O. Voverienė. Tautinio atgimimo naujoji banga: šįkart politinė

Lietuvos ateitis M. K. Čiurlionio vizijose

1904 metais M.K. Čiurlionis nutapė paveikslą „Saulėtekis“. Tai buvo iššūkis jau bemirštančiai lietuvių tautai, „kurį pagrindė Tautos kūrybinė galia“ (Vytautas Baškys. Saulėtekis. Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui // Lietuvos aidas. 2017, geg. 6).

Pirmas įspūdis, pažvelgus į paveikslą „Saulėtekis“ – skelbia istorikas, – šviesos blyksnis virš jūros ir savotiška jūros erdvė, kuria sklinda banga po bangos… Atsiveriantis saulės spindulių ir bangų sklidimo ritmo vaizdas primena melodingus muzikinio Andante garsus… Akinančios šviesos tolyje rami jūra, vos regimas krantas tirpsta saulės blyksnio spinduliuose… Jūra, muzika ir pasaulio nušvitimas suteikia mintims gylį… Pro bangas sklindančius šviesos ir tamsos atšvaitus yra užkoduota kita ypatinga erdvė, kurią galima aptarti kaip jūros gelmėje glūdintį amžių paveldą“ (Vytautas Baškys. Ten pat).

Jūros gelmė – tai tautos praeitis, kurioje tamsos šuorus tirpdo bangų atšvaitai. Pajūrio dangaus nušvitimas atspindi tautos dvasios klodus, toli dunksanti jūra ir krantas – šviesos blyksniu įamžina tautos dvasią ir idėjas. Saulėtekio vaizdinys – tai laikmečio tikrovės sąsaja vaizduotėje su praeitimi. Lietuvos istorija, kuri kupina pakilimų ir grėsmingų netekčių, vis tik yra mūsų pasikartojančių, kaip jūros banga po bangos, tautinių atgimimų pamatas ir siejasi su tautos viltimis ir lūkesčiais ateičiai. Kiekviena jūros banga paveiksle primena politikos bangas į mūsų Pažadėtosios Žemės krantą. Neveltui yra sakoma, kad talentingi kūrėjai yra mūsų Tautos ateities pranašai, kurie įkvepia mums viltį ir sutvirtina dvasios sparnus skrydžiui į mūsų svajonių Lietuvą. Tokį Čiurlionio „Saulėtekį“ matau ir aš dabartinėje Lietuvos politikoje.

Naujoji tautinių jėgų santalka „Lietuva yra čia“

Ji prasidėjo praeitų metų vasarą Žemaitijoje, prie nuostabiai gražaus šio krašto Lūksto ežero, rengtame Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos renginyje „Lietuva yra čia“. Ir man teko laimė jame dalyvauti. Šiais metais nudžiugino žinia, kad 2019 m. rugpjūčio 15 dieną  susiformavo tautinių partijų ir judėjimų santalka, jungianti politinį judėjimą „Lietuva yra čia“ (vad. Arvydas Juozaitis), Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungą (vad. Sakalas Gorodeckis), Lietuvos centro partiją (vad. Naglis Puteikis) ir partiją „Jaunoji Lietuva“ (vad. Stanislovas Buškevičius).

Santalka paskelbė Manifestą, kuriame deklaruoja: „Vienijimasis po pavadinimu „Lietuva yra čia“ tai nėra vienos partijos ar judėjimo lyderystės įprasminimas. Tai tik bene paskutinė galimybė patriotinėms ir nacionalinius interesus ginančioms partijoms bei pavieniams piliečiams susitelkti vardan Lietuvos valstybės išsaugojimo ir jos sėkmingo vystymosi užtikrinimo“ (Arvydas Juozaitis)

Kuriamos politinės partijos – Santalka „Lietuva yra čia“ (toliau  Santalka) pagrindiniai tikslai ir uždaviniai:

• Formuoti viešąją politiką Lietuvoje, stiprinti tautinę savimonę ir tapatybę, ugdyti istorinę atmintį;
• Saugoti ir įprasminti Lietuvos kultūros bei gamtos paveldą;
• Puoselėti lietuvių kalbą, ginti ir stiprinti jos konstitucinį statusą;
• Lietuvos švietimo sistemą formuoti taip, kad ji būtų susijusi su tautos egzistenciniais rūpesčiais, kad ugdytų Lietuvai pasišventusią jaunąją kartą;
• Šeimos instituciją paversti valstybės socialinės ir ekonominės politikos centru;
• Didinti teisėsaugos atvirumą visuomenei, teisėsaugos Pareigūnų atsakomybę;
• Stiprinti išskirtinį piliečių ryšį su savo valstybe, siekti aktyvesnio piliečių dalyvavimo valstybės valdyme;
• Ginti nepriklausomos demokratinės valstybės konstitucinius pamatus tarptautinėje politikoje;
• Atstovauti ir ginti ne tik savo principus ir Lietuvos interesus, bet ir visų Lietuvos piliečių viešuosius interesus Lietuvos Respublikos Seime, Vyriausybėje ir kitose valdžios institucijose;
• Partijų ir kitų juridinių asmenų jungimosi į Santalką „Lietuva yra čia“ principai.

Pasirašydami šį Manifestą, išreiškiame kolegialų (pretenduojančios jungtis į Santalką partijos ar asociacijos valdymo organų apsvarstytą ir patvirtintą) apsisprendimą dalyvauti jungtinės politinės partijos – Santalka „Lietuva yra čia“ kūrime ir jos valdymo organų bei struktūrinių padalinių suformavime, vadovaujantis šiais jungimosi principais:

• Jungiamės į Santalką lygiomis teisėmis su kitomis prisijungiančiomis prie Santalkos partijomis, judėjimais ir asociacijomis, nekeldami išankstinių sąlygų;
• Perduodame Santalkai viešai deklaruotus visus savo partijos (juridinio asmens) turtinius ir finansinius įsipareigojimus ir prisiimame turtinę ir finansinę atsakomybę už kitas prisijungiančias partijas, kurie bus priimti (akceptuoti jungtiniame Santalkos suvažiavime;
• Pasiliekame teisę Santalkoje formuoti frakciją su buvusios partijos ar asociacijos (juridinio asmens) pavadinimu;
• Pripažinsime jungtinio kandidatų į LR Seimo narius sąrašo, formavimo principus, kuriuos nustatys Santalkos suvažiavimas arba jo suformuotas valdymo organas – Taryba;
• Visus galimus klausimus spręsime demokratiniais principais, pripažindami daugumos valią ir vykdydami Santalkos suvažiavime priimtus įstatus.

Santalkos „Lietuva yra čia Memorandumą pasirašė visi į Santalką įsijungusių partijų ir asociacijų nariai. (Lietuvos partijų ir kitų juridinių asmenų jungimosi į Santalką „Lietuva yra čia“ Manifestas. – V., 2019.08.15). Kol kas įstoti į Santalką dar galima.

Tai džiugina.

Esu įsitikinusi, kad valstybėje nėra stipresnės ir tobulesnės idėjos už tautinę. Todėl ir džiaugiuosi, kai tokia randasi, juolab tautinė politinė. Kaip rašo istorikas panevėžietis Juozas Brazauskas „Lietuvių vidinė tautos jėga privertė sovietų valdžią, turinčią ginkluotą jėgą, kapituliuoti“ (Juozas Brazauskas. Vidinė tautos jėga // Lietuvos aidas. 2018, gruod.1-7, p. 1,3). Visą dešimtmetį vykęs ginkluotas Lietuvos partizanų pasipriešinimas (du kartus ilgiau trukęs, negu Antrasis pasaulinis karas), parodė, kad tikram, nenutautėjusiam lietuviui, aukščiau buvo už viską, net ir už jo gyvybę, karžygiška lietuviška dvasia: geriau mirti, negu vergauti okupantui. Verkdama, kraujuodama ir aimanuodama Tauta iškentusi nematytą komunistinį terorą, kuriam žiaurumu ir lietuvių kraujo upėmis, nebuvo lygių visoje pasaulio istorijoje, tauta neprarado savo vidinės dvasinės jėgos. Jau 7-jame dešimtmetyje, Lietuvoje pašiltėjus politiniam klimatui, prasidėjo dvasinis pasipriešinimas okupacijai per kultūrą, meną, sportą, papročių gaivinimą ir saugojimą, kova prieš tikėjimo ir Bažnyčios persekiojimą.

Pokario mokytojai visoje Lietuvoje mokyklose kūrė lietuviškos dainos chorus, tautinių šokių būrelius, mergaites darbų pamokose mokė lietuviškos virtuvės meistriškumo, rengė tautinės poezijos konkursus, skatino moksleivių kūrybingumą. Prisimenu su didele meile ir šiluma šviesius savo mokytojus Šiluvos mokykloje – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Petrą Želvį ir matematiką Tautkų, skatinusius mokinių kūrybingumą ir puoselėjusius lietuviškumą literatūros ir dramos būreliuose, gaivinusiuose tautinę kultūrą. Vėliau atsirado Dalios ir Povilo Mataičių folkloro teatras, atgaiva lietuvio sielai. 1967 metais jau Vilniuje, po Vinco Mykolaičio-Putino mirties, per rankas sklido jo poema „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu), paskolinama persirašyti vienai nakčiai, sulaukėme ir Romualdo Granausko „Jaučio aukojimo“ ir to meto tautinės kultūros aukščiausios viršukalnės Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos (1968-1977), per naktį stovėdavome eilėse Dramos teatre į jo dramas. Kaip rašė literatūrologė Viktorija Daujotytė, taip nedrąsiai ir atsargiai „pradėjome atsiiminėti savo dvasines teritorijas, brutaliai okupuotas“ (Juozas Brazauskas. Ten pat).

Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, deja, prasidėjo kitokie procesai. Ne kartą apie juos rašiau. Kiekviena tautos karta turi ir kuria savo mitologiją. Pokario karta buvo pažymėta Merkurijaus ženklu – tai kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę karta. Ir visiškai nesvarbu, kur jos vaikai buvo – Lietuvos partizanų gretose. Ar kaimo pirkelėje, į kurią partizanas ateidavo nusiprausti ir pavalgyti karšto maisto. Beveik visa – oportunistinė karta, turėjusi prisitaikyti prie okupacinio režimo, išaugino kartą, paruoštą Heraklio žygiams. Ta karta jau drąsiai ir ryžtingai pradėjo valyti Augijaus arklides, prišnerkštas per sovietinio režimo penkiasdešimtmetį, atkūrė Lietuvos nepriklausomybę ir iki šiol tebetęsia Heraklio žygį dvasinėje plotmėje ir… politikoje, nes iki šiol dar kai kur jaučiamas stiprus tų arklidžių mėšlo kvapas, atsklindantis – tai iš Seimo, tai iš Vilniaus savivaldybės, tai iš  eilinių, ypač biurokratų gyvenimo.

Besiformuojanti tautinių jėgų Santalka teikia viltį, jeigu jos bent 10-15 narių laimės Seimo rinkimus, tada Lietuva atgims savo dvasia, baigs valyti Augijaus arklides ir …„sugrįš į Lietuvą prometėjiškoji dvasia“ (Ričardas Gavelis. Lietuviškojo herojaus ieškant // Respublika. 1995, kovo 8).

Filosofo optimisto žodis

Akad. Romualdas Grigas, savo laiku yra rašęs: „Pro tautos nuvertinimą, pro keistą nesuprantamu egoizmu kvėpuojantį egoizmą, pro dangoraižių džiungles, pro laisve apsvaigusios rinkos ir finansinio kapitalo uždėtų grandinių džeržgesį, pro interneto ir amoralumo laisvamanybę, pro nežinia kur ir dėl ko skubėjimą, pro paties žmogaus atsilaisvinimą nuo prigimtinės kultūros – kalasi ir į saulę kyla gležni užgimstančios (gal atsinaujinančios) civilizacijos daigai. Juos saugo ir laimina visi, kuriems gyvenimo prasmė ir pašaukimas yra ne daiktų ir ne juslių raizgalynės, bet dvasinės vertybės, žmogaus elgsenos tautinimo išsaugojimas ir tąsa (Akad. Romualdas Grigas Buvimo prasmė ir jos ieškojimas // Tautotyros metraštis. I. – V., 2011. – P. 7). Saulėtekio šviesos blyksnio apšviesta naujoji, kaskart įgaunanti vis didesnį pagreitį tautiškumo banga, keičia mūsų mąstymą ir į mąstančiųjų gretas jau pradeda įtraukti indiferentiškus tautai ir savo valstybei intelektualus.