K. Garšva. Ar Lenkija atsisakys nepagrįstų pretenzijų Lietuvai?

Kazimieras Garšva | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Minime šimtmetį, kai Lenkija pradėjo rytų Lietuvos okupacijas. Dabar daugelis spėlioja, ką Varšuvoje darys penktasis Lietuvos prezidentas: ar paminės nepasiteisinusios Liublino unijos sukaktį ir gaus Lenkijos apdovanojimą (kaip V. Pranckietis), ar atsiprašys už nepakankamą paklusnumą Lenkijai (kaip anksčiau – užsienio reikalų ministras), ar pažadės pažeisti Lietuvos Konstituciją (kaip anksčiau – vienas prezidentas)?

„Lietuvos aidas“ (Nr. 25, p.5) pastebėjo, kad užmojis rinktis Varšuvą kaip pirmąjį užsienio politikos akcentą kaimynų gali būti palaikytas ilgalaikės šiurkščios lenkų retorikos lietuvių atžvilgiu ir „kresų“ politikos pateisinimu. „Respublikai“ (Nr. 26, p.6) neramu dėl to ir kad Lenkija tebenaudoja ultimatyvų toną, spaudimą dėl „trijų raidžių“ įvedimo į mūsų raidyną ir kitų dalykų.

Lenkija kartais užmiršta 1994 m. pasirašytą valstybių sutartį ir pietryčių Lietuvoje (ypač mokyklose) pasielgia kaip namie. Dėl antrosios valstybinės kalbos įvedinėjimo jai trūksta ne trijų, o 8 naujų raidžių (iš viso jų atsirastų 150). Bet gal mūsų Prezidentas paaiškins, kad mes ne visur galime ir privalome kopijuoti Lenkiją, nes tada ir lenkę Tomaševską turėtume vadinti Tamašauskiene, nes Lenkijoje Tamašauskienė rašoma Tomaszewska. Mes juk niekada nereikalavome ir daugybės lietuviškų asmenvardžių, vietovardžių buvusiose lietuvių ir kitų baltų žemėse Lenkijoje rašyti lietuvių kalba ir lietuviškomis raidėmis.

Nereikalaujame teisėtai atlyginti ir didžiulės žalos, padarytos per 1920-1939 m. Lenkijos okupaciją ir nuo 1943 m. – Armijos krajovos. Tūkstančiai lietuvių buvo nužudyti, apiplėšti, nutautinti. Ar katalikiška Lenkija tuos dalykus pradeda suprasti ir atsisakys beprasmių reikalavimų, gadinančių valstybių santykius?

Autorius yra kalbininkas, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas