Pokalbis, kuris gali pakeisti gyvenimą: interviu su Gediminu Navaičiu apie jo naująją knygą „Sėkmės formulės“

Naujoje savo knygoje „Sėkmės formulės“ ( Alma Litetera, 2024) psichologas prof. dr. Gediminas Navaitis skaitytojams siūlo knygą, kurioje gerai dera moksliškumas ir praktinis siūlymų pritaikymas. 

Ta proga knygos autorių kalbina Alkas.lt vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas: „Gediminas Navaitis – žmogus, kuris drąsiai kviečia mus į pokalbį apie tai, kaip gyventi gražiau, laimingiau ir prasmingiau. Jo naujoji knyga „Sėkmės formulės“ skamba kaip kvietimas į vidinę kelionę, kurioje kiekvienas galime atrasti save. Šiandien kviečiame ir jus į mūsų pokalbį – šiltą, atvirą ir, tikimės, įkvepiantį“.

– Gediminai, pradėkime nuo svarbiausio: jūsų knyga vadinasi „Sėkmės formulės“. Bet kas gi ta sėkmė? Vieniems tai prabangūs automobiliai, kitiems – darni šeima. Kokia sėkmės formulė jums?

– Man sėkmė yra vientisas gyvenimas, kuriame dera darni šeima, įdomi veikla, vidinė ramybė ir visą tai leidžiantys pasiekti naudingi įpročiai. Sėkmė – tai gebėjimas išlikti savimi, neprarasti krypties ir kartu nuolat augti. O svarbiausia – gyventi taip, kad jaustume džiaugsmą kasdienybėje, net kai nėra švenčių ar didelių pergalių.

– Sėkmė skamba labai gražiai, bet juk kelias į ją pilnas iššūkių. Knygoje rašote apie streso valdymą. Ar stresas gali būti mūsų sąjungininkas, ar tai tik priešas?

– Stresas – nei priešas, nei draugas. Tai lyg įspėjamasis signalas, kad kažkas mūsų gyvenime reikalauja dėmesio. Stresas gali motyvuoti veikti, bet tik tada, kai mokame jį valdyti. Pajuokausiu. „Alko“  skaitytojai ir skaitytojos gali prisiminti kaip ėjo į pasimatymą su mylimu žmogumi.

Veikiausiai – jaudinosi. Nes jei nesvarbu ateis jis susitikti, ar neateis  ir kas  bus toliau,  tai ko į tokį pasimatymą iš vis eiti? Ką  pasieks bėgikas jei jam  tas pat ar bus  pirmas,  ar paskutinis? Tačiau jei  nerimas nevaldomas, jei viršija kiekvienam iš mūsų būdingas savitas ribas –  jis perauga į išsekimą ir kenkia organizmui. Todėl stresą reikia valdyti, todėl knygoje pateikiu metodų, kaip jį „prisijaukinti“.

Norėčiau papasakoti juos visus, tačiau tada tektų atpasakoti didelę knygos dalį. Pasiūlyčiau susipažinti ir  iš kart išmėginti vieną metodą – ramybės pratimą. Jį atliekantdera atsipalaiduoti ir pasirūpinti, kad bent 5  –10 minučių netrukdytų telefono skambučiai ar kokie neatidėliotini reikalai.

Ramiai gulint ar sėdint, užmerkiamos akys ir mintyse stebima, kaip juda dėmesys. Jis gali nukrypti į aplinką– garsus už lango, skersvėjį, šviesą ir pan.; į kūno pojūčius – kvėpavimą, pulsą, niežėjimą ir į tai, kas vyksta galvoje: mintis, prisiminimus, vaizdinius.

Šio pratimo užduotis labai paprasta: įsivaizduojama esant tylos ir ramybės centre ir iš ten stebimas dėmesio judėjimas, šis procesas nestabdomas ir negreitinamas, vien stebimas. Jei dėmesys kiek ilgiau išlieka nukreiptas, pavyzdžiui, į praėjusios vasaros prisiminimą, tik konstatuojama, pasakoma sau: „Vis dar galvoju apie tai.“ Nieko daugiau. Nereikia mėginti ką nors sau įteigti. Užtenka stebėti.

Baigus pratimą, dažnai nustembama – kiek daug minčių, pojūčių ir vaizdų pralėkė. Paskui pravartu savęs paklausti: „Jei iš dešimties gyvenimo minučių net devynias galva buvo užimta įvairiausiais dalykais, o tik viena vienintelė minutė – rūpesčiais, tai kodėl manau, jog esu juose paskendęs?“

– O kaip apie juoką kurį lietuviai vis dažniau vadina nelietuvišku žodžiu HUMORAS? Ar tiesa, kad juokas gali padėti ištverti net pačius sunkiausius išbandymus?

– Humoras yra geriausias mūsų sąjungininkas. Net mokslas tai patvirtina – juokas mažina streso hormonus ir stiprina imuninę sistemą. Bet dar svarbiau – juokas grąžina lengvumą į gyvenimą. Kartais problema atrodo neįveikiama tik tol, kol į ją pažvelgi su šypsena.

Norėčiau  paminėti eksperimentą apie  kurį rašiau knygoje – diabetu sergantiems pacientams valandą rodytos humoristinės programos. Tyrėjai teigia, kad juokas padėjo dviem trečdaliams jų sureguliuoti gliukozės lygį.

– Knygoje rašote, kad intymumas yra svarbi žmogaus laimės dalis. Bet kodėl jis toks reikšmingas?

– Žmogus yra porinė būtybė. Mums svarbu ne tik būti mylimiems, bet ir mylėti. Intymumas – tai ne vien fizinis artumas, bet ir gili emocinė jungtis. Kai žmogus turi su kuo dalintis savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kai jaučiasi suprastas ir priimtas, jis tampa stipresnis visose gyvenimo srityse.

Deja, šiandieną požiūris į artumą tapo pernelyg vartotojiškas. Daug kas nori visko ir  iš karto. Norėti galima, bet reikia ir pastangų, kad norai taptų realybe. Pasiūlyčiau bent retkarčiais pagalvoti apie „šeimyninę karjerą“, apie tai kaip kurti artumą.

Manau, kad žodžių junginys „šeimyninė karjera“ daug kam neįprastas. Todėl jiems/joms apie tai tikrai reikia pamąstyti

– Kalbėdami apie laimę dažnai išgirstame frazę „gyventi čia ir dabar“. Bet ką tai reiškia praktiškai? Kaip gyventi šia akimirka ir nesigailėti praeities ar nesibaiminti ateities?

– Gyventi „čia ir dabar“ reiškia pilnai išgyventi kiekvieną akimirką – tiek džiugią, tiek sunkią. Tai nėra lengva, nes mūsų protas mėgsta nuklysti į praeitį arba ateitį. Tačiau sąmoningumas, dėkingumas ir gebėjimas pastebėti grožį kasdienybėje gali mus grąžinti į dabartį.

– Turbūt visi norime būti laimingi, bet ne visada žinome, nuo ko pradėti. Kokį pirmą žingsnį pasiūlytumėte žmogui, kuris nori pakeisti savo gyvenimą?

– Gausybę kartų esu iš konsultuojamųjų girdėjęs: „Norėčiau dirbti užsienio kompanijoje, bet gerai nemoku anglų kalbos“; „svajoju apie turtingą, kultūringą, tobulą vyrą, bet manau, kad nesu graži, ir toks vyras manęs nepastebės“; „norėčiau būti rašytojas, bet nemoku kurti įdomių pasakojimų“ ir t. t. ir pan. Išvardinę savo trūkumus, jie klausdavo: „Ką galiu pasiekti? Koks turėtų būti mano tikslas?“

Jiems buvo labai sunku suvokti, kad niekas nepasakys, kur slypi jų galima sėkmė, kad tai klausimas, į kurį gali atsakyti tik jie patys. Materialinė gerovė daug kam patraukli, bet ji nerūpi vienuoliui, žmonės daug laiko ir pastangų skiria siekdami aukštesnio išsilavinimo, tačiau nemažai jų jau paauglystėje pasirinko amatą – automobilių meistro, kirpėjo – ir džiaugiasi tiek darbu, tiek atlygiu už jį.

Pirmas ir labai svarbus kelio į sėkmę žingsnis – aiškiai suprasti savo tikslus.

Tikrai yra sričių, kurioje jūs lenkiate kitus. Požymis, ar žmogus tinkamas veiklai, ar teisingai pasirinko tikslą ne vien darbo patrauklumas, bet ir gebėjimas jį atlikti. Paklausus savęs: „Ar galiu kai kuriuos sunkumus įveikti lengviau nei kiti?“ sėkmės galimybės darosi aiškesnės.

Dar vienas požymis, rodantis, kad teisingai renkamasi,– laiko nuovokos praradimas kuo nors užsiimant. Šiuolaikinė psichologija vis dažniau tiria vadinamąją srauto būseną. Jos pasireiškimas – toks susitelkimas į užduotį, kad aplinkinis pasaulis tarsi liaujasi egzistuoti. Tai laimės ir didžiausio našumo derinys, būsena, kurią patiria įkvėpimo pagauti menininkai, laimintys sportininkai, ar įsimylėjėliai būdami kartu.

Mes nuolat lyginame save su aplinkiniais ir džiaugiamės, jei palyginimas būna mūsų naudai. Tai irgi orientyras renkantis tikslą.

Galimos ir klaidos. Viena iš jų – supainioti patiriamą malonumą su prasmingu tikslu. Kai kurie žmonės galvoja tik apie kelias artimiausias valandas, pavyzdžiui, apie tai, kaip ir kur šį vakarą išgerti.

Dera pažymėti, kad jų tikslas menkai skiriasi nuo tarsi didesnio tikslo – išeiti į pensiją ir pailsėti. Iš pirmo žvilgsnio tai skirtingi siekiai, bet ir pirmasis, ir antrasis nesiekia laimėjimo.

Tokie žmonės laukia, kad bėgantis laikas tarsi savaime atneš, ko jie nori, viliasi, kad bastydamiesi šen bei ten kažkodėl atsidurs aukščiausio ES kalno – Monblano – viršūnėje.

Kiti (jų nedaug) mąsto apie savo indėlį į didžiausius žmonijos pasiekimus – skrydį į Marsą ar bent jau Prezidento postą. Taip svajoti, be abejo, smagiau, tačiau rezultatai nebūna įspūdingi.

Daugelis yra tarp šių dviejų kraštutinumų. Todėl jiems, numatant didelius tikslus, reikia išlikti realistais, o realizmas nusakomas paprastai – dera numatyti žingsnius link tikslo.

Jei kas svajoja apie Nobelio literatūros premiją, tai tėra malonios svajos, bet jei planuoja parašyti apsakymą, po kurio rašys apysaką, o tada romaną, kuris bus aktualus ir atlieps šiuolaikinio žmogaus ar visuomenės problemas ir bus išverstas į užsienio kalbas, tai planuotojas, tikėtina, taps žymiu rašytoju. Ypač jei už kiekvieną tarpinį pasiekimą bus apdovanotas.

Netgi nedidelis malonumas siekiant didžiojo tikslo sustiprina sėkmės pojūtį ir skatina padaryti daugiau.

Pasiūlyčiau dvi užduotis, kurios pravers pasirenkant sėkmingesnę ateitį

1) Užrašykite penkis atsakymus į klausimą: „Ką aš sugebu geriau nei daug kas?“

2) Užrašykite penkis atsakymus į klausimą: „Kaip per artimiausius du mėnesius galiu patobulinti savo gebėjimą?“

– Jei galėtumėte parašyti knygą visiškai kita tema – apie ką ji būtų?

– Knyga apie kurią kalbėjomės skirta atskiram žmogui. Ją perskaitęs jis galėtų tapti laimingesnis. Atskiras žmogus tėra savita abstrakcija. Visi mes susieti – priklausome šeimai, tautai, visuomenei. Kita knyga veikiausiai bus apie laimingesnę Lietuvą.

– Ačiū už pokalbį.

– Sėkmės!