M. Kundrotas. Ką reiškia priimti pabėgėlius? (6)

Pabėgėliai iš Afrikos | Wikipedia.org nuotr.

Daugelis ideologinių kovų pasižymi apeliacijomis į žmonių jausmus, apeinant protą. Šiuolaikinė imigracija į Vakarų pasaulio šalis taip pat yra ideologinės kovos dalis – kovos tarp kosmopolitų ir nacionalistų. Viena pusė manipuliuoja skęstančių vaikų nuotraukomis, kitos pusės atstovai ypač mėgsta piktų, kažin ką rėkiančių, smurtingų atvykėlių iliustracijas. Prie tokių emocinių apeliacijų priskirtina ir tendencija keisti migranto sąvoką pabėgėlio terminu.

Tokiu sąvokų keitimu siekiama sukelti gailestį, empatiją ir solidarumą. Nors tik maža dalis šiuolaikinių migrantų yra pabėgėliai pagal apibrėžimą – nuo karo, politinių persekiojimų ar gamtos katastrofų – šiandien iš kosmopolitinių oficiozų vis mažiau beišgirsime bendrą terminą „migrantas“ ir vis dažniau – į sentimentus orientuotą sąvoką „pabėgėlis“. Ką gi, pradėkime nuo tikrųjų pabėgėlių, aptardami istorinius pavyzdžius, moralinius principus ir egzistencinius sprendimus.

Pirmieji germanai, įžengę į Romos imperijos teritorijas, buvo pabėgėliai – vizigotai ir ostrogotai, traukęsi nuo ateivių iš Azijos – hunų. Romos imperatorius leido gotams peržengti savo valstybės sienas. Praėjus geram šimtmečiui šios dvi gotų tautos jau valdė didžiąją dalį Vakarų Romos imperijos žemių, įskaitant pačią Romą.

Antras pavyzdys susijęs su mūsų dienomis ir mūsų laikų geopolitika. XVII a. dalis osetinų tautos, bėgdama nuo karingų kaimynų – čerkesų ir čečėnų – ėmė kraustytis į kaimyninės Gruzijos teritoriją – Žemutinę Kartliją. Gruzinai mielai priėmė pabėgėlius, juolab, kad osetinai buvo krikščionys, gruzinų tikėjimo broliai musulmoniškų tautų apsuptyje. Taip Žemutinė Kartlija tapo Pietų Osetija. 2008 m. įsikišus Rusijai Gruzija buvo suskaldyta ir Pietų Osetija tapo Maskvos protektoratu – kvazivalstybe.

Vieni pirmųjų Šiaurės Amerikos kolonizatorių iš Anglijos taip pat buvo pabėgėliai – religiniai disidentai, bėgę nuo politinių persekiojimų savo tėvynėje. Kai kurios čiabuvių gentys pasitiko baltuosius piligrimus su duona ir druska, tiksliau – su kukurūzais ir keptais kalakutais. Taip Amerikos kultūroje atsirado Padėkos diena. Vėl prabėgo tam tikras laikas ir baltieji tapo vienvaldžiais šio krašto šeimininkais, o senbuviai indėnai išžudyti arba liko tautinėmis mažumomis savo pačių tėvynėje.

Šie pavyzdžiai rodo – kad ir kokie būtų migracijos motyvai, didesnė gerovė svetima sąskaita ar bėgimas nuo realios grėsmės, peržengusi tam tikras ribas migracija atsisuka prieš vietines tautas. Bet kaipgi moralinis klausimas? Nejau paliksi bėdoje pagalbos prašantį žmogų? Šis klausimas turi kelis aspektus.

Naivoka, supaprastinta, o kartais – tiesiog pražūtinga altruizmo versija ypač dažnai grindžiama krikščioniškąja dorybių sistema. Šiuo atveju dera prisiminti istoriją iš Evangelijos. Kai svetimtautė moteris paprašė Jėzaus pagalbos, jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“. Moteris atsakė: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“. Tada Jėzus jai padėjo.

Atmetant kategoriškas retorines formas, sąlygotas kultūros ir situacijos, ši istorija mus moko dviejų dalykų. Pirma, kad kiekvienas žmogus pirmiausiai įpareigotas rūpintis savo artimiausiais – šeima, draugais, giminėmis ir savo tauta. Racionali krikščioniška pozicija visiškai sutampa su tautiškąja. Antra, žmogus iš svetur gali tik nuolankiai prašyti, užuot reikalavęs. Palyginkime šią moterį su įžūliais ateiviais, įvedinėjančiais Europoje savo tvarką.

Moraliai teisinga padėti stokojančiam žmogui, bet tik tada, kai tavo artimieji – sotūs. Kol kas savų vargšų turime pakankamai. Apie trečdalis mūsų tautos gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Tad vargu, ar galime išlaikyti didesnę masę prieglobsčio prašytojų. O jei šie žmonės atvyks pas mus dirbti – lietuviai liks be darbo arba turės konkuruoti dėl minimumo, nes darbo jėgos pasiūlos perteklius leidžia dempinguoti jos kainą.

Racionaliausia skurdo, karo, politinės priespaudos problemas spręsti pačiose jų kamuojamose šalyse. Karų prevencijai turime NATO, ūkiniams sprendimams – Europos Sąjungą. Sveiko proto ribose reguliuoti karinius konfliktus, plėtoti ir savo pavyzdžiu skleisti demokratijos principus ar netgi teikti paramą skurstančioms šalims, investuojant į jų socialines sistemas, duodant meškerę vietoje žuvies – geriau, nei užkišti savas šalis atvykėliais. Vargu, ar Lietuva šiandien gali būti šalis donorė, bet laikui bėgant tai – visiškai įmanoma. Kai savi vaikai turės užtektinai duonos.

Pagaliau, galimas laikinas prieglobstis ribotam žmonių kiekiui, bet tik laikinas ir ribotam. Kvotas sau gali pasiskirstyti tik pačios valstybės, pagal savo galimybes ir visuomenės pasirengimą. Be jokių tarptautinių reglamentų ar juolab – direktyvų. Kiekviena šalis pati geriausiai žino savo socialines ir kultūrines sąlygas.

Imigracijos šalininkai dažnai primena lietuvių „dipukų“ evakuaciją iš okupuotos Lietuvos. Sąmoningai ar iš naivumo ignoruojami tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai skirtumai. Pirmiausia, lietuviai vyko į kultūriškai ir antropologiškai artimas šalis. O svarbiausia, jie ten sudarė lašą jūroje. Nekorektiška lyginti to su šimtais tūkstančių ir milijonais visiškai svetimų žmonių.

Dabartinė imigracija Europoje – tiek savo mastais, tiek pobūdžiu – nusipelno stipresnio žodžio: invazija. Nors ši sąvoka taip pat gali skambėti kaip emocinė, ji atitinka apibrėžimą. Invaziniais organizmais vadinami gyvūnai ir augalai, ilgainiui nustelbiantys vietines rūšis. Vakarų Europoje, kur populiariausias naujagimio vardas – Muchamedas, tendencijos tiksliai atitinka invazijos sąvoką.

Už sentimentalių žodžių apie pagalbą vargšams pabėgėliams iš tiesų slypi kapitalo interesai ir globalistų utopija. Vieniems reikia pigios ir mobilios darbo jėgos, kiti svajoja apie sulydytą, vientisą pasaulį. Bet pasaulis vis labiau fragmentuojasi, šiuo atveju – pačiose Vakarų šalyse. Kaip pasakė vienas Europos politikas, užuot atvykę gyventi su mumis, jie vyksta gyventi vietoje mūsų. Vientiso pasaulio vizija yra tik iliuzija. Neįmanoma panaikinti kultūrinių, rasinių, socialinių skirtumų perkeliant žmones iš vienos vietos į kitą. Įmanoma tik pakeisti vienas tautas kitomis. Ar leisime sunaikinti Europą, priklausys nuo mūsų pačių.