Šie metai, minint 100-ąsias Liudviko Zamenhofo, tarptautinės esperanto kalbos kūrėjo, mirties metines, UNESCO paskelbti L. Zamenhofo metais. L. Zamenhofo metų minėjimą Lietuvoje prasmingai papildo Vilniaus esperantininkų draugijos išleista Vytauto Šilo knyga „L. Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“. Knygos pasirodymas reikšmingas ne tik esperanto kalbos bei idėjos puoselėtojams bet ir visiems Lietuvos praeitimi ir ją garsinančiais žmonėmis besidomintiems tautiečiams. Tikrai ne visi, dažnai žingsniuojantys L. Zamenhofo gatve Kaune, paklausti atsakytų, kas gi buvo tas L. Zamenhofas.
Knygos autorius Vytautas Šilas, šiemet atšventęs garbią amžiaus sukaktį, esperanto veikloje dalyvauja nuo studijų laikų. 1969 metais jis įsteigė Vilniaus jaunimo esperanto klubą „Juneco“, veikiantį ir dabar. Jis ilgai buvo šio klubo pirmininku, redagavo žurnalą esperanto kalba „Litova stelo“, 1977 m. parengė ir išleido pirmąjį pasaulyje esperanto kalbos vadovėlį radijo mėgėjams, dalyvavo Tarptautinė esperantininkų radijo mėgėjų lygos (ILERA), Tarptautinė esperantininkų žurnalistų sąjungos (TEJA) veikloje, paskelbė dešimtis straipsnių apie esperanto veiklą ir apie Mažąją Lietuvą, yra ne vienos knygos ir enciklopedinių leidinių sudarytojas. L. Zamenhofą knygos autorius pavadino garsiausiu pasaulyje litvaku, jo vardas interneto paieškos sistemoje randamas 453 tūkst. paminėjimų. Nepaisant painių L. Zamenhofo gyvenimo geografinių ir kalbinių peripetijų, jis savo tėvyne laikė Lietuvą.
L. Zamenhofas gimė žydiškoje to meto Baltstogės miesto dalyje. Tai dabartinis Bialystokas Lenkijoje, jo gimimo metu – Carinės Rusijos teritorija,Gardino gubernija, o XIV – XV a. – tai Lietuvos valstybė. Tapęs gydytoju, savo praktiką pradėjo irgi Lietuvoje, mažame Veisiejų miestelyje, kur tuomet gyveno jo sesuo Fania su vyru vaistininku, Liudviko studijų draugu. Kaune, L. Zamenhofo gatvėje, stovi jo uošvių Zilbernikų, namas. Jeigu ne jų finansinė parama, galbūt ir neturėtume esperanto kalbos, kuri paplito visame pasaulyje ir gyvuoja jau daugiau kaip 130 metų.
Gimęs Lenkijoje vaikystės metais Liudvikas šeimoje kalbėjo rusų ir jidiš kalbomis, lenkų kalbą išmoko vėliau, gyvendamas Varšuvoje. 2014 metais Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija esperanto kalbą įtraukė į nacionalinį nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą. Na o pats L. Zamenhofas, save tapatino su lietuvių tauta. 1912 metais, minint 25-uosius esperanto kalbos gyvavimo metus, Austrijos imperijos užvaldytoje senojoje lenkų sostinėje Krokuvoje vykusiame Pasauliniame esperantininkų kongrese, jis kalbėjo „Tiesa yra tokia, kad aš niekam nesu padaręs bloga, tačiau esu žydas, gimiau Lietuvoje […]. Todėl, kad nepadarytumėte neteisingo žingsnio, jūs turite žinoti, kokiai tautai aš pats priskiriu save“.
Knyga „L. Zamenhofas istorinėje Lietuvoje“ yra iš tiesų reikšmingas dokumentas, suteikiantis išsamesnės medžiagos apie šį kilnų žmogų, pacifistą, troškusį išgelbėti pasaulį nuo bereikalingų tautinių, religinių konfliktų, kurie ir šiandien pasauliui atneša daug skausmo. Veisiejuose 1964 metais vyko Pabaltijo esperantininkų stovykla. Vytauto Šilo ir kitų esperantininkų pastangos lėmė, kad Vykdomasis komitetas nusprendė pakeisti dviejų gatvių pavadinimus ir taip įamžinti esperanto kalbos kūrėjo atminimą – viena gatvė pavadinta L. Zamenhofo, kita Esperanto vardu. Sužinojęs apie gatvių pavadinimų pakeitimus, Lietuvos komunistų partijos centro komitetas pasipiktino, liepė grąžinti gatvių pavadinimus, o miestelio vykdomojo komiteto pirmininkas gavo nuobaudą. Tik prasidėjus išsivadavimo sąjūdžiui, 1989 metais Veisiejuose vėl atsirado L. Zamenhofo gatvė. Dar po dešimties metų, 1998 metais Veisiejuose vėl vyko Baltijos esperantininkų dienos, tuomet pirmą kartą čia iš Prancūzijos atvyko. L. Zamenhofo vaikaitis Liudvikas Kristoforas Zaleskis-Zamenhofas, vienintelis šeimos palikuonis, išvengęs mirties nacių stovyklose. 1998 liepos 22 dieną, miestelio parke buvo atidengtas paminklas esperanto kalbos kūrėjui (skulptorius J. Narušis, architektas V. Jaciunskas). Paminklo iniciatorius buvo selezietis kunigas, Alytaus garbės klebonas esperantininkas Pranas Gavėnas, sugrįžęs iš Brazilijos. Paminklo postamente iškalti žodžiai lietuvių ir esperanto kalbomis „Tu stovi dabar man akyse, mano brangioji Lietuva, mano nelaiminga tėvyne, kurios niekada negalėsiu pamiršti, nors palikau Tave dar vaikystėje…“.
Paminklo atidengimo proga sveikinimą atsiuntė ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, joje sakoma „Liudviko L. Zamenhofo kūrinys… bus visada gyvas ir reikalingas žmonėms. … paminklas Veisiejuose taps dalele mūsų dėkingumo Liudvikui Zamenhofui už tai, kad Lietuvos vardas pasaulyje yra dažnai minimas kaip esperanto kalbos gimtinė“.
Vieną savo knygos skyrelį Vytautas Šilas pavadino taip – „Be Kauno nebūtų esperanto“. Taigi, dėka to, kad ir L. Zamenhofo uošvis , muilo fabriko savininkas Kaune Aleksandras Zilbernikas, ir jo dukra, Liudviko žmona Klara pritarė altruistinei L. Zamenhofo idėjai, dėka jų finansinės paramos buvo leidžiami pirmieji esperanto kalbos vadovėliai . Gavęs didžiulį, net dešimt tūkstančių rublių Klaros kraitį, L. Zamenhofas 1887 m. liepos 26 dieną pas Varšuvos spaustuvininką Chaimą Kelterį išleido pirmąją esperantišką knygą „Tarptautinė kalba, Įvadas ir visas vadovėlis“ rusų kalba. Joje buvo šešių puslapių gramatika, keli tekstai esperanto kalba; malda Tėve mūsų, laiško pavyzdys, tekstas iš biblijos, H. Heinės eilėraščio vertimas, du originalūs L. Zamenhofo eilėraščiai.
Sulenkiamame lape buvo išspausdintas 917 žodžių žodynėlis. Dabar esperanto kalba paplitusi visame pasaulyje, yra daugybė klasikos vertimų ir originalios kūrybos išleista, vyksta daugybė renginių – pasaulinių kongresų, profesiniu požiūriu susivienijusių grupių (mokytojų, geležinkelininkų, medikų, radijo mėgėjų) susitikimų, katalikiškų, ekumeninių kongresų, esperanto kalba leidžiama dešimtys laikraščių ir žurnalų, yra tarptautinis choras, įvairaus žanro muzikos ansamblių.
Vytautas Šilas savo knygoje teigia „Istorinė Lietuva, kurioje prabėgo L. Zamenhofo vaikystė ir pirmieji gydytojo karjeros metai, yra ir bus ta žemė, be kurios L. Zamenhofas nebūtų ZAMENHOFAS, o jo esperanto nebūtų išvydusi pasaulio“. Knygoje rasime daugiau detalių apie L. Zamenhofo gyvenimą, esperantininkų judėjimą Lietuvoje ir pasaulyje, L. Zamenhofo atminimo vietas Lietuvoje ir Lenkijoje.
Parengė Danutė Statkuvienė
