Būna, kad draugai man švelniai priekaištauja: „Tu per daug romantizuotai apie miškus kalbi. Su valdininkais ir politikais reikia kalbėti skaičiais, cituoti teisės aktus“. Bet kad žinotumėt, kaip tie skaičiai atsibosta. Ir kaip trūksta tiems valdininkams, politikams supratimo, kas yra medis, kas yra miškas.
Pirmiausia mes turime susitarti dėl sąvokų. Tada ir skaičiai pasikeis. Atrodo, smulkmena, bet, koks bus oficialus medžio, miško apibrėžimas, toks bus ir santykis su jais, tokia bus miškų politika. Apie tai savo publikacijoje „Kada miškas yra miškas?“ prieš porą metų įrodė grupė mokslininkų iš viso pasaulio ( žr. čia).
Jei mišku laikysime kirtavietę, tai ir turėsime plynas kirtavietes. Jei mišką vadinsime ekosistema, tai ūkinėje veikloje bus daugiau dėmesio, kad kaip ekosistema jis niekada nenustotų egzistavęs. Jei miškas bus laikomas ekologine-socialine sistema, bus pripažinti ir prigimtiniai žmogaus poreikiai, kultūriniai ryšiai su mišku.
Žemiau esančiame video – išmintingas moters pasakojimas apie medžių ryšį su žmonėmis (ačiū Linui Bartašiui už dar vieną puikų interviu). Ir tai yra pavyzdys, kaip kiekvienas žmogus, remdamasis vien tik savo patirtimi, vien tik savo profesija, vien tik savo poreikiais, gali sklandžiai paaiškinti, kuo jam medis, miškas yra svarbus.
Nereikia mėgdžioti kitų minčių, jeigu jos skirtos Tavo neišreikštoms, užslėptoms kitoms mintims pateisinti. Jeigu tu esi biologas, tai kalbėk, kaip miškas svarbus biologinei įvairovei. Jei tu esi menininkas, kalbėk, kad miškas yra tavo įkvėpimo žemė. Jei tu esi mama, kalbėk, kaip svarbūs medžiai yra tavo vaikų auklėjimui. Nėra tokio žmogaus, kuriam medžiai, miškas, būtų nesvarbūs, kuris būtų „prieš mišką“. Tai būtų tas pat, kas sakyti „aš prieš orą“, „aš prieš vandenį“.
Kiekvienas turite savo unikalų požiūrį ir niekas geriau už tave nežino, kuo tau miškas reikalingas, niekas geriau už tave to nepaaiškins. Net jei miškas tau tik medienos derlius, kurį reikia nuimti – dėstyk tai, bet apie ekologiją patylėk. Patylėk apie tai, kas tau iš tiesų nerūpi.
Miške telpa visų poreikiai ir visų poreikiai turi būti gerbiami. Todėl rašykite, kalbėkite, duokite interviu, skleiskite savo požiūrį, kad neatrodytų, jog miškų išsaugojimas rūpi tik grupelei žmonių. Nes kol parašau vieną straipsnį, mano oponentai, kurie gauna už tai atlyginimą ir atstovauja milžiniškai miškų eksploatavimo sistemai, parašo dešimt straipsnių.
Taigi šios dienos mano įrašas skiriamas tiems, kurie myli mišką, bet sako „tai kad aš nieko apie jį neišmanau…“.
Minėtas Lino Bartašiaus video:
Jūsų mintys puikios, darbai puikūs, pavyzdys – įkvepiantis…o bet tačiau… tik tiems, kurie supranta, apie ką Jūs kalbate, kurie jaučia kaip Jūs ir nori to paties. Su visais kitais reikia kalbėti jų – smurto – kalba.Jie supranta jėgos ir pinigų kalbą, todėl gražūs straipsniukai nepadės. Kol Jūs parašote straipsnį, jie iškerta keliasdešimt ha. Jie spjovė į Labanoro žygį ir mūsų girią naikina toliau. Pavažiuokite link Pašekščių ir pamatysite didžiausias šviežias plynes ir palei kelią sukrautus šimtus medžių. Ir tai vyksta Aiseto kraštovaizdžio draustinyje! Nekalbu apie Labanoro pažintinį taką, kuris virtęs parodija – pasivaikščiojimu po mirusią žemę, su sakų gavybai mirtinai sužalotais medžiais, vikšrais išvagotais 1200 metų baltų protėvių pilkapiais. Kvieskite tautą prie Seimo, prie Vyriausybės, galų gale gyvai stoti prieš mirties mašinas.
Geriausi linkėjimai gamtos mylėtojams. Miškas išties puiku, bet bioįvairovei reikia progumų, – gamta niekada nebūna sustingusi. Todėl nereikia per daug būgštauti, svarbu ar kirtavietėse atsodinamas jaunuolynas, kad miškotvarkos planuojami palaipsniniai miško atnaujinimai būtų gamtinių resursų puoselėjimas, o kartu kraštovaizdžio prošvaisčių kūryba.
Nesuskaičiuojamus amžius, kai miškotvarkos nebuvo, kai čia tvarkėsi pati gamta ir pati sprendė, kur reikia progumų, kur ne, Lietuvoje ji sengires užaugino, kurias lyg kraičio gatavas gavome. Tos galingos, neapžvelgiamos girios ir vandenys sukūrė čia aisčiams teritoriją, padedančią ne tik savo žemes apginti, bet ir išskirtinai saugų ir sveiką klimatą turėti.
Daugybę amžių gyvenome čia lyg Dievo užausyje, be stogus raunančių vėtrų, be kitų didesnių sukrėtimų. Vėjui čia tiesiog nepakako tuščių erdvių, kur galėtų įsibėgėti ir pavojingos jėgos įgauti – kas keli kilometrai vis vėl ir vėl plati, galinga miško siena, kurią sudarė ne vos prieš 20-30 m. atsodintas liaunas, nebrandus jaunuolynas, o būtent daugybę amžių ramiai augę ir tvirtėję medžiai. Girių apsuptis leido čia rastis niekuo nepamatuojamus, tik sengirių kuriamus, o gamtos jėgų subalansuojamus viskam gyvam naudingos energijos laukus.
Atsodintas popiermalkių jaunuolynas, sodintas tikslu ne puoselėti, gerbti ir proproanūkiams palikti, o tikslu iškirsti, kaip fermose auginama būsima skerdiena, nepajėgus atlikti gamtoje to vaidmens, kurį atlieka sengirės.
Keistą įspūdį palieka toji mūsų planinė miškotvarka, regioninių parkų, draustinių miškus leidžianti tokiais „planiniais” mastais ir tempais kirsti, o sengirių kirtavietes popiermalkėm keisti (arba ir užstatyti privačiomis pilaitėmis, naikinančiomis reljefą, kraštovaizdį, netrikdomą miško gyventojų ir augmenijos būtį). Iš oro darytos kadaise bekraščių neįžengiamų girių palei Nemuną nuotraukos rodo, kokie didžiuliai buvusių senųjų girių plotai paversti kirtavietėmis, nuo kelių užmaskuotomis tamtyč suformuotu paliktų gyvų medžių rėmu…
Kol buvome „necivilizuoti”, nė vieno „laukinio” lietuvio ranka be neišvengiamos būtinybės prieš medį, prieš girią nekilo. Net ir iš sovietmečio sugebėjome išeiti su taip nesunaikintais, Europą maloniai nustebinusiais miškais. Kai „nesavanaudiški mokytojai” komercinės „kultūros” čia atnešė, pagaliau supratome, jog į girias reikia žiūrėti pro „Realpolitik” akinius – taip pat, kaip į kiaulių, vištų, ar kailiams auginamų gyvūnėlių fermas.