R. Jasukaitienė. Keltų paveldas Airijoje (7)

Keltiškas kryžius miesto aikštėje | R.Jasukaitienės nuotr.

Keliaudama po Airiją, grožėjausi bažnyčiomis, jų didingumu ir puošybos saikingumu. Viduje – plikos sienos ir joms kontrastą sudarantys spalvoti vitražai. Galima ir pajuokauti: ko jau ko, akmenų airiai turi, bepigu jiems tokius įstabius akmens statinius lipdyti.

Atkreipiau dėmesį, kad airiai labai saikingai puošia kapus. Tiek senose, tiek naujose kapinėse stūkso akmeniniai paminklai. Saviti ir kryžiai, apjuosti keltiškuoju ratu. Senojo tikėjimo atspindžiai yra išlikę ir įsilieję į katalikiškąjį. Keltus žavėjo nesibaigiančio rato įvaizdis, simbolizuojantis begalybę. Ornamentų linijos paminkluose raitosi ir vingiuoja, bet visada grįžta į pradžią, tad  mirtis suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip durys į amžinąjį gyvenimą.

Airių kapinėse gėlių labai mažai. Dažniausiai visas kapavietės plotas išpilamas smulkiais akmenukais, skalda. Prie paminklo pasodinamas kuklus gėlių krūmelis. Mėgstamos dirbtinės gėlės, mažytės šventųjų statulėlės, lentelės su maldomis, švęsto vandens buteliukai.

Susidarė įspūdis, kad airiai kapinėse lankosi rečiau nei lietuviai. Tačiau spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje airiai yra turėję panašią šventę į mūsų Ilges, ji vadinama Savino diena. Buvo tikima, kad šiuo tamsiuoju metų laiku įprasti pasaulio dėsniai nebegalioja, todėl  mirusiųjų dvasios gali apsilankyti gyvųjų pasaulyje. Tuo metu prisimenami mirusieji, lankomi jų kapai.

Akmenuota Airijos žemė | R.Jasukaitienės nuotr.

Keltų tikėjime, kaip ir mūsų baltiškajame, svarbiausią vietą užima gamtos jėgos, kurios valdo žmogaus likimą. Todėl visos šventės susijusios su metų laikais, kurie rikiuoja ir žmogaus darbus. Kita didelė keltų šventė buvusi Imbolkas („Melžimo metas“). Ji vykdavusi vasario pradžioje, sutapusi su ėriavimusi. Išplitus krikščionybei, Imbolkas  buvo pervadintas šv.Brigitos, naminių gyvulių ir derliaus globėjos, švente. Belteinas („Šviesi ugnis“) švenčiamas gegužės pirmąją savaitę. Per šią šventę keltai sukurdavę didžiulius laužus, pro kuriuos varydavę galvijus, giedodami užkalbėjimus. Apeigos turėjo padėti išlaikyti bandą gausią, sveiką.

Keltų tikėjime nepaprastas medis yra gluosnis. Jo šakos driekiasi giliai po žeme, o visžalės šakos jungia aukštutinį ir žemutinį pasaulius. Tai išreiškia nenutrūkstamą gimimo, mirties ir atgimimo ciklą.

Airijos kraštovaizdis | R.Jasukaitienės nuotr.

Keliaudama po Airiją stebėjausi gebenių – parazitinio augalo (mūsuose – vazonėliuose auginamų nekaltų vijoklinių augalėlių) „apmegztais“ medžiais. Gebenės tarsi tvirtom virvėm suveržia medžio liemenį, išleidžia mažytes šakneles-čiuptuvėlius ir jais traukia gyvybinius augalo syvus. O kai šis akiai mielas parazitas tinklu aptraukia ne tik medžio liemenį, bet ir šakas, augalas ima nykti, džiūti. Gebenės, pasirodo, ypač mėgsta niokoti gluosnį, matyt, jo sultys skanesnės. Keltų dievas Ezas yra vaizduojamas kertantis gluosnį, bet šis medis nenugalimas kaip ir daug iškentėjusi airių tauta.  

Gebenė | R.Jasukaitienės nuotr.

Per visas keltų šventes labai svarbūs ugnis ir vanduo. Magiškos vandens galios duoda galimybę suvokti Anapilio išmintį, nes per vandenį (kaip ir baltiškajame tikėjime) susitinka šis ir anapusinis pasaulis. Ypatingi yra šaltiniai ir versmės. Atsidūrus prie jų gali atsiskleisti pranašystės ir gyvenimo tiesos. Buvo tikima, kad jų vanduo gali prikelti net mirusįjį. Be abejo, keltų šventyklos būdavo kalnuose, iš kurių trykšta šaltiniai. Vėliau tose vietose įsikūrė krikščioniški vienuolynai.

Didingos Airijos bažnyčios | R.Jasukaitienės nuotr.

Vienas iš misionierių – Kevinas (vėliau paskelbtas šventuoju) tarp Glendalouh kalnų, iš kurių ištekėdami šaltiniai sudaro didžiulį ežerą, pastatė pirmąją bažnyčią, vėliau prie jos įkūrė vienuolyną. Šios bažnyčios griuvėsiai,  gerai išlikęs bokštas ir mistiniai vienuolių kapai bei nepaprasto grožio gamtovaizdis traukia turistus iš viso pasaulio, o Glendalouh vietovė paskelbta valstybės saugomu parku. Ežero pakrantės apaugusios ypatingaisiais paparčiais selago. Tai mistinis augalas ir jį reikia skinti, atliekant tam tikrą ritualą. Jei visos sąlygos įvykdomos, selago tampa amuletu, saugančiu nuo pikto.

Šimtamečiai, samanomis apaugę medžiai ir nuolatinės drėgmės veikiami augalai – paparčiai, viržiai – šiek tiek palypėję į kalną, retėja, kol visai išnyksta. Aukščiau – tik plikos stačios uolos, kurias dengia barzdotos samanos. Čia, rodos, sustoja laikas, kasdieniai rūpesčiai tampa menki ir nereikšmingi. Kalnų didybė, neįprastas gamtos grožis sielą kilsteli aukštyn. Nenuostabu, kad šią vietą pasirinko atsiskyrėliai vienuoliai.