Įgyvendino eksperimentą, kuris įrodė NKVD melą

Verkių regioniniame parke šeštadienį pokšėjo šūviai, gyventojams buvo rekomenduojama nevaikštinėti parke, mat jame buvo vykdomas istorinis eksperimentas.

Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos imitavo 1945 metų Lietuvos partizanų ir Sovietų Sąjungos NKVD pajėgų mūšį, kuris iš tietų vyko Kalniškės miške Lazdijų rajone. Šis mūšis laikomas lūžiu Lietuvos partizanų pasipriešinimo istorijoje, tačiau jį gaubia melo šešėlis: NKVD savo oficialiuose dokumentuose nurodė, kad iš jų pusės žuvo vos 4 žmonės ir 7 buvo sužeisti, nors liudininkų parodymais – sužeistųjų ir nukautųjų buvo apie kelis šimtus.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro pateikiamais duomenimis, Kalniškės mūšyje dalyvavo apie 100–120 partizanų, vadovaujami Jono Neifaltos-Lakūno, ir kelis kartus gausesnės NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgos. Kai kuriais duomenimis, NKVD pajėgos galėjo siekti apie tūkstantį žmonių.

Per mūšį žuvo daugiau nei 40 partizanų, NKVD nuostoliai apibūdinami kaip „keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų“.

„Mūsų tikslas buvo įrodyti, kad mažas būrys motyvuotų kovotojų gali padaryti tikrai didelę žalą puolančiam priešui“, – sakė karybos ekspertas Aleksandras Matonis, šiuo metu režisuojantis filmą „1945. Kalniškė – lūžio taškas“.

Šis eksperimentas bus filmo sudėtinė dalis. „Kautynės Kalniškės miške vyko maždaug 15 valandų, partizanai gerai pažinojo mišką, buvo įsitvirtinę kalvoje, sunkiai ginkluoti, turėjo pakankamai amunicijos iki tam tikro laiko, todėl neabejotina, kad partizanai galėjo padaryti žymiai didesnių nuostolių puolančiam priešui“, – teigia A. Matonis.

Eksperimentą įgyvendino mažiau žmonių nei iš tiesų dalyvavo Kalniškės mūšyje: apie 20 Krašto apsaugos savanorių pajėgų karių atliko partizanų vaidmenį ir „žuvo“ kovoje, juos „puolė“ 85 Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, vadinamasis OPFOR arba opposing force – tai karinis vienetas, kurio užduotis pratybose imituoti priešą.

„Tokie kariai visose tarptautinėse pratybose atlieka priešininkų vaidmenį. Šiandien jie skleidėsi pagal NKVD sovietinę karinę taktiką. Matėme jų judėjimą bangomis“, – pasakojo A. Matonis.

„NKVD pajėgos“ sunaikino visus „partizanus“, tačiau ir pačios patyrė nuostolių: fiksuota, kad „krito“ 30 karių. Nuostoliai buvo fiksuojami naudojant šūvio pataikymo fiksavimo sistemą, vadinamą MILES (Multiple Integrated Laser Engagement System).

„Eksperimentas pavyko, nes mes įrodėme, kad partizanai „sunaikino“ tikrai didelę grupę puolančių karių, praktiškai daugiau nei trečdalį“, – sakė A. Matonis.

„Buvo naudoti šiuolaikiški ginklai, kurie yra Lietuvos kariuomenės arsenale. „Puolantieji“ naudojo automatinius ginklus G-36. „Partizanai“ naudojo švediškos gamybos automatinį ginklą AK-4, kuris šaudė ne serijomis, o pavieniais šūviais. Abiejose pusėse taip pat buvo belgiškų kulkosvaidžių FN-MAG, kurie šaudė intensyviomis papliūpomis. Buvo naudojami imitaciniai šoviniai“, – tęsė A. Matonis.

Jo teigimu, eksperimentui specialiai buvo išrinkta vieta, panaši į originalią: vadinamieji partizanai įsitvirtino ant kalvos, miškas – tankus eglynas.

„Po šių kautynių partizanai suprato, kad jie negali kovoti prieš didesnes okupantų pajėgas taip, kaip juos kažkada mokė Lietuvos kariuomenėje“, – teigia A. Matonis, aiškindamas, kodėl Kalniškės mūšis laikomas lūžiniu momentu pasipriešinimo istorijoje.

A. Matonis sako taip pat norintis išsiaiškinti, kur dingo partizanų nukauti NKVD karių kūnai, mat šiuo metu žinoma, kad žuvusiųjų buvo tikrai ne 4. Tai jis bandys padaryti pasitelkdamas istorikus ir istorinius dokumentus.

Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono laikinasis pirmos kuopos vadas vyrenysis letenantas Paulius Kančys, vaidinęs NKVD atstovą, pasakojo tikrai nejaučiantis simpatijos raudoniesiems, bet kariai pratę vykdyti užuotis.

„Mūsų pagrindinė užduotis buvo užimti kalvą. Mes nenaudojome taktikos, kurią naudojame paprastai realiose pratybose: šturmas, dūmai, parama, ugnis, taupome žmones ir panašiai. Mes naudojome raudonąją taktiką, kai išsirikiuoji į voras ir puoli bangomis, darėme tris bangas, turėjome rezervą, kuris paskui išbėgo ir užėmė kalvą“, – sakė P. Kančys.

Jo teigimu, keisčiausia buvo tai, kad nebuvo galima naudoti šiuolaikinių priemonių, pavyzdžiui, radijo stočių. „Čia mes nenaudojome radijo stočių, todėl koordinuoti 85 žmones vien balsu, kai tarp jų skirtumas iki kelių šimtų metrų, labai sudėtinga. Kiekvienas būrys žinojo savo užduotį, bet vis tiek reikėdavo pabėgėti, sukoordinuoti, kad koks vienas būrys neišsiveržtų į priekį. Tai iš tiesų labai sunku, reikia išeikvoti daug energijos ir pastangų tokiems paprastiems dalykams“, – teigė pašnekovas.

Krašto apsaugos savanorių pajėgų atstovas Julius Židonis, eksperimento metu kovojęs partizanų pusėje, sakė, kad kovine prasme tai buvo puiki treniruotė, nors vadinamiesiems partizanams ir nepasisekė. Pagrindinė savanorių užduotis buvo pridaryti kuo daugiau nuostolių tariamam priešui.

„Buvo sunku, nors besiginančiam yra lengviau, mes pozicijas pasivalėme, pasidėliojome, bet kai toks kiekis priešininkų – labai sunku“, – sakė J. Židonis.