Nuo 2025 metų Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos (ES) valstybės, privalės užtikrinti atskirą tekstilės atliekų surinkimą. Šalyje turės būti rengiamas pakartotinis tekstilės atliekų naudojimas ir perdirbimas, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartyną ar būtų sudeginama. Kas šiuo metu stabdo tekstilės atliekų naudojimą pakartotinai?

Lietuvoje nėra draudimo prekiauti dėvėtais drabužiais ir kitais naudotais tekstilės gaminiais išskyrus dėvėtu apatiniu trikotažu kūdikiams ir vaikams iki 3 metų (iki 56 dydžio), dėvėta vaikiška avalyne ir naudotais minkštais žaislais. Toks draudimas galioja nuo 2001 metų rugsėjo, kai įsakymą dėl draudimo prekiauti minėtomis dėvėtomis prekėmis pasirašė tuometinis sveikatos apsaugos ministras. Tuo pat metu įsigaliojo ir reikalavimas dėl dėvėtų drabužių bei avalynės dezinfekcijos (dezinsekcijos).

„Lietuva yra bene vienintelė ES valstybė, kurioje draudžiama prekyba dėvėtais drabužiais kūdikiams ir vaikams iki 3 metų, naudota vaikiška avalyne ir minkštais žaislais. Toks draudimas, kai Europos bendrijos šalys skatinamos dalyvauti žiedinėje ekonomikoje ir šalims griežtėja reikalavimai dėl tekstilės atliekų surinkimo, nebeatitinka šių dienų realijų“, – sako Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis.

Dalyvaujant žiedinėje ekonomikoje siekiama, kad veikloje susidarytų kuo mažiau atliekų ir kuo daugiau gaminių (šiuo atveju drabužių ir avalynės) būtų panaudojama pakartotinai bei perdirbama. Atliekų deginimas arba šalinimas sąvartynuose yra paskiausias pasirinkimas, kai išnaudotos aukščiau minėtos galimybės.

„Naudoti drabužiai kūdikiams ir dėvėta vaikiška avalynė dažniausiai dar būna puikios kokybės bei tinkami pakartotiniam naudojimui, nes ypač vaikai nespėja jų sudėvėti. Į pakartotinį naudojimą patenka ir visiškai nauji drabužiai ir avalynė. Be to, esant reikalavimui dėvėtus drabužius ir avalynę dezinfekuoti, draudimas prekiauti šiais gaminiais tampa pertekliniu“, – teigia A. Skinulis.

Aplinkos apsaugos instituto vadovas taip pat pažymi, kad galiojant draudimui Lietuvoje prekiauti naudotais vaikiškais drabužiais, dalinimosi platformų veikla neribojama.

ES reikalavimai numato, kad nuo 2025 metų kiekvienoje bendrijos narėje tekstilės atliekos turės būtų surenkamos atskirai. Taigi, kiekviena šalis turės organizuoti ir užtikrinti pakartotinį tekstilės atliekų naudojimą bei perdirbimą, kad kuo mažiau atliekų patektų į sąvartyną ar būtų sudeginama.

Skaičiuojama, kad šiuo metu Lietuvoje į komunalinių atliekų srautą patenkančios tekstilės atliekos sudaro maždaug 8-9 proc. viso atliekų srauto. Lietuvoje už tekstilės atliekų surinkimą, kaip ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimą, yra atsakingos savivaldybės.

Tekstilės pramonė yra viena didžiausių teršėjų pasaulyje. Ši pramonės šaka yra antra pagal dydį teršėja pasaulyje po naftos: tekstilė išmeta 10 proc. viso į aplinką išmetamo anglies dvideginio.

Pakartotinai naudodami drabužius ir tekstilės gaminius galime išvengti taršos ir daug energijos reikalaujančių naujų drabužių gamybos. Drabužiai, kurių negalima pakartotinai naudoti, gali būti perdirbami į tokius gaminius kaip pašluostės ar izoliacinės medžiagos.

Comments 1

Žemyna says:

1 m. ago

Dėl padėvėtų drabužėlių kūdikiams (juolab avalynės!) – pritariu draudimui. Tačiau kūdikių dėvėtų rūbų atliekas ir kitkam galima sunaudoti, ne tik kitiems kūdikiams dėvėti.
O kas šiuo metu stabdo pakartotinį tekstilės (ir ne tik jos) atliekų naudojimą? – Manyčiau, ne ant tos kortos, t.y., ant Aukso veršio savo egzistenciją pastačiusi ir tuo pati save į kampą įvariusi žmonija.
Todėl kuo toliau, tuo didesniu pagreičiu spartėja NAUJO gamybos azartas (gaminių tvarumo bei kokybės sąskaita!), o laimingos vyriausybės viską ne realia gerove vertina, o vienai galvai tenkančia BVP dalimi. Ir vis siekia, kad šis būtų didesnis už pernykštį. Ar ne per tai jau nuo pokario neapsieinama be elastingo ilgio darbo dienos bei savaitės, be priverstinio (ir vaikų auginimas bei lavinimas, ir senatvės pensija!) moterų darbo? Jei toliau tokiais tempais eis – gal ir Vakaruose vaikus teks įdarbinti? (Vid. Azijos SSR jie ir sovietmečiu medvilnės laukuose dirbo, vos pradinę baigę, tačiau šis faktas į viešumą tik SSSR merdint išlindo.)
Tačiau gamybos pasiutpolkę sustabdžius, pasaulyje staigiai prasidėtų dar neregėto masto nedarbas, badas, nes…
nes natūralus šeimų gyvenimas miesteliuose seniausiai išardytas (kai šeima turi namelį ir bent jau šeimą maistu reikšmingai aprūpinantį žemės sklypą aplink, o mama, gal ir su viena kita giminaite, namuose tvarkosi),
kadangi žmonija (= darbo jėga) persikėlė į šiuolaikinius kumetynus (daugiaaukščius didmiesčiuose). Čia viskas koncentruota vienoje vietoje, tad pramonei visas tiekimo, energijos, darbo jėgos, gamybos bei gaminių realizacijos organizavimas atsieina pigiau, ir tai savaime didina pelnus. O šie, savo ruožtu, skatina verslo savininkų tarpusavio varžybas dėl rinkos ir galios.
KOKYBIŠKO produkto gamyba, ir dėl to „per ilgas” daikto naudojimas (namų, baldų, drabužių ir t.t.) mažintų dabartinės „non-stop” produkcijos paklausą, taigi, nyktų ir pramonė (bei jos savininkų būrys), mažės darbo vietų.
Žmonija amžių amžius naudojosi ir kelių šimtų metų senumo namais, ir puikios gamybos senelių naudotais baldais, virtuvės rykais, meistro įrankiais (kokybiškesniais, negu „šiuolaikiški”, nes „non-stopiniai), ir toks viską tausojantis gyvenimo būdas neskurdino nei šeimų, nei žemės išteklių.
Na, va – prirašiau. Tačiau manau, jog ne apsaugos nuo užkrečiamų ligų sąlygoti draudimai yra pagrindinė priežastis.
Kritikuokite, kas netingite.

Atsakyti