Keltiškas kryžius miesto aikštėje | R.Jasukaitienės nuotr.
Keliaudama po Airiją, grožėjausi bažnyčiomis, jų didingumu ir puošybos saikingumu. Viduje – plikos sienos ir joms kontrastą sudarantys spalvoti vitražai. Galima ir pajuokauti: ko jau ko, akmenų airiai turi, bepigu jiems tokius įstabius akmens statinius lipdyti.
Atkreipiau dėmesį, kad airiai labai saikingai puošia kapus. Tiek senose, tiek naujose kapinėse stūkso akmeniniai paminklai. Saviti ir kryžiai, apjuosti keltiškuoju ratu. Senojo tikėjimo atspindžiai yra išlikę ir įsilieję į katalikiškąjį. Keltus žavėjo nesibaigiančio rato įvaizdis, simbolizuojantis begalybę. Ornamentų linijos paminkluose raitosi ir vingiuoja, bet visada grįžta į pradžią, tad mirtis suvokiama ne kaip pabaiga, o kaip durys į amžinąjį gyvenimą.
Airių kapinėse gėlių labai mažai. Dažniausiai visas kapavietės plotas išpilamas smulkiais akmenukais, skalda. Prie paminklo pasodinamas kuklus gėlių krūmelis. Mėgstamos dirbtinės gėlės, mažytės šventųjų statulėlės, lentelės su maldomis, švęsto vandens buteliukai.
Susidarė įspūdis, kad airiai kapinėse lankosi rečiau nei lietuviai. Tačiau spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje airiai yra turėję panašią šventę į mūsų Ilges, ji vadinama Savino diena. Buvo tikima, kad šiuo tamsiuoju metų laiku įprasti pasaulio dėsniai nebegalioja, todėl mirusiųjų dvasios gali apsilankyti gyvųjų pasaulyje. Tuo metu prisimenami mirusieji, lankomi jų kapai.
Akmenuota Airijos žemė | R.Jasukaitienės nuotr.
Keltų tikėjime, kaip ir mūsų baltiškajame, svarbiausią vietą užima gamtos jėgos, kurios valdo žmogaus likimą. Todėl visos šventės susijusios su metų laikais, kurie rikiuoja ir žmogaus darbus. Kita didelė keltų šventė buvusi Imbolkas („Melžimo metas“). Ji vykdavusi vasario pradžioje, sutapusi su ėriavimusi. Išplitus krikščionybei, Imbolkas buvo pervadintas šv.Brigitos, naminių gyvulių ir derliaus globėjos, švente. Belteinas („Šviesi ugnis“) švenčiamas gegužės pirmąją savaitę. Per šią šventę keltai sukurdavę didžiulius laužus, pro kuriuos varydavę galvijus, giedodami užkalbėjimus. Apeigos turėjo padėti išlaikyti bandą gausią, sveiką.
Keltų tikėjime nepaprastas medis yra gluosnis. Jo šakos driekiasi giliai po žeme, o visžalės šakos jungia aukštutinį ir žemutinį pasaulius. Tai išreiškia nenutrūkstamą gimimo, mirties ir atgimimo ciklą.
Airijos kraštovaizdis | R.Jasukaitienės nuotr.
Keliaudama po Airiją stebėjausi gebenių – parazitinio augalo (mūsuose – vazonėliuose auginamų nekaltų vijoklinių augalėlių) „apmegztais“ medžiais. Gebenės tarsi tvirtom virvėm suveržia medžio liemenį, išleidžia mažytes šakneles-čiuptuvėlius ir jais traukia gyvybinius augalo syvus. O kai šis akiai mielas parazitas tinklu aptraukia ne tik medžio liemenį, bet ir šakas, augalas ima nykti, džiūti. Gebenės, pasirodo, ypač mėgsta niokoti gluosnį, matyt, jo sultys skanesnės. Keltų dievas Ezas yra vaizduojamas kertantis gluosnį, bet šis medis nenugalimas kaip ir daug iškentėjusi airių tauta.
Gebenė | R.Jasukaitienės nuotr.
Per visas keltų šventes labai svarbūs ugnis ir vanduo. Magiškos vandens galios duoda galimybę suvokti Anapilio išmintį, nes per vandenį (kaip ir baltiškajame tikėjime) susitinka šis ir anapusinis pasaulis. Ypatingi yra šaltiniai ir versmės. Atsidūrus prie jų gali atsiskleisti pranašystės ir gyvenimo tiesos. Buvo tikima, kad jų vanduo gali prikelti net mirusįjį. Be abejo, keltų šventyklos būdavo kalnuose, iš kurių trykšta šaltiniai. Vėliau tose vietose įsikūrė krikščioniški vienuolynai.
Didingos Airijos bažnyčios | R.Jasukaitienės nuotr.
Vienas iš misionierių – Kevinas (vėliau paskelbtas šventuoju) tarp Glendalouh kalnų, iš kurių ištekėdami šaltiniai sudaro didžiulį ežerą, pastatė pirmąją bažnyčią, vėliau prie jos įkūrė vienuolyną. Šios bažnyčios griuvėsiai, gerai išlikęs bokštas ir mistiniai vienuolių kapai bei nepaprasto grožio gamtovaizdis traukia turistus iš viso pasaulio, o Glendalouh vietovė paskelbta valstybės saugomu parku. Ežero pakrantės apaugusios ypatingaisiais paparčiais selago. Tai mistinis augalas ir jį reikia skinti, atliekant tam tikrą ritualą. Jei visos sąlygos įvykdomos, selago tampa amuletu, saugančiu nuo pikto.
Šimtamečiai, samanomis apaugę medžiai ir nuolatinės drėgmės veikiami augalai – paparčiai, viržiai – šiek tiek palypėję į kalną, retėja, kol visai išnyksta. Aukščiau – tik plikos stačios uolos, kurias dengia barzdotos samanos. Čia, rodos, sustoja laikas, kasdieniai rūpesčiai tampa menki ir nereikšmingi. Kalnų didybė, neįprastas gamtos grožis sielą kilsteli aukštyn. Nenuostabu, kad šią vietą pasirinko atsiskyrėliai vienuoliai.
Reklama
Susiję straipsniai:
- R. Jasukaitienė. The macalla suite – praeities skausmo aidas
- R. Jasukaitienė. Dienoraštis, arba dienos meniu
- R. Jasukaitienė. Čiobreliai žydi ir ant akmens
- R. Jasukaitienė. Atsigręžus pasiklausti kelio
- Vilniečiai pasitiko pavasarį airiškai (nuotraukos)
- R. Ragauskaitė. Ar turėsime akmens amžiaus muziejų Lietuvoje? (nuotraukos)
- L. Balsienė. Vėlinės ar Helovynas?
- Viešnagė pas žmones, kurie niekad neužrakina durų ir širdžių (nuotraukos, video)
- R. Ragauskaitė. „Andeinės“ galerija Dainavos girioje
- Lietuvos Romuvos apeiginė grupė „Kūlgrinda“ baltų kultūrą pristatys JAV
- A. Radušytė. Tacito aisčiai ir kregždės
- J. Vaiškūnas. Velykos: metas pasitelkti savo papročių dvasinę galią
- M. Nargėlaitė. Romuvos stovykla – dešimtmečių tradicija
Gerbiama Regina, įdomu yra tai, kad KELTŲ KULTŪRA yra kilusi nuo LIETUVIŠKO žodžio – KELTIS-PERSIKELTI! Mat, 7-8 -me a.pr.m.e. mūsų protėviai, dėl klimato atšalimo, pradėjo keltis iš dabartinės RYTŲ EUROPOS į CENTRINĘ EUROPĄ! Būtent tuo metu mūsų protėviai į CENTRINĘ EUROPĄ atnešė tobuliausią KELTŲ kultūrą! Mūsų protėviams- arijams – einant dar toliau link Atlanto, ir atėjus iki “svieto “GALO”, buvo pagimdyta GALŲ (dabar prancūzų) kultūra. Persikėlę per sąsiaurį, mūsų protėviai, kasdami anglį, pagimdė ANGLŲ kultūrą. Būtent mūsų protėvių-arijų šventikai- draudikai-į Britų salas atgabeno DRUIDUS ir ARIJUS!!!
Privalu pasakyti, kad nuo -3-jo iki 1-jo a.pr.m.e., Saulė tekėjo Atlanto pusėje! Tad mūsų protėviai, Atlanto link ėjo, ne tiktai dėl KLIMATO KAITOS, bet – PATEKANČIOS SAULĖS LINK!!!
Greičiau keltų pavadinimas gali būti giminingas su dzūkų žodžiu keltuviena “jautiena” negu su “keltis-persikelti”. Žinome, kad keltai buvo jaučių augintojai. Be to, su žodžiu jautis galima giminiuoti ir jotvingių pavadinimą, taip pat deivės Pajautos pavadinimą, pavardes Jautakaitė, Javtokas ir t.t. Taigi žodžio jautis naudojimas pavadinimų daryboje yra patvirtinamas.
1 kéltas sm. (1) J, J.Jabl, Kv, Ilg medinis plaukiojantis tiltas, kuriuo persikeliama į kitą pusę upės, kai nėra tilto, plaustas
3 kèltas, -ė smob. (1); rš keltų genčių ar tautų žmogus
Iš mūsų brangaus, nes nacionalinio mikrofonų tiek vieni, tiek kiti yra kéltai.
Tačiau gal ne šiaip prabočiai skirtingai kirčiavo?
Gerbiama Vilna, Tamsta “nuvairavai” į lankas! Jeigu Tamstai, ar bent kam, yra noras KĄ nors išsiaiškinti – kreipkitės pagalbos į SENIAUSIĄJĄ, ŠIOJE ŽEMĖJE, LIETUVIŲ KALBĄ!!! Mat, LIETUVIŲ KALBA YRA SENESNĖ NET UŽ SANSKRITĄ!!! JAI JAU PER 100 000 METŲ!
P. Zubinui, prie visų galų ir Galų, dar pridėkime kad Indija kilo iš piliakalnio Žemaitijoje Indijos pavadinimo! ,,Saulė tekėjo Atlanto pusėje, hhhhhhh. Pabandykime mintimis įsivaizduoti procesą, kaip tai galėjo įvykti. Žemės sukimasis vis lėtėjo, para vis ilgėjo ir Žemė pamažu visai sustojo. Nes jei sustotų staigiai, tai inercijos jėga visus daiktus nuo paviršiaus nublokštų į orbitą aplink žemę – į kosmosą. Sustojusi Žemė atsikvėpė -ach!, ir pradėjo lėtai ir vis greitėdama suktis atgal, kol para pasiekė dabartinį ilgį. Tik žemei sukantis aplink savo ašį į kitą pusę Saulė gali tekėti virš Atlanto.
Gerbiamieji, SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS dėka yra įminta per 500 seniausiųjų kultūrų šaltiniai. Juose buvo rasta informacija iš seniausios praeities. Ši informacija leido ATRASTI TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS! Visa tai nuosekliai ir detalei išdėstyta mano knygose : “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas” “Praeitis ir ateitis”! Prie didžiausios pagarbos Alkos skaitytojui, aš negaliu atsakyti nei Vilnai, nei Ženklui! Galiu tiktai nuoširdžiai parekomenduoti nuosekliai perskaityti mano knygas ir PRAREGĖSITE!
Gerbiamieji, mūsų laikais Šiaurinis Žemės ašigalis nuolat krypsta į SAULĘ, pietinis – NUO SAULĖS! Būtent todėl Pietiniame Žemės pusrutulyje klimatas ŠĄLA, šiauriniame- ŠYLA! Tai liudija ir ŠIAURINIUOSE KALNŲ ŠLAITUOSE, vis intensyvėjančios NUOŠLIAUŽOS! Tūkstantmečio pabaigoje ŽEMĖJE ĮVYKS ŽEMĖS AŠIGALIŲ KAITA – PIETINIS TAPS ŠIAURINIU – ŠIAURINIS PIETINIU!!!! Ir taip per AMŽIUS!!!
ŽENKLAI, kaip matau, Tamsta nesi skaitęs nei vienos mano knygos!? Kad suprastumei kas ir kaip Žemėje vyksta”, siūlau pradėti nuo knygos “PER PRAEITĮ Į ATEITĮ”.
ŽENKLUI! Gal Tamsta patikėsi Herodotui ir Egipto žyniams?! Herodoto “ISTORIJA”, psl. 141, p.142:
“Šitiek papasakojo egiptiečiai ir jų šventikai. “Tame ilgame laiko tarpe Saulė keturis kartus patekėjusi neįprastoje vietoje: du kartus patekėjusi ten, kur paprastai leidžiasi, ir du kartus nusileidusi ten, kur pateka!”