M. Kundrotas. Bolševizmas atgimsta populizmo pavidalu (13)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

Jau senokai Lietuvoje klaidžioja žodis „valdžiažmogis“. Užuot vertinus žmogų pagal jo pasaulėžiūrą, dorą ar gebėjimus jis vertinamas pagal tai, ar yra valdžioje, ar už jos ribų. Kiek vėliau pasirodė dar piktesnė sąvoka – „valdžiagyvis“, taip atimant iš politikų paskutinius žmogiškumo likučius.

Mąstant logiškai vertinti žmogų pagal užimamą padėtį atstovaujamoje valdžioje – tas pats, kaip stigmatizuoti mokytojus, ūkininkus ar santechnikus. Politika iš esmės yra darbas, viena iš daugybės galimų profesijų, be kurios dingtų valstybė. Juk valstybę sudaro piliečiai, teritorija ir valdžia. Atskirti piliečius nuo valdžios – sąmoningas valstybės priešų tikslas.

Valdžioje esančių asmenų, grupių ir jėgų kritika yra būtina demokratijos sąlyga. Kai kuriais atvejais būtina ir institucijų kritika, kai jos peržengia savo kompetencijos ribas, kaip jau seniai peržengė Konstitucinis teismas, save ir savo doktriną iškėlęs aukščiau pačios Konstitucijos ir ją priėmusios politinės bendruomenės. Visai kas kita, kai atmetama valdžia kaip reiškinys. Tai reiškia anarchiją, už kurios istoriškai beveik visada stovėdavo totalitarinės jėgos, besinaudojusios anarchija tiktai kaip pereinamuoju etapu, naikindamos politines bendrijas.

Sukelti anarchiją, o po to įvesti totalitarizmą – šiuo metodu vadovavosi ir pagrindinė antielitinė jėga istorijoje – bolševikai. Žmonės, ligtolinėje santvarkoje sudarę politinį, kultūrinį, intelektualinį ar socialinį elitą, buvo tiesiog naikinami. Iš jų taip pat buvo atimti žmogiški bruožai, jie paskelbti išnaudotojais, parazitais, liaudies gerovės grobstytojais. O kai žmogus praranda žmogiškumą, jį užmušti – tas pats, kaip sutrinti blusą ar utėlę.

Su tokia koncepcija žengia ir šiuolaikinis radikalusis populizmas. Jo šalininkai užmiršta, kad jų pačių vadai, ant liaudies pasipiktinimo iškilę į valdžią, tampa ar taps tokiais pačiais „valdžiagyviais“. Kai kurie lyderiai trumparegiškai žaidžia plebėjų aistromis ir instinktais, užmiršdami, kad revoliucijos ryja savo vaikus, o kai kada – ir vadus. Nuo Žoržo Dantono iki Levo Trockio bei Ernsto Rėmo.

Lietuvos atveju radikalus antielitizmas aiškiai siejasi su Rusijos politiniais interesais. Vargu, ar visi antielitiniai lyderiai ar juolab – eiliniai pėstininkai tiesiogiai susiję su Kremliaus tarnybomis, tačiau tokie atvejai, kaip Vytautas Šustauskas ar Rolandas Paulauskas, rodo esant dėsningą ryšį. Rusija, siekianti ištrinti iš lietuvių sąmonės tautinį ir pilietinį pasididžiavimą, juodindama valstybės kūrėjus ir laisvės kovotojus, kita ranka siekia supriešinti piliečius su jų valdžia – valdžia, kaip tokia, peržengiančia atskirus asmenis ar sroves.

Už tokių sąvokų, kaip „valdžiažmogis“ ir ypač – „valdžiagyvis“ slypi jausminė, logiškai retai artikuliuojama nuostata, kad valdžia mūsų valstybėje iš principo yra blogis. O jei taip, tai blogis ir pati valstybė. Tada belieka laukti gelbėtojo iš svetur. Ne veltui Vytautas Šustauskas, paklaustas, į ką nukreips ginklą Rusijos invazijos atveju, atsakė: į Lietuvos buržujus. Nors buvęs ubagų karalius – jau nueinanti figūra, estafetę perima kiti.

Antisisteminių politikų artėjančiuose valstybės vadovo rinkimuose bus bent pora, Europos Parlamento, savivaldybių ir Seimo rinkimuose, greičiausiai, varžysis įvairios antisisteminės jėgos. Politinės alternatyvos įvairių atspalvių liberalizmui ir oligarchinei nomenklatūrai šiandien reikia, kaip oro. Bet vargas, jei antisistemiškumas bus suplaktas su antielitizmu. Alternatyvieji lyderiai turėtų išlaikyti deramą atstumą nuo dvasios proletarų, kupinų įtūžio kiekvienam protingesniam, darbštesniam ar daugiau pasiekusiam žmogui.

Politinė ir socialinė hierarchija yra natūrali ir būtina kiekvienos visuomenės sąveikos sąlyga. Demokratija pakeitė tik tiek, kad perėjimas nuo vieno laiptelio prie kito – aukštyn ar žemyn – tapo laisvesnis. Nesaistomas kilmės ar kitų kriterijų, esančių už žmogaus valios ribų. Mąstančių žmonių, vizionierių ir vadų visada buvo ir bus mažuma. Daugumos reikalas – iškelti juos iš savo gretų ir nuolatos kontroliuoti rinkimų, referendumų ir kitų demokratinių procesų keliais. Kai kuriais atvejais tenka griebtis ir tokio kelio, kaip revoliucija. Bet tai – kraštutinė priemonė ir kiekvienas pilietis turėtų gerai apsvarstyti kaštų ir naudos santykį.

25-asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis draudžia skatinti agresiją socialinės padėties pagrindu. Lietuvos teisinė sistema turėtų susirūpinti antielitistine propaganda. Gal bent šiuo pagrindu pavyktų sustabdyti anarchobolševikinę ir anarchopopulistinę isteriją. Nuoširdžiai suklaidintiems žmonėms, kuriuos piktina socialinio, politinio ir moralinio teisingumo stoka, belieka priminti: problema nėra elitas, problema – tai, kas jį sudaro. O šios problemos sprendimas – mūsų visų rankose. Užuot griovę Respubliką susigrąžinkime ją. Tai – mūsų teisė ir pareiga.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .

13 komentarų

  1. Antanas:

    Gerb. Autoriau, aš tuos žmones vadinau, vadinu ir, manau, dar ilgai vadinsiu valdžiažmogiais, nes jie į valdžią, deja, eina tvarkyti TIK savo, o ne tautos reikalų. Pavardink, Tamsta, nors vieną seimūną, dirbantį ne savo klanui, ne sau, o tautos labui! Na, pradėkime – aš jau esu pasiruošęs lenkti pirštus.

  2. Aha:

    Kundrotai, biski susipainiojai ir pavarei i pievas. Linkiu is ten sekmingai grizti ir daugiau neklaidzioti…

  3. Man atrodo, kad sovietmečiu žmonėse buvęs slepiamas komunistų valdžios ir Sovietų sąjungos (Maskvos) nekentimas Lietuvai tapus nepriklausoma atitinkamų krypčių propagandistų palaipsniui buvo peradresuojamas į neapykantą valdžioms apskritai bei paverstas neapykanta konkrečiai ES (Briuseliui).
    Džiugu, kad Kondratas pagaliau imasi susidariusios padėties vyksmo esmių analizės…

  4. Betgi:

    Autorius vis dėlto gerokai sutirština. “Valdžiažmogiais” tai juk pirmiausia vadinami netgi ne politikai, o prie visų valdžių valdiškas kėdes subine trinti įgudę asmenys. Tokie plataus profilio “profesionalai”, kurių šiukštu negalima mesti į gatvę.

  5. Kundroto metamorfozes.... :):

    Na ka, Kundrotas patiria asmenybes virsma- is arsaus klerikalo ir “tautininko” i konjunkturini konformista…. Suprantu, juk norisi bent per 15 metu parasyt disertacija, bo pamenu, kaip jis verkslendavo, kad vis ji praspiria 🙂

  6. Kas liko iš tautininko:

    Maryt Kundrotas turi labai skvarbią akį, kad sugebėjo tarp valdžios, žiniasklaidos ar žurnale “Žmonės” pastebėti nors kažką, ką galima būtų pavadinti elitu. Kaip galima tapti bolševiku, davus į snukį vienam iš tokio “elito” – misija neįmanoma. Kundrotas matyt į pievas iškeliavo negrįžtamai.

  7. kritikuoja pats save:

    Straipsnio autorius kaip toks, kokius kritikuoja. Radikalus populistas: antielitinis, antisisteminis, antieuropinis, antivisoks.

  8. Romas:

    Kaip tiksliai pastebėjo “Betgi”, valdžiažmogio sąvoką sieti su politiku yra klaidinga. Tai amžinieji prisitaikėliai, dirbantys ne visuomenei, o sau ar savo grupei. Tai ne politikai.
    Antra. Kas sukūrė padėtį, kurioje valdžią turinti mažuma yra nekontroliuojama piliečių daugumos? Argi ne ta pati mažuma, uzurpuodama visą valdžią? Tokiu būdu pamindama pagrindinį demokratijos principą “mažuma paklūsta daugumai”. Tokioje situacijoje referendumas, protesto mitingai – tik gryniausia teorija…
    Tai kas tada kūria soc. atskirtį visas neteisybes, o kaip pasekmę ir anarchiją?
    Tie patys valdžiažmogiai… O patikimiausia priemonė juos sustabdyti – piliečių teisė juos kontroliuoti.
    Kas dėl priešiškumo “elitui”, tai jis yra tik tiems, kurie kabutėse…

    • Tas, kurį kaip mažą vaiką reikia kontroliuoti, tam politikoje ir politinėje valdžioje ne vieta. Be to, kontroliavimui visuomenė neturi jokios nepriklauomos institucijos arba, sakykime programuoto, viuomenės žinioje esančio roboto.To nesant, politikų kontroliavimai – tuščios kalbos apskritai. Į politiką turi būti einama ir patenkama ne atstovavimo kam nors principu, o tiesiog pagal asmens visapusišką tinkamumą valdyti valstybę. Tai įdiegus demokratija pakiltų į aukštesnį kokybinį lygį. Pykčio išliejimas tuo, kad juos negražiai pravardžiuosi, nieko pakeisti negali. Čia dera prisiminti žmonių išmintį, – vadink nors ir puodu tik ant ugnies nekaisk…

      • Romas:

        Taip, valdžios ponų kontrolei, visuomenė neturi jokios nepriklausomos institucijos ar “roboto”, bet juk ji ne visada turėjo ir televiziją, lėktuvus ar kompiuterius. Tai tik techninis klausimas.
        Esant visuomenės kontrolei, net tie patys (pagal jus nepasiruošę) valdžios pareigūnai, dirbtų visai kitaip… O kurie vistiek dirbtų blogai, tuos piliečių kontrolė atsijotų, liktų tik pasiruošę.
        Jūsų mintis, kad “pasiruošusių” nebūtina kontroliuoti yra naivi. Vienas, kitas žinoma pasitaiko iš prisiekusių idealistų, nušvitusių ar angelų legiono, bet ant tokių statyti politinės Sistemos nesigauna…

  9. VAIKO TEISĖS:

    Kviečiame rytoj, trečiadienį, 2018 10 23 d.14:00 į piketą prie pastato Nemuno g. 31, Kaune, kuriame reikalausime iš Kauno m. Vaikų teisių komisijos, kad tuoj pat atiduotų atimtus vaikus tėvui Gintarui Kručinskui, kuris nėra niekuo kaltinamas. Piketas reikalingas, nes pasak Vaiko teisių apsaugos darbuotojų “policija galimai pateiks tėvų bute surastus smurto įrankius”, tai iš to sprendžiant gali būti mėginama tėvui vaikų neatiduoti. Informacija apie rengiamą piketą administracijos direktoriui nusiųsta, kaip ir numato Susirinkimų įstatymas. Naglis Puteikis

    15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/svarstoma-galimybe-vaikus-atimtus-is-kaunieciu-seimos-atiduoti-tik-tevui-motina-bendradarbiauti-atsisako-56-1048462?comments#order=new&copied

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: