymo iš valdžios struktūrų. Esperanto gyvuoja tik dėka idealistų entuziazmo. Jau daugiau nei šimtas metų! Laiko išbandymas įveiktas.
            Argi ne absurdas – kiek lėšų ir energijos skiriama religijoms, politinėms partijoms, globalizacijai ir ESajungos federalizavimui, o tikram reikalui, kuris iš tikrųjų pajėgus suvienyti tautas ir valstybes – dėmesio jokio?
            Kaip tai paaiškinti?

            Na mūsiškiai (Lietuvos) valdovai (anais laikais) paklusniai statė komunizmą. Dabar (nemažiau paklusniai) pasiduoda globalizacijos ir Europos federalizavimo idėjoms stumiamoms iš Briuselio. Savos politikos neturėjo ir neturi.
            Bet ką galvoja anie – ES – os strategai? Suvienyti Europą naikinant tautas ir valstybes? Vieni jau bandė…
            VIENYBĖ – kategorija dvasinė, materijoje jos nepasieksi. Tautos ir valstybės turi išlikti. Tereikia bendro vardiklio.

            Tokio “vardiklio” vaidmeniui puikiausiai tinka Esperanto.

            • Antanas:

              Antanas laisvai bendrauja keliomis Europos kalbomis ir Antanui nėra jokio reikalo mokytis kažkokios litvako sugalvotos dirbtinės kalbos… Beje, esu vartęs Esperanto vadovėlį. Nepatiko man ta dirbtinė kalba vien tik todėl, kad ji yra dirbtinė. Kaip guminė moteris. 🤗

  9. Romas:

    “Apie Esperanto ir apie patį Zamengofą esu nemažai skaitęs” – Antanas
    Ir kas gi tas “nemažai”? Ar bandei mokytis? Kaip gali turėti nuomonę ir dar tokią kategorišką apie tai ko nesi “pačiupinėjęs”, ko nesi pabandęs?
    Sakai nėra esperanto tautos… Žmonija daugiau negu viena tauta. Esperanto nuo žodžio – espero (viltis).

    Ši kalba yra viltis žmonijai pasukti kitu keliu, nei ėjo iki jos. Nesibaigiančių konfliktų, priešiškumo, konkurencijos tarp tautų ir valstybių keliu, kuris dėl techninės pažangos ir šią civilizaciją nuvestų į pražūtį.

    Gal turi, Antanai geresnį receptą, kaip sustabdyti Putino imperines ambicijas, kai kurių lenkų ar sulenkėjusių lietuvių siekius repolonizuoti Lietuvą? Tai pasidalink.

  10. Tvankstas:

    Apgailėtina ta esperanto kalba, nukertanti tautų istorinį kalbinį paveldą, tesanti distiliuotu vandeniu. Tiesiog plastmasinė kalba.
    Kaip susišnekantis daugiau kaip 10 kalbų ir galintis perskaityti ir suprasti apie 30 kalbų, manau, kad galiu ir savo nuomonę pareikšti dėl skurdžios esperanto kalbos, turėdamas pakankamai pavyzdžių palyginimams.

  11. Romas:

    Jūs nesupratot svarbiausio – kad esperanto ne konkurentė, ne alternatyva nacionalinėms kalboms, o priešingai. Ten kur dominuoja kuri nors viena nacionalinė kalba. ( rusų, anglų ) ten nebelieka vietos kitoms. Ten pranyksta ne tik kalbos, bet ir pačios tautos, tautelės su visais savo papročiais ir unikaliu paveldu. Kiek tokiu būdu pranyko tautų Sibire? Amerikoje? O visame pasaulyje?
    Ar daug truko iki Lietuvos visiško surusinimo ar sulenkinimo? Kokia dabar kalbinė padėtis pietryčių Lietuvoje? Grįžusių emigrantų vaikai kalba tik angliškai. Lietuvių kalbos juos tenka mokinti nuo a b c.

    Per visą žmonijos istoriją tarp nacionalinių kalbų ir tautų vyksta konkurencija dėl dominavimo, dėl teritorijų. Ši konkurencija, įtampa gimdo konfliktus ir karus.

    Esperanto (neutralios kalbos) tikslinė paskirtis nutraukti šitas pražūtingas tendencijas. Ji skirta lyge teisiems tarptautiniams santykiams ir jokiu būdu nesikėsina į nacionalinių kalbų vietą.

    Kaip jūs šito nepagaunat??? Turbūt trukdo ambicijų perteklius. Esate tokie dideli poliglotai….

    • Antanas:

      Gerb. Romai, išgerk kokį šaukštą valerijono ir eik pamiegoti, nes nervai juk nėra geležiniai… O kokią kalbą naudoti tarpusavio bendravime, tegul žmonės patys sprendžia. Esperanto – tai esperanto, lotynų – tai lotynų, anglų – tai anglų, rusų – tai rusų, lenkų – tai lenkų, prancūzų – tai prancūzų… Aš, pvz., kalbu keliomis kalbomis, bet jaučiuosi esąs lietuvis, nes, kaip toje dainoje, lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt… Ir nevaryk, Tamsta, Dievo į medį, nes paskui jo iš ten neiškrapštysi…

  12. Romas:

    O kam nervuotis? Juk bet kokį klausimą galima išsiaiškinti ramiai, su abipuse ir visuotina nauda…
    Pilnai sutinku su tavo paminėtais žodžiais: “lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt…”

    O tam labai pravers Esperanto (mano nuomone).
    Tavo nuomonė kitokia. Bet argi dėl to nervuosimės?

  13. Romas:

    Pažiūrėjau į šio straipsnio pradžią ir pamačiau penkis “palaikinimus”. Reiškia ne vien Romui ir Antanui ši tema įdomi…
    Todėl nusprendžiau parašyti dar vieną komentarą – ne Antanui, kuriam ši diskusija jau įkyrėjo, o galimiems kitiems, tame tarpe ir esperantininkams.
    Diskusijos pabaigoje man “dašuto” viena svarbi įžvalga, kuria ir noriu pasidalinti:

    Iš kur tas priešiškumas Esperanto atžvilgiu išreikštas tokiais epitetais kaip – “guminė moteris”, distiliuotas vanduo” , “plastmasinė”…?
    Nei Antanas, nei Tvanskas šios kalbos nemoka ir nesi-mokino. Tad iš kur tokie vertinimai? Be to (diskusijos pradžioje) aš rašiau, kad visi šakniniai žodžiai paimti iš jau žinomų nacionalinių kalbų ir suminėjau procentais… Tad kur gi jie rado “gumą”, “vandenį” ar “plastmasę”?

    Ne šakniniuose žodžiuose ir ne gramatikoje. O vieninteliame žodyje – DIRBTINĖ, kuriuo ši kalba charakterizuojama.
    DIRBTINĖ kalba, tai tokia NAUJOVĖ, kuri visais laikais (daliai žmonių) sukeldavo šoką ir nepaaiškinamą priešiškumą, nes netilpo į jų vidinio pasaulio “dėžutę”. Tokie žmonės šventa procesija, su kryžiumi, krapilu ir šakėmis, kaip prieš “pragaro išperą” ėjo prieš garvežį.
    Jie ne vieną ir ant laužo sudegino, kurie “prasimanė”, kad žemė apvali.
    Netruksta jų ir dabar. Kad ir per pagrabą, kai išeina kalba apie kremaciją:
    – Manes tai jau ne….
    – Tai gi greičiau paliksi kūną.
    – Oi, ne, toks karštis…
    – Taigi nebejausi, būsi negyvas.
    – Vistiek, jau manęs tai ne…

  14. Romas:

    Dėkui Antanai už patvirtinimą.

  15. A co to, panowie?:

    Šis tas apie šiandieną – pražiopsojau?
    Kuriama nauja partija sieks iš pagrindų atnaujinti Lietuvos valstybę
    – ekspertai.eu/kuriama-nauja-partija-sieks-is-pagrindu-atnaujinti-lietuvos-valstybe/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: