A. Verkelis. Svetimi didvyriai (VI) (3)

Žuvę plechavičiukai Ašmenos kapinėse | „Voruta“ nuotr.

Žuvę plechavičiukai Ašmenos kapinėse | „Voruta“ nuotr.

Penkta dalis: ČIA

Pradžia Nr. 11 (853)

1944 m. gegužės 15 d. visoje Lietuvoje esesininkai pradėjo nuginkluoti Vietinę rinktinę. Kaune buvo suimtas gen. P. Plechavičius su štabo karininkais. Štabo viršininkas plk. O. Urbonas prisimena:

[…] Jeckeln sako mums prakalbą: mes sabotuoją mobilizaciją ir šaukimą, mes užinteresuoti vien lietuviškos kariuomenės formavimu, kad nukreiptume prieš vokiečius. Mes maną, kad jau metas ruoštis vokiečiais nusikratyti, mes surinkę į savo batalionus vien tik priešvokišką elementą, mes maną, kad tokiu būdu išgausim ginklų būsimiems prieš vokiečius veiksmams, kad mūsų batalionai esą sudaryti vien iš banditų, plėšikų, kad ir mes patys tokie esame […] Pagaliau – kad jis įsakęs tuojau likviduoti mūsų štabą, kad bailiai

karininkai dar šiandien būsią sušaudyti […] Savo kalbos eigoje, vis daugiau įsikarščiuodamas, ėjo vis crescendo. Daug visokių epitetų teko išgirsti, kol pagaliau baigė griežtu tvirtinimu, kad lietuviškos kariuomenės niekuomet daugiau nebebūsią […][kalba netaisyta – aut. pastaba]162.

Plechavičius ir 52 karininkai buvo išvežti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Ypač žiauriai vokiečiai susidorojo su Vilniaus krašte esančiais batalionais. Gegužės 15 d. Ašmenoje LVR 301-asis batalionas buvo apsuptas ir nuginkluotas tuo metu, kai laidojo žuvusius bendražygius. Vokiečiai net neleido kariams užkasti savo draugų – susodino į sunkvežimius ir išvežė į Vilnių. Neužkastą kapą sutvarkė vietos lietuviai163.

Gegužės 17 d. Paneriuose esesininkai sušaudė dar 17 306-ojo bataliono (dislokavosi Vilniuje) karių. Į sušaudymo vietą nuvežti 10 bataliono karių turėjo ten dalyvauti kaip liudininkai ir vėliau viską papasakoti kitiems. Gegužės 21 d. plechavičiukų žudymas Paneriuose tęsėsi164.

Iš viso Vilniuje ir Marijampolėje vokiečiai sušaudė 84 LVR karius. Iš visos Vietinės rinktinės į vokiečių rankas patekę 3 500 karių buvo išvežti tarnauti priešlėktuvinėje gynyboje Reiche. Visi kiti – didžioji dalis su ginklais – išsislapstė ir pokariu aktyviai kovėsi su sovietais. LVR kruvinas likvidavimas galutinai nutraukė lietuvių pasitikėjimą vokiečiais. Kita vertus, AK nužudė 73 plechavičiukus165.

Matyt, Wilkas suprato atsidūręs vienose rogėse su okupantais, nes 1944 m. gegužės 17 d. siunčia gerokai diplomatiškesnį laišką generolui S. Raštikiui:

[…] Privalau pabrėžti, kad kaip karys turiu mūsų kompetentingų veikėjų įgaliojimus ir, naudodamasis atsiradusia proga, siūlau užmegzti net asmeninį ryšį ir šitaip padėti nutraukti visiškai nereikalingą lenkų ir lietuvių kraujo liejimą dėl mūsų bendrų ir amžinų priešų interesų. Paskutiniai įvykiai Vilniaus krašte, susiję su generolo Plechavičiaus vadovaujamų lietuvių dalinių veiksmais ir nukreipti tiktai prieš lenkų dalinius, ginančius savo piliečių gyvybę ir turtą, be to, kovojančius su okupantais, daugiau negu ryškiai rodo, kokiais metodais veikia okupantas, siekiantis galutinai sukiršinti lietuvius ir lenkus […] Prie savo laiško pridedu generolui Plechavičiui pasiųsto laiško nuorašą […], bet jis, atrodo, nepasieks adresato, nes šis jau suimtas okupanto […].166

Salaspilio koncentracijos stovyklos viršininko pranešimas apie 29 lietuvių karininkų priėmimą | LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 77 nuotr.

Salaspilio koncentracijos stovyklos viršininko pranešimas apie 29 lietuvių karininkų priėmimą | LCVA, f. R-1399, ap. 1, b. 106, l. 77 nuotr.

Wilkas čia pasirodo lyg koks „taikos balandis“. Tarsi ne AK vadovybė informavo gestapą apie savo dalinių telkimą Ašmenos apylinkėse. Tarsi ne akovcai sutriuškino jiems SS į spąstus atvarytas menkai ginkluotas plechavičiukų kuopas prie Paulavos, Graužiškių ir Mūrinės Ašmenos – ne, neva kalti okupantai, kurie galutinai sukiršino lietuvius ir lenkus. O juk okupantai „tik“ sudarė akovcams palankias sąlygas susidoroti su plechavičiukais. Prisiminkime: Wilko įsakymas buvo vienareikšmis – LVR kuopas sunaikinti. Ir tik po mūšių pasiteisinimui jis ištraukė vietinių gyventojų gynimo kortą. Praliedamas lietuvių kraują Wilkas sudegino paskutinius sambūvio tiltus. Iki tol tvyrojusi tautų priešprieša virto karo lauku, sukėlusiu dar ne vieną tragediją. Laiškas S. Raštikiui skamba demagogiškai. Po pasaulį toliau sklido dezinformacija. 1944 m. birželio 7 d. gen. T. Komorovskis į Londoną siunčia pranešimą Nr. 12:

[…] Vokiečius Plechavičiaus daliniai nuvylė. Pasyvūs bolševikų atžvilgiu, agresyvūs prieš lenkus. Žudydami gyventojus, sukėlė mūsų partizanų reakciją ir pasunkino vokiečių padėtį. Plechavičius suimtas gegužės 17 d., apkaltintas ryšiais su lietuvių emigrantais per Švediją. Daliniai buvo nuginkluoti – pertvarkyti į lietuvišką SS diviziją […].167

Gen. Komorovskis išgyvena dėl okupantų?! Remdamasi tokiomis fantazijomis Lenkijos egzilinė vyriausybė turėjo formuoti realią politiką lietuvių atžvilgiu. Ir formavo. Lietuviai negalėjo nieko priešpriešinti galingai AK tarptautinei propagandai. Vietinė antinacinė pogrindžio spauda veikė tik Lietuvoje. 1944 m. liepos 7 d. pogrindinis Lietuvių fronto biuletenis, leidžiamas 600 vnt. tiražu, praneša:

[1944 – aut. pastaba] VII. 5 per Londono radiją įvairiomis kalbomis buvo padarytas toks įspėjimas lietuviams. Esą, Londoną nuolatos pasiekia žinios, kad lietuviai vad. Generalinėje Lietuvos srityje baisiausiai terorizuoja kitas tautybes […] Jau pati žinios redakcija rodo, kad tai lenkų darbas. Lenkai nuo žiemos išplėtojo baisiausią antilietuvišką propagandą pasaulio spaudoje, šaukė, kad lietuviai […] taip pat šaudę žydus, o dabar žudą lenkus […] Iš tikrųjų visa tai yra netiesa. Vilniaus krašte buvo ramu, kol atsirado bolševikinių ir lenkų partizanų. Ne lietuviai žudo lenkus, bet lenkai nužudė kelis šimtus vietos lietuvių […].168

Okupantai, vengdami visuomenės neigiamos reakcijos ir prievolių frontui sutrikimų, atsakomybę dėl LVR likimo mėgino suversti lenkams. Lietuvos SS ir policijos vadas SS brigadefiureris Hintzė 1944 m. gegužės 31 d. pareiškime apskričių komendantams rašo:

[…] Policijos batalionų [LVR – aut. pastaba] kuopų dalys, paskirtos į Vilniaus sritį, kaip iš pranešimų paaiškėjo, terorizavo gyventojus, plėšė, grobė […] Atskirais atvejais priešai [AK – aut. pastaba] tuos, kurie blogai elgėsi su gyventojais […], atitinkamas kuopas iki pusės sudėties sunaikindavo, paimtą į nelaisvę lietuvių karininką, nurodę jo atliktus darbus, nušovė […] Ne vokiečiai ypatingų dalinių [LVR – aut. pastaba] karius vienais baltiniais siuntė namo, bet tai atliko priešas […].169

Nėra abejonės: nei Hintzei, nei Wilkui nerūpėjo tuteišiai, jiems tereikėjo preteksto susidoroti su LVR. AK kariavo dėl tariamos Vilniaus krašto kontrolės, o vokiečiai siekė paversti plechavičiukus esesininkais ir mobilizuoti jaunimą į karą. Bet svarbiausia LVR nuginklavimo priežastis buvo vokiečių nepasitikėjimas lietuviais. 1946 m. Vermachto vyriausiasis Lietuvos karo komendantas gen. mjr. E. Justas sovietų saugumui parodė:

[…] Apie tikrąsias Plechavičiaus ir jo rinktinės suėmimo priežastis nieko autentiška negalėjau sužinoti, nes mano klausiami SS, policijos ar civilinės vadovybės tarnautojai nenorėjo kalbėti. Tik iš Dr. Šmitco [SS hauptšturmfiureris H. Schmitzas – Kauno gestapo viršininkas – aut. pastaba] išgirdau versiją, kad Plechavičius norėjęs surinkti ir išmokyti kuo didesnį ginkluotų lietuvių kontingentą, kad tam tikru momentu smogtų silpnai vokiečių okupacinei valdžiai Lietuvoje iš užnugario […].170

Vokiečiai pradėjo suprasti, kad nebegali sukontroliuoti besiplečiančios AK. Dar anksčiau, 1944 m. balandžio 26 d., pranešime Vermachto Baltarusijoje vadas siūlė nutraukti nepuolimo sutartį su AK:

[…] Kadangi, apsvarsčius visas pasekmes, neigiami pakto su lenkų gaujomis sudarymo punktai yra svaresni, nei šiuo metu matomi pranašumai, paisydamas užnugario ryšių saugumo interesų ir atsižvelgdamas į bendrąją gaujų [sovietų partizanų – aut. pastaba] padėtį, Vermachto Baltarusijoje vadas siūlo nutraukti ryšius su lenkų gaujomis. Tuo atveju, jei tokių ryšių nutraukti neįmanoma, būtina laikytis mažesnės apimties susitarimų ir tiksliai nustatytų teritorinių paskirstymų […].171

Iš pranešimo matyti: nors oficialios derybos nutrūko kovo mėnesį, nepuolimo sutartis galiojo toliau. Bet vokiečiai padėties nekontroliavo ir turėjo su lenkais koketuoti. 1944 m. pavasarį–vasarą į Armiją Krajovą masiškai suplūdo savanorių ir šauktinių. Vien per birželį AK Vilniaus apygardoje žmonių padvigubėjo ir liepos pradžioje buvo maždaug 8 000. 1944 m. birželio 2 d. Gornostajiškių dvare (3 km nuo Eišiškių) įvyko AK Vilniaus apygardos 6-osios brigados derybos su Eišiškių apskrities vokiečių ortskomendantu. Brigados vadas Konaras raporte Wilkui praneša:

[…] Pranešu, kad pastarosiomis dienomis […] gavau keletą pranešimų, jog Eišiškių apskrities komendantas (hauptmanas) norėtų pasimatyti […] hauptmanas kalbą pakreipė apie lenkus ir Lenkiją. […] Jis sakėsi […] gerai pažinęs lenkus, visada bus jų pusėje, padės jiems kuo galėdamas. Aptardamas lietuvių reikalus, pasakė, kad džiaugiasi, jog viršūnės pagaliau suprato tų nenaudėlių politiką ir atitinkamai su jais elgiasi [užuomina apie LVR karių sušaudymą ir represijas – aut. pastaba] […] Sakė džiaugiąsis, kad demaskuoti jų ketinimai ir kad dabar lenkai pagaliau gali atsilyginti lietuviams už patirtas skriaudas. Toliau buvo kalbama apie lenkų partizanus, kurie, pasak jo, atlieka puikų darbą kovodami su raudonųjų gaujomis. Apgailestavo, jog kovoje prie Kalesninkų krito keliolika vokiečių (per klaidą), nes, kaip vėliau sužinojo, pasala buvo surengta lietuviams […] Tokių įvykių būna, sakė jis. Toliau palietė kovos su raudonųjų gaujomis klausimą. Lenkų partizanai turėtų gauti kokią nors paramą. Jis stengsis suteikti tokią paramą (turėjo galvoje ginklus ir amuniciją) ir pažadą tesės. Leidau jam [pateikti AK brigadų – aut. pastaba] […] sudėtį ir ginkluotę. Suskaičiavau 13 brigadų bei keletą atskirų dalinių, nepriklausančių joms. […] Matyti, kad jie žino daug, tačiau viską pateikia didesniais mastais, negu yra iš tikrųjų. Raportai autentiški, atsiųsti vadovybės […].172

1944 m. liepos 7 d. operacijos „Ostra Brama“ schema | „Voruta“ nuotr.

1944 m. liepos 7 d. operacijos „Ostra Brama“ schema | „Voruta“ nuotr.

1944 m. birželį vokiečiai jau leido akovcams netrukdomai terorizuoti lietuvius. R. Kiersnovskis prisimena:

[…] galėjome užsiimti lietuviais nesibaimindami, kad jie sulauks paramos. Beje, tada vokiečiai jau laikė lietuvius en canaille [padugnėmis] ir – ypač po Ašmenėlės [Mūrinės Ašmenos – aut. pastaba] – nesitikėjo, kad jie padės įveikti lenkų ir sovietų partizanus […].173

Auganti neapykanta tvenkėsi ir išsiveržė Glitiškių bei Dubingių tragedijomis. 1944 m. birželio 24 d. Rygos saugumo policija pranešė:

[…] Naktį iš 1944 m. birželio 19-osios į 20 d. Glitiškių […] dvare […] pasirodė apie 300 lenkų banditų ir plėšikavo. Lietuvių policijos 258-ojo btl. vadas […] pasiuntė 8 žvalgų grupę išsiaiškinti padėties. Žvalgų grupė susidūrė su priešu […] Žuvo 4 lietuvių policininkai, [dalis – aut. pastaba] sužeista, 2 likusieji išsigelbėjo – pabėgo. Manoma, kad žuvusieji buvo subadyti peiliais. Todėl kuopa pasuko Glitiškių link […] Kadangi neva civiliai […] išdavė lenkų banditams lietuvių žvalgus, lietuvių kuopos vadas įsakė surinkti visą dvaro personalą […] sušaudyti. Sušaudyti 26 asmenys, daugiausia vaikai ir moterys […] Tuoj po šio įvykio pasirodė […] von Komaras, LO [Landbewirtschaftungsgesellschaft Ostland – liet. Ostlando žemės tvarkymo bendrovė – aut. pastaba] įgaliotinis Vilniuje, lydimas Reicho vokiečio Hoffmano iš LO centrinės būstinės […] Lietuviai, nepaisydami Reicho vokiečio priešinimosi, sugavo von Komarą ir taip pat sušaudė. Hoffmanui buvo paaiškinta: turįs būti laimingas, kad jo nesušaudė […].174

Lietuviai sušaudė Vladislovą Komarą (slap. Malutki) – okupacinės administracijos aukštą postą užimantį akovcą. Per valstybinius dvarus (iš jų ir Glitiškių) jis aprūpindavo AK dalinius maistu ir organizavo rinkliavas. Lenkų istorikai teigia, kad buvo nužudyti 39 civiliai, bet greičiausiai dalį jų sudarė kovoje žuvę akovcai.

Wilkas keršijo. 1944 m. birželio 23 d. prasidėjo masinės lietuvių žudynės Dubingių apylinkėse. AK 2-osios grupuotės vadas Węgielny prisimena:

[…] Apygardos komendantas [Wilkas] įsakė man su visa grupuote surengti reidą į vietoves palei buvusią Lenkijos–Lietuvos sieną […]Buvau griežtai nusistatęs, kad panašiems tikslams būtų panaudojama kariuomenė, nes tokios akcijos iškreipia pačią jos esmę ir dažnai demoralizuoja […] Reidą surengiau 1944 m. birželio 25–27 dienomis […] Reidas truko trumpai, nes, kaip sužinojau iš radijo pranešimų, birželio 23-iąją prasidėjo didysis sovietų kariuomenės puolimas…[…].175

AK nutraukė keršto akciją, nes 1944 m. birželio 23 d. Baltarusijoje prasidėjo sovietų operacija „Bagrationas“. Raudonoji armija – apie 2,5 mln. karių sutriuškino milijoninę Vermachto armijų grupę „Centras“ ir beveik nesutikdama pasipriešinimo, nesustabdoma veržėsi į vakarus. Visiems AK Naugarduko ir Vilniaus apygardų daliniams reikėjo skubėti Vilniaus link, turėjo prasidėti operacija „Ostra Brama“, kurios tikslas buvo užimti miestą iki sovietų atėjimo. Operacija turėjo parodyti pasauliui šių žemių lenkiškumą ir priklausymą Lenkijai. Wilkui tapo pavaldūs keliolika tūkstančių partizanų. Laikas puolimui kaip niekad buvo tinkamas. Nors Hitleris paskelbė Vilnių „Fester Platz“ – įtvirtintuoju rajonu – ir įsakė gintis iki paskutinio kraujo lašo, vokiečių kariuomenės čia buvo labai mažai. „Fester Platz“ komendantas gen. G. Poelis paskubomis iš atostogaujančiųjų ir pasveikusių mėgino sulipdyti kažką panašaus į karinį dalinį. Iki 1944 m. liepos 6 d. surinko 1 320 karių176.

Nors jėgų katastrofiškai trūko, vokiečiai nepasitikėjo lietuviais – bijojo gauti smūgį į nugarą. Liepos 3 d. iš Vilniaus jie išvedė 1-ąjį lietuvių policijos batalioną. Liepos 6 d. armijų grupės „Centras“ vadas gen. feldmaršalas V. Modelis pareikalavo nuginkluoti lietuvius177.

Vilniuje tarp civilių kilo panika, pasitraukė viešoji policija, dauguma lietuvių iš miesto pabėgo. Liepos 7 d. pogrindinis Lietuvių fronto biuletenis rašė:

[…] Panika prasidėjo tik pirmadienio rytą [liepos 3 d. – aut. pastaba], kai miesto gyventojai pamatė skubiai išvykstančią iš Vilniaus policiją. Naktį iš sekmadienio į pirmadienį civilfervaltungo ir lietuviškos savivaldos įstaigos gavo pranešimą, kad nuo pirmadienio valdžią Vilniuje perims karinės įstaigos […]Kilo didžiausias sąmyšis ir pakrikimas. Lietuvių baimę kėlė ne tiek bolševikų artėjimas, kiek visai realus lenkų banditizmo pavojus, nes tuoj pat prasidėjo mieste plėšikavimas ir ramių gyventojų puldinėjimai […].178

Akovcai gerokai išgąsdino ir vokiečius. Liepos 3 d. Vermachto armijų grupės „Centras“ karinių veiksmų žurnale rašoma:

[…] Šiandien Vilniaus „Fester Platz“ komendantas apie 11.30 val. pranešė armijų grupei, kad aplink Vilnių stovinčios lenkų gaujos (apie 10–12 000 vyrų) išreiškė ketinimą kartu su vokiečiais ginti Vilnių nuo bolševikų. Kaip atlygio už bendradarbiavimą reikalauja perduoti jiems miestą. Armijų grupės štabo viršininkas [pėstininkų generolas H. Krebsas – aut. pastaba] tuojau pat pabrėžė, jog „Fester Platz“ perdavimas negali būti diskutuojamas. Jei lenkai atnaujintų derybas, jos turi būti vedamos delsiant, kad būtų galima sulaukti aukštesniųjų instancijų sprendimo […] Armijų grupės štabo viršininkas 14.20 val. telefonu apie padėtį Vilniuje informavo generolą Heusingerį [gen. leit., einantis OKH gen. štabo viršininko pareigas – aut. pastaba]. Be to, GFM [gen. feldmaršalo – aut. pastaba] Modelio paliepimu į Vilnių buvo pasiųstas Vermachto vadas Baltarusijoje generolas grafas Rothkirchas, jo užduotis – išsiaiškinti padėtį vietoje. Iki vakaro sumaištis nurimo, kai „Fester Platz“ komendanto štabo viršininkas apie 19.00 val. pranešė, kad, atlikus tyrimą vietoje, lenkų ketinimai nepasitvirtino. Armijų grupės štabo viršininkas įsakė išsiaiškinti, kas paskleidė šiuos gandus, ir kaltininkus patraukti atsakomybėn […].179

Iš dokumento dar kartą matyti, kad jokios karo padėties tarp vokiečių ir akovcų nebuvo. Po karo lenkų istorikai veikiančius asmenis sukeitė vietomis: pagal juos, ne lenkai kreipėsi į vokiečius su siūlymu kartu ginti Vilnių nuo sovietų, bet atvirkščiai – vokiečiai į lenkus180?!

Ultimatumą vokiečiams įteikė naujai paskirtas AK Vilniaus apygardos vadas (buvęs apygardos štabo viršininkas) pplk. L. Kžešovskis (slap. Ludwik). Akovcams pasiekus Katedros aikštę, Ludwikas turėjo perimti vadovavimą operacijai „Ostra Brama“. Gali būti, kad lenkai žaidė dvigubą (o gal ir trigubą?) žaidimą: siekė apgauti vokiečius ir nukreipti į juos jų pačių ginklus. Vilnius jiems atitektų be kovos, o sovietų akyse išliktų kaip tikri kovotojai prieš „fašizmą“. Bet greičiausiai čia veikė sovietų žvalgyba. L. Kžešovskis – Ludwikas jau nuo 1940 m. buvo NKVD agentas. Sovietų agentų AK netrūko181.

I. Tkačenkos pranešimas M. Suslovui apie galimybę panaudoti Wilką | LYA, f. 51, ap. 1, b. 12, l. 19, 22 nuotr.

I. Tkačenkos pranešimas M. Suslovui apie galimybę panaudoti Wilką | LYA, f. 51, ap. 1, b. 12, l. 19, 22 nuotr.

Tikrasis puolimas turėjo prasidėti liepos 6 d. 23.00 val. Visi AK Naugarduko apygardos daliniai tapo pavaldūs Wilkui. „Ostra Brama“ patyrė visišką fiasko. Akovcai nenorėjo dalyvauti Vilniaus puolime. Iš keliolikos tūkstančių partizanų galų gale susirinko tik trečdalis. Kitų dalinių vadai stengėsi visokiais būdais išvengti Vilniaus puolimo: aiškino, kad negavo įsakymo, nespėjo, nes viena diena buvo paankstintas puolimas ir t. t. Węgielno 2-oji grupuotė desperatiškai judėjo tolyn nuo Vilniaus Svyrių apylinkių link Gudijoje, kur neva tik liepos 5-ąją ją pasiekė paskutinis puolimo įsakymas182.

Węgielno grupuotė – apie 1 900 partizanų – turėjo atakuoti miestą iš šiaurės, kur gynėsi dvi Vermachto kuopos – 300 karių183.

Bet nepuolė… Dar palankesnės sąlygos AK puolimui susiklostė vakarų pusėje, kuri apskritai nebuvo ginama184.

Vokiečiai kažkodėl nesigynė, o akovcai kažkodėl nepuolė. Łupaszkos 5-oji „Vakarų“ grupuotė, kurią sudarė apie 1 300 akovcų, galėjo netrukdoma įeiti į miestą. Visą miesto šturmo laiką Łupaszka slapstėsi Sudervės apylinkėse. Wartos 4-oji grupuotė „Pietūs“ taip pat nedalyvavo operacijoje. Susiklostė paradoksali situacija – vokiečiai gynė miestą tik iš rytų pusės, būtent čia Armija Krajova puolimui surinko apie 4 200 partizanų. Galų gale Vilniui pulti beliko dvi AK grupuotės: Pohoreckio 1-oji „Rytai“ ir Jaremos 3-ioji „Pietryčiai“. Vokiečiai iki liepos 7-osios nakties spėjo surinkti apie 3 600 karių185.

AK puolimo ruože rytuose gynėsi du batalionai (Neuberto ir Bartelso) – apie 1 200 karių186.

AK pajėgos rytuose kelis kartus viršijo vokiečių karių skaičių. Po kelių dešimtmečių lenkų istorikai sukūrė mitą, kad Vilnių gynė 18 000 karių, 60 tankų ir t. t. Miestą neva juosė įtvirtinimų linijos su gelžbetoniniais bunkeriais, todėl AK nepajėgė jo paimti. Iš tikrųjų nei vokiečių tankų, nei bunkerių Vilniuje nebuvo, nevyko ir jokių aršių mūšių su AK. Operacija įgijo farso elementų. Jos vadas pplk. Poleszukas – naujasis AK Naugarduko apygardos vadas – išjojo gaudyti savo dalinių ir į miesto puolimą pavėlavo. Wilkui teko pačiam perimti vadovavimą. E. Banasikovskis prisimena:

[…] Wilkas iki paskutinės akimirkos nežinojo, kokiomis pajėgomis disponuoja puldamas miestą. Ne tik nežinota svarbiausių dalykų apie savo pačių pajėgas, lenkų […] štabas neturėjo tikslių žinių ir apie priešo pajėgas bei padėtį […].187

Wilkas rengėsi Vilnių atakuoti „aklai“, nežinodamas nei savo, nei priešo pajėgų, nei vokiečių gynybos įtvirtinimų išdėstymo. Dauguma puolančių dalinių net nepasiekė vokiečių pagrindinės gynybos linijos, subyrėjo ir išsibėgiojo Guriuose bei Pavilnio geležinkelio stotyje. Vokiečių apkasų prieigas galėjo pasiekti apie 400–500 akovcų. „Fester Platz“ komendantas gen. mjr. G. Poelis raporte rašo:

[…] Švintant [1944 m. liepos 7 d. – aut. pastaba] lenkų gaujos po keletą šimtų vyrų puola iš Gurių pusės ir į rytus nuo Belmonto (nuo 116-ojo iki 128-ojo atsparos taško). Jos atremiamos, o tolesnes jų išeities pozicijas sunaikina artilerijos ir minosvaidžių ugnis […].188

Per „Ostra Bramos“ operaciją galėjo žūti maždaug 80–100 akovcų. Iš jų apie 30 žmonių žuvo beprasmiškai puldami traukinį – bėgių ardytuvą Pavilnio geležinkelio stotyje. Nemažai žmonių galėjo žūti paniškai bėgant nuo Liuftvafės apšaudymų. Į Vilnių AK daliniai įžengę nebuvo. Wilkas greičiausiai nė neplanavo užimti miesto. Jo veiksmuose nėra nė mažiausios regimybės, kad iš tikrųjų tam rengtųsi. Į operaciją „Ostra Brama“ liepos 7 d. atvyko pavėlavęs ir pasišalino iš mūšio lauko pats pirmasis 5 val. ryto. Rezervai liko savo vietose. Įsakymas „užimti Vilnių“ tebuvo propagandinis bei politinis lozungas. „Ostra Brama“ su neišvengiamomis aukomis turėjo tapti kozirine korta geopolitinėse derybose dėl Vilniaus priklausymo po karo. Pasauliui turėjo būti pasiųsta žinia, kad Armija Krajova žūtbūtinai kovėsi kruviname mūšyje dėl Vilniaus su gerokai pranašesniu priešu. Liepos 14 d. Poleszukas siunčia telegramą apie padėtį Vilniuje: […] Lietuvių nėra […].189

Liepos 16 d. AK vadas gen. T. Komorovskis siunčia dezinformuojamąją telegramą Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiajam vadui gen. K. Sosnkovskiui:

[…] VII.7-osios naktį stiprūs AK daliniai (maždaug 1 div[izija]), veikdami išvien su sovietų kariuomene, savarankiškai atakavo Vilnių. Apygardos komendantas užmezgė ryšį su sovietų fronto vadu […].190

Jokių bendrų kovos veiksmų AK su sovietais nevykdė, nors žūtbūt stengėsi tai parodyti. Siurrealistinis turėjo būti vaizdas – vokiškai aprengti akovcai, įsiterpę į Raudonosios armijos gretas. Komendantas Wilkas buvo įsitikinęs, kad liepos 14 d. Smurgainyse puotavo su pačiu 3-iojo Baltarusijos fronto vadu armijos gen. I. Černiachovskiu. Liepos 17 d. (parašyta liepos 15 d.) jis siunčia telegramą:

[…] Kaip AK dalinių vadas buvau pakviestas pas 3-iojo Baltarusijos fronto vadą gen. Černikovskį [Černiachovskis – aut. pastaba]. Pokalbiai vyko draugiškai […] Be išlygų buvo priimtas mūsų siūlymas […] skirti pėstininkų diviziją ir kavalerijos brigadą, kurios skubiai galėtų išvykti į frontą […] Prašau sutikimo […].191

Wilkas greičiausiai susitiko su „Smeršo“ kontržvalgybininkais. Tiesiogiai Stalinui pavaldus „Smeršas“ buvo atsakingas už kovą su antisovietiniais elementais užfrontėje – taip sovietai traktavo AK. Wilkas arba iš naivumo, arba jau vykdydamas svetimą valią sutiko neva suformuoti AK diviziją, kuri kovotų sovietų pusėje. Čekistai jį „išdūrė“ ir panaudojo, nes tą pačią liepos 14 d. jau buvo paskelbtas Stalino įsakymas apie Armijos Krajovos likvidavimą192.

Wilko įsakymu akovcų brigados ir batalionai tvarkingai atvyko į sutelkimo vietą Varkalabiškių apylinkėse. Sovietams beliko juos „susemti“. Operacija pavyko be šūvio. Nuo 1944 m. liepos 18 iki 19 d. nuginklavo ir suėmė 7 924 akovcus193.

Wilkas su I. Černiachovskiu greičiausiai taip ir nesusitiko. Liepos 17 d. jį suėmė specialiai Stalino atsiųstas SSRS NKVD liaudies komisaro (L. Berijos) pavaduotojas I. Serovas194.

Po lenkų I. Serovas ėmėsi lietuvių, bet čia jam sekėsi žymiai sunkiau195.

Iškart Wilkas ir Ludwikas – AK Vilniaus apygardos aukščiausi pareigūnai išdavė čekistams artimiausius bendražygius196.

Nemažai akovcų išvengė arešto ir išsisklaidė po namus. AK gretose jie turėjo slapyvardžius, todėl čekistams buvo sudėtinga visus išgaudyti. Tam jie nusprendė dar kartą panaudoti Wilką. 1944 m. gruodžio 24 d. NKVD–NKGB įgaliotinis Lietuvoje I. Tkačenka siunčia pranešimą CK VKP (b) biuro Lietuvoje pirmininkui M. Suslovui. Informacija persiųsta J. Stalinui ir L. Berijai:

[…] Lietuvos SSR NKGB laikomas internuotas buvęs Vilniaus apygardos Armijos Krajovos dalinių vadas generolas Kulčickis (slapyvardis Wilk) [Kšyžanovskis – aut. pastaba]. Kulčickio autoritetas tarp lenkų – didžiulis. Tardomas davė atvirus parodymus, įvardijo daugybę asmenų, nurodė daug lenkų nacionalistinio pogrindžio konspiracinių butų adresų. Per pokalbius Kulčickis pareiškė sutinkąs vykdyti mūsų užduotis. Tikslinga išlaisvinti Kulčickį ir, mūsų prižiūrimam, pavesti jam formuoti lenkų diviziją […] Po formavimo, kurį galima įvykdyti per trumpiausią laiką, diviziją iš Gardino vertėtų perkelti į Lenkiją – į Balstogę neva priklausančios ginkluotės atsiimti. Ir tada išspręsti klausimą dėl jos perdavimo lenkų kariuomenei ar internavimo […].197

Vietinė lenkų pogrindžio vadovybė Wilku nebepasitikėjo. Lenkų divizija suformuota nebuvo, tūkstančiai akovcų išsigelbėjo nuo sovietų.

Mitai apie AK Vilnijoje kuriami iki šiol. Jie giliai įsišaknijo ir įgijo tabu statusą. Atsivėrus archyvams, mitais suabejota, bet dabar, jiems įgijus politinę prasmę, yra sunkiai pajudinami. Šiai straipsnių serijai užbaigti labai tinka Juzefo Mackevičiaus žodžiai: O, 1944 metai… Ar gali būti kas nors šūdinesnio.

Pabaiga

________________________

162 Oskaras Urbonas, Vietinė Rinktinė 1944 m., in: Karys, 1952, Nr. 2, N. Y., p. 96.

163 Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. gegužės 27 d., Nr. 20 (34).

164 Stasys Raštikis, „Kovose dėl Lietuvos“, in: Lietuvių dienos, Los Angeles, 1957, p. 348–349.

165 Arūnas Bubnys, Pasipriešinimo judėjimai Lietuvoje Antrojo Pasaulinio karo metais: lenkų pogrindis 1939–1945 m., Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2015, p. 272.

166 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 129.

167 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 3, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1976, p. 475.

168 Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. liepos 7 d., Nr. 26/40, p. 7.

169 LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 147.

170 „1946 m. buvusio Wehrmachto vyriausiojo Lietuvos karo komendanto gen. maj. E. Justo parodymai sovietų saugumui“, in: Laisvės kovų archyvas, t. 9, Kaunas, 1993, p. 151.

171 KTB Nr. 6, WBW-GKR, 1.1.-30.6.1944, BA-MA, RW 41/58, 26.4.1944, Bl. 104 f., in: Bernhard Chiari, Die polnische Heimatarmee. Geschichte und Mythos der Armia Krajowa seit Zweiten Weltkrieg, München: R. Oldenbourg Verlag, 2003, p. 513.

172 LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 52.

173 Ryszard Kiersnowski, Tam i wtedy, Warszawa: Instytut Historii PAN, 2007, p. 92.

174 РГВА, ф. 504, оп. 1, д. 14, л. 60.

175 Mieczyslaw Potocki, Między Dzwiną a Wilią, Warszawa: Wydawnictwo PROHIBITA, 2008, p. 90–91.

176 NARA, T-311, Roll 217, fr. 000826.

177 NARA, T-313, Roll 318, fr. 8597067.

178 Lietuvių fronto biuletenis, 1944 m. liepos 7 d., Nr. 26/40, p. 3.

179 HG Mitte, KTB der Heeresgruppe Mitte, 3.7.1944–9.7.1944, Bundesarchiv–Militärarchiv, RH 19 II/198, l. 35–36.

180 Roman Korab-Żebryk, Operacja wileńska AK, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1985, p. 160–167.

181 Piotr Kołakowski, Pretorianie Stalina: sowieckie służby bezpieczeństwa i wywiadu na ziemiach polskich 1939–1945, Warszawa: Bellona, 2010, p. 186.

182 Mieczyslaw Potocki, op. cit., p. 93.

183 PzAOK 3 K. T. B Anlagen 15.07–16.07. 1944, NARA, T-313, Roll 319, fr. 8597961–8597964.

184 Ibid.

185 NARA, T-313, Roll 317–319.

186 PzAOK 3 K.T.B, op. cit.

187 Edmund Banasikowski, Na zew Ziemi Wileńskiej, Warszawa–Paryż: Editions Spotkania, 1990, p. 271.

188 PzAOK 3 K. T. B, op. cit.

189 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, t. 6, London: Studium Polski podziemnej w Londynie, 1989, p. 400.

190 Ibid., p. 400–401.

191 Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, op. cit., t. 3, p. 560–561.

192 ЦАМО, ф. 233, оп. 2307, д. 108, л. 1–2 in: Русский архив: Великая отечественная, t. 14 (3–1). СССР и Польша, Москва: ТЕРРА, 1994.

193 ЦАМО, ф. 958, оп. 1, д. 60, л. 66.

194 Иван Серов, Записки из чемодана. Тайные дневники первого председателя КГБ, найденные через 25 лет после его смерти, Москва: Просвещение, 2016, p. 221.

195 Ibid, p. 225.

196 ГАРФ, ф. 9401, оп. 2, д. 66, л. 124–129, in: Из Варшавы. Москва, товарищу Берия… Документы НКВД СССР о польском подполье 1944–1945, Москва–Новосибирск: Сибирский хронограф, 2001, p. 42–45.

197 LYA, f. 51, ap. 1, b. 12, l. 19.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Laimis:

    Geras straipsnis. Kažkas pradėjo apie tai rašyti.

  2. epilogas:

    Šiaip tai straipsnyje minimi faktai yra istorijos mokslo sensacija, nes taip išeina, jog kovas su Vietine Rinktine bei de facto neįvykusią operaciją Ostra Brama Lenkijos valdžia, istorikai ir pasaulio istoriografija iki šiol pateikia ir komunikuoja remdamasi suklastota fake news AK versija.

  3. Antanas:

    Fake newsų dar daug. Ypatingai čia pasidarbavo Romanas Korab-Żebrykas. Tai jis sufalsifikavo Kriaučiūnų mūšį, Maišiagalos šturmą ( kurio iš viso nebuvo), AK kovas mieste. Kiekvienais metais liepos 13 d. Kriaučiūnuose prie paminklo žuvusiems žmonės neša gėles, skaitomas L. prezidento žodis, kunigai sako gražius pamokslus apie didžiausią AK pergalę. Ar verta sudirbti tokią gražią pasaką…?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: