Sekmadienio sakmė. Apie dalingą žmoną (2)

Leidyklos „Nieko rimto“ nuotr.

Buvo vienas bernas, neturįs laimės. Jam viskas nesisekė, visas jo pelnas į nėkus virto, kartais jisai neturėjo nei kuo apsirengti, nei ką valgyti. Ką jam daryti?

Sumanė jis vieną kartą eiti prie vieno ūkininko tarnauti. Pas tojo ūkininko buvo didelis akmuo klone. Prašo tad tas bernas ūkininko:
– Dirbsiu aš pas tamstas penkerius metus kiek tik galėdamas, denk mane ir valgydink – vietoje algos gi po penkerių metų atiduosi man tik tą akmenį.

Sutiko ūkininkas. Par tuos penkerius metus ir tas akmuo teip nudilo, kad bernas jį į tarbą įsidėjęs nešasi nuliūdęs, kad teip jam nėkas nesiseka – akmuo, ir tas nudilo, kaip jį savo pavadino. Tarboje akmuo dar labiau nudilo, kad tik liko mažutis akmenėlis. Bijodamas, kad akmuo visiškai nenudiltų, įsidėjo jį už ančiu. Priėjęs upę, norėjo atsigerti, pasilenkė – akmenėlis gi tuo tarpu plumt ir įkrito į vandenį par rankovę. Ieškojo dar jisai, bet tarp kitų akmenėlių negalėjo jo pažinti.

Eina tad nelaimingasis kone verkdamas ir sutinka senelį. Tasai senelis – o tai buvo Dievas – paklausė jo:
– Ko teip nuliūdęs?

Bernas apsakė savo vargą. Senelis gi jam sako:
– Eik į kaimą ir, ten išrinkęs kuo bėdniausią piemenėlę, vesk ją sau par pačią. Reikia tik, kad ji būtų nuo tavęs nelaimingesnė. Kaip ją vesi, bus ji dalinga ir tau dalį atneš, nes jos dalis atsivers į geresnę. Atmink, kad nereikia ieškoti turtingos, bet dalingos.

Paklausė bernas senelio, nuėjo į kaimą ir išsirinko nuo visų apleistą, nekenčiamą ir bėdnesnę už save našlaitę piemenėlę – ir vedė ją. Nuo to laiko jam viskas sektis pradėjo, nes našlaitė buvo tuo dalinga, nes atsirado toks, kurs panorėjo ją vesti.

[Papasakojo Martynas Alijauskas, užrašė Jadvyga Teofilė Juškytė Gegužių k., Pernaravos sen., Kėdainių r. sav., Lietuviškos pasakos. Kn. 2; surinko Jonas Basanavičius]

***********

Padaryk kitą laimingu – ir pačiam seksis.