R. Ragauskaitė. Ar turėsime akmens amžiaus muziejų Lietuvoje? (nuotraukos)

Kai rugpjūčio sausra kankino Lietuvą taip, kad net žvaigždės, anot poeto Viktoro Rudžiansko, pasidengė rūdimis, Airiją gaivino vėsoki orai ir drungnas, nuo Atlanto atplaukęs lietutis. Dar tebežydėjo gauromečiai (Lietuvoj jau kadai paskleidę pūkus!), o pakelėse geltonavo bitkrėslės. Smaragdo žalumo žolėj nesigirdėjo žiogų, gal todėl nesijautė ir voratinkliais drykstančių išeinančios vasaros melancholijos gijų…

Ražienų tyla primena vieno (žolės? žmogaus? ) etapo baigtį. Ir kito pradžią. Tą tarpelį tarp pabaigos ir pradžios kiekvienas išgyvena skirtingai. Ne tik atskiras žmogus, kiekviena tauta turi vis kitokias  pabaigos ir pradžios virsmo  apeigas – padedančias  tą tiltą pereiti… Kalbu apie žmogaus gyvenimą tautoje ir „turėklus“, kuriuos ji yra nutiesusi kiekvienam, einančiam per Laiko upę.

Nemoku  perskaityti kitos šalies ženklų, todėl ir rugpjūtis čia man – ne rugpjūtis, ir vasaros pabaiga – ne pabaiga. Ne tokia, kaip savame krašte. Tai tėra keliautojos  įspūdžiai: viešėjimas neprilygsta buvimui – įsibuvimui kitoje aplinkoje. Tad ir mano pažinimas labiau primena impresionistinį paveikslėlį…

Kalba akmenys

Istorinis tautos paveldas – kiekvienos kultūros esmė. Abi su dukra, kuri Airijoje gyvena jau dešimt metų, studijuojame vietos žemėlapį: kur galėtume nuvykti, ką dar galėtume pamatyti.

Kunigas Seanas Nolanas (Sean Nolan), priklausantis istorinio paveldo klubui, mums pakiša ne tik specifinį žemėlapį, bet ir mintį: patys įdomiausi dalykai – čia pat, netoli kiekvienos gyvenamosios  vietos. Šitai mane ir sudomina, ir nustebina: katalikų kunigas domisi keltų mitologija, seniausiomis, neolito amžiaus kapavietėmis, to meto žmonių papročiais! „Betgi tai – mano krašto paveldas, – sako S. Nolanas. – Jokiu būdu negalime jo nubraukti: nepagarba praeičiai tolygi mūsų atminties ištrynimui“.

Antras dalykas, nustebinęs tą dieną – smulkus visų grafysčių senųjų kapaviečių žemėlapis: visa Airijos žemė nusėta raudonais taškeliais – ženkleliais – visi pakraštėliai kruopščiai ištyrinėti, pažymėtos  lankytinos vietos.

S. Nolano pasakojimu, naujieji gyventojai į Airiją atsikraustė 6-ame a. pr. Kr. Jie atvyko iš dabartinės Anglijos, Prancūzijos, Portugalijos. Atsivežė karvių, avių, ožkų, grūdų. Išdegino miškų plotus, juos pavertė dirbama žeme, kuri buvo tinkama fermeriauti. 3700-3800 m.pr.Kr. fermerių ūkis suklesti. Iš to laikotarpio rasta molinių indų, kitų buities daiktų,  papuošalų. Elitiniai – kilmingesni žmonės – laidojami akmeniniuose koridoriniuose kapuose – dažniausiai susidedančiuose iš  dviejų ar keturių erdvių. Tokių akmeninių kambarių „grindys“ ir stogas taip pat iš akmens, ant jo dengiama  velėna, kuri,  laikui bėgant, apaugo ne tik žole, bet ir krūmais, medžiais. Manoma, kad neolito amžiuje vaikai nebuvo laidojami, nors jų mirtingumas  buvo dažnas reiškinys: iš 10-ies išgyvendavo tik  2 ar 3. Kažkuriame laikotarpyje palaikai būdavo deginami – rasta pelenų likučių. Kapaviečių  akmenų papuošimai labai kuklūs, dažniausiai – spiralės ar trikampiai, tikriausiai vaizduojantys gyvenimo pradžią ir pabaigą, gimimą ir  mirtį.

Siauručiais keliukais (beje, Airijoje nėra žvyrkelių, visi asfaltuoti!) važinėjame po Armos grafystę, priklausančią Šiaurinei Airijai, o tiksliau – Jungtinei Karalystei. Kertant sieną, S. Nolanas pasakoja apie šiose vietovėse vykusias kovas: anglai per šį kelią iškasdavo gilų griovį, atskiriantį Šiaurinę Airijos dalį nuo Pietinės. Airijos respublikos kovotojai, vietinių žmonių padedami, per naktį iškasdavo apvažiavimą, sujungiantį abi  dalis. Tokia rezistentinė kova vyko apie 30 metų. Dabar kelias laisvas – nėra jokių sienų, jokių griovių, skiriančių Airiją nuo Jungtinės Karalystės. Bet airiai tokiu padalinimu nėra patenkinti. Suprantama kodėl. Ypač tai gerai supranta mūsų tautiečiai, kurių gimtoji žemė buvo daugybę kartų dalinta ir perdalinta. „Esame to paties kraujo – ir šiaurinės, ir pietinės dalies gyventojai yra airiai (tiesa, šiaurinėje daugiau anglų, kurie priklauso anglikonų bažnyčiai). Ir mūsų protėviai to paties kraujo. Nesvarbu, kokiai religijai mes dabar priklausome, mūsų istorinis paveldas – tas pats“,  – kunigas S. Nolanas  stebina plačiomis pažiūromis, išmintimi.

Esame numatę aplankyti 8 kapavietes, bet palaipioję po kalveles ir airiškas aukštumėles (Lietuvoje vadintume kalnais!) nusprendžiame, kad pakaks ir trijų. Tiesa, prie kiekvieno objekto lengva prieiti: keliukai nušienauti, ganomose pievose atitverti  tvorele, saugančia nuo besiganančių  galvijų, per šaltinėlius nutiesti mediniai  tiltukai; kapavietės prieigose- ne tik vietovės, kapavietės pavadinimas, bet ir trumpas aprašas-istorija.  „Kas  rūpinasi kapaviečių priežiūra?“– klausiame savo  vadovo. – „Kai kurias, mažesnės vertės – tvarko vietos bendruomenės žmonės, istorinio paveldo klubai, svarbesnes – Istorinio paveldo asociacija, lėšomis remia  ir Europos Sąjunga. Europos Sąjunga tam skiria nemažai lėšų, bet visų pirma reikia tokias vietoves atrasti, išsiaiškinti paveldo vertę“.

Balyvoleno (air. Baile Uí Choileáin)  vietovėje aplankome dvi kapavietes: Kanagato (Carnagat) ir Kanifadringo (Carnafadrig). Pirmoji rasta dar 1897-ais; fermeriui  ganant avis, ganykloje prasivėrė kiaurymė… Nuėmus viršutinį akmenų sluoksnį, išryškėjo dvigubinis kapas – du kambarėliai, į kuriuos patenkama iš priešingų pusių. Antroji mūsų aplankyta kapavietė, pavadinta  Kanifadringo – miške, tarp senų, samanomis ir kerpėmis apaugusių medžių. Miškas tamsus, bauginantis, primena fantastiniuose filmuose matytus vaizdus. Du didžiuliai, tarsi suremti  akmenys saugo įėjimą į kapavietę. Įėjimas užgriuvęs. Pastebėta, kad archeologai visose kapavietėse randa sudaužytų puodų  šukių, kurie, jų manymu, buvo sudaužomi laidojant, tai- tam tikra ritualo dalis, turinti simbolinę reikšmę.

Trečioji kapavietė – Klogerio (Clogher) apylinkėse, vadinasi Knočmeni (Knochmany). Nuo šio kalno atsiveria plati panorama: žemai, lygumoje, žali, akmenų tvoromis ar gyvatvore atitverti laukai, pievos, fermerių sodybos. Esame gana aukštai. Graži vieta būti palaidotam… Kapavietė 1959-ais metais apdengta stikliniu stogeliu; ten, kur turėjo būti įėjimas- metalinės durelės, tiesa, nevarstomos, užrakintos, bet pro virbus kuo puikiausiai matyti laidojimo kambarys, susidedantis iš akmenų sienų, kukliai išraižytų spiralėmis. Visos mūsų aplankytos kapavietės datuojamos 4-6amžiumi pr. Kr.

Dievas Boa – dviveidis  Janus?

Prie pat Armos yra Navano centras – muziejus.  Kuo jis ypatingas? Paveikumu. Centrinis pastatas primena koridorinį kapą: akmens sienos, velėna apaugęs stogas. Viduje – modernaus, europietiško muziejaus, meno kūrinių ir pramogų sintezė.  Siūloma programa labai įvairiapusiška galinti sudominti ir suaugusius, ir vaikus. Tradiciniame muziejuje, įrengtame  su naujausiomis  technologijomis, istorinė medžiaga, skaidrės, filmai. Čia pat ir stilizuota atkurta neolito amžiaus fermerio sodyba su edukacine programa, pritaikyta jaunesniems lankytojams, šalia –  vaidybiniais elementais paremta ekologinė mokyklėlė mažiausiems, tolėliau –  koridoriniai kapai – ne tik kapavietės, bet ir, kaip spėjama, šventvietės, gyvenamieji būstai, į kuriuos patekti negalime – jie nėra restauruoti kaip, pavyzdžiui, Niugrendžas netoli Dublino. Navane rasti koridoriniai kapai datuojami 6-uoju tūkstantmečių prieš Kr.! Manoma, kad jie yra senesni už Niugrendžo ar Nauto (Knowth) neolito amžiaus gyvenvietes.

Laiko juostoje akivaizdi šio paveldo reikšmė: dar negreit bus pastatytos Egipto piramidės, suklestės graikų ir romėnų kultūra, o čia akmens amžiaus žmonės jau turi savą mitologiją ir dievų panteoną. Seniausios keltų deivės – Macha (karo deivė), Morigan (Morrigan) (nemirtingumo,magijos,  vandenų, muzikos (!), mirties ir atgimimo valdovė) bei Šila (Scheela) (vaisingumo deivė).Visos jos kilusios iš motinos Ernmos. Airijoje yra Ernio ežeras, jo saloje, vadinamoje Boa (Badhbha) aptikome dvi labai senas statulas: viena dėl dviveidiškumo vadinama romėniškuoju Janu (tai pradžios ir pabaigos, gimimo ir išėjimo, taip vadinamų „durų“ dievas). Vikipedijoje aiškinama, kad tai ir esąs Boa dievas, simbolizuojantis visa ko pradžią ir pabaigą. O gal amžinybę, besisukančią ratu? Boa atvaizdas turi dideles, slyvos formos akis, prailgintą liežuvį (?), trikampį smakrą. Manoma, kad ji sukurta 400-600 mūsų eros metais. Turint omenyje, kad Airija krikščionybę priėmė 500 metais, tai visai įmanoma, kad mūsų rastoji  Boa statula dar mena keltiškąjį laikotarpį. Antroji statula gerokai mažesnė ir prasčiau išsilaikiusi, ji dar senesnė, sukurta 200-aisiais metais, vaizduoja Šilą – vaisingumo deivę (rankomis laikančia genitalijas – visa ko pradžią). Abi statulos buvo rastos skirtingose Boa salos vietose, tačiau nutarta jas perkelti į labai senas kapinaites.

Seniausioje fermerių sodyboje

Navano centre, be įprastų muziejui stendų, salių su eksponatais ir įrašytais pasakojimais, yra edukacinė programa, kurios metu lankytojai apžiūri stilizuotą pirmųjų fermerių sodybą. Savo forma namas primena jurtą, jo sienos – iš dvigubų pinučių, tarpas tarp vytelių prikimštas vilnos ir samanų. Smailėjantis stogas dengtas nendrėmis, kamino dar nėra – dūmai  ne tik graužia akis ir išrūko mėsą, bet ir naikina parazitus. Ant menamų grindų – ožkų ir avių kailiai. Vidury – ugniakuras su neužgęstančia ugnele. Vaizdas  įtaigiai iliustruoja  neseniai perskaitytos Džijn Mari Oel  (Jean Marie Auel) knygos „Pirmykštė moteris“ aprašytą laikmetį. Nors rašytoja pasakoja apie dar senesnius laikus, daug kas ir pirmųjų fermerių laikais buvo išlikę taip pat (anų laikų progresas vyko ne taip sparčiai kaip dabar!): maistas kepamas duobėje, į kurią pirmiausia  supilamos įkaitintos žarijos,  paukštis  ar sumedžiotas žvėrelis aplipdomas  moliu, ant viršaus uždedama  šakų, kad būtų ir kaitros, ir dūmų. Duobėje, išklotoje lentomis, gaminamas viralas ar troškinys, tereikia į tokį įkastą „lovį“ pripilti vandens, įmesti įkaitintų akmenų įdėti valgomųjų žolių,  šaknų, šakniagumbių, truputį rūkytos mėsos ir turėsite gardžiausią šiupinį ar sriubą. Nieko nuostabaus, prieškario Lietuvoje tokiu būdu Žemaitijoje būdavo kubile kaitinamas vanduo maudymuisi.Taip išsiprausdavo ir pirmieji fermeriai, gyvenę neolito amžiuje!

Kiemas aptvertas nusmailintais basliais- nuo žvėrių ir nuo nedoro žmogaus. Vaikai nuo mažens mokėsi karybos meno, spėjama, kad ir mergaitės. 11-12metų mergaitės tekėdavo, kasmet gimdydavo, dėl sunkių sąlygų , prastos mitybos ir ligų daugelis vaikų išmirdavo- likdavo stipriausi. Žmonių amžius, manoma, tuo metu vidutiniškai  tesiekdavo 35-40metų. Programos dalyviai turi galimybę persirengti senoviniais rūbais, kovos ženklais  išsipaišyti veidus, stverti ietis ir skydus ir pažaisti senuosius laikus. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiems  „spektaklis“, kuriame dalyvauji, palieka įspūdį.

Ar turėsime akmens amžiaus muziejų Lietuvoje?

Lietuvoje taip pat organizuojamos gyvosios archeologijos dienos, ypač jos įspūdingos Kernavėje. Tačiau tai – tik proginis renginys. Galėtume ir mes, kaip kitų kraštų paveldosaugininkai, sukurti muziejų su akmens amžiaus gyvenviete, edukacine programa. Eksponatų netrūksta, jie dūla muziejuose, saugomi po stiklais. Autentiški radiniai, žinia, neįkainojamos vertės, gal todėl jie nieko nekainuoja, arba tiksliau – daugelio nevertinami ?Eksponatų  stebėjimas iš tolo įdomus nebent istorikams, o šių laikų jaunimui, ypač vaikams, reikia veiksmo.Kokios priežastys trukdo sukurti tokį muziejų, kurį teko matyti Navano centre? Visa tai, kas vyksta gyvosios archeologijos dienomis, perkelti po vienu stogu , t. y. į vieną teritoją, pasitelkti išmonę – vaidybą? Atkurti mūsų prigimtinio tikėjimo šventvietę su kriviu, vaidila? Leisti paklausyti seniausių instrumentų muzikos įrašų?

Kaip padaryti, kad eksponatai prabiltų? Net ir mūsų muziejuose jie galėtų įtaigiai ir paprastai, panašiai kaip Vilniaus statulų projekto metu,  „pasakoti“ apie save. Naujos technologijos yra ir priemonė kurti, ir pavojus ištrinti.  Ištrinti atmintį, įtvirtinant naujas struktūras. Bet gali ir padėti susivokti nenutrūkstančioje Laiko juostoje, kurią senieji keltai įprasmino dievo Boa dviveidiškumu: durys ir uždaro, ir atidaro. Šitai priklauso nuo to, į kurį  jo veidą atsigręšime,tuo pačiu metu  norėdami būti ir dabartyje, ir ten, praeityje. Abu veidai vienodai svarbūs ir atskiram žmogui, ir visai tautai: asmenybės pilnatvei ir tautinės savasties išsaugojimui.