Justino Marcinkevičiaus apvienyti (1)

Aktorius Regimantas Adomaitis | S. Žumbio nuotr.

Spalio 11 d. Vilniaus mažajame teatre vyko ciklo „Lietuvos teatro amžius“, skirto valstybės atkūrimo šimtmečiui, renginys – susitikimas su šviesaus atminimo Just.Marcinkevičiaus amžininkais – režisieriumi Povilu Gaidžiu, aktoriumi Regimantu Adomaičiu ir rašytoju, dramaturgu Pranu Treiniu. Poeto vardas minėtas teatro epochos, laužiusios ledus į Sąjūdį ir Atgimimą, kontekste.

Renginio sumanytoja teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbėjo: nors gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet pagal tai, kaip joje gyvename, peršasi mintis, kad jeigu neduokdie vėl prasidėtų okupacija, lietuviai labai greitai įprastų gyventi okupuoti, nes yra susipriešinę ir nevieningi. „Todėl, – sakė pradėdama susitikimą, – norėčiau prisiminti patį reikšmingiausią laikotarpį, gimusį profesionalaus teatro ir apskritai mūsų valstybės kūrimosi etape, kai išsiskyrė istoriškai svarbios asmenybės, suvienytos Just.Marcinkevičiaus dramaturgijos; tokia nepaprasta dramaturgo, režisierių ir aktorių dermė ir bus išprovokavusi pirmąjį Lietuvos Sąjūdį. Tai buvo 1968 metai, kada dviejuose taškuose, Vilniuje ir Klaipėdoje, radosi panašūs procesai, kurie, galima sakyti, implantavo į sąmonę nepriklausomos Lietuvos romantinę svajonę, kad vis dėlto mes esame laisvi.“

Maždaug vienu metu ir sostinėje, ir uostamiestyje buvo statomas Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“.

„Man Sąjūdis prasidėjo 1968 metais, – patvirtina rašytojas Pranas Treinys, tuomet vadovavęs Valstybiniam dramos teatrui Vilniuje. – Ateina kartą pas mane režisierius Henrikas Vancevicius, mano draugas didžiausias, su kuriuo kartu darbavomės daug metų, ir atsineša paketėlį; aš niekad nebuvau matęs jo tokio laimingo, – sako, jam Marcinkevičius davė šitą veikalą („Mindaugą“) ir suteikė mūsų teatrui pirmenybę. Jis vaikščiojo laimingas, nardė kaip ungurys po tekstą ir citavo Marcinkevičių: aš esu valdovas, nuo šiol tarnausiu savo Dievui, kuris yra Lietuva… Ir greitai užvirė darbas, man nedavė net teksto paskaityt. Aš neprisimenu patyręs teatre didesnės įtampos ir tokios tylos, už tą, kuri apėmė teatrą, prasidėjus repeticijoms. Jiedu su Regimantu ateidavo net naktį… Vancevičius keliais ėjo aplink aktorių, dirbo kaip pamišėliai. Na, o kai išleidome premjerą, žmonės plūdo volais. Turėjau slapstytis, nes atsirado tiek pažįstamų, draugų, kurie žūt būt norėjo pakliūti į spektaklį. Tai buvo 1968-ieji, iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo likę pusė amžiaus…“

„Pasakysiu paslaptį, – tęsė P.Treinys, – pas mane atėjo net pats patriarchas Vytautas Landsbergis, atsistojo priešais: „Gal galėčiau patekti į „Mindaugą“? Aš jau žinojau, kad jis yra profesorius, – savo tarnybines vietas bapt ir užrašiau, jis bapt ir savo vizitinę kortelę man atkišo; dar ir dabar turiu. Galėčiau padėti jau po stiklu. O kas gali pasakyti, kad Landsbergiui spektaklis nepadarė įtakos, arba, kas gali paneigti, kad būtent po šito spektaklio, po prisilietimo prie Marcinkevičiaus, paskui jis taip aktyviai nuėjo į politinę veiklą… Just.Marcinkevičius neabejotinai atliko didžiulį vaidmenį Sąjūdžio istorijoje. Ir kada prasidėjo įtarinėjimai neva jo kūrinys „Pušis, kuri juokėsi“ yra inspiruota KGB, tirtėjau nuo įtūžio. Prisimenu, per vieną susitikimą kalbai pakrypus šia linkme, kaip naikinamas Just.Marcinkevičius, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas neištvėrė: „Jeigu jau Marcinkevičiui turėjo įtakos KGB, tai aš ir poną Dievą imsiu tuo įtarinėti!“

Į nusistebėjimą, kaip vienu metu skirtingose geografinėse vietose gimsta ta pati politinė mintis, iš Klaipėdos atvykęs režisierius P.Gaidys pasiūlė neieškoti nepaprastų dalykų. Perskaičius pjesę, ji jam patiko, žinoma, tačiau jis prisipažino nebuvęs itin sukrėstas – graži poezija, gražūs monologai, gražūs Mindaugo svarstymai apie Lietuvą. Pasigedęs aštrumo. Marcinkevičius pirmiausia juk yra poetas, dramaturgas – antroje vietoje. Ar tik ne tada jis svarstė apie Lietuvos istoriją ir paragino kalbėti, juk tais laikais Lietuvos istorija buvo uždrausta. Paslapčia, anot jo, skaitėme Šapoką, tie, kas buvo išlaikę, turbūt ir viskas.

„Mes buvome jauni, bet ne visiškai nutautinti, – kalbėjo P.Gaidys, – aš mokiausi Maskvoje, dėstė ten daug visokių politinių disciplinų, ir vienas mano kolega, lietuvis, be to, gerai žinomas, man pasakė: „Žinai, nėra čia ko mums labai šakotis, vis tiek, jie sako: bus viena tauta, viena valstybė, viena kultūra.“ Ir štai galų gale su Marcinkevičiaus kūryba pasirodė mūsų tautiškos istorijos pradai…“

Aktorius R.Adomaitis, ne kartą išpažinęs, kad jam Sąjūdis prasidėjo taip pat su „Mindaugu“, šįkart nebesikartojo. Nevengiantis kalbėti apie šiandieną ir jos negerumus, Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys sakė, jog jį labiausiai skaudina įsigalėjęs melas: „Visi meluoja ir šito melo niekaip negaliu priimt. Taip mėgstame save iškelt, padidint, sureikšmint, pakliūt į šventųjų gretas, o gyvenime viskas daug paprasčiau. Ir apie Just.Marcinkevičių galima visko išgirst, nors šiandien ne taip daug norinčių jo dėka pasipuikuot.“ Marcinkevičius, aktoriaus nuomone, irgi ne šventasis, jaunystėje prirašęs ir apie komjaunuolius, bet šiaip ar taip jis neabejotinai didžiulės reikšmės reiškinys mūsų istorijoje, nes daug melavęs, sukūrė poetines dramas „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir jomis išliejo savo skausmą dėl Lietuvos. Štai tas, jo nuomone, ir reiškia nemeluot. „Teatras, – sakė jis,  – nuostabus dalykas, bet tik tais atvejais, kada jame suvirpa tiesa.“

Just.Marcinkevičiaus tiesa lig šiol virpina lietuvių sielas, bylojo pilnutėlė Mažojo teatro fojė. Gal ne tik toji tiesa, bet ir, anot teatrologės D.Šabasevičienės, nepaprasta režisieriaus, aktoriaus ir dramaturgo dermė, – P.Gaidžio, R.Adomaičio ir P.Treinio atnašavimas romantinei lietuvio svajonei.