Šiandien mes pakalbėsime apie dangišką temą, tai yra, ką senovės lietuviai žinojo apie žvaigždes ir apie dangaus skliautą. Su mumis studijoje – etnokosmologas Jonas Vaiškūnas.
Kas ta etnokosmologija ir ką ji tyrinėja? Ji susideda iš dviejų žodžių: ethnos – tauta, o kosmologija – tai apibendrintos žinios apie visatą, apie visumą.
Ir, ką tauta mąsto apie visumą, apie pasaulį, apie dangų, apie dangaus šviesulius, ta mokslo sritis Lietuvoje gavo tokį vardą, nors pasaulyje ta sritis vadinama ir kitais vardais: etnoastronomija, arba kultūrinė astronomija, netgi dar kažkada buvo vadinama astroarcheologija, archeoastronomija.
Kitaip sakant, sritis aiški: ne, kas yra danguje, o ką žmonės mato ir ką aiškina, kaip jie suvokia. Tai – kultūros, humanitarinis mokslas, o ne gamtos mokslas, kaip astronomija, kuri tyrinėja dangaus kūnus.
Pokalbyje išgirstos mintys: “Kas ta etnokosmologija ir ką ji tyrinėja? Ji susideda iš dviejų žodžių: ethnos – tauta, o kosmologija – tai apibendrintos žinios apie visatą, apie visumą…; tauta mąsto” apie dangiškus dalykus; pagal du mitus “buvo taip ir taip”; pagal mitologinius siužetus ir t.t. Etnokosmologijos diletanto primityvūs pastebėjimai: tauta yra žmonių bendrija t.y. žmonių suskirstymas pagal tam tikrus požymius.Tauta negalėjo praeityje ir negali šiandien “mąstyti”, mąstė pagal savo protinius sugebėjimus praeityje, mąsto ir šiandiena, tik žmonės, jų supratimas ar suvokimas galėjo būti bendras ir pavienis… Mitai, padavimai, legendos, pasakos žmonėms objektyvių ir tikrų žinių nedavė, neduoda ir neduos niekados. Paminėti dalykai, kaip ir religijos duoda žmonių vidiniam pasauliui kitokių jiems reikalingų dalykų……
Kalbame apie bendrą supratimą – TAUTosaką, tatai „Tauta mąsto“ išsireiškimas ir reiškia. Etnokosmologija domina, būtent tai ką Jūs vadinate „subjektyvios žinios“. Bet kai tas „subjektas“ – Tauta, turime reikalą su bendru supratimu, na o tai, gerbiamas prašalieti, humanitarui jau – „objektyvu“ (kaip Jūs sakote).
Mano “inžineriniam” realybės suvokimui pagrįstu mechaniniais ir kitokiais mokslo ir praktikos įrodytais dėsniais ir teorijomis belieka pripažinti Jūsų humanitarinius “subjektus ir objektyvumus” … Nors etninę grupę ar naciją apibūdinantis žodis Tauta gali turėti tik vieną, “nei bendrą, nei atskirą”,supratimą…
“Ir tikras nesusipratimas būtų manyti, jog esame aukštesnėje žmonijos raidos pakopoje negu akmens amžiaus žmones. Homo sapiens – protingasis žmogus, kurio giminei ir mes priklausome, jau prieš 35 tūkstančius metų buvo lygiai taip pat fiziškai, psichiškai ir protiškai išsivystęs kaip ir mes. Nuo tų žmonių mus skiria tiktai patirtis, kaupiama ir perduodama iš kartos į kartą” (archeol. hab. dr. Rimutė Rimantienė Lietuva iki Kristaus, Vilnius/1995). Mitai yra tautos istorijos dalis ir kiek jie realūs rodo Graikijos sostinės pavadinimas Atėnai (pavadinta pagal mitologinę deivę Atėnę) ir Italijos sostinė Roma (pavadinta pagal mitologinį Romulą). Tauta susideda iš pavienių žmonių, bendrijų, genčių ir genčių sąjungų, todėl ji per žmones turi tautosaką, kurioje per kartų patirtį subjektyvūs žmones objektyviai atspindi subjektyvius tų tautų mitus, legendas, ir t. t. Išvada – “tautosaka” apibendrintai išreiškia tautos mąstymą per amžius ir iki šiol. Lietuvių tauta tarp kitų tautų nėra išimtis.
“Ir tikras nesusipratimas būtų manyti, jog esame aukštesnėje žmonijos raidos pakopoje negu akmens amžiaus žmones…” 2010 metais mokslas atrado, jog per paskutinius 10 000 metų žmogus vidutiniškai prarado 1/10 savo smegenų…
pvz.:
lrt.lt/mediateka/irasas/2000068984/brandus-pokalbiai-pazangos-mitas
Vis dėlto, gal būtų supratingiau manyti, kad pasaulis yra pirminis, o mitas apie jį antrinis (paskesnis). Mitai yra jau esančio pasaulio pažinimo (civilizacijos) istorinio vyksmo rezultatas. Todėl didelis klausimas, ar Atėnų vieta buvo pavadinta deivės Atėnės vardu ar atvirkščiai arba ar Romos vieta – pavadinta Romulo vardu ar atvirkščiai.
O dabar močiutė pasaką paseks:
Ir taip, ir ne, manyčiau. Nebuvo taip, kad Kūrėjas sulipdė planetas, pabėrė sėklų, ar numetė žmogų ant Žemės, ir tesižinie…
Jis pirmiausia apmąstė būsimos Kūrinijos Planą: kas Ją sudarys, kaip bus išdėstyta, kas kaip atrodys, kaip funkcionuos; ko reikia, kad Kūrinija būtų tvari, negestų, kokie veikėjai figūruos, kam koks vaidmuo, kokie įgaliojimai bei atsakomybė teks.
Kai tokią sudėtingą tobulybę sukuri, tikrai nebūsi jos likimui abejingas. Kiekvienas augalas ir gyvis, juolab žmogus gavo jam pačiam bei gamtai svarbiausių, egzistenciškai būtinų žinių pamatus apie save, supančią artimiausią gamtą ir visą Kūriniją; taip pat ir griežtas taisykles. Žinių kiekviena gyvybės rūšis gavo tiek, kiek būtina, bet ne per daug (nes tai jau būtų pavojinga). Toks „teorinis” įvadas, „vartotojo vadovas”, Kūrėjo duotas žinių kraitis – puiki medžiaga gautų žinių išbandymui praktikoje, savęs ir aplinkos stebėjimui, gilinimuisi, apmąstymams, tolesnių išvadų darymui ir jų formulavimui, kad būtų paprasta perduoti ne tik savai genčiai, bet ir palikuoniams.
Kol nebuvo rašto, tai, kas Kūrėjo „iš viršaus nuleista”, ir kas vėliau pačių pažinta bei perprasta buvo, buvo žodžiu perduodama iš lūpų į lūpas. Dalis taip perduodamų žinių bei taisyklių įgavo įv. žanrų tautosakos, papročių, apeigų ir pan. formą, todėl jau nuo vaikystės būdavo į galveles sudedama ir pasakų, ir patarlių, ir žaidimų ir kt. lengvai įsisavinamais pavidalais.
Beje, kaip parodė gyvenimas, patikimesnis taisyklių ir žinių perdavimo būdas – įskiepas smegenyse, kalba ir pavyzdys. Ne raštas! – Štai, katė, balandė, ar kt. patelė – kad ir koks žavus patinėlis ratus aplink suktų, burkuotų, glaustytųsi ar kniauktų, jų nepapirksi – jos atsakingai atsirenka, katro DNR leis išlikti žemėje. Arba maistas – katinai, varniniai ir kt. gyviai žino, katras gali bet kuo misti, o kas griežtai nustatyto meniu laikytis privalo (išsk. žuvis?). O žmogus? – Kad ir kokių mokslo, žinių ir patirties išminčių būtų prisiskaitęs, tik pavieniai sąmoningai (ar bent instinktyviai) laikosi taisyklių, padedančių žmogui kaip rūšiai išsaugoti Kūrėjo jam suteiktą kūno ir dvasios kokybę. Nebent tik džiunglėse nuo civilizacijos „laimėjimų” pasislėpusios gentys nespėjo viską iššvaistyti, „čia ir dabar” gyvendamos?
Vaje, rašalas baigėsi. Baigiu. Sėkmės žinių dvikovose.
Mano supratimu “pasaka” neprieštarauja tam, ką pasakiau.
šiaip žodžiai “Zodiako ženklai” ir “Gigantai” (Milžinai) gali apibūdinti vieną ir tą pačią sąvoką – žvaigždynus.
Tas kaušas, dabar eksponuojamas Riaubičiuose, dar ne visas savo paslaptis atskleidė (gaila, neturiu daugiau jo didelės raiškos nuotraukų ar kitokiais rakursais, o tik iš interneto). Šiaip turėčiau pastabų dėl poros ženklų turinio (ir pavadinimų) interpretavimo tikslumo, bet kaip ir neetiška jas anonimiškuose komentaruose išsakyti, pačiam apie tą kaušą ir tautosakinius argumentus tik iš paties J.Vaiškūno knygos ir sužinojus. Gal ne tiek ir svarbu, – svarbiau pats faktas, kad turėjome savitą Zodiako sistemą (nors, galbūt, netgi dar savitesnę ir dar labiau persipynusią su lietuvių tautosaka negu dabar įsivaizduojame).
Paliekant šone lietuvišką mitologiją, kalbant apie Zodiako ženklus prisiminkime archeologiją ir, būtent, observatoriją Birutės kalne Palangoje. Jos likučius praeito šmtmečio gale atkasė akademikas dr. Vladas Žulkus. Pagal d = 30 cm. stulpų išdėstymo po žemėmis likutį (patys stulpai rasti nebuvo) V. Žulkus atgamino ėjus juos dviem ratais. Manant, kad žymėtose vietose anksčiau buvo aukšti stulpai, prie Šventosios miestelio kopos architektas S. Manomaitis atgamino geometriją ir “dekoratyviniai” stambūs stulpai sunumanomų manomų baltų “dievų” atvaizdais buvo atlikti natūroje. Pagal įvairiais metų laikais nuo stulpų metamus šešėlius (koordinatės gana netikslios) prof. Libertas Klimka konstatavo, jog tai – stulpinės observatorijos pavyzdys. Šventviete pavadinta observatorija, pagražinta dar ir patvarkyta, stovi turistams nepaaiškinant, kaip ji veikia ir kokios joje atliekamos apeigos.
Bandant observatorijos kopiją padaryti Ožnugaryje ir atidžiai panagrinėjus pirminę V. Žulkaus medžiagą pasirodė, jog tai buvo ne stulpinė, o struktūrinė astronomijos observatorija, kur dideliu ratu buvo vedama Mėnulio fazių seka, o dvigubai mažesniu ratu – aplinkui centrą (yra stulpelio žymė) kasdien ugnele vedamas buitinis 365 d. dienų metinis kalendorius. Lietus, sniegas ar vėjas neturėjo įtakos dienų apskaitos (taip pat ir metų) vedimui. Praėjus metams į medžio drevę (M. Pretorijus) su apeigomis ir, reikia manyti, runomis) į drevę būdavo metamas akmenėlis. Akivaizdu, kad šioje Palangos observatorijoje buvo stebimi ir registruojami Saulės, Mėnulio užtemimai, žvaigždynų judesiai, planetų sukimosi aplinkui Saulę (plika akimi jos buvo matomos iki Saturno) judėjimo periodai. Visa tai 2017 m. rudens lygiadienyje buvo pristatyta ir seminaro metu išdėstyta kalne (kaladėlės) Palangos koferencijos GIntaro muziejuje metu (vedėjai Diana Kanclerė ir Aleksas Kulvietis).Parodomąsias apeigas Baltų vienybės dienai ta proga kalno viršuje (vaidilutė Birutė, tai, mirusi) atliko KU teatrologijos magistras Valentinas Dilginas. Viskas yra archyvuose.
Kęstučio ir Birutės laikais mūsų žyniai, išeitų, puikiai buvo susekę užtemimų periodiškumą, jų prigimtį, žinojo, kad Žemė sukasi aplinkui Saulę o ne atvirkščiai, ir, suprantama, dangaus skliautą dalijo į 12 Zodiako juosto žvaigždynų sektorius. M. Koperniko knyga “Apie dangaus sferų sukimąsi”, kurią jis buvo dedikavęs popiežiui, tuo tarpu, 1616 m. Bažnyčios buvo uždrausta – įtraukta į Vatikano draudžiamų knygų sąrašą (žr. internete). Mat, pagal ano meto supratimą Visatos centras buvo Žemė.
Išeitų, kad gerb. J. Vaiškūno žinia, jog Prahiškis, būdamas pas mus užrašė, jog baltai žinojo Zodiaką, yra teisinga. Vienaip ar kitaip, Palangos observatorija ikikrikščioniškais Kęstučio ir Birutės laikais buvo vienintelė veikianti visoje Europoje – tuo ir pasididžiuokime.
pasak JAV
JAV karinis jūrų laivynas patvirtino: NSO egzistuoja ir jūs neturėjote jų pamatyti
– 15min.lt/mokslasit/straipsnis/laboratorija/jav-karinis-juru-laivynas-patvirtino-nso-egzistuoja-ir-jus-neturejote-ju-pamatyti-650-1205320?copied
Va, tep, brangieji…