L. Šopauskas. Strateginė Kremliaus pergalė – Lietuvos valstybė likviduojama kolaborantų rankomis (video) (25)

R. Tamkienės nuotr.

R. Tamkienės nuotr.

Vilniaus tarybos sprendimas pakeisti K. Škirpos alėjos  pavadinimą yra svarbus įvykis, kurio geopolitinių padarinių Lietuvai neįmanoma pervertinti. Jo mastą ir  reikšmę galima suprasti ir įvertinti tik plačiame istoriniame ir politiniame kontekste, kurio niekaip neleido aprėpti ir suvokti tiesiog apgailėtinai siauras už sprendimą balsavusių tarybos narių akiratis.

Iš jo „iškrito“ du pamatiniai dalykai, į kuriuos jie nekreipė net menkiausio dėmesio: istorijos ir politikos sąsajos bei TSRS (dabar Rusijos), ir Lietuvos praeities, dabarties ir ypač ateities santykiai bei jų duotos pamokos, kurias seniai turėjo išmokti politiškai brandi valstybė.

Norėdami perprasti Vilniaus tarybos sprendimo esmę, pirmiausia turime prisiminti sovietinę okupaciją. Sovietinis okupantas Lietuvoje elgėsi taip, kaip visada elgiamasi tokiais atvejais – stengėsi ,,perauklėti“ užgrobto krašto gyventojus ir paversti juos sau lojaliais piliečiais. Visomis išgalėmis siekta, kad kad pavergta lietuvių tauta apie save ir savo padėtį galvotų  taip, kaip naudinga okupantui, t. y. nustotų save laikyti visaverte politine  tauta – už savo likimą atsakinga politine bendrija, turinčia teisę ir gebančią  kurti savo bendrą gyvenimą savoje valstybėje. Tuo tikslu sovietinis okupantas darė viską, kad visais atžvilgiais – istoriniu, politiniu, kultūriniu, moraliniu – būtų delegitimizuota Lietuvos valstybė. Ją reikėjo ištrinti iš lietuvių tautos kolektyvinės istorinės ir politinės atminties ir vaizduotės. Kadangi šito padaryti vienu ypu buvo neįmanoma, tai virto nuolatiniu ir kryptingu paruošiamuoju darbu, kurio pirmasis žingsnis buvo pastangos nutraukti emocinį lietuvio ryšį su dar prisimenama okupanto sunaikinta valstybe. 

Kaip šio tikslo buvo siekiama, puikiausiai prisimena visi tie, kam teko gyventi sovietinės okupacijos sąlygomis. Pirmiausia lietuviams stengtasi įskiepyti priešiškumą ir panieką 1918 m. sukurtai valstybei klastojant jos istoriją ir šitaip skleidžiant sukarikatūrintą ir atgrasų jos atsiradimo bei gyvenimo joje vaizdą.  Sovietinis propagandos aparatas dirbo išsijuosęs. Antilietuviškos sovietinės propagandos sraute nesunkiai išskiriami keli centriniai motyvai. Pirmasis: Nepriklausoma Lietuva buvo pateikiama kaip istorinis nesusipratimas – vargana, beviltiškai atsilikusi valstybėlė, kurią valdė „fašistinis“ režimas ir kurioje egzistavo baisus išnaudojimas bei vyko nuožmi „klasių kova“. Antrasis: sukilusi „darbo liaudis“ nuvertė „fašistinį režimą“ ir Lietuva „savanoriškai įstojo į tarybinių tautų šeimą“, t. y. prisijungė prie Sovietų Sąjungos, kurioje būdama neapsakomai suklestėjo.

Sėkmingai skleisti šią propagandą labai trukdė du įvykiai: 1941 m. Birželio sukilimas ir pokarinė partizaninis pasipriešinimas. Turint omenyje Lietuvos valdžios 1940 m. padarytą tragišką klaidą, kai nebuvo aiškiai ginklu pasipriešinta įsibrovusiai Raudonajai armijai, sukilimas ir pokario rezistencija tapo akivaizdžiausiais įrodymais, kad įvyko okupacija, kuriai Lietuvos piliečiai visomis išgalėmis priešinosi ginkluotoje kovoje. Todėl sovietinėje antilietuviškoje propagandoje greta dviejų jau minėtų dėsningai buvo eksploatuojami dar du kertiniai motyvai. Birželio sukilimas vaizduojamas kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. O pokario partizaninė rezistencija vaizduota kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirmą – žydšaudžių – teroras prieš taikius gyventojus.

Dėl sparčiai besikeičiančių pasaulio geopolitinių realijų – naujų geopolitinės galios centrų iškilimo ir Vakarų silpnėjimo dėl ES krizės bei transatlantinės  gynybos sistemos (NATO) eižėjimo, ši Rusijos propaganda ne tik atgimė, bet pastaraisiais metais įgyja vis didesnį mastą. Kitaip negu Lietuva, kurios valdžia ir politiniai sluoksniai apskritai nesugeba mąstyti tautos ir valstybės interesų kategorijomis, ir stokoja net menkiausio, net į netolimą ateitį nukreipto  geopolitinio mąstymo, Rusijos valdžia mąsto strategiškai ir iš anksto ruošiasi tam, ką Molotovo-Ribentropo pakto teminais galima pavadinti ,,eventualiais geopolitiniais pokyčiais“ – ruošiasi  pirma palankia proga „susigrąžinti“ Baltijos šalis. Todėl neatsitiktinai būtent pastaraisiais metais ypač suaktyvėjo ir seniai neregėtą masta įgijo parengiamioji – propagandinė – kampanija. Jos tikslas yra dvejopas: paruošti Rusijos visuomenę ir tarptautinę viešąją nuomonę būsimiems ,,ryžtingiems veiksmams“ Baltijos šalyse ir moraliai bei politiškai demoralizuoti tų šalių, tarp jų Lietuvos, visuomenę, kad atėjus ,,valandai X“, ji liktų pasimetusi ir pakrikusi, todėl pakartotų lemtingąją 1940 m. klaidą. Todėl Rusijai reikia to paties, ko reikėjo sovietiniam okupantui – kad lietuviai nustotų save laikyti visaverte politine tauta.

Tuo tikslu vėl stengiamasi delegitimuoti Lietuvos Respubliką išmušant du kertinius jos legitimumą (tęstinumą) pagrindžiančius istorinius-politinius stulpus – Birželio sukilimą ir partizaninį pasipriešinimą, juos diskredituojant moraliai ir politiškai. Rusijos metodiškai ir sistemiškai plėtojamos antilietuviškos propagandos paskirtis ir Vilniaus tarybos priimto sprendimo geopolitiniai padariniai Lietuvai argumentuotai parodomi D. Vanharos straipsnyje, su kurio įžvalgomis turėtų kuo skubiau susipažinti ne tik sąžinės nepraradę šios tarybos nariai, bet ir valstybę dar norintys ginti aukščiausi už jos saugumą atsakingi pareigūnai su Prezidentu priešakyje.

Sovietmečiu vykdytas Birželio sukilimo ir partizaninio judėjimo juodinimas turėjo vieną silpną vietą – istorinės atminties ir blaivios nuovokos nepraradusi visuomenės dalis lengvai suprato, kad tai yra tik okupanto skleidžiama propaganda. Šis trūkumas buvo niekaip nepašalinamas, ir okupacinei valdžiai teko susitaikyti su šiuo faktu. Pasikeitusiomis sąlygomis Kremliui yra gyvybiškai svarbu, kad nepriklausomoje Lietuvoje ta pati propaganda būtų skleidžiama jau pačių lietuvių rankomis. Kitaip ji būtų visiškai neįtikima ir todėl bejėgė. Todėl siekiant šalies visuomenės atmintyje paskleisti ir įtvirtinti sovietinį (stalinistinį)-rusiškąjį (putiniškąjį) II pasaulinio karo ir Lietuvos istorijos naratyvą, pasitelkiami vadinamieji visomenininkai ir pilietininkai bei jų sambūriai. Juos galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji yra vadintina 5-ąja Putino kolona. Ji yra atvirai prorusiška: veikia neslėpdama nostalgijos sovietiniams laikams ir simpatijų Rusijai bei pačiam Putino režimui, sovietinės istoriografijos klišes apie sukilimą ir partizanus skleidžia tiesmukiškai ir primityviai. V. Tomaševskis ir V. Titovas būtų tipiški tokių atvirų Lietuvos nekentėjų ir tiesmukiškų propagandininkų pavyzdžiai.

Kaip tik dėl šių priežasčių 5-osios kolonos skleidžiama propaganda yra palyginti neveiksminga, kokia prieškariu buvo  A. Sniečkaus vadovaujamos pogrindinės komunistų partijos vykdyta antivalstybinė agitacija. Nepalyginamai sėkmingiau uždavinį delegitimuoti Lietuvos valstybę vykdo kita propagandininkų grupė. Ją galima vadinti 6-ąja Putino kolona, arba kriptoputinistais (slaptais putinininkais). Ši gausi grupė iš esmės labai primena prieškario būsimuosius „Stalino saulės“ nešėjus, nes, kaip ir tada, jai priklauso žinomi ir įtakingi kultūros, meno, akademinės srities ir žiniasklaidos atstovai. Jie dirba gerokai subtiliau. Grąžindami į viešąją erdvę sovietinės-rusiškosios istoriografijos ideologines-propagandines „tiesas“ apie II Pasaulinį karą, Birželio sukilimą ir partizaninį pasipriešinimą, juos juodindami ir smerkdami sukilimą, jo dalyvius ir partizanus, šią veiklą jie sumaniai dangsto skambia antirusiška-antiputiniška retorika. O savąjį antitautinį ir antivalstybinį istorijos pasakojimą perpasakoja tam tikslui pasitelktu vakarietišku „žmogaus teisių“ žodynu ir dangsto šią ardomąją antivalstybinę propagandą „europinių vertybių“ gynimo širma. Būtent jų pastangomis Kremliaus požiūris į Lietuvos istoriją pasklido ir įsitvirtino plačiuose mūsų visuomenės sluoksniuose.

Suprantama, laikyti visus šios grupės narius sąmoningais Rusijos įtakos agentais būtų klaida, nors apskritai tai problema, kuria seniai turėjo susidomėti nacionaliniu saugumu besirūpinančios institucijos. Dauguma jų neabejotinai apibūdintini kaip ,,naudingi idiotai“ ir net nenumano, kad veikia kaip Putino saulės nešėjai. Tačiau realūs jų veiklos padariniai dėl to netampa mažiau pavojingi. Anaiptol ne visi ir jų  pirmtakai – ,,pažangieji“ kultūros ir visuomenės veikėjai – suprato, o daugelis net nenujautė, kuo baigsis beatodairiška „fašistinio“ režimo kritika, flirtas su komunistinėmis idėjomis ir simpatijos „internacionalinei visų darbo žmonių tėvynei“. Kai suprato, kai kurie iš tiesų raudojo ir rovėsi plaukus – bet jau buvo vėlu. Iš istorijos nepasimokyta. Ši klaida kartojama. Visiškai akivaizdu, kad skandalingas ir pavojingas Vilniaus tarybos sprendimas galėjo būti priimtas tik todėl, kad jam moralinę ir intelektualinę dirvą paruošė ir savo autoritetu jį pridengė būtent naujieji kolaborantai – minėti sąmoningi ar nesąmoningi Putino saulės nešėjai. Visus juos sieja bendras bruožas – radikaliai leftistinės (liberalmarksistinės) pažiūros, skatinančios priešišką ir niekinamą požiūrį į lietuvių tautą ir valstybę kaip į politiškai reakcingas ir turinčias kuo greičiau išnykti istorines atgyvenas. Ar Lietuva išliks kaip tauta ir valstybė, šiems „paneuropiniams internacionalistams“ nėra svarbu. Todėl jiems nė motais, kad būtent jų pastangomis  sovietinis-rusiškasis II pasaulinio karo ir Lietuvos istorijos naratyvas faktiškai tapo vyraujančiu šalies akademinėse institucijose ir žiniasklaidoje, kurios sėkmingai moko visuomenę į savo šalies ir jos laisvės kovų istoriją žvelgti „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“ pasiryžusio  likviduoti ir revanšui besiruošiančio V. Putino akimis.

Toli gražu neišsamus šių veikėjų sąrašas rodo, kad jie yra įsitvirtinę ne tik viešojoje erdvėje, bet ir nacionalinio saugumo požiūriu gyvybiškai svarbiose akademinėse, kultūrinėse, informacinėse ir visuomeninėse institucijose:

Rūta Vanagaitė, Tomas Venclova, Darius Kuolys, Marius Ivaškevičius, Donatas Puslys, Andrius Navickas, Viktoras Bachmetjevas, Egidijus Aleksandravičius, Andrius Bielskis, Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Gintautas Mažeikis, Alvydas Nikžentaitis, Milda Ališauskienė, Natalija Arlauskaitė, Vykintas Pugačiauskas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Dovilė Jakniūnaitė, Deividas Šlekys, Justinas Dementavičius, Laima Kreivytė, Andrius Užkalnis, Rita Miliūtė, Edmundas Jakilaitis, Nerija Putinaitė, Indrė Makaraitytė, Mindaugas Jackevičius, Arkadijus Vinokuras, Vytautas Ališauskas, Nerijus Šepetys,  Rimvydas Valatka, Paulius Subačius, Bernardas Gailius, Artūras Tereškinas, Andrius Tapinas, Kęstas Kirtiklis, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Algis Ramanauskas, Liutauras Gudžinskas, Virgis Valentinavičius.

Vis dėlto šios Birželio sukilimą bei partizaninį pasipriešinimą menkinančios ir žeminančios, o kartu Lietuvos valstybę diskredituojančios bei  delegitimuojančios propagandos iki šiol nebuvo galima vadinti oficialia Lietuvos valstybės pozicija – net ir žinant, kad ji buvo neoficialiai palaikoma ir remiama ES ir valdžios institucijų, ją bent jau formaliai skleidė privatūs asmenys. Šiuo požiūriu Vilniaus tarybos sprendimas yra radikalus lūžis, nes jis reiškia, kad pirmą kartą Kremliaus istorijos traktuotė pripažįstama oficialiu – Lietuvos sostinės valdžios – lygmeniu.

Būtų buvę keista, jeigu Maskva nebūtų sugebėjusi pasinaudoti tokia Vilniaus tarybos dovana. Rusijos federalinio susirinkimo oficialioje svetainėje paskelbta informaciją apie Vilniaus tarybos priimtą sprendimą su tokiai progai pritaikytais komentarais  rodo, kad tai buvo padaryta žaibiškai ir iš tiesų meistriškai: Kartu ši publikacija yra V. Putino 5-osios ir 6-osios kolonų „sinergijos“, tai yra nuostabaus sugebėjimo veikti išvien ir vienu metu, akivaizdus ir nepaneigiamas pavyzdys bei įrodymas.

Dabar verta atidžiau žvilgtelti, kas rašoma Rusijos federalinio susirinkimo oficialios svetainės straipsnyje, nes čia randame antilietuviško propagandinio naratyvo schemas, užsakovus, ir vykdytojus.

skirpos-ruVerta pacituoti plačiau ir pakomentuoti.

 „Keista girdėti argumentus apie tai, kad šito nevienareikšmiškai vertinamo politiko veikla buvo blogai ištyrinėta“ – Facebook tinkle parašė Vilniaus tarybos deputatė Romualda Poševeckaja.

Pagal ją, Škirpa buvo politinio antisemitizmo ideologas ir apie tai liudija gausūs dokumentai ir tyrimai, kuriuos atliko tarptautinės ir lietuviškos komisijos  ištirti okupacinių režimų nusikalstimams Lietuvoje.

Visuotinai žinomas faktas, kad Škirpos politinė veikla buvo nukreipta į žydų pilietinių teisių apribojimą. Škirpa pasisakė ne už Lietuvą visiems, bet tik „tikriesiems“ lietuviams. Gausybė dokumentų patvirtina Škirpos lojalumą reichui“, — parašė Poševeckaja. [paryškinta mano – L. Š.]

Įžūliai kartojamas įprastas Rusijos propagandos melas – jokių „gausybės dokumentų“ nėra net kvapo. O cituojama Romualda Poševeckaja yra ne šiaip kokia veidaknygėje rašinėjanti tarybos narė, bet buvusi Pirmo Baltijos kanalo žurnalistė-propagandininkė, dabar triūsianti ,,koloradinėje“ LLRA ir Rusų aljanso frakcijoje Vilniaus taryboje (Kremliaus portalas žino, į ką kreiptis). Ji gali ramiai ir įžūliai kartoti Kremliaus propagandos štampus, nes nuo šiol turi puikią priedangą – juk šitaip mano Vilniaus meras ir Vilniaus Taryba.

Kitas Kremliaus portalo pasirinktas Vilniaus tarybos sprendimo teisintojas yra M.  Ivaškevičius, kuriuo pasiremiama šitaip: ,,Lietuvių prozininkas, kinoscenaristas ir režisierius Marius Ivaškevičius portale DELFI parašė, kad gatvę Škirpos vardu pavadino jau po nepriklausomybės atkūrimo ir tai buvo lietuvių tautos tautos valia, neprimesta iš šalies. Ivaškevičiaus nuomone, tai reiškia, kad Lietuva oficialiai pritaria Škirpos žodžiams apie tai, kad Naujojoje Lietuvoje reikia atsikratyti žydų. [paryškinta mano – L. Š.]

Kaip matyti, M. Ivaškevičiui juodinti ir šmeižti partizanus maža. Jis ryžtasi ir platiems apibendrinimams apie visą lietuvių tautą ir valstybę. Jo pasisakyme Lietuva traktuojama kaip sisteminio antisemitizmo valstybė, o lietuvių tauta (,,tautos valia“) – kaip užkietėję, tiesiog prigimtiniai antisemitai, degantys patologine neapykanta žydų tautos šalies gyventojams ir piliečiams.

Pasitelkiama ir F. Kukliansky:

,,Savo ruožtu žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky anksčiau sakė agentūrai BNS, kad Taryba išsprendė ne Škirpos kaltės klausimą, o gatvės pavadinimo klausimą“.

Ši veikėja atvirai pripažįsta, kad Vilniaus taryba faktiškai veikė kaip liūdnai pagarsėję sovietmečio ,,troikų“ teismai, kurie nesivargindavo ieškoti teisiamojo kaltės įrodymų. Taigi, Škirpa nuteistas be kaltės. Tačiau F. Kukliansky kaltės ir nereikia, nes, pasak jos:

Tam, kad gatvė būtų pavadinta kieno nors vardu, reikia, kad žmogus būtų tai užtarnavęs. Asmenybė, sukelianti prieštaringus vertinimus, netinka, ir čia nėra ko ginčytis“,  pranešė Kukliansky. [paryškinta mano – L. Š.]

Tai leidžia daryti svarbią išvadą ateičiai: kiekvienas gynęs Lietuvą ir neįtikęs sovietiniams okupantams ir jų palikuonims bei idėjiniams paveldėtojams asmuo visada bus „prieštaringai vertinamas“, todėl visi kovotojai už Lietuvos laisvę neišvengiamai turi būti pasmerkti, o jų atminimas – trypiamas.

Žaibiškas žinios paskelbimas tokio lygio svetainėje rodo, kaip atidžiai Maskvoje aukščiausiu lygiu stebimas šis reikalas ir koks jis svarbus Rusijos vadovybei. Atsiveria šiurpi praraja tarp Rusijos ir Lietuvos valdžios sluoksnių geopolitinio mąstymo lygio. Palyginti su rusais, mūsiškiai atrodo kaip darželinukai, kurie net nesuvokia, kokį mastą įgijo ir koks pavojingas valstybei tapo šis lengvabūdiškas žaidimas istoriniu naratyvu. Jie net nesupranta, kad patys savo rankomis ruošia Lietuvos valstybei geopolitines įkapes.

Šimašiaus bendražygiai Vilniaus taryboje yra tik dalis Lietuvos valstybės duobkasių, apvainikavusių kur kas gausesnės jos griovėjų kohortos pastangas. Retrospektyviai žvelgiant iš priimto spendimo perspektyvos, 6-osios Putino kolonos veiksmai – komunistuojančių/leftistinių (pseudo)intelektualų viešojoje erdvėje vykdomos propagandinės akcijos – nušvinta visai nauja šviesa ir išryškėja tikrasis jų ardomojo poveikio mastas bei pavojingumas valstybei. Taip pat aiškėja, kaip smarkiai subtilumu ir paveikumu jos pranoksta turinio ir formos požiūriu kur kas skurdesnę 5-osios Putino kolonos propagandą.

Iš šių akcijų geriausiai žinomas yra gėdingai pasibaigęs Rūtos Vanagaitės bandymas apšmeižti legendinį partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Vanagaitės išpuolis nėra koks nors atskiras incidentas. Jos opusą „Mūsiškiai“, vaizduojantį lietuvius kaip žydšaudžių tautą,  vieningai sveikino visi intelektualų „šviesuliai“, o kai kurie (Tomas Venclova, Kęstutis Girnius, Donatas Puslys) net po išpuolio prieš Ramanauską-Vanagą bandė pateisinti ir apginti Kremliaus propagandininkę ir  ciniškąją melagę.

Kitas intelektualų šviesulys – Marius Ivaškevičius – pagarsėjo partizanus dergiančiu romanu ,,Žali“, po to aktyviai dalyvavo kampanijose diskredituoti Birželio sukilimo lyderius Škirpą ir Brazaitį. Ir koks sutapimas – sukilimo ir partizanų nekentėjas ir juodintojas apdovanojamas Maskvoje kartu su R. Karbauskio broliu. Nėra abejonių, kad jeigu būtų apdovanotas tik pastarasis, Lietuvos žiniasklaidoje būtų kilusi audra. Dabar – tik santūrus pranešimas: juk  apdovanotas „saviškis“: „Auksinė kaukė“: M. Karbauskio ir M. Ivaškevičiaus triumfas. Todėl netenka stebėtis, kad A. Užkalnis aršiai puola visus, kritikuojančius M. Ivaškevičiaus antivalstybinę ardomąją veiklą, pasitelkdamas būtent sovietinį-komunistinį ideologinį žargoną –  išvadindamas kuo „tikriausiais fašistais”: Užkalnis. Patys tikriausi fašistai, apskundę Marių Ivaškevičių. Jam antrina Gritėnas: Paulius Gritėnas. Kultūrinis karas tęsiasi, dabar Ivaškevičiaus eilė ir V. Mizaras: Advokatas: prieš M. Ivaškevičių vykdomas tendencingas puolimas.

Laurinkaus straipsnyje raginama „pradėti pokarį vaizduoti kitaip“ – kaip „pilietinį karą“, kuriame Lietuvą gynę partizanai ir ją naikinę okupantams tarnavę stribai yra tik dvi moraliniu ir politiniu požiūriu lygiavertės „kariaujančios šalys“: Mečys Laurinkus. Pavyks ar ne pradėti vaizduoti pokarį kitaip?

Knygų mugėje vykusios diskusijos apie kūrėjo laisvę ir atsakomybę atpasakojimas. Visi diskusijos dalyviai – Aurimas Švedas, literatūrologė Loreta Mačianskaitė, teatro kritikas Vaidas Jauniškis, dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, filosofas Vytautas Ališauskas, – apeliuodami  į tai, kad menas yra vaizduotės sritis, sutartinai gina kūrėjo „laisvę“ nevaržomai niekinti, menkinti, šmeižti  tautą ir valstybę: 

Gintautui Mažeikiui užkliūva partizanų „vienpusė heroizacija“, duodanti „banalius herojus“, kuri jam primenanti sovietmetį: Filosofas Gintautas Mažeikis: Kai žmogus baltas, jį labai lengva sutepti

V. Bachmetjevas savo straipsnyje ,,Antisemito alėja“ sugebėjo šmeižikiškai apkaltinti K. Škirpą ne tik puoselėjus ,,rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos viziją“, bet ir… išdavus pačią Lietuvos laisvės idėją: ,,Ramiai ir be emocijų žvelgdami į Škirpos veiklą, turime pripažinti, kad būtent Škirpa išdavė Lietuvos idėją, kad jo Lietuva yra nesuderinama su šiandienos Lietuva, kad jo vizija – rasiškai grynos, antisemitinės Lietuvos vizija – neturi nieko bendra su vizija Lietuvos, kurią šiandien kuriame mes.“ Čia jau įkoptą  aukščiausią  į  demagogijos ir melo viršūnę, prilygstančią bjauriesiems sovietinės propagandos pavyzdžiams. Su juo šiuo atžvilgiu gali lenktyniauti „istorikas“ N. Šepetys, nepasidrovėjęs pavadinti K. Škirpą ,,vienu didžiausių Lietuvos istorijos rašymo sukčių“.

Režisierius G. Varnas savo interviu atsiskleidžia kaip tobulas sovietinio požiūrio į Birželio sukilimą propagandininkas, tiesiai ir be užuolankų prisipažįstantis, jog laiko jį niekuo daugiau, o tik kaimynų žudynėmis, vykdytomis dėl keistos ir beprasmiškos užgaidos atkurti kažkokią nepriklausomybę. Sovietmečiu net aršūs „ideologinio fronto kariai“ apie sukilimą stengdavosi kalbėti atsargiau ir vengė jį vaizduoti tik kaip banalias „tarybinių žmonių“ žudynes.

Šie pavyzdžiai tėra maža dalis epizodų iš nuolatinės kampanijos, kuria komunistuojantys/leftistiniai (pseudo)intelektualai siekia dekonstruoti tautos istorinę atmintį ir valstybinę sąmonę. Susipažinti su šių veikėjų požiūriais  paskutiniųjų įvykių kontekste yra labai naudinga, nes jie išsklaido paskutines abejones, kad 6-osios Putino kolonos egzistavimas yra ne karščiuojančios vaizduotės sukurtas baubas, o slogi Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo tikrovė. Toliau ją neigti darosi neįmanoma ir beprasmiška. Palyginus čia pateikiamus tekstus su iš Kremliaus valdomų ir jam atvirai tarnaujančių 5-osios kolonos atstovų rašiniais Birželio sukilimo ir partizaninio pasipriešinimo tema, idėjinė giminystė yra akivaizdi ir nekelia jokių abejonių, tos pačios nuostatos išsakomos tik kiek rafinuotesniu stiliumi ir kitais žodžiais, nors daugeliu atveju sutampa net abiejų Putino kolonų veikėjų vartojamas ideologinis-politinis žodynas. Maža to, čia aprašyta abiejų kolonų „sinergija“ net nebeslepiama. Tuo nesunku įsitikinti žvilgtelėjus į atvirai prorusišką internetinį portalą ekspertai.eu, kuris VSD pažymoje įvardijamas kaip keliantis grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Būtent šiame portale atvirai džiūgaujama tiek dėl Kremliui naudingo moralinio ir politinio susidorojimo su K. Škirpa, tiek dėl dar vieno Vilniaus mero asmeniškai įvykdyto antivalstybinio veiksmo – slapto ir   neteisėto J. Noreikos-generolo Vėtros paminklinės lentos pašalinimo naktį nuo Vrublevskių bibliotekos sienos. Vandališkai šią lentą sudaužęs atviras Lietuvos priešas S. Tomas ciniškai džiūgauja, kad sostinės meras „užbaigė“ jo pradėtą darbą ir vadina bendražygiu ir reikalo tęsėju: www.ekspertai.eu/stanislovas-tomassitoj-vietoj-jie-tikrai-apsimetanes-nezinot-sito-dalyko-neimanoma99306/

Prorusiško vandalo ir provakarietiško „liberalaus“ sostinės mero bendradarbiavimas dar neseniai daug kam atrodė neįtikimas ir net neįsivaizduojamas. Dabar jis tapo akivaizdus. Jeigu nenorime prarasti valstybės, šalies visuomenei po šių įvykių teks suprasti ir įsisąmoninti, kad, perfrazuojant posakį „visi keliai veda į Romą“, į Maskvą veda ne vienas kelias. Yra tiesus kelias, kuriuo Lietuvą į Maskvos glėbį stumia juraičiai, tomaševskiai, poševeckajos. Ir yra kitas kelias – aplinkkelis, kuriuo, skelbdamiesi vedą į Briuselį, mus iš tikrųjų gena  į Maskvą armonaitės, šimašiai, navickai.

Vilniaus tarybos sprendimas faktiškai pradeda naują Lietuvos valstybės dar vieno likvidavimo tarpsnį. Savisaugos jausmą turinčioje šalyje jis būtų vienareikšmiškai kvalifikuojamas dar griežčiau – kaip valstybės išdavimas, ir nedelsiant užkardytas kaip pasikėsinimas į konstitucinius jos pagrindus ir suverenitetą. Sveikos ir tvirtos valstybės ginasi. Lietuva tam valios ir jėgų kol kas neturi. Kaip rašo V. Terleckas, tauta rengiama dvasinei kapituliacijai: Vladas Terleckas. Tauta rengiama dvasinei kapituliacijai

Tai reiškia, kad Lietuvoje ruošiama dirva pakartoti 1940 m. gėdą – pasiduoti be šūvio. K. Škirpos alėja virto Trispalvės alėja. Kokios trispalvės? Jų pasaulyje esama daugybės. Todėl toks abstraktus ir bereikšmis pavadinimas amžinai išlikti negali. Turbūt jis tik laikinas, specialiai parinktas toks, kad būtų kuo lengviau jį pakeisti. Jeigu Lietuvos visuomenė taip ir nesupras kas vyksta ir toliau abejingai tylės, greičiausiai išauš diena diena, kai R. Šimašius, R. Poševeckaja ir V. Titovas prikalinės prie sienos lentelę su užrašu V. PUTINO ALĖJA.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .

25 komentarai

  1. Leonora:

    Puikiai atliktas analitinis darbas, gerai viską sudokumentavote. Ačiū.

  2. Diedas:

    Labai aiškiai ir teisingai parašyta.
    Ačiū autoriui.

  3. vėliavnešys:

    Manyčiau, L. Šopauskas išsamiai apžvelgė, įvertino Lietuvos vidinių priešų kenkėjišką, antilietuvišką veiklą. Ačiū.

  4. Diedas:

    Kremliaus advokatai kū – kū.
    Kur jūsų atsakas apie iš iš vakarų atslenkančią musulmonų invaziją?

  5. Antanas:

    Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, laukiame Tamstos žodžio!

  6. Leonora:

    Kartais noriu išsisauggoti gerus straipsnius savo duomenų bazėje, tačiau šis portalas neleidžia (ar aš nemoku?). Gal kaip nors galima? Nerandu žymeklio “atsispausdinti”.

    • Antanas:

      Viršuje, juostelės dešinėje pamatysite 3 vertikalius taškiukus, juos paspaudus atsiras meniu, ten žiūrėti “Bendrinti”. Paspaudus “Bendrinti” galite siųsti straipsnį į savo emailą, WhatsAppą ar Viberį, o iš ten jau – kopijuokite, spausdinkite ir t.t. Sėkmės! 🤗

      • Žemyna:

        Jei yra galimybė (adresų juostoje arba atverstos knygos pavidalo, arba lapo su tekstu ženkliukas, kurį paspaudus, persijungiama į straipsnio skaitymo rodinį. Šis kopijuojamas dviem komandomis: paspaudus Ctrl.+A pažymimas visas tekstas, o tada kopijuojamas Ctrl.+C (gal jūsų kompiuteryje ne Ctrl., bet Vald.) ir kopiją įdedame į Wordo dokumentą (lengviausias būdas).
        Arba lango meniu spausti Failas, o jame rasti komandą „Įrašyti kaip”, „išsiųsti el. paštu”, „Spaudinio peržiūra”, „Spausdinti” – renkatės bet kurį variantą. Arba išbandote visus ir pasirenkate labiausiai parankų. Dar yra ir ekrano vaizdo nuotraukos galimybė – bet tai jau nebus tekstas, tai bus nuotrauka, kurią teks įdėti į doc”ą ir apdoroti.
        Na, va, kol aprašiau, bent kiek sušvelninau mielojo Remigučio sukeltą įtampą.

  7. Tvankstas:

    Labai dėkingas gerb. Laisvūnui Šopauskui už šį straipsnį, glaustai išdėsčiusiam ir mano mintis tuo pačiu. Laukiau tokio straipsnio, žinojau – negali Laisvūnas tylėti, tai atliks kokybiškiau, nei aš savo pasisakymais.
    Aš netekau žado, kai buvo nuimta atminimo lenta Generolui Vėtrai, įvykdytas atviras Lietuvos interesų išdavimas, nesislepiant ir nebijant atsakomybės naikinant Lietuvos valstybės atmintį ir jos ženklus.
    Atvira išdavystė.
    Po poros valandų, kai sužinojau, išstenėjau : “Šliaužianti pelėsiu visuotinė liberal-bolševikinė diktatūra.”
    Pasijutau sukrėstas kaip 1991.01.13, tik šįkart dar baisiau – lietuvis Šimašius naikina Lietuvos valstybę, kaip Pilsudskis, Paleckis ar kiti Lietuvos išdavikai. Tik šįkart – lietuvis Vilniaus meras, ko dar nėra buvę Lietuvos istorijoje.
    Šimašiaus poelgis nusakomas : Vilnius – tai AŠ. Pamynus taip garsiai jo paties skelbiamą demokratiškumą, pamynus Konstituciją, įstatymus, specialistų, tautos nuomonę ir valią – patvaldiškai, lyg Batka už sienos ar Š.Korėjos vadas.
    Tai ‘totalitarinė liberalizmo diktatūra’, kaip rašiau dar 2004-5 m., tiesiog susikaupė ir išsprūdo savaime, neabejoju, kad buvo kažkas kitas tai jau paskelbęs, kai dar A.Degutis, V. Radžvilas, A. Šliogeris iki užkimimo liaupsino liberalizmą.
    Šimašius parodė tikrąją ‘represyviąją toleranciją’ (H. Marcuse), kas yra neišvengiama liberalizmui ir kitoks jis negali būti, kaip ir komunizmas negalimas be GULAG, tas pats Stalino ‘demokratinis centralizmas’, kai naktį pasibelsdavo NKVD į duris ir sutvarkydavo šeimos likimą. Šimašius stengiasi bent Lietuvos patriotą ištrinti.
    Liberalizmui pinigas yra šventas reikalas ir neišvengiamai Šimašius už Lietuvos valstybės išdavimą iš savo užsakovų gaus materialią naudą, anksčiau ar vėliau.
    Ankstesnis elgesys su Vyčiu Lukiškių aikštėje nori nenori leido spėti, kad dar kartą išrinkus meru, bus nueita toli Lietuvos išdavystės keliu, tai neišvengiamas tęstinumas.
    Žvelgiant istoriniu požiūriu, tai liberalai valdžioje yra tam, kad paribio valstybėje tarp dviejų priešiškų stovyklų visada užsiims savo valstybės sunaikinimu.
    Trumpai : liberalizmas yra visuomenės sifilis, kuris baigiasi išprotėjimu, tai yra valstybės sunaikinimu.

    • Žemyna:

      Kol turi tik sovietinės gyvenimo praktikos, svaičioti apie liberalizmo tobulumą yra viena,
      kai per 30 atkurtos valstybės gyvavimo (bei jau brandaus žmogaus gyvenimo joje) patirties siautėjančio ,,liberalizmo” sąlygomis metų toliau apie jį svaičioji – tai jau visai kas kita.
      Tokiu liberalizmu, kokį TADA įsivaizdavome, čia nė nekvepia, nebent tik bepročio sadisto patyčiomis iš liberalumo, iš mūsų ir iš valstybės, kurią sukūrėme.
      Jautiesi, tartum trileryje, kur keršto užvaldytas beprotis tyčiojasi iš aukos!

    • Antanas:

      Taip, ir gyvas to įrodymas – sifiliu sergantis sovietų valstybės vadas Leninas su savo idiotiškais sprendimais…

  8. Ačiū Autoriui:

    Dėl to, kas vyksta, nežmoniškai skauda!
    Ir kaip yra, kas taip sumaniai sudirigavo mūsų įstatymų kūrybą, kad net purviniausią išdavystę, cinišką rizikavimą valstybės likimu galima liberalumu, tolerancija, empatija, ,,savo nuomonės raiška” ir pan. pridengti ir įteisinti?!!
    Sveikinimai Daujotytei ir Co, sveikinimai ŠM ,,ekspertams” prie padoriųjų klubo prisijungus 🙁

  9. Artūras Judžentis:

    Labai reikalingas ir įžvalgus straipsnis. Įvykis išsamiai politiškai įvertintas. Labai svarbu, kad bene pirmą kartą pateiktas (nors ir toli gražua ne visas) prieš tautą ir valstybę veikiančiųjų sąrašas.

  10. Žemyna:

    Na, va, Remiguti, sulaukei savo „žvaigždžių valandos”!
    Gal mašinos numerį vertėtų nupirkti su žodžiais iš sveikinimo? Ar citatomis mašinos šonus dekoruoti? Ar kaip kitaip – svarbu, kad visus, ką sutinki, informuotum, kas esi, ir kaip esi vertinamas…

    Amerikos žydai sveikina Vilniaus sprendimus atsisakyti ženklų Noreikai, Škirpai
    – delfi.lt/news/daily/lithuania/amerikos-zydai-sveikina-vilniaus-sprendimus-atsisakyti-zenklu-noreikai-ir-skirpai.d?id=81842445&com=1

  11. Ėlėrtė:Čia gi Lietuvos elitas! Aukso fondas!:

    Rūta Vanagaitė, Tomas Venclova, Darius Kuolys, Marius Ivaškevičius, Donatas Puslys, Andrius Navickas, Viktoras Bachmetjevas, Egidijus Aleksandravičius, Andrius Bielskis, Alfredas Bumblauskas, Šarūnas Liekis, Gintautas Mažeikis, Alvydas Nikžentaitis, Milda Ališauskienė, Natalija Arlauskaitė, Vykintas Pugačiauskas, Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Dovilė Jakniūnaitė, Deividas Šlekys, Justinas Dementavičius, Laima Kreivytė, Andrius Užkalnis, Rūta Miliūtė, Edmundas Jakilaitis, Nerija Putinaitė, Indrė Makaraitytė, Mindaugas Jackevičius, Arkadijus Vinokuras, Vytautas Ališauskas, Nerijus Šepetys, Rimvydas Valatka, Paulius Subačius, Bernardas Gailius, Artūras Tereškinas, Andrius Tapinas, Kęstas Kirtiklis, Romas Sadauskas-Kvietkevičius, Algis Ramanauskas.

  12. Žygeivis:

    Šito kosmopolitinio-leftistinio, antilietuviško ir antivalstybinio, įsisiautėjimo priežastis akivaizdi – savo laiku nebuvo atlikta nuosekli ir visaapimanti desovietizacija.

    • Žemyna:

      Šiandieniai 50-mečiai tada dar nė 20 neturėjo, dar nebuvo spėję prisidirbti, tačiau pelningiausio prisitaikymo virusą jau ne vienas buvo pasigavęs. Juolab, kad tokių pavyzdžių matė – net ir Sąjūdžio tribūnose ugningas kalbas rėžusių vakarykščių uolių VLKJS/TSKP CK veikėjų netrūko. Ligi šiol kai kas net ir Seime ana va, kaip prie kėdžių ir postų prilipę – neatplėši. Tokią patirtį turi – bet kam dėl aukštesnio posto galvą nuraus.

  13. Skalvis:

    Na, jeigu turėti omenyje kas buvo revoliucionieriai, bolševikai, menševikai, nkv-distai – tai visiškai logiška, kad kovotojai prieš tarybų valdžia, laikomi kovotojais prieš judošių valdžia. Bolševikinė Rusija taip ir buvo Vakaruose vadinama – judošių Rusija. Lietuvos valdžia, anų nkv-tistų išperos, elgiasi labai logiškai. Tik tie, kurie tinkamai užsirekomendavo prie anos valdžios, gavo riebiausius postus prie naujos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: