V. Vasiliauskas. Kam skamba M.K.Oginskio Polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“? (5)

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Lietuvių žemės ūkio inteligentijos  likimo klausimu

Šiandien mažne užmirštą ir nebevartojamą  „Lietuvių žemės ūkio inteligentijos“  sąvoką tarpukario Lietuvoje buvo įtvirtinęs ir išplėtojęs profesorius Jonas Aleksa (1879 – 1955), dukart (1920 ir 1926 -1935) Lietuvos žemės ūkio ministras, agronomas, sociologas, žemės ūkio ekonomikos  Lietuvoje pradininkas, Sibiro kankinys ir mirtininkas. Pats profesorius buvo pirmosios lietuvių žemės ūkio inteligentų kartos atstovas, paskesnių inteligentijos kartų ugdytojas, kurio veiklą nutraukė okupacija.

Šiandien Lietuvoje Jonas Aleksa prisimenamas ir gerbiamas žemės ūkio mokslininkų, žemdirbių auditorijose. Tačiau ši iškili asmenybė netelpa viename bare, jos indėlis į nepriklausomos valstybės kūrybą ir tautos ugdymą kur kas didesnis. Neatsitiktinai  J. Aleksos  dvi knygos „Lietuvių tautos likimo klausimu.I tomas,  Lietuvos kaimas ir žemės ūkis“ (Kaunas, 1925) ir „Lietuviškų  gyvenimo kelių  beieškant. Lietuvių tautos likimo klausimu . II –as Tomas“ (Kaunas,  1933) gretinamos su tokiais epochiniais veikalais kaip Stasio Šalkiauskio „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“,  Vydūno „Mūsų uždavinys“ ir „Tautos gyvata“, Antano Maceinos „Tautinis auklėjimas“ ar Juozo Girniaus „Tauta ir tautinė ištikimybė“.

Šias J. Aleksos knygas būtų pravartu perskaityti ne tik buvusiems, esamiems ir būsimiems Lietuvos žemės ūkio, bet ir kultūros, o ypač švietimo ir mokslo ministrams, visiems Lietuvos inteligentams.  Tačiau  neperleisti J. Aleksos du tomai  dūla  bibliotekų saugyklose.

Aleksos knygose specialios agronomijos, zootechnikos, žemės ūkio ekonomikos, statistikos žinios (tarkim, „Lietuvių tautos likimo klausimu“ šiuo atžilgiu prilygtų vadovėliui) natūraliai dera su plačiausiu sociologiniu , istoriniu, filosofiniu kontekstu, taip pat tarpukario  Europos  ir Lietuvos politinėmis aktualijomis, tekstas mirga I. Kanto, Hegelio, F. Dostojevskio,  L. Tolstojaus,V. Solovjovo, L.Šestovo pavardėmis ir citatomis. Daug dėmesio skiriama ir K. Marxui bei jo utopijai, komunizmo bacilai, kuri skaudžiai palietė ir paties J. Aleksos šeimą.

Istorijos ironija: tautininkų  Vyriausybės ministro tikras brolis buvo aršus ir garsus komunistas Zigmas Aleksa-Angarietis, nutraukęs ryšius su šeima ir Lietuva. Tačiau abu broliai, stovėję priešingose barikadų pusėse, tapo Stalino teroro aukomis.

Aptardamas istorinį lietuvių tautos likimą, J.  Aleksa 1925 m. rašo: “Gyvename reikšmingą valandą. Likimas mums suteikė galimybę kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, plėtoti lietuvių tautos kultūrą. Tokios progos savo praeity esame kartą turėję. Tačiau lietuvių pastangos X- XV šimtmečiuose nepriklausomai savo gyvenimą kurti nebuvo pakankamai sėkmingos. Iš Europos viešojo gyvenimo prisėjo mums pasišalinti.(…) Žodžiu, likome nustumti į gyvenimo palėpę ir ten šiek tiek išlaikėme lietuvybės diegą. Ir tie lietuvybės diegai, kaip žinome, išliko kuone išimtinai vien mūsų kaime. Mūsų ūkininkai tuo būdu sudaro mūsų tautos branduolį“.

Apžvelgdamas baudžiavos laikų Lietuvos kaimą, kai , Napoleonui įkūrus Varšuvos hercogystę, jos teritorijon patekę valstiečiai gavo žymiai daugiau laisvių, J. Aleksa rašo: „Šitie laisvės obalsiai daro  įtėkmės ir į „rusišką“ Lietuvos dalį. Toje atmosferoje  3 Lietuvos didikai Mykolas Oginskis, Ksaveras Liubeckis ir Liudas Plioteris rašo (1811 m.) Lietuvos D. Kunigaikštystės konstituciją ir įteikia ją Aleksandrui I. Ten straipsny  24 kalbama apie reikalą valstiečius iš baudžiavos paliuosuoti, motyvuojant tą teisybės, žmoniškumo ir ekonominio išrokavimo žvilgsniais“.  Nors caras projektą sutiko palankiai, tačiau, pasak J.Aleksos, rusų biurokratai nacionalistai jį nukišo į stalčių.

Aleksos žodžiais tariant, anuomet, XIX a. Lietuvoje „kuone vieninteliais inteligentais žemės ūky buvo tie dvarininkai, kurie buvo gavę kiek daugiau mokslo…“  Tuo tarpu kunigaikščiai Oginskiai buvo „gavę mokslo“ į valias, plačiausio akiračio asmenybės , tikri Lietuvos patriotai, visų sukilimų (1794 m. Tado Kosčiuškos, 1830- 1831 ir 1863 m.) vadai ir dalyviai. Sykiu – Lietuvos žemės ūkio  inteligentijos pranokėjai ir pirmtakūnai, suvokę, kad be švietimo neįmanoma kaimo pažanga.

Irenėjus Kleopas Oginskis (1808 – 1863), Mykolo Kleopo sūnus,  jau 1835 m. baudžiauninkus atleidęs nuo lažo, 1859 m. įkūręs  Rietave pirmąją Lietuvoje agronomų mokyklą lietuvių kalba – garsiąją  valstiečių mokslinyčią. Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis (1849 – 1902) įsteigė 1874 Rietave šešiametę muzikos mokyklą, jo brolis Bogdanas Oginskis ( 1848- 1909) – Plungės orkestro mokyklą, kurią baigė lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Rietaviškiams  nėra reikalo priminti  didžios garbingos  mecenetų ir Lietuvos švietėjų giminės nuveiktų darbų ir nuopelnų.  Tačiau, kaip ir J.Aleksos atveju, Oginskių palikimas per menkai pasiekia visą Lietuvą,  apsiriboja tik jos dalimi-  Plungės kraštu ir Žemaitija, nors tai buvo ne regiono, o visos Lietuvos ir net Europos reiškinys.  Kunigaikščiams buvo atviros Europos sostinių valdovų rūmų  durys.

 Skaitant Mykolo Kleopo Oginskio ( 1765- 1833) „Atsiminimų“  keturtomį (2007 – 2010, Vilnius), Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžio tragišką kroniką, negali nesižavėti Europos masto asmenybe, užsienio ir vidaus politikos suvokimo gelme. Tokį žmogų šiandien rinktume Lietuvos prezidentu, skirtume užsienio reikalų ministru, deleguotume į Europos komisiją.Universalus išsilavinimas, Europos interesų ir reikalų suvokimas netrukdė giliausiam patriotizmui, ištikimybei gimtajam kraštui.

Kuris iš dabartinių Lietuvos politikų galėtų nuoširdžiai pakartoti M. K. Oginskio memuarų žodžius: „Skaitant mano atsiminimus, (…) skaitytojas įsitikins, kad vienintelė kelrodė žvaigždė, didžiausią įtaką turėjęs jausmas buvo meilė tėvynei“. Tik tokia asmenybė galėjo sukurti polonezą  „Atsiveikinimas su Tėvyne“ (1794), kuris  po pralaimėto T. Kosčiuškos sukilimo  virto tarsi priverstinės emigracijos simboliu.

Tokia pat meilė Tėvynei, rūpestis dėl tauto likimo buvo ir profesoriaus J. Aleksos gyvenimo kelrodė žvaigždė. Taip pat ir tikėjimas  tautos kūrybiniu genijumi: „Dar daug  sveikų ir labai vertingų pradų yra mūsų tautos gyvenimo gelmėse. Šiuo atžvilgiu (autorius čia tvirtai įsitikinęs) lietuviai turi dar didesnių brangenybių, negu kitos tautos. Tik jos daugiau  dar neaiškaus pavidalo ar dieguose. Bet potencialėje būklėje dar kiek ilgesnį laiką  jos negali likti. Ateina laikas tiems diegams išaugti į didžius ir gražius augalus arba sunykti“.  Anot profesoriaus, žmogaus uždavinys gyventi ir kurti. Taip pat ir tautos.

„Ne į tamsybes, inercijas, indiferentiškumus, neišvengiamumus, bukumus ir nykimus pasuksime, o į gyvybės kelius, ten, kur yra asmenybės laisvos valios ir gyvos konkrečios kūrybos pasaulis. (…) Pasirinkę  gyvybės ir kūrybos kelią, – pranašavo J. Aleksa, – esame lietuvių tautos Renesanso amžiaus išvakarėse“.

Kaip toks tikėjimas Lietuvos ateitimi praverstų šiais apatijos, nusivylimo, neigimo, pagiežos laikais. Žinoma, skeptikų ir pesimistų, iš aukšto  žvelgiančių į  lietuvių tautos galimybes, nestigo ir J. Aleksos laikais. Apie juos profesorius rašė:  „Pas mus, kaip ir pas rusus, per daug staiga ir  ir pavojingai nutrūkęs ryšys tarp  mūsų žemdirbiškos tautos gyvenimo ir jos (nors ir neišplėtotos) kultūros ir mūsų inteligentijos „mokslų“ bei idėjų naujo pasaulio. (…) Mūsų inteligentija tiek nukrypusi į šalį, tiek stačiai apkerėta „izminių“ prietarų, (…) kad mūsų kaimo ir ž.ūkio reikalai jai svetimi yra“.

Aleksos Lietuvos elito kritika tarytum šiandien išsakyta: „Šviesuomenėje gana dažnai matome arba per didelį nusilenkimą ir pagarbą svetimoms rytų ir vakarų ideologijoms (svetimiems dievams) arba nykų dvasios tuštumą. Intelektualinės inercijos, valios ištižimo, tikros lietuviškos savigarbos trūkumą, kasdienėse pareigose apsileidimą ir kitų nedateklių dar apsčiai Lietuvoje matome“.

Profesorius turėtų ką pasakyti ir šiandieninėse diskusijose tarp euroentuziastų ir euroskeptikų. Apibendrindamas pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės  15 metų patirtį, J. Aleksa rašė:  „Mes pirmuosius keleris metus, kaip ir prieš karą, manėme ir svajojome, kad Vakaruose jau yra visas tvirtas pagrindas kultūrai ir žmoniškumui augti ir klestėti, kad Lietuva greit įeis į tą taikų,kultūringą,sveikos kūrybos linkmės Europos tautų tarpą.(…). Mūsų dauguma  manė, kad  iš tos ar kitos Vakarų versmės bus galima semtis pilnomis rieškutėmis. Dabar ateina nusivylimo laikotarpis. Bet turime vengti rusiškojo kraštutinumo. Jei toli gražu ne viskas gera Vakaruose, tai dar nereiškia, kad ten iš viso blogis yra. Teisybė kažkur viduryje tarp šių  dviejų kraštutinumų. (…) Apskritai žymiai kitaip mums  šiandien  išrodo Europa, negu anksčiau. (…) Matėme, kaip didžiausi Europos humanistai ir pacifistai su gražia šypsena moka spausti ranką žmogžudžių organizacijų atstovams“.

Kur kas giliau profesorius suvokė ir emigracijos priežastis ir pasekmes, nei kai kurie jaunieji dabartiniai ministrai, tvirtinantys, kad nereikėtų emigracijos dramatizuoti.

Primindamas, kad po I Pasaulinio karo Lietuva buvo netekusi bemaž 20 proc. gyventojų, J. Aleksa teigia, kad emigracijos karštligę  pirmiausia sukėlė mūsų gamybos suvėlinimas, atsilikimas. Tačiau ekonominėmis priežastimis  profesorius neapsiriboja. Emigruodavo taip pat vidutinių ir  stambių ūkininkų šeimų nariai, nes „Lietuvos kaimo sąlygose jiems būti per ankšta“, „mūsų kaime nebūta tinkamo kultūrinio augimo“.

„Suprantame, – apibendrina pirmąją emigracijos bangą J. Aleksa, – kad daugumoje emigruodavo aktingesnis ir energingesnis kaimo elementas, palikdamas namie daugumoje labiau nejudrų elementą. Tuo būdu vyko lietuvių tautoje tam tikra, labai mums negeistina atranka“.

Ta  lietuvių tautos „negeistina atranka“ visu greičiu vyksta ir toliau. Ir galo jai nematyti.

Bjaurėdamasis žmonių ir tautų niveliacija, bet kokios formos jų pavergimu, gyvybės pakeitimu abstrakcijomis ir mechaniniu pradu, J.Aleksa  darė išvadą,  kad „svarbiausią pagrindinį dalyką (…) turime savy surasti ir išauginti, sukurti savo tautos gyvenimu ir darbu“. „Ne svetur, bet savyje išganymą surasime“.

 Kai šiandieninėje Lietuvoje šakalienės ir jos bedraminčių legionas sieka, kad vaikai nežinotų, kas yra gimtieji namai, kas yra augti šeimoje, dar aktualesni J.  Aleksos tarpukario Lietuvai  pasakyti žodžiai:  „Kiekvienas mūsų ūkis ir kiekviena  mūsų šeima privalo būti lietuvystės, lietuviškos žmoniškos kultūros lyg tam tikra maža tvirtovė, maža, bet aktinga, atspari ir patvari.“

Profesorius iškelia pagrindinį  valstybės uždavinį:  „Mums reikalinga ir tam yra yra objektyvios galimybės savo tautą, taip sakant, techniškai, ekonomiškai ir kultūriškai apginkluoti. Bet šią dieną mes ne tik per mažai darome, bet kai kuriais atvejais savo tautą dargi ekonomiškai, kultūriškai ir pagaliau moraliai ir valios atžvilgiu nuginkluojame“.

Šiandieninėje Lietuvoje tokio tautos ekonominio, kultūrinio, moralinio ir valios atžvilgiu nuginklavimo  akivaizdus pavyzdys – Rietavo žemės ūkio kolegijos išdraskymas ir uždarymas. Šio sprendimo nesustabdė net tai, kad  pirmoji  lietuvos žemės ūkio „mokslinyčia“ kitąmet minės 160-ties  metų jubilejų . Žemažiūriška ir vienadienė Lietuvos valdžia išsijuosusi naikina kunigaikščių Oginskių, profesoriaus J.Aleksos jau ne dešimtmečius, o šimtmečius kauptą palikimą, kurio šerdį sudarė Lietuvos ūkininkų švietimas.

Vilniaus valdininkai skėsčioja rankomis: mums suprantamos jūsų emocijos, bet mes negalime nepaisyti objektyvių aplinkybių – emigracijos, demografinės krizės, mokinių skaičiaus mažėjimo ir t. t.

Bet ar paisė „objektyvių aplinkybių“ Oginskiai, kai per patį carinės reakcijos siautėjimą, Muravjovo koriko represijas Rietavą pavertį, kaip šiandien pasakytume, nacionaliniu Lietuvos inovacijų centru: pirmoji Lietuvoje elektrinė, pirmasis Lietuvoje telefonas, sakoma, kad ir pirmasis Lietuvoje kino teatras?  Bet prieš šias inovacijas Rietave  pirmiau buvo švietimas ir kultūra.

Ar paisė „objektyvių aplinkybių“ J.Aleksos karta, kai tamsią ir nuskurdusią Lietuvą kėlė iš pelenų? Jie taip pat  pradėjo nuo kultūros ir švietimo.

Be švietimo ir mokslo J.Aleksa neįsivaizdavo Lietuvos žemės ūkio modernizavimo ir pažangos: „Taigi  būtinas mums yra SĄMONINGAS ( pabraukta J.Aleksos) prie savo žemės grįžimas. Toliau reikalinga, kad mūsų ž.ūkyje dirbtų ne pavieniai iš inteligentijos tarpo asmenys, bet ištisi jų būriai ar, sakytume, mūsų inteligentijos dauguma. Mūsų ž.ūkis šią dieną labai atsilikęs, mūsų ūkininkai nuskurdę, nesubūrę savo gretų ir mažai aktingumo rodo ž.ūkio apgynimo srity“.

Šiandienės Lietuvos valdžios ir elito sluoksniuose vyrauja primityviausias požiūris į žemės ūkį  ir žemdirbius (prisiminkime „runkelių“ epitetą). Tokį požiūrį  išjuokė dar  J.  Aleksa: „ Sulig tomis (prieštvaninėmis, – V.V.) pažiūromis į ž. ūkį ir ir jo reikalus žiūrime, kaip į kažin ką tiek elementarų, kad šioj srity ir visi šventieji gali orientuotis ir tai be jokio pasiruošimo, iš akies ar įkvėpimo keliu. Šiuo atžvilgiu mes dargi nuo lenkų dvarininkijos esame atsilikę. Pas lenkų dvarininkus tik sesenesniais laikais vyravo nuomonė, kad ž.ūkyje galima palikti patį „durniausią“  savo vaiką, o gabesnius vaikus reikia mokslan leisti. Bet jau nuo XIX a. pabaigos lenkų dvarininkai pagaliau suprato, kad ž.ūkyje reikalinga palikti patį gabųjį vaiką, suteikus jam atatinkamo mokslo ir praktinio paruošimo.“

Lietuvos valstybė net XXI a. mano, kad žemės ūkyje galima palikti patį „durniausią“ vaiką be mokslo ir praktinio paruošimo, todėl masiškai uždarinėja žemės ūkio kolegijas ir mokyklas.

„Ūkininko ūkis yra viena pačių seniausių, labiausiai pirmykščių žmogaus ūkininkavimo lyčių. Suprantamas dalykas, tai visai nereiškia, ir vienos primityviausių ūkininkavimo sričių. Yra visai atvirkščiai. Dauguma verslų (ūkio šakų) yra labiau primityvesni  ir visi labiau mechaninio pobūdžio, negu ūkininko ūkis. (…) Žemės ūkyje žmogus bendrauja su gyva ir negyva gamta, individualiai  savo ūky dirbdamas ūkininkas dirba ne tik fiziškai, bet tasai verslas reikalauja nemaža ir intelektualinio darbo, valios aktingumo bei ištvermės, kai kada ir tam tikros iniciatyvos. Tuo ūkininkas gerokai skiriasi ne vien nuo vadinamo fiziško proletariato, bet, sakysime, ir nuo  įvairių kitų tarnautojų“.  

 Nūnai skaitmeninės, biologinės ir kitos  šiuolaikinių technologijų revoliucijos radikaliai pakeitė ir žemės ūkį, visą agroverslą, taip pat gamybos, vartojimo, pervežimų, tiekimo grandines, regiono ir viso pasaulio santykius, tačiau nepasikeitė švietimo ir mokslo vaidmuo. Visos efektyviosios regionų vystymo ir gaivinimo  kompleksinės programos neišsiverčia be mokslo ir švietimo. Tą jau puikiai suvokė profesorius J. Aleksa.

Todėl J. Aleksa taip didžiavosi nepriklausomos Lietuvos išugdyta pirmąja žemės ūkio inteligentų karta: „ Minėdami  žemės ūkio inteligentiją, turime nepamiršti, kad modernaus žemės ūkio inteligentija yra taip pat naujas žemės ūkio ir kaimo gyvenimo srities reiškinys (…). Ši inteligentijos dalis yra labai skirtinga nuo anksčiau minėtų dvarininkų inteligentų. Pirma, dauguma atvejų (ypač Baltijos kraštuose) tai pačių ūkininkų vaikai,išėję tam tikrus mokslus. Antra,  šios inteligentijos reikalai sutampa su visos ūkininkijos reikalais, jie dirba viename ir tame pačiame organizme, kitas kitam savo darbe padeda (…) Apskritai be žemės ūkio inteligentijos neįmanomas tikrai modernus, gerai sutvarkytas Šiaurės Vakarų Europos žemės ūkis“.

Kaip šią mintį, čia, Rietave susirinkę, gerbiami Lietuvos žemės ūkio inteligentai ir ūkininkų  švietimo bei konsultavimo  organizatoriai, įkalti  į galvą valdžiai Vilniuje? Jeigu nenorime, kad Mykolo Kleopo Oginskio  polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“ skambėtų visai lietuvių tautai kaip epitafija.

Kur tie šiuolaikiniai oginskiai, nacionaliniai lyderiai, kurie ne uždarinėtų, o atidarinėtų mokyklas, universitetus, kurie suprastų, kad Rietavo  pirmosios Lietuvos žemės ūkio mokyklos sunaikinimas –  ne Rietavo savivaldybės, ne Žemaitijos  regiono, o visos valstybės pralaimėjimas?

(Pagal pranešimą konferencijoje „Sugrąžinkime „Ūkininkų mokslinyčią“ į Rietavą“, 2018 12 14, Rietavas.)

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. AISTIS:

    Dėkui autoriui Valdui Vasiliauskui už labai aktualų kreipinį į Lietuvos Valdančiuiosius VALSTIEČIUS, nebesuvokiančius, iš kur jų pačių kojos dygo. Be Žemės ūkio technikumumų , Žemės ūkio akademijos nebūtume turėję aukščiiausio lygio Žemės ūkio, maisto pramonės, – Lietuva nebūtų skambėjusi – aukšiausios rūšies išsivystymo šalimi. Kaip gaila, kad mūsų parsidavėliai pasaulio ELITOS NAIKINTOJAMS, nebodami savo šaknų, savosios prigimties, SAVO VAIKŲ ATEITIES, negailestingai, tiesiog BEŠIRDIŠKAI, BESMEGENIŠKAI NAIKINA tai, ką lietuvių tauta per ilgus dešimtmečius buvo sukūrusi savo Tautos labui. Tačiau, liūdniausia, kad tokiu pat kreipiniu reikia TIESIOG ŠAUKTI PAGALBOS – MOKYTOJAMS, GYDYTOJAMS, AGRONOMAMS, NET AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ- UNIVESITETŲ PROFESORIAMS. kur Jiems dėtis, kai per LAISVĖS METUS BUVO uždaryta tūkstantis mokyklų, uždarinėjami ir tiesiog naikinami Universitetai. Oginskio polonezas “Atsisveikinimas su Tėvyne” jau skamba VISAI MŪSŲ LIETUVIŲ TAUTAI, VISAI MŪSŲ BRANGIAJAI LIETUVA. – TĖVYNEI. DVIEMS MILIJONAMS IŠVARYTŲJŲ IŠ TĖVYNĖS VAIKŲ. Tai baisu…ir kuo toliau- TUO BAISIAU- TUO ARČIAU PRIE SAVĘS SUSINAIKINIMO…BE KARO, BE GINKLŲ…

  2. m:

    tik maža iliustracija šiam straipsniui- JAV yra paskaičiuota, kad 50 proc.(!) ekonomikos yra susijusios su žemės ūkiu- arba perdirba žaliavas, arba teikia techniką, priemones ir paslaugas žemės ūkiui, todėl keista girdėti Lietuvoje teiginius( maldeikienių ir pan.), kad žemės ūkis ir ūkininkai kažkokie išlaikytiniai, kai iš tikro jie yra ekonomikos pagrindas.

  3. Atmintis:

    Istorija kupina miglotų dalykų. Regis, jog carų valdymo metais tautos interesai, lietuvių kalba valdininkams buvo tik prisitaikymo politika. Platesnėje įvykių apžvalgoje kai kas atrodo kitaip nei dabar teikiama. Kai 1903 m. Plungėje kun. Jarulaitis lenkišką giedojimą pakeitė lietuvišku, dėl to užsigavusi Oginskienė pasiskundė vyskupui Paliulioniui, bet šis atsakė: „Klebonas racionaliai pasielgė“. Tai ir abejonė, jog Oginskio žmona po Perkūno ąžuolu rengdavo lietuviškus spektaklius. Dargi Čiurlionis 1899 m. parašė polonezą ir pasiuntė į Plungę Oginskiui, kuris užsakė jam naują Arnold Fibiger firmos fortepijoną. Įspūdinga. Todėl tik kartais yra taip kaip atrodo.

  4. pagarba:

    Dėkui, Valdai, už puikų rašinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: