P. Bogdan. Tradicinių baltarusių rankšluosčių mitologiniai vaizdiniai (1)

Tradicinis baltarusių rankšluostis. Каlinkavičų r., Baltarusija | satenai.lt nuotr.

Tradicinis baltarusių rankšluostis. Каlinkavičų r., Baltarusija | satenai.lt nuotr.

Tradicinėje baltarusių kultūroje rankšluosčiai (ručnikai) atlikdavo ritualinę, apotropinę, simbolinę ir estetinę funkcijas. Jie buvo ne tik naudojami kaip interjero puošybos elementai, privaloma nuotakos kraičio dalis ir tradicinės dovanos, bet ir suvokiami kaip tam tikras dvasinės srities nuorodas žymintys ženklai. Pagrindiniai prasminiai dėmenys, kurie buvo į juos įaudžiami, – gynyba nuo bet kokio blogio, gerovės linkėjimas, kreipimasis į žmonėms palankias aukštąsias jėgas, apgynimo ir pagalbos prašymai. Todėl tradicinės tekstilės dirbinių rankšluosčių ornamentai ne tik turėjo dekoratyvų krūvį, bet ir buvo susieti bendravimo su aukštosiomis dievybėmis ir apsaugos paskirtimis.

Vis dėlto giliausių baltarusių vaizdinių apie supantį pasaulį ir žmonių vietą jame klodų reikėtų ieškoti ne rankšluosčių ornamentų puošyboje, bet jų kompozicijoje. Baltarusių papročiui būdingas ornamentų išdėstymas juostomis, einančiomis viena po kitos. Galima sakyti, kad laiką ir supančią erdvę jie įsivaizdavo kaip dėsningai ir tolygiai besivystančius. Paprastų, kuklių pagal ornamentų puošybą ruožų derinimą su labiau pagal spalvą ir dekorą prisodrintomis juostomis galima susieti su palaipsniui slenkančiais gyvenimo ciklo etapais, kalendorinių metų rato kaita ir panašiais dalykais. Rankšluosčiai daugiausia buvo suvokiami kaip gyvenimo kelio variantai, žemiškąjį ir dangiškąjį pasaulius, gyvenimą ir mirtį jungiančios gijos, taip pat kaip atskirų žmonių ar jų šeimų sąsajos.

Baltarusių rankšluosčių dekoras koncentruojamas jų galuose. Dirbinių žymėjimas tradicinėje kultūroje buvo privalomas dėl krašto arba ribų nustatymo. Jis simbolizavo žmonių sukurtą kultūrinį objektą, už kurio ribų veikia nepaliestos gamtos erdvės chaosas (1: 18). Baltarusių rankšluosčiams būdinga trijų dėmenų kompozicinė sąranga galuose. Centrinė jos dalis, kurią sudaro viena arba kelios ornamentų juostos, yra dominuojanti ir gausiausiai ornamentuojama. Viršutinė dalis – išplėtota, bet paprastai turi paprastesnį ir labiau „permatomą“ puošybos pobūdį. Apatinė dalis dažnai redukuojama, akcentai joje nededami. Kartais ji iš dalies arba visiškai pakartoja viršutinę dalį. Dažnai apatinio sluoksnio vaidmenį atlieka prisiūti kutai. Nors daugelio baltarusių ručnikų dekoras gana paprastas ir sąlygiškas, galima sakyti, kad tokia tridalė kompozicinė struktūra – savitas schematizuotas mitinio pasaulio paveikslo su dangiškojo, žemiškojo ir požeminio pasaulių dėmenimis atkūrimas.

Rankšluosčių ornamentų puošyba papildydavo ir sustiprindavo jų komunikacinę ir apsauginę paskirtis. Tuo paaiškinamas vaisingumo, gerovės, giminės pratęsimo simbolių ručnikuose vaizdavimas, tai paprastai atliekama įvairiomis audimo technikomis arba siuvinėjant. Būtent taip įvairūs tyrinėtojai traktuoja senovinius geometrinius motyvus – rombą, svastiką, žvaigždę, kryžių, rombą su taškais, rombą su ataugomis (2: 194, 262–263, 431, 454–455). Šie motyvai yra soliariniai ženklai, vyriškojo ir moteriškojo pradų, apvaisintos žemės arba moters gimdos simboliai, beje, šios reikšmės tarpusavyje dažnai yra susijusios ir neatskiriamos arba tarpusavyje pakeičiamos. Su didele tikimybe galima manyti, kad archajinis rombinis-geometrinis baltarusių rankšluosčių ornamentas atspindėjo tai, ką sudievindavo gamtameldiškos pasaulėjautos tradicija – gamtos jėgas ir kuriantįjį gyvybės pradą.

Svarbu pabrėžti, kad kai kuriems baltarusių rankšluosčiams buvo būdingas dar archajiškesnis nei rombinis-geometrinis dekoras. Vakarų Polesėje (Bresto sritis) ilgai buvo išlaikytas audinio puošybos kompozicijomis iš įvairaus platumo, dažniausiai raudonos spalvos, išaustų juostų būdas. Tam tikru ritmu išdėstytos juostos sukurdavo unikalų kodą, kuris kiekvienoje vietovėje būdavo nepakartojamas, bet tradicijos palaikytojų lengvai įskaitomas.

Likusioje Baltarusijos dalyje labiausiai paplitusi buvo įvairiais audimo būdais ir siuvinėjimu sukurta geometrinė ornamentika. Daugelis audinių raštų neabejotinai turėjo senovinę sakralinę prasmę, bet dėl abstraktumo ir didelio „prisirišimo“ prie technologijų juos konkrečiai traktuoti gana sudėtinga. Siuvinėjimas buvo laisvesnė audinio dekoravimo technika, leidžianti sukurti ne tik geometrinį ar geometrizuotą ornamentus, bet ir dekorą, sudarytą iš motyvų, kurių pagrindu buvo pasitelkiami realūs gamtos objektai – augalai, gyvūnai, žmonės. Išsiuvinėtas ornamentas galėjo tiek būti visiškai dekoratyvus (ypač XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje paplitus spausdintiems raštų pavyzdžiams su stilizuotais augaliniais ornamentais), tiek turėti paslėptų prasmių ir giluminių liaudiškų vaizdinių sluoksnį, atspindintį supantį pasaulį, gamtos jėgas, senuosius gamtameldžių dievus.

Be labiausiai būdingo geometrinio ornamento, tradiciniuose baltarusių rankšluosčiuose aptinkama ir fitomorfinių, rečiau – ornitomorfinių, o visiškai retai – antropomorfinių motyvų. Zoomorfiniai vaizdiniai itin reti ir dažnai turi reikšmingą sąlygiškumo laipsnį, kuris juos su dideliu vargu leidžia identifikuoti kaip gyvus padarus, nes jie beveik nesiskiria nuo geometrinio ornamento. Pavyzdžiui, kaip ir ukrainiečių ir rusų rankšluosčiuose, varlės ir rupūžės motyvais greičiausiai galima laikyti rombą arba kitą panašią figūrą su keturiomis–šešiomis ataugomis (3: 290; 4: 120), gyvatės – banguotą arba zigzago formos juostą (3: 291; 5: 87), elnio – išplėtotą, šakotą motyvą (5: 74; 6: 456) ir panašius atvejus.

Sąlygiškai mitologiniams motyvams galima priskirti simbolinius paukštiškus aukščiausiojo dangaus pasaulio vaizdavimus (gyvius, susijusius su dangumi (2: 397), taip pat stilizuotus anapusinio požeminio pasaulio gyvačių ir varlių atvaizdus (kaip būtybes, susijusias su žeme ir chtonine, požemio karalyste) (2: 188, 161). Paplitusiu žemiškojo gyvenimo įsikūnijimu galima vadinti žydintį augalą, kuris šakomis stiebiasi į viršų (šis motyvas turi tiesioginių analogijų su Gyvybės medžiu).

Atvaizdų, kuriuos galima traktuoti kaip mitologinius, baltarusių rankšluosčiuose būna retai. Ryškiausi tokio dekoro pavyzdžiai – Gyvybės medis ir deivė-pramotė. Pirmasis motyvas – simbolinis pasaulio sąrangos paveikslas, visatos modelis, antrasis – gimdančios deivės-motinos personažas. Svarbu pažymėti, kad abiejų šių motyvų negalime pavadinti būdingais baltarusių tradicijai. Manoma, kad Gyvybės medžio vaizdavimas rankšluosčiuose atsirado kaip rusų kultūros senųjų apeigų besilaikančiųjų grupių (sentikių) įtaka. O rankšluosčių su deivės-motinos atvaizdais aptinkama sporadiškai, todėl tiksliai nustatyti tokio dekoro baltarusių žemėse paplitimo ištakas ir vėlesnį vystymąsi gana sudėtinga.

Labiausiai žinomi ručnikų pavyzdžiai su Gyvybės medžiu – sentikių rankšluosčiai Paežerėje (Vitebsko sritis) (7: 205, 209). Nuo kitų baltarusių ručnikų jie skiriasi tuo, kad turi ryškią vertikalią ašį arba centrinę kompozicijos sąrangą. Juos dekoruojant buvo panaudota tiek audimas, tiek siuvinėjimas, bet pastaroji technika leisdavo detaliau vizualizuoti pageidaujamas reikšmes. Pavyzdžiui, vienas rankšluostis iš Breslaujos rajono (Vitebsko sritis) išsiuvinėtas reta Baltarusijoje siuvinėjimo technika, kuri įvardijama kaip „išpiešimas“. Jame pavaizduotas dekoratyvus medis, kuriame žydi gėlės ir bręsta vaisiai. Medžio šaknys nutįsta į žemę, viršutinėse jo šakose tupi paukščiai. Virš medžio ir tarp jo šakų išsiuvinėti soliariniai (Saulę vaizduojantys) ženklai. Tai vienas iš ryškiausių, įdomiausių ir išraiškingiausių pavyzdžių su aiškiau išreikšta mitine pasaulio sąranga. Gyvybės medžio atvaizdai išaustuose rankšluosčiuose schematiškesni, bet taip pat įdomūs. Pažymėtina, kad kartais jie įgyja į kryžius panašias formas – dažniausiai kokį nors soliarinį simbolį.

Stilizuotų moteriškosios dievybės atvaizdų, nors ir nedažnai, aptinkama įvairiose Baltarusijos vietose. Populiariausi paprasti moterų figūrų motyvai, kurie derinami su kitais ornamentų elementais. Unikalų moteriškosios dievybės pavyzdį galima pamatyti rankšluostyje iš Krasnicos kaimo (Rahačovo rajonas, Gomelio sritis), kuris išsiuvinėtas vadinamuoju tambūriniu būdu. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip augalas vazoje, bet tame atvaizde lengvai „išskaitoma“ ir antropomorfinė figūra su pakeltomis į viršų plonomis rankomis-atžalomis ir į šonus išskleistomis, gyvatiškai išriestomis kojomis, iš kurių taip pat stiebiasi ilgos, į viršų nukreiptos metūgės. Iš galvos (viršutinės vazos dalies) išauga galingas medis su didelėmis gėlėmis-žvaigždėmis. Figūros-vazos šonuose išsiuvinėti soliariniai-augaliniai ženklai. Deivės-motinos kaip gimdyvės motyvas yra labai archajiškas ir žinomas daugeliui tautų. Daugybę jo analogijų galima aptikti Europos tautų dekoratyviniame taikomajame mene (taip pat ir tekstilės dirbiniuose) – Rusijoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Graikijoje (5: 121–122; 3, 279; 8: 28, 87, 135) ir kitur. Kalbant apie baltarusišką tradiciją, tenka konstatuoti, kad rankšluosčiuose ir kituose tekstilės dirbiniuose tokie atvaizdai labai reti. Bet kaip dekoras jų kartais aptinkama tradicinių kaimų namų savininkų pjaustinėtose medinėse detalėse. Iš pirmo žvilgsnio abstrakčiame drožybos ornamente galima įžvelgti paukščių ir gyvačių motyvus (9: 116–117, 119), taip pat centre komponuojamą antropomorfinę figūrą su išskleistomis užlenktomis kojomis. Verta pažymėti, kad paukščiai ir gyvatės Ukrainoje yra suvokiami kaip tradiciniai moteriškųjų dievybių palydovai (8: 67). Kalbant apie Krasnicos kaimo rankšluosčio atvaizdą akivaizdu, kad tam tikru laipsniu jis primena varlę, taip pat savaip schematizuotą moterų reprodukcinės sistemos vaizdą. Tyrinėtojai pažymi slavų įsivaizduojamą simbolinį varlių ryšį su moterimis ir jų gebėjimu gimdyti vaikus (10: 112, 115). Apskritai minėto rankšluosčio dekorą galima traktuoti kaip ypač daugialypį vaisingumo simbolį.

Mitologiniuose įvairių tautų vaizdiniuose dangiškasis pasaulis organiškai siejasi su chtoniniu, požemio pasauliu. Ir vienas, ir kitas yra susiję su gyvybės (gyvenimo) atsiradimu. Viršutinis asocijuojasi su dieviškuoju, dvasiniu lygmeniu, o apatinis – su gyvuliškuoju, biologiniu pradu. Todėl deivės-pramotės atvaizdas dažnai sujungiamas su gyvatės (gyvatės pavidalo kojos) ir varlės (bendras kompozicinis figūros piešinys) vaizdavimais – gamtiniais žemės galios simboliais. Moteriškoji dievybė taip pat gali būti vaizduojama su ragais (ragai – senas, labai paplitęs vaisingumo simbolis) (2: 428). Raguotų moteriškų figūrų aptinkama daugelio Europos tautų kultūros pavelde (5: 118; 8: 30, 64). Retkarčiais jų galima aptikti ir baltarusių rankšluosčiuose. Kartu deivės-motinos vaizdavimas su gyvulinės kilmės simbolika būtinai papildomas dangiškaisiais, soliariniais ženklais arba paukščių atvaizdais, taip pat kai kuriais augalijos elementais – tai juos susieja su Gyvybės medžio motyvu.

Baltarusių rankšluosčių ornamentų mitologinis simbolizmas ne visada pastebimas. Vis dėlto jis dažnai prasismelkia pro vėlesnio laikotarpio dekoratyvius sluoksnius. Ryškiausias pavyzdys – Gyvybės medžio arba deivės-motinos vaizdinių transformacija į gėlių vazoną, kuris buvo gana populiarus kaip dekoratyvus XX a. pirmosios pusės motyvas. Atidžiai nagrinėjant lengva pastebėti, kad augalai juose dažnai turėdavo antropomorfinių bruožų ir primindavo schematizuotą žmogaus figūrą su pakeltomis rankomis.

Baltarusių rankšluosčių kompozicija ir dekoras, kaip ir visa tradicinė liaudies kūryba, atspindėjo šio krašto žmonėms artimą mitopoetinį supančio pasaulio suvokimą. Tradicinio pasaulėvaizdžio ypatybės, kurios sluoksniavosi ir brendo daugybę amžių, buvo išsaugotos ir perduotos iš kartos į kartą, nepaisant neišvengiamų technologinių audinių puošybos naujovių ir ornamentų kaitos. Archajinių vaizdinių atgarsiai, įterpti į tradicinius dekoratyvinius taikomuosius dirbinius, pasiekė ir mūsų laikus ir yra viena iš įdomiausių tyrinėjimų sričių.

Parengė Juozas Šorys

 

Nuorodos:

1. Лысенко,  О. В., Комарова,  С. В. Ткань. Ритуал. Человек. Санкт-Петербург: Астур, 1992.

2. Беларуская міфалогія: энцыклапедычны слоўнік. / С.  Санько [і інш.]. Мінск: Беларусь, 2004.

3. Селівачов,  М. Лексикон української орнаментики: іконографія, номінація, стилістика, типологія. Київ: Редакція вісника „Ант“, 2005.

4. Арнаменты Падняпроўя. / Г. Р.  Нячаева [і інш.]. Мінск: Белopyckaя навука, 2004.

5. Маслова, Г. С. Орнамент русской народной вышивки как историко-этнографический источник. Москва: Наука, 1978.

6. Агеева, Л. Е. Мотив крестообразной розетки в народном орнаменте // Традыцыі і сучасны стан культуры і мастацтваў: зборник дакладаў і тэзісаў VІ Міжнародна навуко-практ. канф., Мінск, 19–20 лістапада 2015  г. – Мінск: Права і эканоміка, 2015.

7. Лабачэўская, В. А. Повязь часоў – беларускі ручнік: альбом. Мінск: Беларусь, 2009.

8. Kelly, M. B. Goddess Embroideries of the Balkan Lands and Greek Islands. New York: Studiobooks McLean, 1999.

9. Малікаў, Я. Р. Традыцыі разьбянога дэкору ў народнай архітэктуры паўднёва-ўсходняй Беларусі: канец ХІХ–першая палова ХХ  ст. / Я. Р.  Малікаў. – Мінск: Беларуская навука, 2016.

10. Баранов, Д. А., Мадлевская, Е. Л. Образ лягушки в вышивке и мифопоэтических представлениях восточных славян: семантический комментарий // Женщина и вещественный мир культуры у народов России и Европы: Сборник Музея антропологии и этнографии, т.  XLVII. Санкт-Петербург: Петербургское востоковедение, 1999.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Menas, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: