G. Karosas. A. Goštautas – šviesos riteris, nešantis Lietuvos vėliavą (1)

Liubavo dvaro sodyba-muziejus vasara | G. Karoso nuotr.

Rugsėjo 22 d., šeštadienį, 12 val., Liubavo dvaro muziejuje (oficinoje, Liubavo kaimas, Vilniaus rajonas), Baltų vienybės dienos proga, bus pristatyta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės veikėjui, grafui Albertui Goštautui atminti skirta skulptūra.

Rugsėjo 22-ąją minėsime Baltų vienybės dieną. Viduramžiais, 1236 m. rugsėjo 22 d., Saulės arba Šiaulių žemėje įvyko Saulės mūšis tarp susivienijusių žemaičių ir žiemgalių (latvių). Mūšyje buvo sumuštas Kalavijuočių ordinas. Ši data minima kaip valstybinė šventė Latvijoje ir atmintina diena Lietuvoje. Tądien 1875 m. gimė ir genialusis mūsų menininkas M. K. Čiurlionis.Baltų vienybės diena – tai baltiškosios kultūros, mūsų pagarbos praeičiai, valstybės ištakoms atminimas. „Garbinga būti lietuvninku“, prieš daugelį metų rašė vokietis Jurgis Zauerveinas, turėtume didžiuotis būdami baltų palikuoniais. Šimtmečiais kovota už Lietuvą, savą valstybę ir kultūrą. Priešai negalėjo įveikti mūsų jėga. Lietuvių kalba bylojo mūsų Tautos savastį, išskirdama Lietuvos valstybę iš kaimyninių slavų ir germanų kultūrų. Tuomet, dar viduramžiais, neįvertinome baltiškumo svarbos valstybingumui. Ėmėme naudoti svetimas kalbas savo valstybės reikalams. Dėl to lenkų kalba tapo „trojos arkliu“ baltiškoje Lietuvoje.

Dar XVI a. pirmoje pusėje grafas Albertas Goštautas (1480–1539) kalbėjo apie lietuvių kalbą, tikriausiai nujausdamas ir suprasdamas prarandamos baltų valstybės baltiško pagrindo svarbą. A. Goštautas buvo uolus katalikas, didelius turtus aukojęs Bažnyčiai. Kartu neatsižadėjęs senosios baltų kultūros, kaip saito į prigimtines vertybes. Dar likus daugiau kaip pusei amžiaus iki M. Daukšos himno kalbai „Postilės“ pratarmėje, garbus LDK didikas jau rūpinasi lietuvių kalba. Goštautas apgailestavo, kad Vilniaus bažnyčiose per daug įsigali lenkų kalba.

Liubavo dvarą netoli Vilniaus Goštautai valdė jau nuo XV a. pradžios, nuo Alberto senelio Jono Goštauto (gimė apie 1383 m. – mirė prieš 1458 m.), buvusio didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Švitrigailos rūmų maršalka. J. Goštautas yra ir pirmasis žinomas Liubavo dvaro savininkas, greičiausiai už nuopelnus valstybei dvarą gavęs iš paties kunigaikščio Vytauto. Taigi A. Goštautas jautė Lietuvą: baltiškasis pradas jam atrodė vertas rūpesčio. Deja, išnykus Goštautų giminei, aukščiausio rango didikų, besirūpinančių lietuvių kalba, Lietuvoje nebeatsirado.

Alberto Goštauto „Habdanko“ herbo kopija Liubavo dvaro oficinos muziejinėje ekspozicijoje | G. Karoso nuotr.

Pats Liubavo dvaras greičiausiai susijęs su prūsais, kitais nei latviai mūsų broliais baltais. Nuo germanų užkariavimų kai kurios prūsų gentys traukėsi į Lietuvos gilumą. Lietuviams pavykus sukurti savo valstybę, užuovėją rado ir Gerėjos upės slėnyje įsikūrusiame Liubave. Žodis „liubas“, „šliubas“ iš prūsų kalbos išvertus reiškia „meilė“, „santuoka“. Baltiškoji dermė, kai gyvenimo būdas ir religija – vienas ir tas pats. Tai meilės sinonimai: gyvenamoji vieta, gamta, upė, nešanti gėrį. Tai šalis Lietuva, svetingai priėmusi giminingas gentis, Meilė arba Tėvynė.

Mūsų kultūra tarpsta ant baltiškojo pamato. Krikščionybė atsiskleidžia gražiausiomis spalvomis tuomet, kai yra atvira širdimi priimamas baltiškasis paveldas. Taip, kaip priimame duotybę, kuri yra senesnė už patį priėmėją, kurio pamatai yra ir naujosios Bažnyčios rūmo pagrindas. Per baltiškąją kultūrą krikščionybė tampa artima ir tarnaujančia Lietuvos valstybės stiprinimui.

Alberto Goštauto asmenybę sunku kam nors Lietuvoje prilyginti ar su kuo nors kitu palyginti. Be menkiausios abejonės, Lietuvos didiką, Geranainių grafą A. Goštautą galėtume laikyti svarbiausia XVI a. mūsų šalies figūra, kurios dėka Lietuvoje buvo pradėti kloti tvaraus valstybingumo pamatai – parengtas Pirmasis Lietuvos Statutas. Neeilinis intelektas ir gilios, valstybės egzistencijos esmę užčiuopiančios A. Goštauto įžvalgos lenkė bendras jo amžininkų mąstymo tendencijas bei susiformavusius stereotipus ir turėjo įtakos savarankiškos Lietuvos išsaugojimo vizijos puoselėtojams. A. Goštauto veikla ir pozicija, valstybei įgavus pagreitį ir judant dar glaudesnės unijos su Lenkija link, kone pasiekiant kritinę susinaikinimo ribą, buvo svarbi derybų lyderio estafetę perimantiems kitiems Lietuvos didikams: Mikalojams Radviloms – Juodajam ir Rudajam – ir Jonui Chodkevičiui.

Alberto Goštauto skulptūra | G. Karoso nuotr.

Goštautas rūpinosi svarbiausiu esminiu valstybės identitetu – ne tik teritorijos vientisumu, bet ir lietuvių kalbos platesniu vartojimu, papročių išsaugojimu, dvarų nuosavybės išlaikymu Lietuvos bajorijos nuosavybėje. Grafui Lietuvos valstybės ateities perspektyva buvo nepalyginamai svarbesnė nei jo šeimos asmeninė nauda, todėl, suprasdamas tokių idėjų sklaidos ir šalininkų buvimo reikšmę, kantriai ir diplomatiškai apie tai polemizavo su mūsų šalies kryptimi vis labiau besidairančiais to meto Lenkijos politikais. Tikėtina, kad A. Goštautas anksčiau nei amžininkai įžvelgė, kaip tarpusavyje nedera eiklusis lietuviškas vytis, herbo lauke besidalinantis erdvę su lenkiškuoju stabiliu aštrianagiu sparnuočiu paukščiu, jis, be abejo, matė ir valstybių jungtuvių pasekmes.

Goštautų dvare gimė ir vienas svarbiausių Lietuvos istorijos metraščių – vadinamoji Bychovco kronika. Ypatingą rašto galią ir svarbą istorinei valstybės atminčiai supratusi didi asmenybė išsaugojo ateinančioms kartoms ir šimtmečiams dalį mūsų šalies istorijos. Materialūs Lietuvos turtai vėlesniais laikais, ypač per XVII a. vidurio karus su Maskvos valstybe, nukentėjo, daug kultūros vertybių netekome, tačiau metraštinės istorijos iniciatoriaus Alberto Goštauto ir jo sūnaus Stanislovo dėka turime laiku užrašytą savo šalies istorijos atkarpą. Šis nematerialus, bet fundamentaliai tvirtas rašytinis kultūros pagrindas, kad ir kokios negandos beįvyktų, vėl mums leidžia atstatyti savo valstybės rūmą.

Goštauto asmenybė, nors tikėtina, pats jis tokio tikslo net nesiekė, praturtino mūsų kultūrą talentingo italų renesanso menininko darbu. Vilniaus arkikatedroje, Goštautų šeimos koplyčioje, skulptoriaus Bernardo Zanobijaus Džanočio (Bernardino Zanobi de Giannotis) 1539–1541 m. sukurtame antkapinės plokštės bareljefe matome ypač meistriškai iškaltą paties A. Goštauto figūrą. Šis renesanso šviesos riteris, visą savo gyvenimą nešęs ir po mirties nešantis Lietuvos vėliavą, – tai simboliška ir kartu tikroviška asmenybės metafora. Šarvai, kaip valstybės materija ir teritorija, fiziškai apsaugo nuo pavojų, o riterio galva be šalmo simbolizuoja atvirumą pasauliui. Tvirta riterio stovėsenos poza, tarsi architektūrinės kolonos (Goštautai save kildino iš senovės Kolonų giminės), – ištikimybė Lietuvai ir priesaika kitiems išlaikyti valstybės rūmą stabilų. Vienoje riterio rankoje kardas, o kitoje prie savęs glaudžiama vėliava – įpareigojimas apginti ir nešti besiplaikstančią Lietuvos pažangos vėliavą į ateitį.

Taip susiklostė, kad, nežiūrint negausių išimčių, labiau esame individualistų asmenybių tauta. Kaip žinia, individualistai būna pakankamai vieniši, tačiau jų dėka mūsų valstybė pasiekė neįtikėtinų aukštumų. Asmenybės, kurių įžvalgos aplenkia laiką, visad pasiliks aktualios kaip fundamentali atrama mados ir tendencijų vėjuose besiblaškantiems bei stereotipų šablonuose įstrigusiems politikams. Turiu omenyje 1569 m. Liublino unijos ir 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos kontroversiškumo klausimą bei įtaką mūsų valstybės perspektyvai. A. Goštauto minčių niekad neuždengs laiko dulkės, jos buvo aktualios Lietuvai atgimstant XX a. pradžioje ir po sovietinės okupacijos XX a. paskutinį dešimtmetį, aktualios pasilieka išlaikant savo valstybę dabar – verslo korporacijoms remiant ir madingos globalizacijos idėjoms įgijus neregėtą kultūras niveliuojantį pagreitį.

Įamžinti grafo Alberto Goštauto ir kitų Goštautų šeimos atstovų atminimą – garbinga mūsų pareiga. Visai neseniai Liubavo dvaro sodyboje-muziejuje visuomenei pristatyta dvaro savininkų portretų ekspozicija, prasidedanti A. Goštauto portretu ir įstabiu „Habdanko“ herbo reljefu. Vilniaus rajono savivaldybės taryba istorinį akmenų rieduliais grįstą kelią iš Vilniaus į Liubavo dvaro sodybą, kuriuo kadaise greičiausiai ir keliaudavo šviesos riteriai, pavadino Didikų Goštautų keliu.

Kraujo raudonio spalvos Lietuvos vėliavą su Vyčio atvaizdu ir tautinę trispalvę kaip atgimimo simbolį privalome nešti toliau. Niekas kitas nekurs ir neišsaugos Tėvynės, nes kitų širdyse Lietuva nebus Lietuva.

Dalyvavimas laisvas, registracija – gintaras@karosas.lt