Sutikęs šį sportišką pliką kresną vyruką gatvėje palaikytum jį sporto treneriu, inžinieriumi, dileriu, tik ne aktoriumi. Ramūnas Cicėnas ir nelaiko savęs tipišku aktoriumi, nes niekada nesvajojo suvaidinti Hamleto ar, gink Dieve, atsidurti aukštuomenės kronikose. Pasirodo, jis net ketino tapti kino operatoriumi ir prieš apsispręsdamas smarkiai dvejojo.
Ir visgi galop atsidūrė Rimo Tumino vadovaujamame aktorių kurse. Dar nežinia, kiek prarado kinas ir laimėjo teatras, nes štampai prie R.Cicėno nelimpa, jam nebūdinga įsitvėrus laikytis profesijos rėmų. Kad ir kas jis būtų, kad ir ką jis veiktų, visur išlenda aistringa jo natūra, pridengta nehamletiškos išorės. Spektakliuose „Maskaradas“, „Mistras“, „Duburys“, „Revizorius“, „Mūsų klasė“ ir kituose sužibėjęs kaip puikus aktorius, šiuo metu R.Cicėnas vis dažniau ryžtasi režisuoti pats.
Aktorius, režisierius, pedagogas
– Jums, Ramūnai, kaip aktoriui puikiai sekasi. Kam gi reikėjo tepti rankas ta režisūra?
– Netyčia išėjo pabandyti, ir man patiko. Kai Raimundas Banionis filmavo televizijos juostą „Garbės kuopa“, nutiko taip, kad jis turėjo išvykti, ir man teko baigti tą likusią filmo seriją. Panašiai buvo su TV humoro laida „Dar pažiūrėsim“, kurioje labai užimtą režisierių teko pavaduoti. O vėliau, kai kolegė Eglė Gabrėnaitė pasiūlė man dėstyti vaidybą jos vadovaujamo kurso studentams iš Vilniaus kolegijos, teko imtis ir pastatymų. Taip atsirado „Listratė“, „Vakaras su Čechovu“, „Lietuviška istorija“. Egzaminui paruošti darbai tapo spektakliais, su kuriais sėkmingai važinėjome po Lietuvą, o iš konkursų Minske ir laurų atsivežėme.
– Ar pats dainuojate?
– Sau. Nenoriu kitiems nemalonumų. Ne, klausa nesiskundžiu, groju gitara ir pianinu, gal ir balsą turiu, bet nesiryžčiau daugiau nei 5 žmonėms dainuoti, nebent spektaklyje.
– Kuo, gerbiamas pedagoge, ypatinga ši nepriklausomybės pagimdyta jaunoji karta?
– Palyginti su mumis, sakyčiau, atsainesniu požiūriu. Mūsų karta turėjo daugiau atsakingumo. Pasigendu atsakomybės – sau pačiam, kolegoms dėstytojams, o mes tokį jausmą tikrai turėjome. Mums garbės žodis, apskritai duotas žodis buvo ir liko svarbus. Aš nesuvokiu, kaip galima neparengti žadėto scenos etiudo. Gal ir be reikalo dėl to paburbu, bet negi ir į sceną išeisi pusiau pasirengęs, viena koja? Žiūrovui juk nusispjauti, kad naktį nemiegojai, kad šiuo metu tau pilve burbuliuoja. Aktorius turi būti viskam pasiruošęs, ir jokių „to tai jau negaliu, nemoku, nedarysiu…“ Būk malonus, išmok, padaryk – to ir reikalauju iš studentų. Kaip sakė Juozas Miltinis, aktorius turi būti filosofas akrobatas.
– Ir jūsų kūryboje cirkas keistai dera su filosofija… O žiaurių darbo metodų, kuriais garsėjo legendinis režisierius, savo studentams netaikote?
– Εsu apie juos girdėjęs, perskaičiau ir tris tomus J.Miltinio repeticijų aprašų. Žinau istoriją, kaip režisierius prieš aktoriui išeinant į sceną praneša, kad mirė jo tėvas: bet ką padarysi, pakeisti spektaklyje jo nėra kuo… O po spektaklio paploja per petį: „Matai, kaip gerai pavyko, to ir norėjau! Niekas nemirė, nusiramink.“
– Koks siaubas – nusikaltimas dėl meno…
– Šiais laikais vargu ar pavyktų tokie triukai. O mano studentai, jei užsidega, Dieve mano, kiek drauge gali padaryti! Svarbu nepakrikti vaikantis lengvesnio duonos kąsnio, neišsibarstyti, o tam, žinoma, reikia lyderio. Geras pavyzdys yra ir Valentino Masalskio vadovaujama grupė Klaipėdoje.
Vikingai ir lietuviška istorija
– Mažojo teatro vadovė Greta Cholina pavadino jus trupės siela.
– Tai smarkiai perdėta. Pirma, jau nesu Mažojo teatro aktorius, o nepriklausomas, laisvai samdomas ir kviečiamas. Taip, nesaugu, bet man to ir nereikia. Antra, nebuvau teatre nei pagrindinių vaidmenų atlikėjas, nei lyderis, nei dirigentas.
– Tačiau jūsų kolegos su jumis noriai dirba ir jūsų klauso, nors esate iš vieno „cecho“.
– Kaip režisieriui man tai yra pliusas – gerai juos pažįstu. Be to, manau, kad pagrindinis žmogus teatre yra aktorius. O jei dar yra ir žiūrovas, to gana: vis kiti tik talkina, kad įvyktų tas stebuklingas teatro momentas, aktoriaus ir žiūrovo susitikimas… Bet šiuo metu man įdomiau tai režisuoti. Ir nelabai rūpi, kokia medžiaga, svarbu suburti gerą kompaniją. Ne, kino kurti nebandau. Nesu toks pasipūtęs ar naivus, kad manyčiau, jog tai labai paprasta: rask pinigų, imk kamerą ir filmuok.
– Akademinis dramos teatras sezoną atidarė jūsų pastatyta Henriko Ibseno pjese „Helgelando karžygiai“.
– Greta Cholina, pasižiūrėjusi vieną mūsų studentų diplominį darbą, pasiūlė padirbėti kaip režisieriui. Ši Ibseno pjesė – iš vikingų laikų, bet labai šiuolaikiška. Pats skaitydamas ją labai juokiausi.
– Ir ko gi? Ibsenas lyg ir nerašė komedijų.
– Ši pjesė apie garbės žodį. Visi vikingai iškilmingai prisiekia, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas, bet nė vienas nesilaiko žodžio. Tokie visi orūs, su kirviais vaikštinėja…
– Na, tada kirvis tikrai būtinas. Bet man tas žodžio nesilaikymas kažką gyvai primena. Ar mūsų politikai balotiruodamiesi nesimušė į krūtinę, kad ir atominę statys, ir šildymą atpigins? Kirvius pakeitė išmanieji, bet iš esmės niekas nepasikeitė.
– Mūsų Seime išties vyksta panašūs dalykai.
– O gal tai labai lietuviška istorija? Paskutinę spalio dieną Užupio dramos teatras pristatys taip pavadintą jūsų studentų sukurtą spektaklį kaip premjerą, nors „Lietuvišką istoriją“ jau patikrinote provincijoje per teatro šventes.
– „Lietuvišką istoriją“ žiūrovas šiltai priėmė, nors tai nėra nei etnografinis, nei „liaudiškas“ spektaklis. Kai man kilo mintis sukurti darbą pagal mūsų liaudies dainas ir papročius, su šokias ir dainomis, kurso vadovė Eglė Gabrėnaitė labai purtėsi, sakė nenorinti tų klumpių ir gintarų. Manau, man pavyko be to apsieiti, įrodyti, kad ne klumpės ir ne rūtos yra lietuviškumo esmė. Ne, mes nesišaipome iš tautinių papročių, nors kai kurie dalykai šiandien verčia šypsotis. Štai prieš vestuves jauniesiems prisakoma gerai apsižiūrėti, ar tik jie nėra giminės… Apeiti šį priesaką galima labai linksmai. Arba piršlio korimas – ar ne juokinga?
– Maniau, miesto jaunimas bodėsis to kaimietiško palikimo? Nors man, prisipažinsiu, piršlys kartuvėse yra šimtąkart gražiau nei lėlė ant balto automobilio kapoto.
– Svarbu perteikti jaunimui idėją, uždegti, tada atsiranda ir supratimo, ir atsakomybės, ir kūrybingumo. „Lietuviška istorija“ turi ir humoro, ir liūdesio.
Prizų nesureikšmina
– Neatsistebiu, kaip jums, Ramūnai, brendusiam jau nepriklausomybės laikais, pavyko taip gyvai įkūnyti scenoje Romualdo Granausko romano „Duburys“ herojų Gaučį. Juk šis jums toks tolimas laiko prasme.
– Ką aš žinau? To niekas nežino. R. Granauskas man yra vienas geriausių rašytojų, o paskutinės jo knygos ypač stiprios. Į „Duburį“ mane pakvietė režisierius Sigitas Račkys (beje, spektaklis rodomas jau paskutinius metus). O dėl vaidmens – ne man spręsti, ar pavyko.
– Esate už Gaučį apdovanotas. Laurus nuskynėte ir už vaidmenis Rimo Tumino „Madagaskare“ bei „Mistre“, į šiuos spektaklius vis dar susirenka pilna salė Mažajame teatre.
– Buvo kažkokių priziukų… To nesureikšminu. Malonu, aišku, bet tai labai laikina ir priklauso nuo konteksto.
– O ką esate linkęs sureikšminti?
– Aktoriaus ir žiūrovo susitikimą. Jau sakiau, jis man teatre svarbiausias.
– Tačiau šis susitikimas buvo labai skaudus šviežioje Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeroje „Mūsų klasė“, kur gavote labai neherojišką vaidmenį. Salėje visu kūnu buvo jaučiama tvyranti įtampa.
– Ir labai gerai. Juk čia neaišku, kas yra herojus, o kas – ne. Tai nėra lengvas spektaklis, be jokių „chi chi, cha-cha“. Kaip sakė jį mačiusi mano krikšto mama, verčia publiką mąstyti, klausti savęs: „O kaip aš būčiau pasielgęs panašioje situacijoje?“
– Tai pjesė apie holokaustą viename Lenkijos miestelyje, nors atrodo, kad Lietuvos.
– Būtent. Kam galime suversti kaltę dėl masinių žydų žudynių? Dėl to, kad klasiokai, svajoję tarnauti tėvynei, prisiekę vienas kitam draugystę, tapo budeliais ir aukomis? Kartu su režisiere Jana Ros (Yana Ross) visa mūsų aktorių „klasė“ pusę metų ruošėsi šiam sudėtingam pastatymui. Mane asmeniškai labai sujaudino aktorės Aldonos Janušauskaitės herojės senatvėje ištarti žodžiai, kad ji labiausiai mėgsta TV laidas apie žvėrelius: mat žmonių, kitaip nei žvėrelių, pasaulyje ieškojo prasmės ir nerado… Juos girdint man sunku buvo scenoje suvaldyti ašaras.
– Turbūt jūsų kartos atstovai jau pajėgūs pakelti šią skaudžią temą, tėvų ir senelių nuslėptą ir nutylėtą. Kažkas taikliai pavadino juos bežade karta. O kaip apibūdintumėte savąją kartą?
– Apie tai dar anksti mąstyti: per atstumą aiškiau matyti… Beje, nesu aš toks jaunas: vyresnėlis mano sūnus – jau pirmokas, abu labai aktyvūs… Esu maišyto kraujo vilnietis: mama – aukštaitė, tėvas – žemaitis.
– Kuris pradas – lokys ar meška – jumyse svarbiausias?
– Kuris yra smarkiai užsispyręs? Taigi viskas aišku: mat valios trūkumu nesiskundžiu.
– Jūsų vardas, Ramūnai, apgaulingas: nesate ramus.
– Kodėl gi, esu labai ramus. Ką užsibrėžiu, tą ramiai padarau…
Valentinas Masalskis ?