Šiais laikais demokratiniame Vakarų pasaulyje intensyviai diskutuojama apie įvairių politinių ideologijų pliusus ir minusus, ribas, derinius ir išvestines. Lietuvoje tokių diskusijų aiškiai trūksta, vyrauja liberalusis diskursas, pateikiamas lyg vienintelis įmanomas. Jo oponentai bloškiami į radikalų, marginalų ir kitas abejotinas erdves. To pavyzdys – ir Tomo Daugirdo straipsnis „Lietuviškoji Arkadija prieš neoliberalizmą“.
Šiame straipsnyje liberalizmo kritikai siejami su pavojinga tautine utopija, lengvai galinčia virsti distopija, kur ribojamos žmogaus teisės ir laisvės, pamažėle atsisakoma demokratijos, o Lietuvos valstybė atsiejama nuo euroatlantinių blokų ir – tarp eilučių – pačios Vakarų civilizacijos. Liberalizmas ginamas, teigiant, jog jame yra daugiau pliusų, nei minusų, o kraštutinis egoizmas, kritikų priskiriamas liberalizmo turiniui ir pasekmėms, kylantis iš sugedusios, nuodėmingos žmogaus prigimties, tarsi be politinio ar ideologinio konteksto.
Nėra pagrindo neigti, kad klasikinis liberalizmas davė politinei kultūrai daug teigiamybių – asmens vertės pripažinimą, bendruomenių autonomiją nuo valstybės, valdžių atskyrimo principą, religinę, tautinę ir kultūrinę toleranciją. Šias vertybes perėmė ir pratęsė kiek vėliau užgimęs konservatizmas ir dažnai keikiamas modernusis nacionalizmas.
Vis dėlto kiekviena ideologija, tapusi vyraujančia, rizikuoja išsigimti. Konservatizmas be ribų ir išlygų lengvai pereina į stagnaciją ir atavizmą, nacionalizmas – į šovinizmą ar tautinį totalitarizmą, socialiniai idealai – į lagerinį ir kolchozinį bolševizmą. Neįmanoma aiškinti žmogiškosios būties viena idėja, ar tai būtų individas, ar kolektyvas, ar tauta, ar valstybė, ar klasė, ar rasė, ar laisvė, ar tolerancija, ar socialinis solidarumas, ar net religija.
Liberalizmas, kaip ir bet kuri ideologija, tapusi vienpusiška, taip pat pereina į kraštutinumus. Jakobinų giljotinų vajus vyko po laisvės vėliava. Šiuolaikinio liberalizmo kraštutinumai – kitokie, bet vargu, ar mažiau pavojingi. Atradę laisvės, o vėliau – ir tolerancijos principus, liberalai tarėsi gavę auksinį raktelį, panacėją visoms problemoms spręsti. Liberalų akimis laisvė – pirminė vertybė, o visos kitos vertybės – tik išvestinės iš jos. Bet galima žiūrėti ir kitaip. Laisvė – apskritai jokia vertybė, o tiktai prielaida vertybėms kurti, palaikyti ar – deja – griauti, naikinti.
Kalbant apie toleranciją, pirminis jos principas buvo pakęsti antraeilius skirtumus dėl pirminių jungiančių vertybių. Tarp iš esmės priešingų vertybinių sistemų tikra tolerancija – vargiai įmanoma. Neišvengiamai teks rinktis, kurią pusę toleruoti kitos pusės sąskaita. Kosmopolitizmą ar nacionalizmą, krikščionybę ar sekuliarizmą, prigimtinę šeimą ar vis gausėjantį lytinių orientacijų bei tapatybių sąrašą.
Naivu būtų manyti, jog liberalizmas šiandien plinta tik akademikų ir viešųjų intelektualų pastangomis. Kaip kiekvienos ideologijos, taip ir liberalizmo hegemonija turi savus socialinius užsakovus. Pirmiausiai tai – pasaulinės kapitalo oligopolijos, siekiančios išsilaisvinti iš nacionalinių valstybių kontrolės darbo rinkos, prekybos, gamtosaugos srityse.
Joms rūpi mobili darbo jėga (iš čia – palaikymas masinei migracijai), tobulo vartotojo kūrimas (iš čia – egoistinės individualizmo versijos, materializmo ir įvairiausios seksualinės egzotikos skatinimas), visuomenių perkūrimas pagal savo interesus (iš čia – atitinkamas švietimas, hegemonijos siekis žiniasklaidoje ir viešojoje kultūroje ir net vaikų poėmių politika).
Antrasis ešelonas – tai iš tų pačių oligopolijų finansų kuriami fondai ir iš tų fondų mintantys akademinio, žurnalistinio, kultūrinio ir visuomeninio sektoriaus veikėjai. Ne visi jie – ciniški pragmatikai, kai kurie patys nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Bet vienaip ar kitaip, didelė dalis liberalizmą palaikančių intelektualų ir „įtakorių“ gyvena iš savo politinės orientacijos.
Alinamas ištisų tautų ūkis, niokojama gamta, o nacionalinės valstybės, anot vieno radikalaus Meksikos kairiojo, virsta globalaus kapitalo policijos nuovadomis, veikiau ginančiomis globalųjį kapitalą nuo savo piliečių, nei atvirkščiai. Taigi, T. Daugirdo pagrįstai kritikuojama empatijos stoka silpniesiems tiesiogiai susijusi su liberalizmo ideologijos motyvais ir jos užsakovais. Atskirti šiuos dalykus būtų naivu, o gal ir šiek tiek veidmainiška.
T. Daugirdas kalba apie lietuviškąją Arkadiją, tuo tarpu liberalųjį pasaulį galima lyginti su Babilonu Baltazaro laikais. Imperinė galybė iš Nabuchodonosaro epochos jau slenka į praeitį. Jo įpėdinis Nabonidas įvykdė beprecedentę religinę reformą, pakeisdamas tradicinį kultą – panašiai, kaip šiandien krikščionybė liberaliose šalyse keičiama karingu sekuliarizmu. Nabonido sūnus Baltazaras švenčia ir girtauja, prie miesto vartų jau stovint persų kariuomenei.
Liberalusis globalizmas užsimojo į savo imperiją integruoti visus ir viską. Bet prie vartų jau stovi barzdota islamistų armija – kaip persai prie Babilono ar germanai prie Romos. Pastarasis atvejis įdomus ir tuo, kad patys romėnai įsileido germanus į savo šalies vidų, leido jiems kurtis savo gyvenvietėse, kol germanams atsibodo gyventi pagal romėnų įstatymus ir Roma žlugo. Persus į Babiloną įsileido pačių babiloniečių žyniai, pervargę nuo Nabonido reformų ir Baltazaro lėbavimų, taškant savo pirmtakų paveldą.
Vakarų pasaulio gerovę sukūrė krikščioniškos, tautinės visuomenės. Dabar kiti naudojasi jų darbo vaisiais. Kuo tai skiriasi nuo Baltazaro puotos? Suskaičiuota, pasverta, padalyta…
Žinoma, jog Lietuva yra ir turi likti Vakarų pasaulio dalimi. Tačiau kartu su visų Vakarų šalių patriotais ji turi spręsti bendras problemas. Vengdama bet kokių kraštutinumų, iš kurios pusės jie beateitų. Išlaikydama geriausia iš to, ką Vakarų civilizacijai davė liberaliosios minties tradicija, atmesdama tai, kas joje – destruktyvu, žema ir savanaudiška. Tautiškieji politikai Vakaruose, įskaitant Lietuvą, tuo keliu ir eina. Už tiesą ir darną. Už tikrąją laisvę ir įvairovę, kurias užtikrina tiktai klasikinės dorybės ir tautų pasaulio principai.
Visokie neoliberalai nesuvokia jog tauta yra prigimtinė duotybė, net jeigu labai stenksis išnaikinti tautas ir kultūras suplakant i viena didelį modernų darinį, tai tas monokulturis modernus darinys tiesiok bus silpnas ir arba susinaikins visiškai ir kitus sunaikins arba vis vien sugrius atgalios i atskirus segmentus – tautas. Nes kaip jau sakiau tautos ir kultūrų ivairove yra prigimtinė duotybė reikalinga žmonijai, tai daro žmonija stipresne. Gamtoje, pas Dievą nebūna monokulturis, tik chemizuotuose ūkiuose būna dideli laukai monokulturu purškiami įvairiausia chemija, vaistais nuo ligų, o rezultatas yra snipstas, skurdus augalas ir kuo tolyn tuo silpnėja nuo chemijos, reikalauja naujos chemijos ir nekur tai nenuveda. O pas Dievą………. Pievoje… Kur sveika….. Vyrauja daugybė kultūrų visiškai skirtingų… Jos sąveikauja, konkuruoja, toks kosmosas patiria džiaugsmą, ivairove, laisvė, PATIRIA VAIVORIKSTE. Neo liberalai VAIVORIKSTE dažo viena pilka spalva ir kuria nesveika monokultura palaikoma pesticidais ir azoto trasomis kur net drugiai neskraido.
Taip, konvejerį, štampuotę sukūrė ne Dievas. Pas Jį įvairovė beribė ir kiekvienas sutvėrimas – vienetiniame egzemplioriuje.
O žmogus kuria pagal savo lygi… Jis vėl ir vėl nusivažiuoja į kraštutinumus. Tai į vieną griovį įpuola, tai į priešingą. Pasaka be galo. Kodėl?
Turbūt todėl, kad jis (skirtingai nuo Dievo) yra ribotas. Neapima visumos.. Rytuose apie tai yra gera priča apie dramblį:
Tamsoje žmonės “kažką” rado. Vienas čiupinėdamas koją sako, kad tai kolona. Kitas, nusitvėręs uodegos, ginčija, kad tai virvė. O trečias, palietęs straublį, šaukia – gyvatė.
TIESA – pilnatvėje…
įdomu kada alkas.lt uždraus šitam Juozaičio šmeižikui pas save tuos šūdstraipsnius dėti?
Jis jau visus užkniso su savo šmeižimais, puldinėjimais ir pan. sunkus psichinis ligonis.