Ą. Bajor. Šatrijos ugnies šventumu paženklinti (video) (5)

Amžinos ugnies sergėtojų vėliava. Vėliavos autorius Linas Zeniauskis | Ą. Bajor nuotr.

Amžinos ugnies sergėtojų vėliava. Vėliavos autorius Linas Zeniauskis | Ą. Bajor nuotr.

Šiomis dienomis  prigimtinio tikėjimo puoselėtojai mini dvi sukaktuves: prieš metus, rugsėjo 10  dieną, Anapilin iškeliavusio Amžinosios ugnies puoselėtojo vaidilos Adolfo Gedvilo mirties metines (1935-2017) ir rugsėjo 12 d. – metus, kai Amžina šventa ugnis neužgesdama dega Šatrijos piliakalnyje.

Pačioje Žemaitijos širdyje, kur kalno viršūnė kone liečia dangų, kur aplinkui žaliuoja vešlūs miškai ir vos vos matosi tolumoje miestelių  pastatai, gyvastimi vėl pulsuoja gražuolė Šatrija. Jai gyvastį po ilgų ramybės šimtmečių 1994 metais įžiebė Adolfas Gedvilas, bičiulių vadinamas Šatrijos žyniu, Žemaitijos garbės kriviu.

Adolfas Gedvilas, 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Adolfas Gedvilas, 2017 m. | Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Gerbiamo Adolfo  atminimas liko gyvas jo tautodailės kūriniuose, trijose autobiografinėse knygose „Toks gyvenimas…“ bei knygelėje, skirtoje žemaičių tautos kalbai prisiminti, „Protėvių kalbos nuotrupos“.

Ą. Bajor nuotr.

Ą. Bajor nuotr.

Liko ir kitų pradėtų ir nebaigtų rašyti jo darbų…

Amžinos ugnies atgaivinimas prasidėjo 1994 metais. Tuo metu Telšiuose vyko Pasaulio Žemaičių dienos. Ta proga ir įvyko pirmoji šventos amžinos ugnies Gabijos šventė ant Šatrijos kalno.  Kadangi tai buvo trečias liepos šeštadienis, tuomet nuspręsta tą datą laikyti tradicine ir kasmet tuo pačiu metu švęsti ugnies atnaujinimo šventes. 23 metus po švenčių Šatrijoje, ugnis būdavo saugoma Adolfo ir Magdalenos Gedvilų namų žynyčioje Ryškėnuose, pasivadintuose Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaru. Po metų ugnis vėl būdavo užnešama ant Šatrijos ir apeigomis atnaujinama.

Pas Gedvilus prie Amžinosios ugnies, 2016 m. | V. Kašinsko nuotr.

Pas Gedvilus prie Amžinosios ugnies, 2016 m. | V. Kašinsko nuotr.

Nuo praeitų metų, po vaidilos A. Gedvilo laidotuvių, vietinė baltų tikėjimo bendruomenė, dalyvaujant ir Lietuvos Romuvos krivei Inijai Trinkūnienei, atliko apeigą skirtą Adolfui Gedvilui ant  Šatrijos piliakalnio. Visų palinkėjimai buvo, kad šventa ugnis amžinai degtų savo šventovėje. Tokia buvo ir gerbiamo Adolfo didžioji svajonė. Nuo tada ugnis neužgesdama dega Šatrijos šventkalnyje. Kol vyko 40 dienų gedulas – ugnis degė ant Šatrijos kalno.

Amžinoji ugnis ant Šatrijos | Ą. Bajor nuotr.

Amžinoji ugnis ant Šatrijos | Ą. Bajor nuotr.

Po to ugnis buvo perkelta į šalia esantį Raudonkalnį, ugnies sergėtojų vadinamą Ugnies kalnu.

 V. Mileškos nuotr.

V. Mileškos nuotr.

Dar vienas iš reikšmingiausių šių metų įvykių buvo ugnies gabenimas karieta, pakinkyta dviem žirgais ir lydint dviems žmonėms nuo Šatrijos į Vilnių, kur vyko Dainų šventės koncertas Kalnų parke. Renginio atidarymo metu ugnis į sceną buvo iškilmingai atgabenta šešiais žemaitukų veislės žirgais – įjota į aikštę ir perduota Šatrijos ugnies sergėtojų Buzų šeimai, kurie  įžiebė šventinę vakaro ugnį. Ugnies gabenimas truko šešias dienas. Sumanymui vadovavo vienas iš ugnies sergėtojų, patyręs keliautojas žirgais Vaidotas Digaitis. Kartu su juo, kas dieną keisdamiesi, keliavo po vieną iš ugnies sergėtojų. 

Vaizdo ir garso žaismės „ Ringauda karingo“autorius A.Žvirblys:

Nuo nenutrūkstamo ugnies kūrenimo pradžios Šatrijoje pradėta dažniau rinktis švęsti įvairias kalendorines lietuvių paprotines bei astronomines šventes. Iki tol buvo rengiamos tik vos kelios šventės.

Po ilgos pertraukos atgijo Šatrijos romuvos judėjimas. Dauguma romuviečių budi prie ugnies.

Nuotraukoje Šatrijos romuvos vaidilos: M. Gedvilienė ir D. Ramančionis. Šalia vaidilė iš Kauno Marija Pečkienė, 2018. m. | V. Mileškos nuotr.

Nuotraukoje Šatrijos romuvos vaidilos: Magdutė Gedvilienė ir Darius Ramančionis. Šalia vaidilė iš Kauno – Marija Pečkienė, 2018. m. | V. Mileškos nuotr.

Per metus prie ugnies budėjo apie 100 žmonių. Budima parą laiko, sergėtojas atsiveža savo malkas. Keičiantis budėtojams, ugnis kartu užnešama ant Šatrijos kalno aukuro.  Tai pamainos perdavimo apeiga. Šalia aukuro visuomet yra malkų. Aplankiusieji ugnies sergėtojus patys mielai uždeda po malkelę ir taip ugnis aukure dega visą parą. Susidarė pastovių budėtojų ratas, kurie yra įsipareigoję budėti kartą mėnesyje, o esant reikalui ir dažniau. Aš pati budėjau gal 20-30 kartų, o kiek dar kartų užvažiavau važiuodama pro šalį ar šiaip pasiilgusi to dieviško gamtos ir ugnies šventumo jausmo! Džiugu, kad ugnį sergėja ne tik vietinės Šatrijos romuvos nariai, bet ir vis didėjantis būrelis ir iš kitų  Lietuvos Romuvos bendruomenių narių.

Panevėžio Romuvos vaidilė Rasma, romuviečiai iš Kauno Algimantas ir Marijus | V. Mileškos nuotr.

Panevėžio Romuvos vaidilė Rasma, romuviečiai iš Kauno Algimantas ir Marijus | V. Mileškos nuotr.

Amžinos ugnies sergėjimas yra ne vien tik žemaičių reikalas. Tai visos Lietuvos, tai visų žmonių meilės ugnis, kuri liepsnoja ir dega meile savo tautai, gamtai, jos istorijai, kultūrai ir ypač prigimtiniam protėvių tikėjimui.  

Turime budėtojų knygą, kurią vadinu jausmų knyga. Joje budintis ne tik kasdien užsiregistruoja, bet ir pasidalina savo išgyvenimais budėjimo metu. Taip pat knygoje atsiliepimus parašo ir atsilankantys svečiai.

Veidaknygėje ( feisbuke) yra sukurtas „Šatrijos ugnis“ puslapis, kuriame skelbiame įvykius Šatrijoje, talpiname įrašus, nuotraukas.  Ugnume (taip vadinamame statinyje – užuovėjoje nuo lietaus, vėjų ir sniego, kuriame saugoma ugnis) yra knygų, žurnalų.

Apsilankiusius vaišiname arbata, rodome Adolfo Gedvilo parašytas knygas, pasakojame apie jo nuveiktus darbus, tų darbų tęsimą, supažindiname su Romuvos judėjimu Lietuvoje.

Lankytojai dažnai klausia, kokiomis lėšomis perkamos malkos, apmokama budėtojams. Mūsų atsakymas paprastas: kas kaip gali, tas taip prisideda ir jūs galite būti vienas iš jų. Pasitaiko kad žmonės nori paaukoti pinigų. Mes atsakome, kad geriau tegul jie pabudėti atvažiuoja arba padovanoja malkų. Būna, kad pabūti prie ugnies autobusais atvažiuoja jaunimas, ir ne tik, jiems reikia, kad jau būtų paruošta malkų. Ant laiptų kopiant į kalną yra užrašas:

V. Mileškos nuotr.

V. Mileškos nuotr.

Ne vienam ugnies sergėtojui budint kyla noras kurti. Būnant vienumoje, tyrame ir tyliame gamtos prieglobstyje, šventoje vietoje, kūryba visomis išraiškomis atsiveria. Kas tapo, kas muziką kuria, juostas veja, knygą rašo, žoleles ar vantas riša. Ten laikas bėga greitai, tik visai kitokiais tempais nei kasdienybėje. Vasaros lygiadienio metu budėjo trys profesionalūs muzikantai žemaičiai. Pasakojimą „Šventa ugnimi paženklinti“ sukūrė  Aras Žvirblys:

Dailininkas Virginijus Kašinskas, budėdamas prie Amžinosios ugnies, tapė paveikslus:

Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Alkas.lt, V. Kašinsko nuotr.

Algimantas Sabaliauskas veja juostas budėjimo metu. Vieną nuvijo net pagal sienoje kažkieno nupieštą tautoraštį.Vaidotas Digaitis, kuris save vadina ugnies sergėtojų ūkvedžiu, budėdamas pirmąją naktį, sukūrė ugnies sergėjimui skirtą statinį, kurį po kelių dienų sukonstravo ir su visa šeima pastatė. Mindaugas Stakutis išdrožė medinį dievuką. Kartą man budint ir skaitinėjant Adolfo knygelę, žemaičių tautos kalbai prisiminti „Protėvių kalbos nuotrupos“, užgimė ne tik noras rimtai mokytis močiutės ir  mamos žemaičių gimtosios kalbos, bet ir sukurti eilėraštį. Beje, visuomet žavėjausi Adolfo ir Magdalenos gražia žemaičių šnekta. Man pavyksta tik šiek tiek pažemaičiuoti. Aš užaugau „ant asfalto“, mama sumiesčioniškėjo ir šeimoje kalbėjo bendrine lietuvių kalba. Iš vaikystės liko tik prisiminimai, kad paviešėjus vasaromis pas senelius ir grįžus namo labai stengdavausi vaidinti žemaitę. 

Šį eilėraštį „Pakeliui namo..“ padėjo į žemaičių kalbą išversti truopnus ir maloningas žemaitis Arns Udovič:

Pakeliů nomë…
Aš pakeliů ont Šatrėjės leko
Senůjo Samogetėjės kelio,
Mon pasipruovėj ūps
Ė žīvata pakīl,
Tėn mondēs šoncē kāp abruozdā pasitink.

Poškůdams užkuopi ont Šatrėjės aukštā
Ognelė švėnta degont pamatā.
Pažvelk aplink…  Gėrgždotė, Muoterāti ė Medviegali matīsi,
A bȧrēk žuoďiu jausmů apsakītė???

Veizuolā raibst nu gruožė tuos gomtuos
Ė šėrdės džiūgau kāp mažvākė patalūs.
Paukštelē pīpůn ė saulelė švët.
No, kor gražiau nē Žemaitėjuo

Liůsībė jausi mīls prietel’???

Šatriją lanko labai daug žmonių, jei pati nematyčiau, tikrai nepatikėčiau, jei kas kitas pasakotų. Iki pat vidurnakčio ir net po jo, vis atsiranda romantikos ieškančių klajoklių. Atvažiuoja autobusai su turistais iš Lietuvos, neretai pasitaiko ir ekskursantų iš Latvijos. Jie pavieniui gana dažni svečiai Šatrijoje.

Kai kurie latviai ir pabudėti prie ugnies atvažiuoja. Ugnies sergėtojas latgalis Aleksandras suvažinėja per 1000 km, tad sako, kad dažnai budėti negali, tik po kartą kiekvienu metų laiku, kad matytų gamtos kaitą. 

Vakarais saulėlydį nuo Šatrijos stebėti mėgsta jaunos poros. Vasarą vis pasirodydavo vaikų po kelis ir pulkeliais – tai vasarojantys vaikai kaime pas senelius, o su jais ir vietinių smalsuolių gana nemažai užsuka.

Prieš kelias dienas, man budint, apsilankė trys jauni keliautojai: ukrainietė, užaugusi Amerikoje, lenkas, užaugęs Anglijoj ir lenkas iš Gdansko. Jie apie Šatrijoje kūrenamą amžiną ugnį sužinojo iš kanadietės, kuri domisi lietuvių liaudies dainomis. Jie keliauja po Lietuvos šventvietes, atvažiavo į festivalį „Mėnuo Juodaragį“ ir tuo pačiu aplankė Šatriją. Sakė, kad nei tokio festivalio, nei tokių nuostabių vietų kaip Lietuvoje savo gyvenamose vietose neranda.

Kokių tik istorijų ten būdama neprisiklausai! Dauguma lankytojų noriai bendrauja, dalinasi patirtimi, pasakojimais. Niekada nežinai kas tau kokią vertingą žinią atneš ar tu kam nors paskysi tai, ko jie niekuomet negirdėję, juolab nematę. Dažnai lankytojų klausiu, kas juos visus traukia į Šatriją. Ta trauka tikrai yra, tik ne visi moka, gali, nori žodžiais išreikšti. Pamenu ir manęs pradžioje saviškai ir net patys budėtojai klausinėjo, ko aš taip dažnai čia lakstau, netgi įtarinėjo  burtus rezgant su raganom ir velniais!

Pašatrijys pilnas įvairiausių vaistažolių. Raudonkalnis – Ugnies kalnas nuostabiai kvepia čiobreliais.  Aplink ganosi karvės, avys. Prie Ugnumo gyvena ir ugnį padeda saugoti kalaitė Pukė. Šeimininkai jos atsisakė, kai sužinojo, kad ji laukiasi šunyčių. Daug džiaugsmo ir malonaus rūpesčio ji mums suteikė.

Ą. Bajor nuotr.

Ji nuo pat pirmųjų dienų saugo ugnį kasdien. O ką jau kalbėti apie brėkštančios ir besileidžiančios Saulės grožį, kabančio Mėnulio kerus bei žvaigždžių raštus danguje… Tai žodžiais nenusakoma.

A. Žvirblio nuotr.

A. Žvirblio nuotr.

Mano manymu,  mums nereikia ištaigingų statinių,  marmurinių grindų, gigantiškų paveikslų, nutapytų tamsiomis spalvomis ir įrėmintų storais rėmais, auksinių altorių… Mūsų šventovė – pati gamta su visomis savo galiomis, pavidalais ir apraiškomis. Visi esame gamtos vaikai-gamtatikiai. Tad tokie ir būkime, išlikime. Gyvenkime darnoje ir skalsoje. Nepamirškime savų dievų, kuriais tikėjo mūsų protėviai ir jų ainiai.  Tebūnie tep!

A. Žvirblio nuotr.

A. Žvirblio nuotr.

Autorė yra Šatrijos amžinos ugnies sergėtoja

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

5 komentarai

  1. Sigitas:

    Ačiū už jausmingą ir vaizdu aprašymą,

  2. jo:

    Kodėl tokia nenormali pavardė „Bajor“? Kodėl autorė nėra lietuvių kalbos sergėtoja? Tokia pavardė tas pat kaip ir būtų Adolf Gedvil, Ar Žvirbl, Virginij Kašinsk, ugn kaln…

  3. Levas:

    Jūsų darbai matomi jaunimui – i tęp par omžius…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *