Rugsėjo 4 d., po trumpos pertraukos, pasibaigus vasarai, pasidalinti atostogų metu patirtais įspūdžiais ir nuveiktais darbais vėl susirinko Lietuvos žurnalistų sąjungos Pensininkų klubo nariai.
Kaip visada susirinkimą pradėjo klubo pirmininkas įžymus poetas ir žurnalistas Ipolitas Skridla. Skaudu, kad renginį teko pradėti tylos minute pagerbiant klubo gretas palikusius bendražygius istoriką prof. dr. Algimantą Liekį, žurnalistą ir rašytoją Gediminą Skvarnavičių. Visos LŽS ir Pensininkų klubo vardu padėkos raštais buvo pagerbti jubiliatai. Buvo trumpai paminėtas jų nueitas gyvenimo kelias, nuveikti darbai.
Savo kolegas naujų Mokslų metų pradžios proga senjorus žurnalistus pasveikino klubo pirmininkas Ipolitas Skridla, o savo eilėmis buvęs ilgametis pedagogas, LŽS narys Povilas Lapeikis tuo pačiu padeklamavo ir savo eilių. LŽS ir Senjorų klubo vardu Ipolitas Skridla pasveikino jubiliatus žurnalistus.
Toliau pirmininkas išvardijo klubo narių vasaros metu nuveiktus darbus. Vienas iš reikšmingesnių, susilaukusių didelio visuomenės dėmesio, yra šiais metais išleista istoriko, enciklopedisto, Mažosios Lietuvos tyrinėtojo dr. Algirdo Matulevičiaus nauja knyga Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas Europos kultūroje.
Ją ypač aukštai įvertino, kaip nepaprastą lietuvių raštijai ir Lietuvos istorijai kruopštų mokslinį darbą, o knygos autorius A. Matulevičius vertas profesoriaus vardo, savo kalboje pabrėžė I. Skridla. Šia knyga labai džiaugėsi jos redaktorius ir fundatorius, dešimčių knygų autorius, tautotyrininkas Jonas Laurinavičius, kurio protėviai kadaise yra gyvenę Mažojoje Lietuvoje, o ir dabar yra giminaičių gyvenančių Karaliaučiaus krašte/Kalningrado srityje.
Knygos autorius trumpai apžvelgė savo giminės istoriją. Jo tėvas Antanas Matulevičius XX a. Vilniuje dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje, bendravo su dr. Jonu Basanavičiumi ir kitais lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjais. Pabrėžė, kad Mažosios Lietuvos istoriją pradėjo tyrinėti dar būdamas Vilniaus universiteto studentu. Per daugelį dešimtmečių nagrinėdamas senąsias kronikas, dokumentus, Prūsijos kunigaikščių ir karalių įsakymus lietuvininkams jų gimtąją kalba, taip pat naudodamasis gausia moksline literatūra vokiečių, lenkų, rusų ir, suprantama, lietuvių kalbomis, parašė šimtus originalių straipsnių, kelias monografijas apie šį unikalų turtingą kultūros paveldo kaštą.
Per trumpą laiką papasakoti apie knygą neįmanoma, dėl to autorius plačiau papasakojo apie sovietmečio ir po jo kraštotyrines keliones po buvusį Karaliaučiaus kraštą, patirtus nuotykius ir pavojus. Ypač turtingą kultūros paveldu prūsų žemės Sembą su savo didingais piliakalniais, pilkapiais, gamtameldžių šventyklomis – romuvomis (romovėmis). O kiek paslapčių saugo garsioji Romintos giria! Po karo per ją į Vakarus su svarbiais dokumentais apie sovietinį okupacinį režimą ir Lietuvos partizaninį karą keliavo partizanų vienas vadų Juozas Lukša su savo bendražygiais, girioje nuo Rusijos caro žandarų slapstėsi 1863 m. sukilimo prieš Rusijos priespaudą dalyviai. Čia svečiavosi, medžiojo žinomi Europos valdovai veikėjai. Prūsijos karaliaus ir Vokietijos imperatorius Vilhelmo II medžioklės viloje, pavyzdžiui, viešėjo Rusijos imperatorius Nikolajus II su Ministrų komiteto pirmininkų, būsimuoju ministru pirmininku Vitu (S. Vitte); padovanojo šernų ir danielių. Viešėjo Suomijos valstybės ir karinis veikėjas, 1939 – 1940 m. Suomijos gynybinio karo – Žiemos karo – su užpuolike SSRS didvyris maršalas Manerheimas (C. G. E. Mannerheimas). Lankėsi netgi Bulgarijos caras Borisas III.
Įdomiausia, kad nacių viešpatavimo laikais Prūsijos ministro pirmininko, Vokietijos Reichstago pirmininko, Reicho maršalo Hermano Geringo (Hermanno Geringo) medžioklės viloje 1940 m. svečiavosi SSRS vidaus reikalų komisaras L. Berijas (tuomet Stalinas su Hitleriu buvo bendražygiai dalijantis Europos valstybes).
Knygos antrame viršelyje cituojami poeto Tolminkiemio kunigo Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ kritikuojami svetimšaliai kolonistai veltėdžiai, atsikėlę iš įvairių šalių į Mažąją Lietuvą, kurie valgo lietuvininkų duoną, rūkytas dešras, lašinius, geria alų ir dar iš jų šaiposi. Svarbūs XIX a. Tilžės lietuvių kalbos mokytojo, suvokietėjusio mozūro Eduardo Gizevijaus žavėjimosi lietuvininkais kaip pagarsėjusiais raiteliais ir puikiomis jojikėmis lietuvininkėmis ant eiklių trakėnų veislės žirgų, žodžiai. Garsėjo lietuvių dragūnų ir ulonų Įsrutyje pulkai.
Labai svarbu, kad 1941 metų gruodį, kada vyko karas tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, Maskvos Kremliuje vyko aukščiausio lygio derybos. Per jas naktinio pokylio metu SSRS vadovas Stalinas pareiškė: Štai Rytų Prūsija. Manau, kad kadaise pusė Rytų Prūsijos buvo apgyvendinta lenkų, antroji pusė – lietuvių. Taigi, jokių senrusiškų žemių neminima. Kaip kartais imperiniais tikslais nemoksliškai ir demagogiškai kalba ir rašo kai kurie Rusijos propagandistai.
Knygos autorius pagrįstai priekaištauja, kad po II pasaulinio karo didžiosios valstybės nugalėtojos neteisėtai panaikino Prūsijos valstybę. ²/3 Rytų Prūsijos teritorijos (buvusios prūsų žemės iki Vyslos) atiteko Lenkijai, o Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas – iki Taikos sudarymo perleistas administruoti Sovietų Sąjungai. Lietuva atgavo tik jos šiaurinę dalį – Klaipėdos kraštą. Karaliaučiaus krašte nuo sovietinio genocido, trėmimų, deportacijų, etninių valymų neliko ne tik vokiečių, bet ir lietuvininkų bei prūsų kilmės gyventojų.
Kraštas buvo apgyvendintas rusakalbiais, paverstas Kaliningrado sritimi, Sovietų Sąjungos eksklavu. Bolševikų buvo įvykdytas ir kitas tarptautinis nusikaltimas – lietuvių ir prūsų žemių etnocidas: visi vietovardžių vardai (tūkstantmečius beveik visi buvo aistiški-baltiški) pakeisti išgalvotais keistais rusiškais. Liko tik, nors ir subjaurinta, išniekinta baltų žemė ir europinio lygio materialinio kultūros paveldo likučiai.
Apie A. Matulevičiaus knygą išsamiai ir plačiai papasakojo ilgametis Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas. Anot jo, tai svarbus įnašas į Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų istorijos lobyną. Autorius panaudojo daug istorijos šaltinių ir mokslinės literatūros vokiečių, lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis, padarė originalių svarbių išvadų. Veikalas iliustruotas gausiomis istorinėmis nuotraukomis.
Žymus žurnalistas Vytautas Žeimantas pabrėžė, jog Algirdas Matulevičius savo veikale sugebėjo įrodyti mažos lietuvininkų tautos, gyvenusios mažame plote reikšmingą įnašą į Europos kultūrą.
Susirinkimo pabaigoje fotožurnalistas Virginijus Juodakis pateikė iki šiol menkai paplitusius fotonovelių žanro leidinukus, kviesdamas juose aktyviau dalyvautu fotografus ir fotožurnalistus.
Buvo pasidalinta naujausia atsineštine spauda: Lietuvos aide paskelbti straipsniai apie Vydūną, K. Donelaitį, Vorutos egzemplioriai Mažosios Lietuvos tematika, Photoreporters GUILD egzemplioriai, Donelaičio žemės, XXI amžiaus naujausi nr…
Mažų tautų nebūna. Yra gausios ar mažiau gausios tautos.
Kaip radosi lietuvininkų pavadinimas nuodugnesnių tyrimų kaip ir nėra. Laikoma kaip ir savaime suprantamu dalyku, kad tai yra išvestinis priesagos -inink- pavadinimas iš Lietuva, lietuvis žodžių. Tačiau ta priesaga kai ką sakytų ir apie paties žodžio Lietuva galimą reikšmės požymį, pagal kurį radosi, pvz., daina – daininkas, darbas – darbininkas, žirgas – žirgininkas, vairas – vairininkas, jūra – jūrininkas ir t.t. ir pan.