R. Ambrazevičius. Apie profesorius A. Vabalą ir A. Bumblauską (17)

Partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Trakinių partizanai | LGGRTC Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.

Benaršant internete, dėmesį patraukė 2015 m. rugsėjo 12 d. „Anykštos“ laikraštyje išspausdintas Vidmanto Šmigelsko straipsnis „Trakinių partizanai“ – patraukli patriotizmo forma. Tame straipsnyje aprašytas 1945 metų birželio 27 dieną prie Trakinių miško kautynėse žuvusių 33 partizanų atminimo renginys. Šiame renginyje dalyvavo nemažai anykštėnų ir suvažiavusių svečių. Toliau straipsnyje rašoma: „Tarp jų buvo ir profesorius Alfredas Bumblauskas, kuris šiame renginyje vilkėjo marškinėlius su užrašu „Profesorius“ – toks buvo partizano Alfonso Vabalo slapyvardis. Profesorius pasakojo, kad šis užrašas yra ne juokelis, o pagarba partizanui Alfonsui Vabalui-Profesoriui. Sorbonos universiteto absolventas, prancūzų kalbos daktaras A. Vabalas-Profesorius 1948 metais nusišovė po to, kai buvo sužeistas ir nenorėjo gyvas pasiduoti NKVD. Prof. A. Bumblauskas su A. Vabalo šeima susiejo ir sovietmečio lietuvių laikyseną, priminė, kad režisierius Juozas Miltinis nepabūgo į savo trupę priimti partizano sūnaus Raimondo Vabalo“.

Toliau prof. A. Bumblauskas kalbėjo, kad „kultūrine prasme visa tarpukario Lietuva buvo verkianti dėl Vytauto. „Baudžiavinė kultūra plius Vytautas“, – ką turėjome prieš karą“, apibūdino prof. A. Bumblauskas. Čia įdomiai, bumblauskiškai, pasakyta, bet man užkliuvo ta smulkmena, kad režisierius Juozas Miltinis nepabūgo į savo trupę priimti partizano sūnaus. Smulkmena, bet ji neteisinga, o neteisinga smulkmena gali iškreipti tikrąjį vaizdą.

J. Miltinis neturėjo bijoti dėl R. Vabalo, jis galėjo net nežinoti apie jo tėvą. Su R. Vabalu mokiausi toje pačioje mokykloje (dabar Juozo Balčikonio gimnazija) pora metų aukštesnėje klasėje. Niekas nekalbėjo apie jo tėvą, bet visi žinojo, kad jo motina II-je vidurinėje mokykloje dirba lietuvių ir rusų kalbų mokytoja, kad išvertė E. Zolia „Žerminalį“ (turiu 1949 m. laidos, R. A.). Partizano žmona – mokytoja. Tokius tais laikais į Sibirą vežė. Prof. A. Bumblauskas, gimęs trejetą metų vėliau po Stalino mirties, apie to meto gyvenimą, tikriausiai, žino tik iš knygų.

Apie partizaną Alfonsą Vabalą-Gediminą yra gana išsamus Povilo Gaidelio straipsnis (http://www.llks.lt/pdf2/Gaidelis%20-%20apie%20Vabala.pdf ), kuriame neminima, kad A. Vabalas turėjo slapyvardį „Profesorius“, straipsnyje (https://www.vle.lt/Straipsnis/Alfonsas-Vabalas-98578) nemini tokio ir sūnus režisierius Raimondas, ant paminklo A. Vabalo žūties vietoje užrašytas tik slapyvardis „Gediminas“. Kadangi partizanai profesorium A. Vabalą pavadindavo matydami jo išmanymą ir sugebėjimus, kai kas tai laiko slapyvardžiu.

Alfredas Bumblauskas | E. Kurausko nuotr.

Alfredas Bumblauskas | E. Kurausko nuotr.

Režisieriui J. Miltiniui nereikėjo bijoti dėl R. Vabalo. Tarp kitko, režisierius savo laiku buvo baustas už kitus dalykus. 1954 metais „už netinkamą vadovavimą teatrui“, už „neteisingą repertuarą“, o dar – teatre apleistas ideologinis darbas, nėra komunistų, „reikiamų darbuotojų į teatrą neįsileidžia Miltinis“, J. Miltinis buvo atleistas iš teatro vadovo pareigų. Iki 1959 m. dirbo Lietuvos kino studijoje.

Nesuprantu, kodėl P. Gaidelis aukščiau minėtame straipsnyje apgailestauja, kad nepavyko rasti duomenų apie A. Vabalo žmonos likimą. Panaršius, „Google“ galima rasti nemažai informacijos apie mokytoją Vandą Vabalienę.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas su žmona | genocid.lt nuotr.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas su žmona | genocid.lt nuotr.

Kuo nusipelnė „Tarybų valdžiai“ mokytoja V. Vabalienė? Niekas iš eilinių žmonių negali to pasakyti. Gal būtų galėjusi pasakyti pati mokytoja, bet tomis sąlygomis ji ir pati galėjo to nežinoti. Normaliam žmogui, negyvenusiam tais laikais, gali būti sunku tai įsivaizduoti. Mokytoja V. Vabalienė mokė vaikus, vertė knygas, net pati „proletarinės revoliucijos keturiasdešimtmečio“ proga kartu su A. Fainbliumu parašė 4-ų veiksmų pjesę „Naujas Rytas eina“, kurią 1958-1959 metais buvo pastatęs Panevėžio dramos teatras. Taip reikėjo… Nuo 1954 m. dirbo „Panevėžio tiesos“ redakcijoje.

Gal atsiliepė ir prieškarinis gyvenimas. V. Vabalienė dirbo raštvede Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje. Kaip rašo Laurynas Jonušauskas straipsnyje apie Lietuvos diplomatinį atstovavimą Prancūzijoje 1940-1960 metais (http://genocid.lt/Leidyba/8/laurynas8.htm), 1940 m. rugsėjo mėnesį sovietų ambasados pareigūnai iš nuomojamų garažų pavogė asmeninius pasiuntinio P. Klimo daiktus, kurie buvo pervežti kartu su pasiuntinybės daiktais prieš apleidžiant Lietuvos pasiuntinybę. P. Klimo manymu, sovietams garažus nurodė perėjusi į sovietų tarnybą buvusi Lietuvos pasiuntinybės tarnautoja V. Vabalienė, tačiau S. A. Bačkis įtarė, jog tai galėjo padaryti papirktas garažo sargas. V. Vabalienė traukėsi nuo vokiečių į Prancūzijos pietus su P. Klimu, bet nuo 1940 m. spalio, kaip rašo sūnus režisierius R. Vabalas („Lietuvos aidas“, 1997.03.05), šeima atsidūrė Kaune, vėliau persikėlė į Panevėžį. Po karo tėvas išėjo į mišką, kur žuvo 1948 m.

Tauro apygardos vadovybė. Iš kairės į dešinę: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. 1946 m. | genocid.lt nuotr.

Tauro apygardos vadovybė. Iš kairės į dešinę: Vytauto rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis, apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras, politinės dalies viršininkas Alfonsas Vabalas-Gediminas, apygardos adjutantas Jonas Pileckis-Šarūnas ir Šarūno rinktinės vadas Vladas Stepulevičius-Mindaugas. 1946 m. | genocid.lt nuotr.

Pagaliau dar viena smulkmena. Iki 1954 m. mokytoja V. Vabalienė mokė mano seserį. 1954 m, sesuo įstojo į Kauno Politechnikos Instituto statybos fakultetą. Tą vasarą rugpjūčio mėnesį, seseriai atostogaujant namuose po stojamųjų egzaminų, pas mus įvyko krata. Tikrino tik sesers daiktus. Pasirodo, sesuo priklausė prie Panevėžio Katedros veikusiai „religinei nacionalistinei“ organizacijai „Atžalynas“. „Atžalyno“ dvasinis vadovas kunigas Jonas Balčiūnas ir jo pagrindinis padėjėjas Dargiras Dailydėnas po teismo gavo lagerių. Seserį po kratos išsivedė apklausai, ją paleido vėlai vakare. Aišku, ją išmetė iš komjaunimo (stojantys į aukštąsias mokyklas, kaip taisyklė, stodavo į komjaunimą; kitaip galėdavo nepraeiti mandatinės komisijos, kaip netinkamas ideologiškai), nors studijuoti leido. Pagal to meto papročius, aišku, buvo kalti tėvai. Švietimo skyriuje buvo sukviestas susirinkimas, kuris nutarė mamą mokytoją pažeminti pareigose, pervedant iš mokymo dalies vedėjos į paprastą mokytoją. Prie tėčio agronomo prikibti buvo sunkiau. Po to svarstymo tėtis keiksnojo V. Vabalienę, kuri dalyvavusi svarstyme ir kritikavusi tėtį, mat, esą jis, mokydamasis Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, giedojo ateitininkų chore, todėl negalėjo dukters teisingai išauklėti. V. Vabalienė, atrodo, buvo baigusi tą pačią gimnaziją.

Nekaltinu mokytojos V. Vabalienės. Buvo tokie laikai, gal ji buvo verčiama taip elgtis, tik noriu pasakyti, kad režisierius Juozas Miltinis čia nieku dėtas. Neturėjo jis bijoti į savo trupę priimti Raimondo Vabalo.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas | genocid.lt nuotr.

Partizanas Alfonsas Vabalas-Gediminas | genocid.lt nuotr.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: