M. Kundrotas. Ar įmanomas nacionalizmas be neapykantos? (57)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prieš daugiau, nei dvidešimt metų įsijungus į nacionalistų gretas viena sena draugė paklausė: „Tu – nacionalistas? O ką tai reiškia? Nekenti kitų tautų?“ Teko aiškinti, jog nacionalizmas – tai meilė savo tautai, o ne priešiškumas kitoms. Nuo to laiko daug mąstyta, kas yra nacionalizmas, kokia jo prasmė ir kuo jis gali būti svarbus objektyvios tiesos siekiančiam, visuotines vertybes pripažįstančiam žmogui.

Didelės įtakos turėjo Klodo Levio-Stroso, Entonio Smito, Gilberto Keito Čestertono, Antano Smetonos, iš dalies – Antano Maceinos ir kitų mąstytojų darbai. Tautiškumas, kaip meilė pasaulio įvairovei, kurią išsaugoti gali tik tautų teritoriškumas ir optimaliu atveju – valstybingumas, tautiškumas, kaip amžinas judesys nuo savęs į kitą, nuo atskirybės – prie bendrybės, kaip sudėtinė bendražmogiškumo dalis ir žmogaus asmens būties plėtra, kaip ištikimybė mus išauginusiai bendruomenei – visa tai atrodė gera, gražu ir prasminga.

Deja, retas sutiktas nacionalistas mąstė tokiomis kategorijomis. Geriausiu atveju daugelio jų nacionalizmas reiškė į kolektyvo lygį perkeltą egoizmą, taip įteisinant ir individualų egoizmą. Aš – pats svarbiausias, antroje eilėje – tai, kas mano, o visa kita ir visi kiti – nors tegul prasmenga. Blogiausiu atveju dažno sutiktojo nacionalizmas reiškė neapykantą. Visiems kitokiems, išeinantiems už jo siauro, lėkšto, provincialaus pasaulėlio ribų.

Dėl ydingos žmogaus prigimties blogi jausmai dažnai būna stipresni už gerus, juo labiau – už šaltą, racionalią mintį. Neigiami jausmai labiau įkvepia, labiau sutelkia. Tuo žaidžia įvairūs manipuliatoriai, puikiai suprasdami žmogaus ydingumą, bet užuot jį vedę doros keliu jie išnaudoja jame tūnantį blogį. Priešo idėja – kur kas lengviau panaudojama, nei kūrybos ar draugystės idėja.

Vienam toks priešas – žydas, kitam – afrikietis, trečiam – lenkas, ketvirtam – rusas… Ne kaip konkrečios valstybės, režimo, ideologijos ar organizacijos atstovas, bet kaip tautos arba rasės individas. Kai kuriais atvejais tautą arba rasę priešo vaidmenyje gali keisti religija ar kultūra. Dabar ypač madinga nekęsti musulmonų. Ne al-Kaidos ar „Islamo valstybės“ smogikų, ar pavienių teroristų, banditų, asocialų, o tiesiog musulmonų. Apimant ir Lietuvos, ir Krymo totorius, ir ičkerinius čečėnus – nuosaikius, kultūringus žmones, Lietuvos sąjungininkus ar piliečius.

Nepritari tokiam priešinimui? Vadinasi, dirbi JIEMS. Zurofams, Tomaševskiams, bin Ladenams. Arba esi suknistas tolerastas. Arba karjeristas. Arba konformistas. Neapykanta kitam juk – vienintelė galima doro ir nuoširdaus žmogaus pozicija. Bet kuriuo atveju kaip nacionalistas, tautininkas ar patriotas esi visiškai pasmerktas: meilė, pagarba ar bent neutralumas kitokio atžvilgiu – tiesiog prieštaravimas tautinei pozicijai.

Nacionalistui, ginančiam kitų tautų, rasių, kultūrų žmogiškumą, siūloma kuo skubiau pareikšti paramą ir homoseksualistams, ir masinei imigracijai. Tarsi vienintelis galimas motyvas ginti savo tautą – aistringas priešiškumas kitoms. Tarsi žmogus, gimęs kitoje tautoje ar kitu keliu ieškantis Dievo, objektyvios tiesos, būtų tapatus individui, vergiškai tarnaujančiam iškreiptoms aistroms.

Ne, rudieji ponai. Homoaktyvistai – tai jūsų lyga. Jūsų aistros ir jų aistros priklauso tai pačiai kategorijai: egoizmo kategorijai. Kalbant apie masinę migraciją, tai kaip tik meilė pasaulio įvairovei, jo daugiatautiškumui – svariausias moralinis motyvas priešintis globalistiniam klajokliškumui ir tautų maišymui.

Rudojo atspalvio nacionalistams visiškai normalu palaikyti abortus, iškeikti senolį ar ligonį, pastumti vaiką ar tarpuvartėje sumušti šiek tiek kitaip atrodantį, kitaip mąstantį tautietį. Meilė? Kokia meilė? Meilė – tolerastų išmislas. Neapykanta kitiems – pagrindinis ar net vienintelis tokių nacionalistų motyvas, o meilė savo tautai – geriausiu atveju, teorinė abstrakcija, išnykstanti, kai tauta ima reikšti konkretų tautietį.

Neapykantos nacionalizmas reiškiasi ir politinio sektantizmo kontekste. Labai svarbu, kokį lyderį, kokią grupę palaikai. Joną ar Petrą. Jei aš palaikau Petrą, o tu – Joną, tai joks tu nacionalistas, priešingai – esi eretikas, degeneratas, tautos ir Tėvynės priešas. Ar tai – nacionalizmas? Ne, tai turi kitą pavadinimą – mizantropija.

Ne taip seniai už pasisakymus prieš mizantropiją sulaukta vienos plebso atstovės vertinimo: užmirškime šį durnių, jis – ne mūsų. O taip. Ir labai tuo džiaugiuosi.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: